Vieną gražų pirmadienio rytą pajutau skausmus pilvo apačioje. Tai buvo seniai patirti, bet nepamiršti menstruacijų skausmai. Nors mums dar tik 35 savaitės, skausmai neramino. Su laiku jie ir intensyvėjo, ir dažnėjo. Taip šiaip ne taip prabėgo pirmadienis. Vakare skausmai pradėjo erzinti, negalėjau užmigti – vos tik sumerkiu bluostą, ir vėl pažadina skausmas. Užmigti negali ir vyras: gal tai sąrėmiai? Nu gaaaallllll... Nežinau, niekada nepatyriau, kas yra sąrėmiai. Vyras ima laikrodį ir pasiūlo skaičiuoti reguliarumą. Nustatėme, kad kas 4 minutės! Nežinau, ką daryti. 2 val. nakties skambinu savo gydytojui. Jis ramiai paaiškina, kad tai dar greičiausiai tik paruošiamieji sąrėmiai, o kad būtų galima tiksliai nustatyti, reiktų atvažiuoti ir pažiūrėti aparatu. Atrodo, negi vien dėl pažiūrėjimo važiuosime 100 km. Svarstome įvairius variantus: o gal vietos ligoninėje pažiūrėti, ar tai tikrieji sąrėmiai, ir jei taip, tik tuomet trenktis tuos 100 km.?.. Gydytojo siūlymu pradedame krautis krepšius ir svarstome, kur važiuoti. Vis tik vyras įkalba važiuoti tiesiai į KMUK, kur ir suplanuotas gimdymas. Kol susikrauname krepšius, po truputį praeina ne tik reguliarumas, bet ir patys skausmai. Kažin, iš baimės? Nusprendžiame palaukti ryto. Prisėdu prie kompo išsiaiškinti, kuo iš tiesų skiriasi paruošiamieji ir tikrieji sąrėmiai. Atrodo, lyg iš tikrųjų man paruošiamieji. Visą naktį likau be miego. Ryte susiskambinu su savo poliklinikos ginekologe, kad bent pažiūrėtų, ar neatsivėręs kaklelis ir kuo skubiau padarytų B grupės streptokoko tyrimą. Į polikliniką veža vyras, pabėgęs iš darbo, nes jaučiu, kad viena niekaip. Taip ir vaikščiojau į vyrą pasiramstydama. Gine patvirtino, kad taip, tai paruošiamieji sąrėmiai, kaklelis neatsidaręs, paimtas pasėlis streptokokui nustatyti. Atsakymas bus pirmadienį. Į vakarą skausmai aprimo. Ačiū Dievui, sušvinta viltis, gal taip viskas ir praeis. Bet tai tebuvo tyla prieš audrą. Tik atsigulus ir vėl prasidėjo skausmai, kurie vis stiprėjo: gulėti visai negalėjau, tik atsisėdus skausmas kiek aprimdavo. Ir taip visą naktį. Išsikankinusi ryte net apsiverkiau. Sakau vyrui, važiuojame. Išvažiavome į KMUK. Pakeliui paskambinau mamai. Ji kaip tik papasakojo tėčio sapną, o sapnavo jis, kad

plaukia per drumstą, kruviną ežero, prie kurio šventėme mūsų vestuves, vandenį...

KMUK gydytojas išsamiai apžiūrėjęs pasakė, kad guldo. O vyrui pasakė, kad dėl gimdymo gali būti ne dienų, bet valandų klausimas. Aš buvau rami, nes tuo tikrai netikėjau. Buvau šventai įsitikinusi, kad dar savaitėlę kitą savo mažių panešiosiu. Atsigulus į ligoninę dar kartą buvo paimtas B streptokoko pasėlis (atsakymas taip pat turėjo būti tik pirmadienį, bet gydytojas paaiškino, kad jei pvz. rytoj prasidės gimdymas, tai bent matys, ar kažkas pradeda ten augti, ar ne), skirti vaistai, stabdantys gimdymo veiklą, ir penicilinas (profilaktiškai, nes viena priešlaikinio gimdymo priežasčių gali būti infekcija). Vaistai kiek apramino skausmus ir pirmą kartą nuo pirmadienio ryto man pavyko nusnausti gerą valandą! Suvartojus vaistus, sumažėjus jų poveikiui, skausmai ir vėl atsinaujino. Pradėjo krėsti drebulys, vėmiau. Nusprendėme, kad nuo vaistų. Vakare atėjusiai akušerei pasiteirauti, kaip jaučiamės, pasakiau, kad naktį aš nemiegosiu. Ji nusprendė vidurnaktį jungti aparatą ir pažiūrėti, ar tuos skausmus registruos kaip gimdos apsitraukimus, ar ne. Užfiksavo. Pakvietė budinčią gydytoją, kad ji padarytų sprendimą, siųsti mane į gimdyklą, ar ne. Iki pat šios minutės likau rami, nes žinojau, kad gimdymui reikalingi reguliarūs sąrėmiai, o pas mane jie iki šiol nereguliarūs. Gydytoja nustatė, kad kaklelis prasivėręs 5 cm! Pasirodo, nuo 2 cm. dieną. 1 valanda nakties. Skambinu vyrui. Gimdykloje pasitiko nuostabi akušerė, iš čia paskambinau gydytojui. Jis prisistatė netrukus, kiek vėliau ir vyras. Draugiškai visi plepėjome, man užėjus sąrėmiams, prakvėpuodavau ir toliau plepėjome. Tikrinamas kaklelis. Jis prasivėręs jau 7-8 cm. Jau buvau bepatikinti, kad gimdyti išties galima su šypsena. Tačiau nuo šios minutės prasidėjo visi „smagumai“. Kol kaklelis atsidarė iki 10 cm., maniau, kad mirsiu iš skausmo, maniau, nebeištversiu... Skausmą sustiprino tai, jog viskas vyko pakankamai greitai, apie epidūrą net pagalvoti nespėjome. Atkentus visišką prasivėrimą, situacija aprimo, prasidėjo tikrasis gimdymas. Tik nuostabiosios akušerės dėka vaikelis užgimė pakankamai greitai. Nors teko patirti momentą, kai atsimerkiu, ir nesuprantu, kas vyksta. Mano akyse baimė, aplink žmonės, įvertinu juos: akušerė, gydytojas ir vyras. Pagalvoju, reik baimę vyt šalin, nes šitie žmonės tikrai neleis man numirti. Parodė sūnelį ir iškart išnešė į inkubatorių. Turėjau laukt, kol sulašės lašinė, atsigaut. Nors jaučiausi pakankamai stipri nubėgti pas sūnelį, tačiau pas jį nuėjo tik vyras, nunešė kojinytes. Kaip gražu, pagalvojau... Po poros valandų jau buvau palatoje, pasidėjome krepšius ir iškart susiruošėme pas mažylį. Tikrai maniau, kad bėgom galėsiu nubėgti, bet tik pradėjus eiti supratau, kad nepasirėmusi į vyrą nepaeisiu niekaip. Tas kelias atrodė toks ilgas... Mažiukui dar turėjo sureguliuoti cukriukus, nes gimė su per žemais. Cukriukai susireguliavo jau antrą parą. Jau kaip ir būtų buvę galima džiaugtis, kad pagaliau turėsiu mažiuką su savimi, TAČIAU... Čia prasidėjo dalykai, po kurių vėliau sakiau, jog antrą kartą to paties neištverčiau. Pabandysiu parašyti neapsiašarojus, bet nepažadu...
Neonatologė pradėjo įtarinėti, kad su viduriukais zuikiui kažkas negerai. Pirmą parą pasituštino tik mekonijumi, o antrą nebepasituštino taip, kaip turėtų naujagimiai, valgantys mamos pienuką ar mišinukus. Atpylė. Tai dar vienas ženklas, kad maistas neslenka žarnynu. Skubiai buvo įvestas zondukas į skrandį, kad ištrauktų suvalgytą maistą. Nuo šiol maitinamas tik gliukoze. Pirmoji žarnyno rentgeno nuotrauka. Nuotrauka neonatologei „nepatinka“. Iškviečiamas vaikų chirurgas. Ji nieko negali pasakyti, nes laiko praėję dar per mažai, o nuotrauka irgi „nieko gero“. Einu iš proto.. Viena iš versijų – žarnyno uždegimas. Profilaktiškai mažiukui suleidžiama penicilino dozė. Per pietus antra rentgeno nuotrauka. Vėl „nieko gero“. Dar galimi to „nieko gero“ variantai – dalinis arba visiškas žarnyno nepraeinamumas. Eina kalba apie operaciją. Negaliu neverkti, stoviu prie mažiuko ir negaliu sulaikyti ašarų... Išmokstu melstis... Vakare, 22 val. vėl rentgenas. Lygins nuotraukas ir žiūrės, kaip kinta situacija. Aš vėl prie vaiko, kaip ir visus kartus, aš pati atbėgu jo palaikyti nuotraukai padaryti, nes tik mano rankų laikomas jis neverkia... Laukiu nuotraukų, laukiame, kol jas parneš iš chirurgo su aprašu. 24 val. pareina nuotraukos. Gydytoja jų man nekomentuoja, tik pasako, kad iškvietė vaikų chirurgą. Laukiu. Jau fiziškai neturiu jėgų stovėti prie mažiuko, pasiramstinėju koridoriuje, ir vėl prie jo... Pusvalandis, valanda... mintyse sukasi, kad reikia eiti pienuką nusitraukinėti, nes seniai jau tą dariau... Neturiu motyvacijos to daryti, nes žinau, kad mažiukui jo vis tiek neteks. Tai kam?! Įspėju gydytoją, kad ateisiu už pusvalandžio, tikiuosi, kad chirurgas jau bus pribuvęs.. Ateinu, jo dar nebuvo („matyt, ką skubiai operuoja“). Bandau eiti miegoti... Ryte begu pas savo mažylį. Bėgu, sustoju, paeinu į šoną, nusišluostau ašaras, vėl bėgu, vėl sustoju, vėl šluostausi... Bandau susikaupti, bandau save apgauti, kad atėjęs kitas chirurgas pažiūrės į nuotraukas ir pasakys, jog čia viskas gerai. Pagaliau nusiraminau, apsigavau save. Įeinu į palatą, žiūriu, seselė prie mano vaikelio krapštinėjasi. Gydytoja mane pamačiusi iškart informavo: „vaikas ruošiamas į reanimaciją“. Negalėjau patikėti, kad ji kalba apie MANO vaikelį, apie MANO!!... Visą kelią iki reanimacijos braukiu ašaras į jau šlapias servetėles... Reanimacijos gydytoja paaiškino, jog jis čia perkeliamas ne dėl to, kad mažiuko būklė pablogėjo ar yra kritinė. Jam tiesiog reikia rimtesnio maitinimo, gliukozės nebeužtenka, o maitinimą į pagrindinę kraujagyslę gali įvesti tik čia. Netikiu, nelabai galiu apskritai vertinti tai, ką ji sako. Paaiškino, jog mažiukui leis kontrastinę medžiagą ir žiūrės, kur ir kiek žarnyne užstringa (žarnyno uždegimo versija atkrinta, nes 2 kraujo tyrimai buvo geri, jokio uždegimo neparodė). Paprašė manęs grįžti į palatą, kol paruoš mano mažiuką. Aš jau žinau, ką reiškia „paruoš“: svetimi žmonės mažiukui ves kateteriukus į venas, badys kojytes... Eidama į palatą paskambinu vyrui, mamai.

Mama primena tėvo sapną. Pagalvoju, neprimink tu man jo, nes plaukti per drumzliną vandenį nėra gerai. Kažkodėl tik dabar ji papasakoja sapno pabaigą. Perplaukęs ežerą tėtis išlipo į krantą su gėlių puokšte. Pasitikslinu, ar tikrai? Ar tikrai kalba apie tą patį sapną?!! Jei taip, gal tikrai dabar tas periodas, kada plaukiame drumzlinu vandeniu? Atsiranda viltis, kad krante rasime gėlių puokštę...

Pakeliui sutinku sesutę, kuri vedė mane į gimdyklą. Teiraujasi, kaip sekasi. Kadangi jau kalbu ne žodžiais, o ašaromis, pasiprašau valerijono. Išgeriu ir bandau nusnūsti.. Po poros valandų lekiu pas mažiuką. Kaipmat ateina gydytoja ir su šypsena pasako: vos tik man išėjus mano zuikis pasituštino! Bet čia pat skuba priminti, kad tai gera pradžia, kad tai pakeitė visą suplanuotą tyrimo taktiką, tačiau atsipalaiduoti negalima, turės bet kokiu atveju būti itin stebimas. Kaip smagu verkti iš laimės! Gydytoja pasiūlo nusitraukti truputį pienuko ir atnešti mažiukui. Išbėgu tekina. Iš tos laimės ir pienukas bėgti pradėjo! Taip po truputėlį, po lašiuką pradėjome maitinti mažiuką mano pienuku, didinome dozes ir po poros dienų buvo nuspręsta, kad viskas su žarnynu gerai, tiesiog jam reikėjo daugiau laiko visam tam pramušti. Bet atgauti tiesiai iš reanimacijos jo nesitikėjau, nes kaip tik buvo prasidėjusi gelta. Dar keletas dienų laukimo, kol mažių pašvitins po mėlynom lempom, ir štai, penktą jo gyvenimo dieną, mes jau buvome kartu - ir dieną, ir naktį, ir iki gyvenimo pabaigos mes būsime kartu...

Ach, kokia nuostabi ta mano puokštelė...

Kiek daug Jums teko iškęsti...Beskaitydama net susigraudinau Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai... O istorija labai gražiai papasakota, tokia neeilinė, nes siejasi su sapnu...

Aukite sveikučiai ir didučiai

Nuostabu .... ir verkiu ........

Jusu Martynukas stipruoliukas, turintis nuostabius tevelius
Smagu, kad db viskas gerai...Aukit sveikuciai

Nesveikai bliaunu jau... kaip gražu
sėkmės Jums.

ir as nuverkiau punkteli tikiuosi, dabar jau viskas bus gerai

graži istorija su šaunia pabaiga šaunuolė mama

jetau kaip susiraudinau... ..bet kaip malonu kad viskas gerai baigesi labai graziai papasakojai

Oj tu Shalna, sugraudenai tu cia mus visas linkiu augti kartu su savo suneliu ir dziaugtis kiekviena akimirka

Kaip gražu apsiašarojau ir aš, man nedaug reik

Kad ta puokštelė skleistųsi ir džiugintų

O sapnais kartais reik tikėt...

Aukit stiprūs ir sveiki

Nuostabi istorija Stiprybės jums
Apsiverkiau irgi

na va ir man reik bėgt ašaras nusipraust...
labai džiaugiuosi kad šios istorijos pabaiga tokia graži ir linkiu kad gyvenimas būtų dar gražesnis

Labai sugraudino si grazi istorija.
Smagu, kad viskas gerai baigesi
Laikykites ir aukit sveikuciai

Saunuole Shalna
Atlaikei savo maziuko bedeles,o dabar aukit sveiki ir stiprus

Nuverkiau ir as posmeli skaitydama tavo istorija

kokia graudinanti istorija...
bet labai gražiai, tikroviškai aprašyta. jaučiausi taip, lyg būčiau ten buvusi...
Stiprybės tavo Martynukui, ir tegul daugiau negąsdina tėvelių.

Labai graudi istorija, bet su tokia gražia pabaiga tiksliau pradžia - sekmės jums toliau augant ir stprėjant

Aciu, mergaites, uz grazus palinkejimus. Kaip dainoj zodziai sako "Argi gali ivertinti sviesa tasai, kas nemate tikrosios tamsos, Nenuvertinkim liudesio, nes tik jisai mums parodo, kas tai dziaugsmai"...
O as savo ruoztu noriu jums palinketi, kad jums apskritai netektu patirti tokiu dalyku... Stiprybes ir sekmes jums visoms ir jusu leliukams

P.S. Su istorijos pasakojimu kaip filologe galejau ir labiau pasistengti, bet ir sita varianta nebuvo lengva rasyti...

Kokia grazi istorija, svarbiausia su laiminga pabaiga
eh, sugraudinai......baisu net pagalvoti, kaip tau buvo sunku viska istverti
Aukte sveikuciai, jusu Mazylis nuostabus, toks grazutis...

graudi istorija, bet svarbiausia su gera pabaiga

aukit dideli ir stiprus

Stiprybes jums

Shalna, diiiiiideliausi sveikinimai

Baisu buvo skaityti antraja dalį, bet šiaip ne taip perskaičiau..... džiugu, kad viskas praeity. Aukit sveiki

Skaitydama net apsiverkiau, isivaizduoju kaip sunku buvo mamytei tiek visko patirti Kuo dideliausios Jums sekmes

Oi kaip apsiverkiau... linkiu sveikatos ir stiprybes aukit sveikuciai

labai graudi, ir grazi sitorija. dziaugiuosi kad jums dabar jau viskas geraui. aukit diduciai ir bukit stiprus

as irgi
bet svarbu kad gerai baigesi,
sekmes jums ir stiprybes

kaip sugraudino
Stipri mamyte, stiprus sunutis Smagu, kad jau dziaugiasi vienas kitu drauge. Sveikatytes jums daug daug...
O mama galejo ir is karto sapno pabaiga papasakoti...
Istorija nuostabi, kiekvienas zodis persismelkes nuosirdumu ir labai stipriomis emocijomis...

Sveikatos ir stiprybės abiems

Shalna, registruokis birželio mėn. konkursui
Aš tai skirčiau pirmą vietą tavo istorijai

Smagu, kad dabar jau viskas gerai

Labai grazi istorija nors ir teko nubraukti asara

Aciu uz palaikyma Gal rimtai reiks sudalyvaut?

dziaugiuosi uz jus

as pastoviai apsizliumbiu skaididama tokias istorijas
bet svarbiausiai kad viskas gerai baigesi, stiprybes jums

Labai sunku buvo skaityti istoriją
Stiprybės mamytei ir sveikatytės Martynukui
O istoriją būtinai užregistruok, aš irgi už ją balsuočiau

Suprantu ka isgyvenai
viena yra skaityti ir apsiverkti, o visai kas kita mindyti reanimacijos koridoriais
Svarbu, kad viskas praeityje

Sveikateles maziukui ir mamytei !

Kokie nelengvi isbandymai jums kliuvo... aukit sveki dideli ir stiprus, daugiau jokiu ligoniniu

Skaiciau ir verkiau skaiciau tarsi savo istorija.. dabar esame sveikuciai bei diduciai To paties linkiu ir jums kad auktumet dideli ir sveiki

saunu, kad viskas gerai baigesi

Nuosirdus ACIU visoms uz grazius ir sveikus palinkejimus Po truputi bandome pamirsti patirta kosmara

Susigraudenau ir aš ...Kad tik mažiau tokių bėdelių būtų Martynuko gyvenimo kelyje Aukit didučiai ir sveikučiai

Beje, su švente jus

och, kaip sunkiai tapuokštelė buvo nuskinta...aukit laimingai

Sveikatos, geru emociju ir laimes jums

labai jaudinanti istorija....
aukit sveikuciai!!!

Labai itmepta ir tuo paciu grazi istorija, sveikinu su grazia pabaiga saunuole mama sekmes jums

oi kaip susigraudinau, man buvo smagu ašarą nubraukti iš laimės už jus. labai gražiai parašyta istorija sėkmės jums

susigraudinau. grazi istorija. aukit sveiki! sekmes!

Daug jums laimės, o ateity sapnų, tik su šviesiu, tyru vandeniu Sveikinu