sveikos, šią vasarą ruošiamės tuoktis. būsimasis vyras labai nori vaikelio, o aš labai bijau ir pačio gimdymo ir po nėštumo galimų pasekmių, t.y.strijų, pakitusios figūros. buvau nusprendus darytis cezario pjūvį, bet ir to siaubingai bijau. gal galite papasakoti kaip viskas vyksta operacijos metu ir prieš ją. girdejau, kad labai skauda, kai įveda kateterį į šlapimo puslę. ar tiesa? laukiu atsakymų.

cia rasi visus atsakymus i savo klausimus, netingek paieskoti

aš taip pat bijojau, netgi paniškai. Kai studijavau, mano grupėje buvo daug mamų, tai ko jos tik nepripasakojo apie savus gimdymus, - ojojoj..
Bet, patikėk, aš to proceso bijojau iki tol, kol neapsisprendžiau tapti mama. Manyje tarsi motinystės instinkto mygtumas įsijungė, ir dabar aš visai mebijau gimdymo. Dar daug jų prisižiūrėjau youtub.com - ten visokių yra, iš daugelio braukiau ašarą...
Nežinau tavo amžiaus, gal tu paprasčiausiai dar morališaki nesubrendai motinystei. Matai mes su vyru pragyvenom beveik 4 metelius santuokoj, ir dar nenorėjom vaikučių (ko nepasakyčiau apie mūsų tėvus, kurie skuba kuo dreičiau tapti močiutėm ir seneliais). Paprašyk vyro truputį palaukti, tau morališkai ir psichologiškai pasiruošti. Jei jis myli tave, turėtų suprasti. O dabar kuo daugiau domėkis apie gimdymus, nėštumus ir kt dalykus ir pamatysi - kaip pajusi norą turėtį vaikelį, tai tie 9 nepatogaus nėštumo mėnesiai ir max 24 kankinančio (čia jei blogiausias atvejis) gimdymo valandos atrodys tik juokas.

nebijok, pamatysi koks fainas laikotarpis tas nėštumas bent jau man tai buvo nuostabiausias laikas gyvenime, o pasaka vis dar tęsias nes turiu savo pupulį ant rankų

aciu uz pasidalijima patirtimi.
man 23, o draugui 26. kartu gyvename 5 metus. pries metus buvau pastojusi, bet persileidau. tada kazkaip apie nieka negalvojau. o si karta bijau. vis sakau kita menesi, kita menesi. gal reikia pastoti ir tada viskas susidelios i savo vietas, praeis visos baimes?

kaip aš tave suprantu mano vyras taip pat labai nori turėti vaikų, o man vis atsiranda kažkokių kvailų argumentų, pvz. ką darbe pasakys, kaip vėliau reikės grižti į darbą ir t.t. Pati suprantu, kad tai kvaila, nes man tai nėra taip svarbu, bet dėl to, kad bijau pastoti išsigalvoju visko ką tik įmanoma
Suprantu ir tai, kad jeigu aš norėčiau vaikelio, o vyras man sakytų tokius argumentus turbūt labai įsižeisčiau
kartais net baisu būna, kad tas motinystės instinktas niekada neateis

nors as turiu sunu ir jam 8 metai,bet ryztis antram irgi jau ilgai nesiryztu.pirmas nestumas buvo labai lengvas,priaugau tik apie 14kg.sunelis gime irgi normalaus svorio 3,200kg.ir pasigimdziau tik per pusvalandi,bet antro nestumo bijau,o bijau to kad jis bus priesingai nei pirmas.o gal bijau to kad viskas senai uzmirsta,nebeturesiu kantrybes su maziuku,bet apie mergyte vistiek svajoju

Sveika, pas mane irgi panaši situacija, bijau nėštumo, nors pirmas kažkaip nbe labai lengvai praėjo, bet gal ne taip aštriai pergyvenau, buvau gal per jauna, o dabar į viską rimčiau žiūriu . Bijau, kad pergyvensiu del būsimo vaikelio sveikatos, ar gims sveikas, kartai pagalvoju, kad be reikalo... Jei pradesi visko bijuoti tai nieko gero ir nebus
Manau, jei norime, tai galvokime, kad viskas bus Bent aš taip save padrąsinu

Butent,kad as irgi pirma gimdziau 20-ties,ir galvojau kad esu super visazine,nebijojau nieko,verkdavau is pavydo jei mano sūnų i rankas paimdavo anyta,nes galvodavau kad ji ka nors padarys,ta prasme neuzlaikys ar panasiai.Vis dazniau pagalvoju,kad butu gerai neticiukas,bet netycia vis nesigauna

Taip, taip, as tai dar 2 metus dirbau su neįgaliukais, tai tas mane stabdė, bet dabar pakeičiau specialybę, dirbu visai kitoj sryty, baiginėju kitus mokslus, lyg kaip ir susinormalizavo viskas, nors baimės jausmas dar yra
Bet noras turėti dar vieną vaikiuką tikrai didelis
Tai va, mane persekioja ir baimė ir tas begalinis noras
Nu žiurėsiu, gal viskas bus gerai

Atsiras atsiras, man irgi lygiai tas pats buvo. Bet zinok kai jau pasiryzau, tai taaaip laukaiu rezultato "ar gavosi"???
Sulaukiau pirma menesiuka ir labai jau pradejau laukti lialiuko, jau tuomet zinok nebegalvoji kaip butu jeigu butu, o tiesiog pradedi kurti grazia ateiti tryse.
As taip ir dariau...
Kol vakar suzinojau kad busim ne tryse, o keturiese
Labai dziaugiuosi, jau isivaizduoju savo dvynukus
Tai kad viskas keiciasi

Naturalu, kad yra baime, nes is vienos puses tai reikia atsisakyti daugelio dalyku, kurie gal jau tapo iparociu (isgerti su draugais savaitgali, pasitusinti per nakti, ar tiesiog dviraciais pasivazineti) daryti, tada kai nori, o vaiko laukimas tai ir isipareigojimas ir saves apribojimas del kito zmogaus. Taciau, vaikai mus pasirenka ir ateina, ir jaujei jei ateis, tai primkime..man irgi po pirmo buvo sunku apsipresti del antro, ypac, kai pirmasis turi raidos bedu..atejo netyciukas, sigyvenau, nes galvojau, kad nepakelsiu kruvio, kad vel reikia saves atsisakyti, isipareigoti..ir..vaikiukas isejo viduryje nestumo..ir turiu apsakyti, akd sitas isejimas mane visai apkeite, as nebebijau ir entgi noriu, kad ateitu tas antras, tie isipareigojimasi, save ribojimai yra niekas palyginus su meile, kuria patiri...is tirko, vaikas turi but laukiamas, jei delsi, nenori, geriau apsikalbeti su vyru, kodel taip jautiesi, kas yra ir, akd tos savijautos gal ne i gera vaikiukui, bet pries tai reikia sau isaiskinti, kur yra kabliukas ir viskas bus aisku

as mergaites radusi sia tema, pagalvojau, tai ne as viena tokia... bijanti... bijau kaip viskas bus, ar sugebesiu buti gera mama, ar sugebesiu isnesioti, ar mano vaikutis bus sveikas ir taip milijonas ar... taip pat tie vizitai pas daktarus. man jie tokie nemalonus, einant vien del elementaraus sveikatos patikrinimo. o cia kas menesi zygiuoti ir dar ne siaip pasikalbeti, bet ir patikra praeiti... gal ir kvailai kalbu, bet tokios baimes ir klausiai mane kankina, o maziuko gal ir noretusi...

Jeigu yra baimė, tai dar anksti gimdyti. Tiesiog palaukite, su laiku ši baimė dings.
Būtų galima pasinagrinėti tos baimės priežastis - dėl ko bijote?
* dėl figūros? laikui bėgant ir taip kūnas keisis.
** dėl nepatogumų nėštumo metu? Nėštumo metu, aš galvoju, gaminasi daugiau kokio nors laimės hormono, taip su meile į pasaulį žvelgi ir tų nepatogumų nepastebi
***dėl gimdymo skausmo? Tai molonus skausmas, kuris greitai pasimiršta, o be to yra dar ir nuskausminamųjų
****dėl to, kad būsite bloga mama? Moterys, kaip ir visos kitos gamtos moterys (nesinori sakyti patelės), intuityviai jaučia ką reikia daryti ir kaip elgtis.
Dar būtų galima sugalvoti daug visokių klausimų ir atsakymų. Tačiau reikia gerai suprasti, kad gimus vaikeliui, gyvenimas pasikeis labai smarkiai, bet mes to patys norime .

As tai nuo supermamu nestukiu pasnekesiu ir uzsivedziau... tik kad dar salygu tam tinkamu ner (ta prasme dar nei seimos, nei namu... niu, namai, gal dar galetu palaukti )... prisiskaitau tiek graziu aprasymu, nesuvaidintu emociju ir pradedu nebebijoti, bet kazkaip karta pagalvojau, o jei bus taip, kad pusiuos, pusiuos (vaikiukai tokie nemazi ziu gimsta, o as visa gyvenima perdziuvus) ir issigasiu ai, paranoja jau man... is tikruju zinau, kad bijau, jog bus kas blogai... bijociau kankinti vyra - ir taip esu greit susiparinanti, kartais nepakanti, o jau kaip leliuko, jauciu, visiems pavydeciau

Jei yra baimė, tai reiškia dar neesi pasiruošusi

Mane tokios mintys irgi gąsdino. Na bet kokios jau ten tos patikros - pasveria, pamatuoja kraujospūdį, pilvo apimtį, vaikučio širdelės paklauso. Vienintelis dalykas, dėl ko neramu - kad nepasakytų, jog kažkas negerai, bet koks malonus jausmas žinoti, kad vaikelis vystosi normaliai. Nemaloniausia aišku ginekologinės apžiūros, bet pvz. aš per visą nėštumą jų apturėjau viso labo dvi (neskaitant aišku gimdymo dienos) - per pirmąjį apsilankymą ir jau visai nėštumo pabaigoje.
Papildyta:

Netiesa - nei su gimdymo, nei, įtariu, su pooperaciniais skausmais nėra ko nė lyginti.

sutinku su šia nuomone... manau, kad visokios baimės rodo, kad jog dar nesi pasirengusi tokiems pokyčiams savo gyvenime... aš pati niekada neturėjau tokių baimių galbūt yra tik nerimas, kad viskas gerai pavyktų, kad laimingai praeitų nėštumas ir gimdymas, kad mano mažylis gimtų sveikas ir visai nesvarbu, jei nėštumas neatpažįstamai pakeis mano kūno formas, tiesą sakant, to net laukiu, nes viliuosi, kad pagaliau tapsiu moteriškesnė
na o bijančioms patarčiau luktelėti ir susiprasti savyje... vaikelis būtinai turi būti labai labai laukiamas

sutinku su kiekvienu zodziu
as ir dabar pasiziuriu i savo lelyte ir taip gera pasidaro...nors aisku buna visokiu dienu pries planuojant leliuka reiktu apmastyt ar tikrai tam esi pasiruosus (nekalbu apie netyciukus ), nes kelio atgal jau nebus.. pvz as tai pakeliavau, pailsejau, atsilaksciau, o dabar taaaip gera but namie su savo mazaja ir kurt ivairius planus-ka veiksim, kur vaziuosim bet kokiu atveju vaikai yra tik dziaugsmas !
taip gimdymas nera tik viens du ir viskas, bet tai juk netrunka amzinai

manau kad tavo laikas dar ateis kai jau labai labai noresi vaikelio,dings visi bijojimai tiesiog manau kad tas motiniskas instinktas ateina su laiku

Sveikutes
manau, naturalu nerimauti.
pries kokius pora meteliu nelabai norejau kalbeti apie nestuma ir vaikus, nes turbut nebuvau tam subrendusi.
dabar su MB turim begalini nora tureti vaikeli. stengiames jau 9 menesius. kol kas nieko bet manau, kad taip lemta. todel si laikotarpi dabar skiriame daugiau sau ir aisku planuojame ir kas keisciausia nera jokios baimes nei del figuros, nei dar del kokiu nors blogybiu. man labai grazu.

As irg bijojau, kol nepastojau. Galvodavau, kad per jauna esu, kad kudikis sutrukdys ko nors gyvenime siekti (nors realiai suprantu, kad taip nebus, gal tik keleriems metams reikes tuos siekius pristabdyti) ir pan. Vyras zyze ir zyze, kad vaiko nori, galiausiai nusileidau ir taip beprotiskai dziaugiausi suzinojusi, kad esu nescia Gaila, kad tas mano kudikelis pabego net nespejus kaip reikiant atsidziaugti Bet dabar bandome dar karta, siaubingai laukiu II

Man rodos, baisiausia yra pasiryzti, o kai vaikutis jau egzistuoja, tada nieko kito nebelieka, tik dziaugtis

Man irgi panasiai mano vyras kabiau nori nei as, bet siuo metu planuojame ir kaip bus taip, man toks nusivylimas atejo kai irgi nepavyko, tai dabar truputi bijaus

na vat ir as pasisakyti noreciau.
Zinote ir as turejau ta baime ir labai didele, net minties tos bijojau. Bet MB taip mane ikalbinejo tai ir pasirasiau. Atsimenu ta diena visai nejo darbe susikaupti. Atrode tik kyst ir bus.
O dabar jau 9 menesis ir nieko
zinote dingo visos baimes ir kvaili pasiteisinimai dabar tik viena baime , kad taip ir neuzkips niekada
Tai vat matot kaip viskas pasikeicia

Na as bijau bet kokio skausmelio Bet visvien noriu kudikelio ir istversiu viska Labai gerus zodzius pasake kolege: kad fizinis skausmas greit uzsimirsta, o va moralinis - lieka visam gyvenimui

O kai isgirsi savojo vaikelio riksma ir tau ji pades ant krutines, pamirsi viska skausma

pritariu

Pritariu sis jausmas yra nepakartojamas kai tavo vaikas toks siltas ir dregnas guli tau ant krutines. Tada tu supranti kam reikejo kentet skausma, o dar kas keisciausia,kad tave siuna gyvai o tau vienodai nieko nejauti tik didziule palaima.

Tai jums dare cezario pjuvi? gal ne taip supratau

Nėštumo baimė dingo tada kai nugalėjo noras turėti kūdikį O tai kad gazdina kaškas naujo tai naturalu.

As tai ne kiek nestumo bijau, o pacio gimdymo. Bet ateis laikas ir reiks....
Nes jau su vyru darbuojames ties tuo reikalu.

Labas visoms
Paskaitinejau ir as sia temele, tad noreciau savo nuomone parasyt... Nestumo baime- tai turbut labai naturalu. Kai pastojau, buvo ne kas- pykino, jauciaus blogai. Tada staiga ivyko nelaime- netekau savo mergytes... Isejo ji 20 savaite. Patikekit- viskas apsiverte - tegu tik vel ateina pas mus leliukas vel... As juk kaip ir pagimdziau, tik paimt ant ranku nera ka... Skausmai buvo, ir dar kokie, bet viska uzmirsti ir vis galvoji- kad tik ateityje tureciau maziuka, dar ne tiek iskesciau... Gyvenimas ir patirtis labai pakeicia poziuri... Taip kad -salin tas visas baimes...

Ir aš bijau. Sveikai. Bijau, kad nesugebėsiu būt gera mama, kažkaip apie tai kas bus pačio gimdymo metu nelabai galvoju...Be to dar ir nesu nėščia. Bendravimas su draugo dukra irgi komplikuotas - tai bijau, kad ir savo vaikui nebūsiu gera mama.

sveikos,
na mano situacija tokia...su vyru jau 4 metus gyvenam...jis jau seniai nori vaiko, o as vis kitais metai...kitais metais...bet kazkaip man tie metai neateina...laukiu kol motiniskas instinktas pasireiks...man 26 metai, bet jo visiskai nejauciu...man kiti vaikai grazu ir pan. bet dziaugiuosi, kad pati dar neturiu, nes man grazu tik dieneliai pasidziaugti, o gruzus namo atsipusti ir gyventi savo gyvenima...tikriausiai esu labai savanaudiska...bet gimdyti vaika tik jei vyras nori...nenoriu...bet bijau, kad mano motiniskas instinktas dar ilgai neislys
su vyru jau prasideda del to barniai

visos mes to bijojom Nepergyvenk, jau vien tai, kad apie tai galvoji, tikrai būsi gera mama

Kai turėsi savo vaiką - neišvengiamai viskas bus kitaip. Svetimą vaiką mylėti labai sunku. Jo neskriausti, stengtis su juo bendrauti visai kas kita. Mylėsi ir dar kaip savo vaikelį

As irgi bijau. Daugiausia gimdymo skausmo. Bet bijau ir likti viena su vaiku, tapti negrazi, nesugebeti aprupinti, bijau bemiegiu naktu, bijau, kad nesugebesiu po to metu ar dvieju grizti i darba a.. ka cia jau pasakoti, visko bijau. Mokslai nebigti, karjra tik pradeta. O vyras spaudzia. Labai spaudzia. Nesuprantu is kur pas ji toks begalinis noras.
Draugai, tevai linki tu vaisingu metu, bet tuo paciu metu gasdina, kaip sunku gimdyti, kaip sunku auginti vaikus.
Nezinau. Tempiu laika.
Savaigali palaikiau drauges kudikeli, toks siltas, geras jausmas, nepkartojamas pieno kvapas, pirmos sypsenos... Galbut noreciau, bet ne dabar, nes ta baime niekur nedingsta.

o ar nebijai sulaukti senatves ir tada sedeti prie suskilusios geldos viena, sena ir niekam nereikalinga? jei bijai skausmo gali gimdyt su nuskausminimu, mokslai ir karjera niekur nepabeks, o vaikelis dievo dovana gali ir labai noret veliau bet.....taip kad manau vaikelis pirmoje vietoje, paskui aplink ji lipdai likusi pasauli sekmes

Keliu temute i virsu
as jungiuosi ir su baime prie tu kurios bijo kazko ,mano sunui vasara 7 metai sueis,visi spaudzia kada kada ,vyras irgi nu darom nu darom visiems staigmena , o as bijau-gal esu egoiste ,bet bijau to vargo kuri isgyvenau su sunum-buvo ipatingai neramus ,nuolat ant ranku -susirgau depresija labai sunkia.Dabar bijau pasekmiu ligos.Bijau ,kad po tiekos vaistu organizmas ''neapkrestu''leliuko kokia genetinia liga ,arba neatsinaujintu depresija po gimdymo ,zodziu bijau bijau,bet noriu

Papildyta:
man atrodo normalu kazkiek bijoti, ypac dar neturincioms vaikuciu, nes manau tikrai daug kas pasikeicia po vaikelio gimimo. mes laukiames pirmagimio, bijau gimdymo, nes nezinau ka tai reiskia, bet juk visos pagimdo, tai ir as tureciau. be to, vyras zada but salia. truputi bijau, kaip viska suspesiu, kai bus vaikelis, bet labiau noriu ir laukiu jo. abu su vyru laukiam, kai matau mazus vaikucius, toks nerealus jausmas aplanko, norisi greiciau sulaukt pavasario ir supuot savo mazyli.

Zinokit, merginos nors nesu dar ne karto gimdziusi ir laukiuosi pirmagimio taciau galiu jum pasakyti, kad del to zmogeliuko pradedi nebejaust fizinio skausmo tik dvasine baime lieka, kad tik jam viskas butu gerai, esi pasiruosusi padaryti viska ir manau, per gimdyma man bus taip pat,tad as nebebijau tikrai gimdyt linkiu jums to paties, pamatysit kaip su pastojimu atsiranda ir motiniska meile ir visa kita
P.s. man 21 metai ir as labai dziaugiuosi, kad mano vaikelis tures jauna mamyte beje nesijaudinkit, del kuno formu, juk po gimdymo jas imanoma susigrazinti, o kai kurios mamytes pasikeicia net i nauda, tampa seksualesnemis, moteriskesnemis beje kaip mano vyras sake, kad yra pacios graziausios ir seksualiausios ir tai puikus etapas atnaujinti aistras

Prisijungiu prie jusu, as irgi noriu, bet bijau Pirmo norejau, nebijojau, bet kai pastojau, tada supratau, kad ner kur trauktis, teks gimdyt, tada issigandau . Pasirodo ne veltui. Gimdymas buvo su komplikacijom, nieko gero zodziu. Tai vat tada bijojau, nes nzn kas bus. dabar - nes zinau, kas gali buti
o be to labai baisu kaip jaunele i tai reaguos, nors jau pati praso sesutes ir broliuko vyras tai visom keturiom uz, si kart nori sunaus. Na lyg jau ir apsisprendziau, kad noriu, bet gal sekanciam pavasariui? gal pas psichologe pavaiksciot,kad nuramintu tas baimes? Nes ko toliau, to didesne ta baime

mano situacija tokia pati laukiam pavasario ir gandru