galbūt dėl to, kad toks buvo noras mano gimtadienio proga ir jis išsipildė. Visą dieną nenustojo lietis džiaugsmo ašaros ir apatiška būsena, kai nieko nenori ir negali daryti, vien tik grožėtis II . Kaip nekeista šis nėštumas buvo dar lengvesnis nei pirmasis. (Su pirmąja buvo lengvas nėštumas, lengvas gimdymas, lengvas auginimas.) Nešiodama naująją gyvybę galvojau, na ką gi, turbūt su antruoju teks atsigriebti už abu nėštumus
. Bet labai lengvai išnešiojau visus 9 mėnesius. Na gal tik paskutiniais mėnesiais pasijutau kaip poliarinė meškutė. Pusė laiko prabuvau viena, mano vyras išvyko gyventi ir dirbti į užsienį, labai graudino mintis, jog teks gimdyti vienai, be tėviško palaikymo
artėjant gimdymo terminui prasidėjo dažni vizitai pas gydytoją. Diagnozė 3cm, namo parėjau laiminga kaip mėnulis, tikėdamasi, kad jau už keleto dienelių pamatysiu savo mažąjį stebukliuką. Bet taip nieko ir nesulaukiau per visą savaitę. Kitą savaitę vėl tas pats 3 cm, sako vaisius jau pasiruošęs gimimui, bet pas mane mažai priekinių vandenų, todėl neatsidarinėja gimda. Išrašė siuntimą į gimdyklą, sako važiuok. Tą dien buvo kovo 12, labai norėjau gimdyti būtent šią dieną, nes kita diena būtų buvusi 13. Nors tai ir laimingas mano skaičius, bet kažkodėl bijojau rizikuoti. Nuvažiavau, patikrino, paguldė laukti. Pirmą naktį juokiausi su taip pat laukti paguldyta kaimyne, kad reikia subėgioti į penktą aukštą ir atgal, gal prasidės veikla. Bet mano pajuokavimas buvo veiksmingos tik mano kaimynei ir ją tą patį vakarą išsiuntė į gimdyklą. Beje, pagimdė 13d, vaikinuką.
Kitą dieną perkėlė į kitą palatą. Naujajai kaimynei naktį prasidėjo gimdymo skausmai. Atsibundu naktį nuo garsių aikčiojimų. Sakau eik pas daktarę, o ji sako ne, man dar ne laikas. Po kurio laiko ji jau pradeda laipioti sienom. Man labai juokingai atrodė jos kiekvienas pašokimas iš lovos, su garsais oi, ojoj ir atslūgimais. Klausiu kas kiek tau skausmai kartojasi? O ji tai man jie nesikartoja, nepraeina ir tiek
paskaičiavau reguliariai kas 2 min. Sakau bėk greičiau pas sesutę, nes tuoj čia pagimdysi. Bet ji delsė. Per miegus girdėjau, kad mano kaimynei įsakmus balsas liepia greitai bėgti į gimdyklą. Po valandos ji jau supavo savo sūnelį. Kitą dieną palatoje prabuvau viena. Ryte daktarės pakrapštymas turėjo įtakos, nes pajutau maudimą strėnose. Taip po truptį pradėjau jausti sąrėmius. Dieną dar truputėlį numigau, nes naktį buvau iškankinta kaimynės gimdymo skausmų
. Dieną buvo atėjusi aplankyti mama su mano dukryte, paskaičiavau sąrėmius kas 5-6min. Mama išėjo 18 val. Sąrėmiai kas 2-3 min., o man tik truputį pamaudžia. Galvoju gal susidėti jau savo daiktus? susidėjau. Toliau mąstau gal kam nors pasakyti? Tuo metu įėjo daktarė ir paklausė kaip jaučiuosi, nes seselė pranešė jog sąrėmiauju kas 5-6 min. pasigyriau, kad jau kas 2-3. Pasodino ant lėktuvo, patikrino ir liepė skubiai eiti susirinkti savo daiktus ir keliauti į gimdyklą 
Pagaliau atėjo laimė ir į mano kiemą Į gimdyklą atėjau 19:30 prakirpo vandenis, pamatavo tonus, suleido nospos. Mane pradėjo pykint, atsikėliau. Suradau po lova kažkokį puodą, galvojau na jau, kad pilsiu atėjusi kažkokia darbuotoja klausia kas man, gal gimdau. Sakau nežinau, arba truputį kakot noriu arba gimdyt ir dar pykina. Patikrino, sako tai ko čia dūsauji, šaukt reikėjo, kad gimdai, nes jau galvytė lenda.. Greitai ant kojų sukėlė personalą trys stūmimai ir mano angeliukas nuo debesėlio, laukęs 9 ilgus laukimo mėnesius, 20:28 pagaliau nutūpė ant mano krūtinės.
Bet mūsų susitikimą aptemdė nežinia iš kur atplaukę debesys. Mano angelėlis pradėjo mėlynuoti.. Paguldė truputį po lempa, pašildė ir vėl grąžino man. Mažasis angelėlis muistėsi ant mano krūtinės, nusiseillėjo, neangeliškai apkakojo. Man pasidarė baugoka: jo maldaujančios akys žvelgė į manasias ir man pasivaideno, kad jis dūsta.. Sulėkė visas personalas, pradėjo žiūrėti burnytę, sako tikrai kažkas negerai, negali pats kvėpuoti. Uždėjo deguonies kaukę ir išnešė į inkubatorių. Žadėjo iškviesti vaikų gydytoją.
Po kelių valandų nuėjau pas savo mažiuką. Toks mažutis silpnutis guli ant pilvuko. Tik taip galėjo kvėpuoti... pasirodžiusi daktarė konstatavo Pjero Robino sindromą. Supratau, kad tai nieko gero nežada.. Iškvietė greitąją iš Klaipėdos. Jie taip pat patvirtino tą prakeiktą sindromą ir išvežė mano mažiuką į Klaipėdą, nes Mažeikiuose neturi galimybių palaikyti mano sūnelio gyvybės
Toliau laukė kankinanti ilga naktis be mano vaikelio, gudžioje nežinioje ir ašarų klane.... 
Kitą rytą mane išrašė iš ligoninės ir aš kuo skubiausiai išvažiavau į Klaipėdą. Laikas slinko kankinančiai lėtai. Visą kelią laikiau savo mažiukę, dabar jau dičkę, už rankos, nes žinojau, kad reikės ilgam išsiskirti
Vaizdo, kurį pamačiau reanimacijoje, nepamiršiu visą gyvenimą. Kur tik įmanoma buvo prikaišiotas visokių šlangučių... Vaikelis negalėjo kvėpuoti, ryti seilių, valgyti... Nėštumo metu jam nesuaugo minkštasis gomurys, o liežuvis įkrito į gomurį ir vystėsi visai ne toje burnos pusėje, kurioje turėtų.. tiesiog buvo atsilenkęs į kitą pusę. Burnoje buvo vamzdelis, kuris surinkdavo seiles, jis neleisdavo užspringti. Gal tai buvo kvėpavimo vamzdelis?.. Zondas buvo įvestas per nosytę ir dar toks cypsintis aparatas, fiksuojantis pulsą ir kvėpavimo dažnį buvo priklijuotas prie krutinės. Su siaubu prisimenu seilių ir skreplių atsiurimą. Panašaus ilgio kaip zondas šlangutę kišdavo į gerklę ir į nosį ir traukdavo visą brudą lauk. Nuo vieno tokio įkimšimo aš asmeniškai bučiau susivėmusi, o Jonukui visa tai teko iškentėti ne kartą ir ne du per dieną
Buvau vienui viena svetimam mieste. Buvau su už gyvybe kovojančiu mažu žmogučiu, kuriam negalėjau niekuo padėti. Stengiausi nenugrimzti gilyn į liūdesio liūną. Vaikeliui buvau reikalinga sveika ir stipri motina, o ne subliuškusi, ištižusi lepšė. Kiek galėjau stengiausi galvoti apie geriausią, stengiausi mintimis jam suteikti stiprybės. Taip pat ir sau. Dar galėjau melstis. Tai ir dariau kiekvieną minutę.
Gyvenau ritmu 3,6,9,12,15,18,21,00 tuomet reikėdavo maitinti savo mažylį. Visą savaitę jam buvo užtinusios akys, atėjusi rasdavau ir maitindavau tik savo mažylio kūnelį, kuris buvo lyg be gyvybės. Kokia buvo laimė, kai po savaitės laiko, atėjusi maitinti savo kūdikėlio, radau jį atsimerkusį. Žiūrėjo į mane tokiomis didelėmis supratingomis akimis, o man iš džiaugsmo riedėjo ašaros. Tai buvo antras kartas, kai jis žiūrėjo į mane. Beveik visą naktį jas regėjau savo sapnuose
Kitą dieną vėl nauja diagnozė burnoje yra 2 liežuviai, tas kuris priekyje, ne liežuvis, o tikrasis užspaustas viduje ir labai mažas ir užkritęs į kitą pusę.. siūlo skubiai važiuoti į Kauną operuotis. Žinoma sutinku. Kaune mažiuką patikrina veido žandikaulių specialistai nesuaugęs minkštasis gomurys, operacija po 1.5 metų. Vėl viskas iš pradžių tik lengvesne forma...
Tas netikras liežuvis tai arba seilių liaukos arba poliežuvis. Jis turėtų išnykti tada, kai tikras liežuvis išaugs iki reikiamo dydžio.
Kaune prabuvau dar mėnesį laiko. Dabar jau esame namie, bet su zondu.. taip skaudu vaikučiui kiekvieną sykį jį įvesti aplamai skaudu jį ten matyti.
Bet yra kaip yra.. likimas atsiuntė mums tokį išbandymą, vadinasi turime tai ištverti. Vis guodžiuosi ta mintimi, kad nėra taip blogai kaip galėtų būti. Ligoninėse mačiau dar baisesnių dalykų. Mano posakis, kad prisikentėsiu su antru vaikeliu išsipildė su kaupu, bet ne taip kaip aš maniau. Todėl kartais pagalvoju, kad nereikia mums patiems prisišnekėti, nes galime prisišaukti bėdą.Esu be galo dėkinga, kad yra Supermamos portalas. Jei ne mamyčių pagalba, turbūt tikrai būčiau paskendusi depresijos liūne.. jos ne tik morališkai mane palaikė, lankė, bet ir padėjo visais įmanomais būdais. Esu joms be galo dėkinga.
Daugelis žmonių galvoja, kad žemėje nėra teisybės ir gerų žmonių. Aš taip pat ne išimtis. Bet šį požiūrį pakeičiau susidūrusi su šiuo išbandymu. Pasaulis nėra toks blogas kaip atrodo, o jame yra daug gerų žmonių, kurie, ištikus nelaimei, skuba tau į pagalbą!
Garbės žodis, esi tikrų tikriausia Supermama 
lakyyykites ! viskas pageres dar labiau 
bet dabar viskas pasikeite, tad manau ismoksim vertinti ne tik gyvenima. bet kol to nepatiri savo kailiu, tol nesuvoki 