mano 4,5 m. sunus pries uzmigdamas paklause - mama, ar tu mirsi? Labai sokiravo bandziau kazka pasakoti, kad kada nors dievulis pasisauks, jeigu reikes, kad dabar tikrai nemirsiu, dar ilgai nemirsiu, dar kazka panasaus, sakiau, kad nelabai zinau; truko zodziu kazkaip, pasimeciau (vaikas pasake, kad tada reikes prasyti dievulio kad nepasauktu.. o jo lupytes tik timpt timpt i apacia ); paskui isejau is kambario, papasakojau vyrui, jis apkabino mane ir pasake, kad nemirsim; ir as grizusi pas vaika palinket saldziu sapnu pasakiau, kad 'tetis sake, jog mes nemirsim"... Pamaciau, kad vaikas aprimo.
kaip reiketu atsakyti vaikui ir kaip kalbeti apie mirti? mes nesame religingi, tai sunkiau aiskinti. Kodel kyla tokie klausimai, ar normalu tokiam amziuj?

Mano sūnus, kuriam dabar penki prieš kelis mėnesius irgi to paties klausė. Panašiai kaip jūs ir atsakėm. Bet tai, kad mirsim negreitai, jo nepaguodė, jam reikėjo vieno atsakymo, kad nemirsim. Nusprendėm, kad stengsimės sveikai maitintis, labai save prižiūrėsim ir labai ilgai gyvensim, tiek kiek norėsim.

Normalu tokiame amziuje. Atsakymas geriausias toks, kuris padetu vaikui nurimti siuo klausimu. Atrodo, kad tiek Jus, tiek Jums atsakiusi mama taip ir padarete.

Apie mirtį pradėjome aiškintis dar kai sūnui 2,5 metukų buvo. Kieme vaikštinėdami vis tokį katinuką paglostydavome. O po žiemos jis kažkur dingo. Turbūt mirė, pasakiau sūnui. Aišku, jis nesuprato, ką tai reiškia, o ir paaiškinti man buvo per sunku (dievą netikiu). Bet kiekvieną kartą praeinant pro tą viet`ą, kur katinėlis paprastai tupėdavo, sūnus vis pakartodavo - mirė katinukas, nebėra. Tą pačią vasarą radom balkone (5 aukšto) negyvą balandį Dar viena - realesnė - pažintis su mirtimi. Taip per gyvūnų mirtis priartėjome prie žmonių mirties. Mintis, kad ir aš, ir tėtis, ir jis kada nors mirs privertė timptelėti lūpą. Matėsi, kad liūdna pasidarė. Bet aiškinau, kad dar tai bus negreitai, kai mes su tėčiu būsime labai seni, o jis jau pats turės vaikų, o gal net ir anūkų... Sakau viską, kaip yra: vieni žmonės tiki, kad jų siela atgims kitu žmogumi, kiti, kad apsigyvens danguje, o aš nežinau, kaip bus iš tikrųjų. Kai numirsime, tai ir pamatysime
Kapinėse juk irgi tenka pavaikštinėti. Tai ir aiškini: čia guli (palaidoti) numirę žmonės. Aš nenoriu, kad mane palaidotų, noriu, kad sudegintų, t.y. kremuotų... Vaikas žiūri į mane išpūstom akim: ar neskaudės? Neskaudės, nes kai numiršti, nieko nejauti, nei šalčio, nei alkio, nei meilės, nei neapykantos...
Tiesa, laidotuvėse dalyvauti mums dar neteko. Bet jei tektų, nebijočiau ten vestis sūnaus. Kažkur yra tema apie vaiko dalyvavimą laidotuvėse, gal pusė mamyčių mano, kad tai traumuotų jų vaiką. Nemanau, kad maniškis nuo laidotuvių susitraumuotų, jis jau "pasiruošęs" joms

Tiesa, būna ir kuriozinių situacijų. Pvz., stovim su sūnum prie lifto, o kartu su mumis ir tokia bobulytė susiraukšlėjusi. Vaikas man ir aiškina: šita močiutė sena... Greit mirs!

Net nezinau, ar laidotuves traumuotu. Bent manes tai netraumavo. Kai mire aa. mociute, man buvo 4 metai, bet labai aiskiai viska atsimenu - ir kaip visi susirinke buvo prie jos, kai ji uzgeso, ir kaip tikrino, ar dar kvepuoja. Ji buvo pasarvota savo bute, kaip tais laikais buvo iprasta. Mes, kiemo vaikai, visai susidomeje buvom, kaip ten kas, supratom, kad zmogus nebegyvas, bet buvo labai idomu paliest, atsimenu, net koja truputi pakilnojom, kol tevai nemate. Aisku, labai verkiau per laidotuves, bet manau, del to, kad isgasdino kitu suaugusiuju asaros, o ne pats laidotuviu faktas. Vesciausi savo vaika i laidotuves, nes mirtis yra naturalus dalykas, toks pat kaip ir gyvenimas ir niekur to nepaslepsi.
Kazkaip dar prisiminiau nesena ziniasklaidoj nuskambejusia istorija, kai zaidimo metu vaikas tevo ginkla rades nusove drauga, nes galvojo, kad jam nieko neatsitiks, nes taip filmuose ir zaidimuose buna. Va taip va. Gal geriau tegu zino, kad zmones mirtingi.

savaime suprantama, jog tokio amziaus vaikas pradeda pazindintis su pasauliu, jo desningumais ir labai svarbu jam nemeluoti, o sakyti taip, kaip yra. jeigu mire kazkas, tai mire, o ne kazkas pasikviete, uzmigo amzinai ar pan, nes vaikas dar negali suprasti tikros siu zodziu prasmes. taigi visai nereikia buti religingam, kad gebetum pasakyti, kas yra mirtis. juk mes ir be religijos suprantam, kas tai yra. ir nereikia bijoti jo traumuoti, nes vaikui nepuolama i akis rodyti mirties scenu su baisiausiais vaizdais, taciau pasakoma tiesa. tai tiesiog vaiko zingeidumas turi buti patenkinamas, o jis bus patenkintas, kai vaikas isties supras kas yra kas. taigi svarbu nepasimesti tokiose situacijose, kai vaikas klausia kazko, kas mums atrodo baisu. paaiskinti kuo paprasciau.
svarbu pamineti, jeigu ka nors mazajam zadate, tai butinai turesite teseti. vaikai labai tiesiogiai supranta zodzius, taigi velesnis pazado neatitinkantis poelgis ar siaip kad ir gamtos veiksnys gali buti itin zalingas vaikui.

Aš iš savo patirties atsakysiu irgi. Na aš tai manau, kad vaiko nereikia vesti, nors iki 4-5 m. i laidotuves, nes jam po to gali ir sapnuotis, vaizdentis, kad kas nors mirsta, man pns. buvo... Nors man yra 12m., ir kai buvo dar 11 m. mire senelis... Pirma karta buvau laidotuvese, tai per laidotuves neverkiau, bet naktimis VERKIAU Gaila, man jo buvo, aisku ir dabar kai rasau, akys pilnos asaru... Man kazkoks mazas stresas buvo... O mano sese 10 m. per senelio laidotuves labai verke ir jai kazkoks steriukas buvo .. Tai tiek galiu pasakyti.. Net tokiame amziuje gali buti visko !
Papildyta:


Na aisku tegul geriau zino, kad mirtingi, nes kitaip visko buna. Pritariu tau.

Pas mus tas klausymas gvildenamas kekviena diena jau siandien uzpykus sakau vaikai baikit,nes tikrai jau nelnksma daros cia aisku sunus,jam penkeri tik suejo pirmose laidotuvese buvo pries metus,nuo to ir prasidejo,bet nedazni klausimai,o va pries pora men netiketai mire musu seimos pats geriausias draugas,tai jau du menesiai kasdien ta pati kalba net kokias geles nes ant kapo pasako ir isvardija dar kas pirmas mirs tik kartais vietoj zodzio mirs pasako zus

Kai mano sunus paklause, as atsakiau, kad niekada jo nepaliksiu ir tikrai nesumelavau:) Manau, kad vaikas yra per mazas kad suprastum, ka reishkia mirtis ir zodis niekada.
Is savo patirties zinau, kaip mane ishgasdino senelio mirtis, kai man buvo 5 metai. Sapnuodavau tokius koshmarus, kuriuos iki shiol prisimenu. Budavo ishtiesu labai baisu.
nesuprantu kam tampyti vaikus i laidotuves ar sharvojimo sales, geriau juos namuose palikti. Net nesciosioms nepatariama eiti i laidotuves, o ka jau sakyti apie vaikus