Lyg nemačiau tokios temos,tai gal nepasikartosiu.Tai va,norėjau paklausti kaip ir ką sakot apie tai,kad vaikutį auginat viena,o tėtušis dėjo į krūmus,sužinojęs apie nėštumą(ar panašiai)?Mano horizonte lyg pasirodė potencialus kandidatas į simpatijas,bet nežinau kaip jam pasakyti-nuoskaudos širdyje dar tiek daug,kad kažin ar galiu be pykčio atsiliepti apie paskutinį savo"draugą"

Mano draugas tai manęs dažnai paklausinėja apie "spermos donorą" norėtų jį "paauklėti", o aš priešingai noriu viską užmiršti, negalvoti, o jis vis kartas nuo karto primena, o tada jau aš pradedu žliumbti . Žodžiu, nieko labai nesakau, nes pati nenoriu apie tai kalbėti ir prisiminti. Nors matau kaip jam kartais sunku būna .

Žiūriu, kad labai jau nerišliai prirašiau, kažkokios emocijos sukilo .

Aš tik už tiesą. Buvo kaip buvo ir nieko čia jau nepakeisi. Tik kiek galima labiau vengiant nuoskaudų, epitetų "gyvulys", "bjaurybė" ir pan. Na gal jis toks ir buvo, gal ir yra, bet tegu tai būna jo sąžinės reikalas. Gyvenimas tikrai viską sustatys į vietas

Manęs kažkodėl niekas to neklausinėja...Galbūt, nenori manęs skaudinti, galbūt pats savęs...

Aš panašiai kaip Bite_Maja. Trumpai susakiau realius faktus ir paskiau kad pernelyg skaudu šnekėti ar aptarinėti plačiau. Paskui, laikui bėgant išsipasakojau po truputį. Epitetų kaip ir nenaudojau, tiesiog buvo taip ar anaip... O ir aptarinejimo stiliuje " kaip jis galėjo" irgi vengiau... Te ir guli ant jo sąžinės

kuo toliau, tuo labiau abejoju, ar šie žmonės aplamai turi sąžinę...

Aš papasakojau visą tiesą. Taippat ir tai, kad tas žmogus yra ir pasiturintis, ir nevedęs, ir ne alkoholikas, tiesiog mums nepakeliui. Manasis buvo labai nustebęs ir paprašė, kad jeigu kada nors mes jį sutiksime gatvėje, aš jį parodyčiau. Aš sutikau, nes jokių nuoskaudų nėra.

Nu neturi... Visiškai neturi.... Nu faktas. Bet kas pasikeis nuo to kad ant kiekvieno kampo šūkausiu koks jis .... (epitetus įsirašom pagal savo sugedimo laipsnį ) ? O gi niekas, visiškai niekas, nepasikeis.... Tai kam dar savo nuosavus nervus ( gal geriau plaučius? ) gadintis?

aš manau reikia vengti epitetų, nes naujam draugui gali atrodyt, jog jeigu išsiskirsite, taip kalbėsite ir apie jį...

Va, aš su tuo sutinku Santūrumas tokia skaudžia tema visada sutinkamas labai palankiai.

Visiškai pritariu Mamuliai,užtai ir klausiu-gal prisirankiojusi patarimų sudėstysiu visai neprastai savo gyvenimo istoriją
P.S.o sąžinės jie tikrai neturi,bent jau ne dėl šito dalyko.Sąžinę turime tik mes,o jie gyvena sau toliau visai neprisimindami.Bent jau maniškis.

Aš savo draugui nieko nepasakoju... Žinau, kad jam sunku pripažinti, jog prieš jį kažkas jau buvo... Tik kartais paklausia, gal net retoriškai, "na, kodėl tu pasirinkai tokį netinkamą žmogų ir kam išvis reikėjo tekėti..." O aš neturiu, ką atsakyti... O pasakotis iš viso nenoriu, nes man pačiai nemalonu, nebent susinervinusi, išdedu ex į šuns dienas, kaip netikusį tėvą ir tiek... o šiaip vengiu jį apskritai minėti... O ir šiaip norėčiau, kad jo nebūtų mūsų gyvenime...

Zinot,as daugeliu atzvilgiu ir save baru viduje,kodel pridariau tokiu nesamoniu,nes kitaip to nepavadinsi..nors gal viskas taip ir turejo but..antraip netureciau Matuko..o gal ivykiai butu susikloste dar blogiau..nieks nezinom...bet kai tie pamastymai praeina,stengiuos gyvent toliau,pozityviai mastyt,eit i prieki..o naujam draugui,sakau,jog tai zmogus apie kuri sneketi neverta,jog negaliu gyventi su zmogumi ,kuris nemyli savo vaiko,..tai tiek gryna tiesa,visi supranta,ir tema uzbaigta

Merginos, o jus nepagalvojat, kad jusu dabartinis draugas nuolat lygina save su jusu ex? Kad jis nuolat galvoja, kaip gi ten jus gyvenote?.. O gyvenote ir sutarete turbut neblogai, jei jau vaika uzgyvenote?.. Is to kyla daug visokiu fantaziju, o po to ir nesusipratimu. Vienintelis vaistas - kalbeti ir pasakoti. Be epitetu, tiesiog faktus. O dar geriau - papasakojus dar pridurti pora palyginimu, kuo dabartinis zmogus yra pranasesnis uz ex... man bent jau labai padejo

Ne... Aš taip nemanau... Kad lygina... Bet kokiu atveju ex, palikęs savo vaiką yra šiknius ir nėra ko čia lyginti... Bent jau savo draugui kartoju, kad jis man tą ar aną, ko dar niekas... Čia manau, geriausias įvertinimas

O tu šaunuolė, kad randi būdu jį pagirti... manau, iveiksit tuos nesklandumus.

bet dėl lyginimo, tai tikrai lygina, ir dar kaip... tik tyli... Juk kad ir koks šiknius būtų ex, bet jis vistiek buvo ir savo laiku už kažką tu jį mylėjai/manei, kad myli... Būtent su tuo ir sunkiausia susitaikyti kad esi tik "antras"... Kad tavo mylimas žmogus turi vaiką ne su tavim, bet su kažkokia "klaida"... Daug yra visokių "tarakonų" galvoj Su laiku, kai didėja bendra patirtis, tie "tarakonai" mažėja, bet pačioje pradžioje jų būna baisiai daug

Taip, tu teisi, kad lygina... santuoka jam atrodo labai svarbus, atsakingai apgalvotas žingsnis, o aš jam niekaip nesugebėsiu paaiškinti, kad tai mano santuoka buvo tik lengvabūdiškas ir spontaniškas sprendimas, tik noras turėti šeimą... Na, man iš tikrųjų pačiai labai gėda šito
Vieną kartą man draugas net pasakė, tegi jis atsisako tėvystės teisių
O ir šiaip jis puikiai žino, kad turi daug didesnę reikšmę ir įtaką mano dukters vystymuisi... O ir apie ją puolu pasakotis ne jos tėvui, o jam...
Labai tikiuosi, kad tavo žodžiai bus kaip Dievui į ausį

Ir susitvarkys viskas, pamatysi

Beje, man pasitikėjimo savim įgauti labai padėjo ANYTA. Ji be emocijų ir epitetų man daug papasakojo apie buvusią marčią. Ir tik tada aš supratau, kad mes esam visiškai kitokios ir man nėra prasmės lygintis su ja (nors anksčiau man vyras nuolat kaldavo, kad jis mūsų nelygina, nes esam nepalyginamos). Tiksliau, tik tada aš pasijutau pranašesnė, nes supratau, kad vyrui, tokiam, kokį jį išauklėjo tėvai, priimtinesnė šeima su manim. T.y. mūsų išsilavinimas yra panašus, tėvai mus panašiai auklėjo, mes vienodai suprantam vyro ir moters vaidmenis šeimoj. Žodžiu, pas mus yra taip, kaip nebuvo jo pirmoj santuokoj Ir yra geriau, negu pirmoj santuokoj. Bet tam, kad aš tai suprasčiau ir tuo patikėčiau, neužteko vien vyro žodžių. Reikėjo dar ir trečio žmogaus įsikišimo

as irgi manau, kad geriausia paprasciausiai isdestyti faktus, su laiku didejant pasitikejimui as vis daugiau papasakoju apie savo ex. pas mus viskas truputi sudetingiau, kadangi as savo buvusi matau kiekviena savaite, kai jis atvaziuoja sunaus pasiimti, vis tik yra bendravimas tarp musu ir nemenkas, dabartiniam draugui del to kartais klausimu kyla, bijo, kad negrysciau pas savo ex, bet su laiku manu tos baimes turetu dingti

Linkiu tau sekmes ir tavo draugui kantrybes

Mano vyro ex paskutiniu metu irgi lankosi kiekviena savaitgali ir nors as nebijau, kad vyras pas ja pabegs, bet vien tas faktas, kad ji kaipo tokia egzistuoja ir dar nuolat "painiojais po akimis", kartais varo i juoda nevilti

aciukasiopeja uz palaikyma tu del savo vyro buvusios nesijaudink, kas buvo prazuvo dabar jis su tavim, o ne su ja. po tavo posto, as irgi pagalvojau apie savo ex dabartine mergina, kaip ji dabar jauciasi

Aš stengiuosi nesijaudinti, bet kartais užpuola juodas pavydas. Mat mes vaikų dar neturim (labai tikiuosi, kad tas "dar" greitai bus neaktualus). Tai man baisiai pikta, kad su kažkokia "klaida" jis vaiką leido sau turėti, o su manim jam matote reikia dar gyvenimo sąlygas pasigerinti. Tada pasiautėju mažumėle , bet finale vistiek suprantu, kad aš galbūt net daugiau išlošiu, nes kai jau turėsim vaikų ( ), tai aš auginsiu ir savo, ir dar jos vaiką

O dėl iso kito tai aš nė kiek nepergyvenu,nes akivaizdžiai matau, kad jam su manim gera (kad tik neprisikarksėčiau )

as manau,jog kartais gal nenorim sakyti tiesos ar pan,nes na ne tai,kad nepasytikim,o tiesiog,tai ne tas zmogus..Manau taip buna kartais ir kaikuriom..