Oras saulėtas, šiltas, bet kartu ir liūdnokas, nes vakar mirė Popiežius Jonas Paulius II.
Keista, kad šiam pasauly taip gražiai ir dėsningai viskas sutvarkyta : vieni išeina, kiti ateina. Toks jau tas gyvenimas
Taigi, su vyru ryte dar pažiūrėjom žinias ir tai, kaip viskas vyko Romoje ir 9 val turėjom jau būti klinikose. Gimdyti važiavom planuotai, kadangi vaikelis jau buvo pernešiotas 10 dienų. Vis niekaip nenorėjo išlysti
Nuvažiavus į klinikas, sutvarkius visus popierukus ir apsivilkus ligoninės naktinukus buvom iškarto palydėti į gimdymo palatą kurios dabar klinikose tikrai gražios ir jaukios.
Gydytojai atėjus ir apžiūrėjus, paaiškėjo, kad gimdos kaklelis visai neatsidarinėja ir kad gali reikti skatinti vaistais. Oi, kaip aš nuliūdau, nes norėjau gimdyt natūraliai. Gydytoja sako: pabandom pažiūrėt, kaip ten viskas viduj, galgi dar viskas savaime įvyks... Jai apžiūrėjus, ir pamačius, kad apačioje vandenų beveik visai nėra ir truputį pakrapščius vandenmaišį pirmieji sąrėmiai prasidėjo visai greitai apie 11.30val.
Galvojau, kad bus baisiau maniau sau. Tie sąrėmiai tokie maži, trumpi ir tikrai dar nelabai skausmingi
O kad būčiau tada žinojusi, kaip bus po kelių valandų 
Gydytoja vis ateidavo apžiūrėt, akušerė taip pat nuolat stebėjo: vis stebėjo vaikiuko tonus.
Mano vyras net knygą išsitraukė paskaityt
Galvoja, jei čia taip ir toliau, tai visai nebus ką veikti 
Atsidarymas tik 2-3 cm.
Bet jau apie 14 val. prasidėjo rimtesni sąrėmiai. Ką ten rimtesni, po gimdymo sakiau, kad pagimdyčiau dar bent dešimt vaikų, bet tik jei nebūtų tų sąrėmių.
Va tie didieji sąrėmiai tai jau užtruko iki 18 val. maždaug. Iš pradžių dar bandžiau įvairiais metodais nukreipti mintis nuo skausmo bandžiau piešti sau į sąsiuvinuką ant palatos žaliuzių pavaizduotus gyvūnus
Vyras sakė, kad būtinai reiks parodyt vaikui, kai užaugs, ką mama veikė prieš gimdymą 
Ir tikrai šis metodas (piešimo) kažkuriam laikui sumažino skausmą, nukreipė mintis kitur...Atsidarymas jau 6 cm.
Vyras knygą jau seniai padėjo į šalį
Laiko mane už rankų. Akušerė pastoviai mane stebi ir klausia, ar dar nenoriu tuštintis. Lyg ir ne dar. Suleidžia kažkokių nuskausminamųjų, kurie jau tikrai nieko nepadeda. Gerai, kad vyras šalia, nes jis stebėdamas monitorių vis pasako, kada užeis ir praeis sąrėmis, taip lengviau nusiteikti.Pradedu stenėti, vaikeli, koks skausmas. Akušerė pakviečia gydytoją.
Pilnas atsidarymas.
Akušerė stebisi, kaip aš tokia kantri, ko dar nerėkiu
O aš vis klausiu vyro, ar galiu jam kur nors įkasti Pradedu dejuoti ir taip stenėti, kad rodos ims mūsų mažulis ir išlėks čia pat man po kojom. Lyg per miglą matau, kaip aplink atsiranda daugiau žmonių akušerė apsirengia žaliu chalatu, gydytoja irgi, seselė atveža kažkokį vežimėlį, prikrautą visokių instrumentų...
Aš jau nebevaikštau, guliu, vyras pastoviai drėkina veidą, nes atrodo, kad uždusiu...
Staiga sąrėmių skausmas lyg kažkur dingsta. Apie 18 val. prasideda tas tikrasis gimdymas. Gydytoja su akušere parodo,kaip kvėpuoti, kaip stumti ir aš stumiu, stumiu stumiu... Gerai, kad vyras šalia... Vis siūlausi jam kur nors įkasti ir gąsdinu gydytoją, sakydama, kad būtinai gimdysiu dar bent 10 vaikų
Gydytoja sako, kad gimdau kaip su epidūriniu nuskausminimu ir vis mane pagiria, kad gerai kvėpuoju ir gerai stumiu. Kažkaip, kad galiu rėkti- net nekilo minties. Iš tiesų, pats stūmimas buvo juokų darbas, palyginus su sąrėmiais.
Mano brangusis, akušerė ir gydytoja vis kartojo: na, dar kartelį, na dar truputėlį ir taip 19.28 val. stipriai stumiant išlėkė mūsų mažasis stebuklėlis mūsų Emutė.
Spėjau pamatyt tik jos veiduką, kai ją iškėlė, nes pasirodė, kad vandenys jau buvo žali, ir kad mažikė jų prisirijo
Tad man jos neuždėjo ant pilvelio, o iš karto nešė pas gydytojas pediatres, kurios ją apžiūrėję man neatidavė, bet išvežė į intensyvios terapijos palatą 
Dabar taip pavydžiu toms mamoms, kurioms kūdikėlis iš karto po gimdymo uždedamas ant pilvelio. Kai man Emutės neuždėjo, maniau, kad širdis plyš. Ašaros riedėjo ir iš džiaugsmo, ir iš baimės, kad neatsitiktų jai dar ko blogiau.
Taip palatoje su vyru dar prabuvau 2 valandas. Buvau lyg apdujusi ir jaučiausi kaip apiplėšta, nes mažikės nebuvo su mumis. Žinojau, kad pagimdžiau, bet jaučiausi lyg ji dar būtų pas mane pilve. Taip keista ir liūdna buvo
Po dviejų valandų mane nuvežė į palatą ir mes iš karto su vyru lėkėm pažiūrėt savo mažikės.
Vaizdas buvo liūdnas: ji gulėjo inkubatoriuje, nes jai trūko deguonies. Tokia mažytė, gležnutė ir bejėgė. Taip norėjau tada priglausti ją prie širdies ... Laikiausi, kad tik nepravirkčiau, nes nenorėjau, kad Emutė jaustų mano nerimą...
Taip ji prabuvo inkubatoriuje dvi dienas, aš eidavau jos vis pamaitint kas tris valandas. O po dviejų dienų, ją atvežė man į palatą. Va tada aš ją ir išbučiavau, išmylavau...Po penkių dienų grįžom namo sveikutės ir sustiprėję...
Sakiau, kad niekada neužmiršiu savo mažikės veidelio, kai ją iškėlė iš manęs ir parodė man. Tokio stipraus euforijos, sąmyšio, džiaugsmo ir dar daugelio jausmų vienu metu nesu niekada patyrusi
Tai stebuklas. Tai toks jausmas, kuriam nusakyti visada pritrūks žodžių...Myliu tave, mažike, visa savo širdimi!!!!!!!!!!!!!!!!!!
P.S. Esu labia dėkinga savo brangiam vyrui už palaikymą (tikrai manau, kad be vyro būtų buvę daug sunkiau) ir kantrybę ir, aišku, gydytojai bei akušerei, kurios taip gražiai ir švelniai mokėjo paaiškint ką daryti ir labai palaikė
Gražaus Jums gyvenimo šeimoje.
, nors taip laukiau , kad viskas prasides savaime...taciau jau tai praeitis, daba reikia dziaugtis vaikiuku laimejimais 