As su saviskiu irgi baigiu prarasti kantrybes dovana ir jauciu, kad nebeistengiu vien graziuoju, ramiuoju tonu su juo bendrauti.

Dabar su dviraciu vaziuoja i darzeli (siaip masina vesdavau) o as einu... o ryte laikas suskaiciuotas kaip zinia. Na tokius pareiskimus i jo stovejima vietoj ir nevaziavima pirmyn del to, kad "raudonas dega, palaukim zalio"(isivaizduojamas sviesoforas) arba "man benzas baigesi", "man koja luzo, reikia palaukti", "padanga reikia pripust"...dar galiu ramiai priimt ir tik paragint, kad greiciau veiktu ten su tais sviesoforais ir benzais... Bet kai pirmas sakinys isejus i lauka ir skubant i darzeli buna, "as noriu kazka nusipirkti" nes praeinam pro parduotuve, ir as nesutinku, va tada ir prasideda smagumai stovi, nevaziuoja, sako as tada namo vaziuoju, as i darzeli tada nenoriu...kai pradedu aiskint, kad blogai elgiasi, tada dar labiau "ozius pagauna", kai sakau, kad uzsibaigs visi kompiuteriai ir multikai namuose, i darzeli vesiu su masina ir nebus tu cirku, apsibliauna, kai sakau, bet jei busi geras ir dabar graziai vaziuosi, tai tada kompiuteriu galesi pazaisti, tada jis man aiskina, jog as sakiau, kad jis negales zaist sakau, galesi, tas ne negalesiu ir vel oziu pilnas ir vel stovi vietoj

Zinau tikrai budu, kaip graziai su juo susikalbet, net per didziausius ozius, bet save pagaunu, kad kartais to nebenoriu, kantrybes nera "monytis" ir va tada prasideda pasaka be galo Tiek jis su savo principais, tiek as... Ir kenciam tada abu Beje nezinau kaip su tokiu reiskiniu elgtis toliau: kai susipykstam, jis sako man "atsiprasyk" ir tada viskas buna gerai, bet jei sakau, tai tu blogai elgiesi ir tu turi pirmas atiprasyt, tada jokiais budais nesutinka, tik po manes tai va nebezinau ar visada turiu as nusileist ir jo a le atsiprasinet

Jei jis taip sako, vadinasi kažkur jo aplinkoj irgi taip liepiama ''atsiprašyk''. Aš manyčiau, kad jei jis taip jūsų prašo, tai ir atsiprašykite visur ir visada (nes jam to dėl kažkokių priežasčių reikia). Įsivaizduokite, kad prieš jus labai gerbiamas žmogus, prieš kurį jums reikia ramiai, neįžeidžiant nei jo nei savo orumo, jokiu būdu nesišaipant ir nesimaivant atsiprašyti. Tad surimtėkite ir labai švelniai ir ramiai (žiūrėdama jam į akis) pasakykite ''atsiprašau, jei tave įskaudinau'' ir (svarbu labai) po to dar apie minutę žiūrėkite jam į akis su meile, gailesčiu ir švelnumu. Daugiau nieko nesakykite ir nedarykite, kol nesulauksite jo reakcijos.

Ir taip darykite visada ir vienodai.

Aš bent jau taip padaryčiau

bendravimas su vaiku neturi buti kancia, kantrybes isbandymas.
jei pykstat - vadinasi, turit tam priezasti. ja ir salinkit.


jei "laikas suskaiciuotas", keiskit aplinkybes, pvz.,
1. iseikite anksciau is namu
2. vaziuokite masina
3. ...
4. ...
galu gale, galite pasitarti su sunumi ir isklausyti jo pasiulymus.

moralizavimas ir grasinimai bausmemis problemos isspresti nepadeda - kuo jus jau isitikinot pati.

pagalvokit, kodel sunus stengiasi pailginti keliones i darzeli laika, ko jis tuo siekia, kokios gali buti priezastys.


nera tokio reiskinio kaip oziai. yra nusivylimas, susierzinimas, nerimas, baime, liudesys, pyktis ir tt. vaikas, kuris reiskia neigiamas emocijas, yra normalus vaikas, jusu vaikas, kuri jus mylite, bet kuris siuo metu yra del kazko nusimines, sunerimes ar pyksta. tai normalu. nenormalu butu netureti jausmu arba ju nereiksti.

kenteti vaiko elgesio nereikia. ir verta Keli Mutu patarima pritaikyti sau. uzuot aiskinus sunui, kad jis blogas ir oziuotas, verciau kalbeti apie save "as suirzusi, nes... (nurodote priezasti)".

Aciu uz patarimus bet teorija man puikiausiai zinoma taciau esu zmogus, ir kartais ta mano kantrybe kazkur dingsta, neziurint to kad tai mano vaikas, as uz ji atsakinga ir mano rupestis yra su juo susitarti

*jis pyksta, kad ryte neuzsukam i parduotuve (siuo konkreciu atveju) nusipirkti saldainiu tos priezasties tikrai nesalinsiu ir kas ryt jam saldainiu nepirksiu jei yra einama i darzeli, vadinasi i darzeli, vaikas turi jausti kazkokias ribas mano nuomone, o jei pradeda pykt del tokiu dalyku kaip saldainio nuo ryto negavimas, tai jau manau turiu pilna teise moralizuot.

*masina visada vaziuodavom, o dabar pavasari specialiai einam, kad vaikas galetu vaziuoti su dviraciu, jei vesciau masina, tai cia jau butu vaikui bausme.

*oziai, manau, cia zargonas, kuri puikiai supranta kiekviena mama, apie ka kalba eina. Aisku vaikas nusivilia, kad ryte nepatenkinami jo visi igeidziai, bet nematau reikalo ju visu tenkinti. Yra kas galima ryte, o kas galima po pietu, savaitgaliais.

Keturmeciai jau pakankamai protingi zmogiukai ir supranta kas yra derybos. Bet manau reikia kuo maziau deretis del tokiu dalyku kaip ejimas i darzeli, saldainiu prikimas ir panasiai. Turiu savo griezta nuomone tam tikrais klausimais ir aisku vaikui tai ne visada patinka.

Niekad nesakau vaikui, kad tu blogas visada sakau, kad blogai elgiesi, ragiukai dyksta ir pan. Beje maniskis moka ir isvaryt oziukus labai sekmingai ir jam tas terminas labai priimtinas, papurto galvyte, isvaro oziukus ir vel laimingas.

Galiu dar pridurti, kad mano vienos ziniu , auklejimo metodu neuztenka, i tai turi isitraukti ir tevas ir seneliai. Taciau vienai mociutei nedasyla kaip negalima to ar ano, ir vaikas ant tiek pas ja issikalineja, o ji tenkina visas uzgaidas, po to ir namuose mus sokdina.

Siaip ar taip nesijauciu bejege pries ji, kaip skaiciau kai kurios mamos, jauciuosi pakankamai turinti ziniu apie tai, pazistu savo vaika ir jei ivyksta koks konlfliktas tai tik todel, kad pavargstu kaip zmogus kartais emociskai.

chiuncia, turejau omenyje mamos pykti, o ne vaiko. jei pykstat ant vaiko - gal yra tam priezastis? galbut kazka darot "del vaiko", nors tai jums nepatogu ir nepriimtina, bet "teisinga", "sveika vaikui" ir pan.?

kodel taip uzsiciklinot ant to vaziavimo dviraciu ryte? juk jei ryte per sunku nuvaziuoti i darzeli laiku, tai gal galima pasivazineti kitu metu? arba galima isvaziuoti anksciau? arba galima vaikui apibudinti problema ("turiu darbe buti laiku. jei uztrunkame kelyje i darzeli, as veluoju ir mane bara virsininkas. ka darom, kad as speciau i darba?") ir paprasyti jo pasiulymu.

o kai moralizuojat ir grasinat vaikui atimti jo megiamus dalykus, pastatykit save i jo padeti. mintyse atsiseskit ant to dviratuko ir is apacios i virsu paziurekit i save, paklausykit savo zodziu, pajuskit tai, ka tikriausiai jaucia jusu vaikas, klausydamas jusu. ar zodziai, kuriuos jis girdi ir jausmai, kurie kyla girdint tuos zodzius, padeda vaikui jaustis geriau? ar klausydamasis tokiu zodziu vaikui kyla noras bendradarbiauti su jumis ir greiciau nuvaziuoti darzeli? ar tokiose situacijose vaikas jauciasi mylimas ir saugus?

"oziai" yra ne tik zargonas - tai tam tikro poziurio atspindys. tai suaugusiojo pozicija, is kurios ziurint vaiko jausmai nuvertinami. taip, mums, suaugusiems, daugelis vaikisku nusivylimu priezasciu yra menkos smulkmenos - tai zinome is savo patirties. taciau vaikai tokios patirties neturi, jie gyvena cia ir dabar ir sios akimirkos patirtis, sios akimirkos isgyvenimas jiems yra pats svarbiausias dalykas. ir tie smulkmenu - musu akimis - sukelti jausmai yra tikri ir stiprus, ju negalima ignoruoti ir neigti.

elgesys yra neatskiriama zmogaus dalis. nors yra psichologu rasanciu, kad kalbekite apie bloga elgesi, o ne bloga vaika, is tiesu, kai sakome "tu blogai pasielgei", vaikas girdi "as blogas". tiesa sakant, net suaugusieji nesugeba atskirti saves ir savo poelgiu vertinimo. pvz., kad ir sio forumo temos apie zindymo nauda, kur suaugusios moterys, patyrusios zindymo nesekme, pyksta, kai kalbama apie zindymo svarba, nes ju mintyse kyla tokia seka "zindyti naudinga" - "nezindziau" - "esu bloga mama". arba temos apie vaiku isterijas "mano vaikas isterikuoja" - "as bloga mama". nors antruoju atveju kalbam net ne apie pacios moters veiksmus (ar ja pacia kaip asmeni), o apie jos vaika! o jus norit, kad vaikas sugebetu atskirti savo elgesi nuo saves, kai net suaugusieji to nesugeba...

Jei mano sunus pradeda oziuotis, as jam neleidziu to ko jis nori, pvz. neziuri filmuku, nelaidziu prie kompiuterio arba liepui eiti i savo kambari ir ramiai pabuti kol kas tai veikia

As puikiai suprantu ka reiskia vaiko pyktis ir del ko jis buna...ir kad butent noredama jam gero, neperku rytais saldainiu, o jis del to pyksta...bet as savo nuomones nekeisiu siuo atzvilgiu. Teoriskai yra viskas labai grazu, bet realiai net ir paaiskinus, kodel ryte negalima saldainiu, jam tas noras taip greit nedingsta.

Ryte vaziuojam dviraciu, nes vaikas to nori ir nematau tame problemos, net ir del iskylanciu nesklandumu. Taciau siokia tokia disciplina ir ribos, kaip kad kelias tiesus i darzeli be jokiu parduotuviu, dar nei vienam nepakenke.

Manau labai puiku vaikui isaiskinti kaip itakoja jo "oziai"(man sis terminas kol kas patogiausias) tiek musu santykius, tiek jo noru tenkinima... gal ne viska surasiau pirmam poste, bet tikrai nepradedu piktuoju su juo kalbet is karto. toli grazu ne kiekviena mama taip elgiasi su supykusiu vaiku.bet kaip rasiau, net ir mamos statusas manes nepakeicia kaip zmogaus. Pyksta tiek vaikas tiek as, kai matau, kad vaikas veda derybas nagliau nei priklausytu. Niekad savo vaiko nenurasau kaip mazo nesuvokaincio be nuomones/jausmu zmogiuko....Bet ir jis turi zinoti savo elgesio pasekmes...todel ir sakau, jei dabar susitaikom ir graziai einam i darziuka viskas bus ok, bet jei tu oziuosies, tada mes susipyskim, tada as oziuosius namie...nejungsiu kompiuterio ir pan...ir tikrai cia nieko blogo nematau. Jei jau taip pozicionuojate vaiko kaip zmogaus jausmus, tai vaikas turi lygiai taip pat reaguot ir i mamos pykti/nusivylima.

O bausmes dydis, t.y. neleidimas prie kompo yra proporcinga vaiko amziui. 4meciui neuzdrausti kompo savaitei, nebesupras esmes ir priezasties. bet vienam vakarui galiu pasakyt labai veiksminga.

o SAVO pykti, jo priezastis ir kaip jis veikia jusu santykius su vaiku suprantate?


jeigu nematot problemos, tai apie ka mes kalbam?

Papildyta:

ta prasme, noretumet, kad negaves, ko nori, vaikas tyliai nurytu savo pykti ir nuolankiai binzentu prie kojos?


o kitam vakarui? vel viskas is pradziu?
ar galiet sakyti, kad jusu pasirinktas drausminimo budas veiksmingas, jei konfliktine situacija nuolat kartojasi?

seneliu neperauklesite.

man patiko mintis is Dreikurso "Laimingi vaikai issukis tevams". jis raso, kad vaikas santykius su kiekvienu zmogumi kuria pats. vienokie santykiai gali susiklostyti su seneliais, kitokie - su mokytojais, dar kitokie - su draugais. normalu, kad skiriasi zmoniu poziuriai ir elgesys. vaikui netgi naudinga patirti, kad suaugusieji gali tureti skirtinga poziuri i tuos pacius dalykus.

jei mociute leidziasi sokdinama - tai mociutes problema, o ne jusu.


pykti ant vaiko - normalu. svarbiausia - moketi tinkamai pasakyti, kas vyksta, o ne bausti vaika del to, kad pavargote su juo deretis. konfliktai - tai zenklas, kad issiskyre vaiko ir mamos poreikiai, interesai, norai. konfliktai neisvengiami zmoniu santykiuose. ir vaiko auklejimo tikslas nera pasiekti, kad nekiltu konfliktu - tai nerealu, neimanoma, o atvirksciai - ismokti konstruktyviai konfliktuoti ir ieskoti veiksmingu kompromisu, situacijas spresti taip, kad neliktu pralaimejusiu. jei kalbant apie knygas, cia praverstu Th. Gordon "kaip tapti gerais tevais".

Savo pykti suprantu irgi puikiai, bei jo pasekmes.

Kalbam apie tai, kad vaikas turi jausti ribas, disciplina...kol kas jam vaziavimas dviraciu i darzeli yra NAUJIENA, todel ir turi susiformuoti tos taisykles...mes jas formuojames aisku, su bausmem ir paskatinimais, kurie ne is karto suveikia
o as pasisakiau todel, kad ir mano vaikas rodo ozius, bet noriu priminti ir kitoms mamoms, kad nebutina visur ir visada nusileisti ir tenkinti vaiko igeidzius...

dar kalbam apie tai, kad as zmogus irgi ir kartais kantrybe baigiasi bandant isaiskint kas gerai, o kas blogai , ypac atsizvelgiant i ivairiausias rytines aplynkybes. As galeciau isisodinus i masina vaika ji greit ir be problemu nuvezti i darzeli, bet abejoju ar tai geriausias variantas.

Kalbejimas grieztesniu tonu su vaiku, moralizavimas dar nera blogiausias variantas auklejant.


Kiek suprantu esate psichologines vaiku teorijos salininke...ir visa tai ka destot man paciai puikiai zinoma is vadoveliu ir studijuodama visada masciau, kad tik taip ir ne kitaip bendrausiu su vaiku....stengiuosi kiek imanoma taip ir daryti, taciau vat yra tas zmogiskumo faktorius, kuris atima prota ir pradedi vadovautis savo jausmais.



Papildyta:

Tai prasyciau realu pavyzduka, kaip Jus elgtumetes mano situacijoje? Aiskinimas, kad man reikia i darba, kad vaziuojam masina, kad negalima saldainiu kada uzsimano, kad ju gales gaut vakare ir pan...neveikia?

ka tai reiskia? kam to reikia?


zinoma, kad nereikia tenkinti vaiko igeidziu. taciau butina suvokti, kokie vaiko poreikiai slypi po tais igeidziais. vaikas nori saldainiu, bet jam reikia kazko kito. jusu uzduotis ir yra suprasti, ko butent tam vaikui reikia, ir kaip jus galite jam tai duoti (arba padeti gauti).


kodel?


ka reiskia " ne blogiausias variantas"?



nes as esu zmogus, ir jus esate zmogus.

nes tam tikrose situacijose as (ir jus) reaguojate taip, kaip ismokote vaikysteje, is savo tevu, is to, kaip su manim (ir su jumis) elgesi mano (ir jusu) tevai.

mano vaikas, santykiai su vaiku, manyje prikelia mane vaikysteje - ir man tenka is naujo isgyventi kai kuriuos dalykus, priimti, isgydyti ta vaika savyje. tai nebutinai lengva, nebutinai isisamoninta, ne visada malonu. ir visa tai normalu, suprantama.

nebuvau, nesu ir nebusiu ideali motina. dariau, darau ir darysiu klaidu. ir noriu buti atvira ir samoninga, kiek galiu siandien, ir augu su savo vaikais. kiekviena diena, kiekvieni metai, kiekvienas vaikas atnesa savo klausimus, uzdavinius ir galimybe augti.


jau du kartus rasiau. ramiu metu (pvz savaitgali), pasisodinciau vaika, ivardyciau problema, pvz "darbo dienomis as turiu laiku buti darbe ir pykstu, kai tu vaziuodamas dviraciu zaidi ar prasai uzeiti i parduotuve, nes tada ilgai uztrunkame ir as veluoju. kaip manai, ka galime padaryti?" tada imu popieriaus lapa, rasikli ir rasom galimus variantus:
pvz.,
1. iseiti anksciau is namu
2. vaziuoti masina
3. saldainius pirkti po darbo
4. eiti pesciomis
ir tt
rasom VISUS i galva atejusius pasiulymus, savo ir vaiko. tada issirenkam ta (ar tuos), kurie pasirodo priimtini ir juos vykdom. jei paaiskeja, kad sprendimas neveikia, yra netinkamas - ieskom kito.

svarbiausia, kad sunus jaustusi isklausytas ir prisidejes prie problemos sprendimo, ne priverstas vykdyti mamos "nuleistus" reikalavimus.

ir man reikia patarimo,kaip elgtis,mano antrokė skundžiasi mokytoja savo,sako kad dažnai ją pašiepia prieš visą klasė,nes dukra labai išsiblaškiusi,netvarkinga,dėl to labai nenori eiti i mokykla

O su mokytoja kalbėjot? Aš dar pasikalbėčiau su mokytoja, išklausyti jos nuomonės. Išklausius kitos barikados pusės, suorganizuočiau mokytojos ir dukros pokalbį

Matau, kad mamytės nesutaria, kaip auklėti vaiką Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl ragnez lygindama su savais vaikais galvoja, kad viską galima paaiškinti psichologija. Kuo daugiau aš skaitau psichologinių knygų , tuo labiau suprantu, kad nėra tos knygos, kuri galėtų paaiškinti ar pamokyti , kaip elgtis. naujo tipo vaikams knygos bus parašytos po kokių dešimties metų. O tos knygos, kurios dabar yra ir visi nurodymai, kuriais prašo laikytis yra nepritaikyti mūsų aplinkai, valstybei, mokymo metodikai. Taigi auklėkime kaip išmanome

kadriuk, juk mes niekaip kitaip ir negalim aukleti - tik taip, kaip ismanome...

Vis tik įsisikaičius tarp eilučių į tai ką rašo mamos, tampa aišku, kad visos daugiau ar mažiau susiduriam su tom pačiom problemom auklėjant vaikus . Tik man atrodo, kad mes suaugę patys neturime tvirtos nuomonės, dažnai vaikus patys trikdom viena kart leisdami elgtis vienaip, kita kart kitaip toj pačioj suituacijoj. Amžinai skubame ir vaikus kaip kareivius skubiname "greičiau renkis, greičiau varom, greičiau, greičiau...žodžiu amžinai greičiau ". Ir gerai pagalvojus nėra blogų vaikų

Taigi

kam reikia vaikui ribu ir drausmes??? keistas klausimas jei skaitote psichologines knygas, turetumete zinoti, kad vaikui protingos ribos suteikia saugumo tiek fizisko, tiek psichologinio...ir vaikas jausis daug geriau, jei zinos, kad kiekviena ryta jis eis i darzeli aplenkdamas parduotuve ir i ja nueidamas po pietu, nei kas ryta kaulys i ja nueiti ir patirs nusivylima...
jei mano vaikas praso saldainio, tai vadinasi jo ir nori cia ne tas atvejis, kad visais budais isvengtu darzelio, nes darzelis jam patinka

todel, kad vaziavimas masina butu mano patogumui, neatsizvelgiant absoliuciai i vaiko norus

ta ir reiskia...kad nepuolu imtis fiziniu bausmiu, tempimu per prievarta, uzplojimu per uzpakali ir pan...o bandau susikalbet

visa tai man per daug teoriskas poziuris, nors ir zinomas iki kaulu smegenu...samone, pasamone, vaikyste, tevai ir t.t. bet mano vaikas yra siandien, mano santykis su juo nebutinai toks kaip mano su mama buvo, nes as skirtingas buvau kaip vaikas, o dabar esu skirtinga kaip mama...visos gyvenimo aplinkybes nera identiskos manajai vaikystei, todel visko tikrai neimu is vadovelio ir netaikau realiam gyvenime


Atsiprasau pirmiausia, kad nepalaikiau to sprendimo budais, nes kaip minejau, vaziavimas masina man netinka...isejimas anksciau, TAIP. Tas labiausiai ir veikia...tasyk kaip aprasiau situacija, butent veliau ir isejom is namu...siand viskas OK buvo. Namie klausiau, kaip vyksim i darzeli? peskom, masina(jam cia kaip bausme jauciasi), dviraciu? Sako dviraciu...Klausiu ar graziai vaziuos? Sako graziai, zinau, kad i parduotuve dabar negalima. Na ir valio

Tai kokia Jusu isvada butu, ar tikrai pakenkiau savo vaikui, nustaciusi riba? Ar tikrai blogai galvoju, jog prasydamas saldainio vaikas butent to ir nori?

nenurasineju citatu is vadoveliu. apie tai, kaip auginsiu vaikus, galvodavau jau vaikystej - net vedziau sarasa "ko nedarysiu savo vaikams". o kai turi toki sarasa, neisvengiamai tenka pasidometi - ka gi su tais vaikais daryti...

manau, kad motinystes, tevystes igudziai nera igimti, o igyjami. pirmiausia is to, kaip su mumis elgiasi musu tevai ir kiti suaugusieji vaikysteje. veliau - turime galimybe samoningai pasirinkti. to ir siekiu - kad mano sprendimai butu priimti samoningai, suvokiant pasirinkimo priezastis ir pasekmes.

Oi koks ilgas ir sunkus tai darbas... Bandau ir aš taip elgtis, bet turiu prisipažinti, kad kartais kantrybės pritrūksta...

ir kantrybes pritruksta, ir abejoniu kyla... ir klaidu matau... visaip buna.

Bent tiek ramiau, kad ne aš viena tokia . Nes kartais aplanko mintys, kad kitos mamos - idealios

Kviečiu visas mamas, kurios kartais pasimeta, neranda išeities ar geresnių sprendimų į paskaitą Vilniuje, Gedimino 9, Ekobangoje.

Gegužės 21 d.
Nuo 11 iki 14 val.
Kaina: 20 Lt.
Tėvystės ir motinystės mitai ir realybė: I dalis.
Besąlyginė meilė ir viengubas standartas.

Galima ateiti su vaikučiais, jei tai jiems nebus kančia.

Daugiau info:
http://namuvaikas.blogspot.com/2010/05/pas...s-mitai-ir.html


Pageidautina išankstinė registracija
psichologe.ramuneETAgmail.com

Po paskaitos galimos iš naksto suplanuotos individualios konsultacijos, tel. 868041916.

Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė

sveikutes mamytes auginu du berniukus 3 metuku ir 6 metuku sunkoka su vaikuciu oziukais nenoriu netvarkysiu,o mazasis ima pavyzdi is dickio,tetis mazai buna namie, mama turi visur viena speti bandau kazkaip rasti kompromisa bet nevisada pasiseka atrodo kartais kad isprotesiu manau kad didziausia problema yra nenuoseklumas,pastebejau kad isvedus i lauka jie tampa visai kitokie neveltui sako kad gamta musu namai

oi..mes 4 metuku,siaucem nuo triju metuku..dabar jau pradedu nerimauti kad situacija tik blogeja..

dalyvauciau kaune