praeina dienos, kaip vandens versmė,
tik tu, tik tu, su meile juos sutikus,
tik tu lieki, silpna žmogaus širdie..."
...jau praėjo daug metų, o kai prisimenu tą romantišką savo gyvenimo vakarą, širdyje pasidaro šilta... bet kartu ir komiška...
Tą kaitrios vasaros šiltą vakarą, pakvietei Tu mane nuvažiuoti prie ežero, pabūti, išsimaudyti. Tada dar jauna, naivi ir graži mergaičiukė, draugaudama su eiliniu bachūrėliu, žinoma, sutikau. Buvome pažįstami ne taip ir seniai, gal porą mėnesių. Įsimylėdavau šiaip aš greit ir visus, taip pat greit išsiskirdavau, pergyvendavau ir užmiršdavau. Dabar sakyčiau, perdėtas emocionalumas, žalios jaunystės karštas jausmingumas.
Tąkart jau vairuodamas prie ežero pasirodei kažko susirūpinęs, gal ir nuojauta nepavedė, kad kažkas ne taip, kažkas bus. Visą kelionę bandėm kalbėti, flirtuoti, gale mėtėsi šampanas, ledai. Kai nuvykom į gražią vietą, susėdę ant kranto kažką analizavome, juokavome. Tuomet pasakei: gana, einu maudytis. O aš nenorėjau - likau ant kranto stebėti vakarėjančios gamtos... Persirengęs ir ilgai nieko nelaukęs, nuo šalia esančio lieptelio, nėrei į vandenį. Tą akimirką gražus Tu man atrodei kaip angelas, kaip nulieta skulptūra.
Staiga išnyrai visai netoliese, greitai prisiartindamas ištiesi rankoje mažą plastmasinę dėžutę ir sakai: čia tau... susijaudinęs, atidarydamas ją, šiek tiek virpančiu balsu : būk mano žmona. Aš netekau žado. Iš to netikėtumo tik pralemenau: pagalvosiu. Jis visas šlapias puolė atkimšinėti šampaną, lyg lįsti bučiuotis.
Ilgai mes nepradraugavome, spaudė jis mane prie sienos, o aš parasčiausiai bijojau. Kaip dabar suprantu - tiesiog nemylėjau. O galbūt žmogus norėjo kuo greičiau apsiženyti, nebūti vienas. Kiek žinau, greitai tą ir padarė.
Prisimenu šią istoriją visada šiltai ir su šypsena.
wech daugiau tokių būtų 
