mano kleckiukui jau 2mėnesiai. kai jis paaugs, pasakosiu jam pasaka apie mergelę lakstančia dviračiu, kurios pilvukyje gyvena mažas žmogeliukas vardu mykoliukas. keliavom per miškelį, prie skaidraus didelio ežero. gėlės murmėjo "-kaip greit ji važiuoja!" šalia bėgo dar visai nedidelis dideliu tapsiantis šuva. kelionė nevargino, pilvelio žmogeliukas nesiskundė, o jo mama tvirtai žinojo, kad jis neišsprūs. kaip gera maudytis, tik kiek per šalta, lysk iš vandens, mama.
pramogos pramogos, o kur darbas? mama, vilniaus centre ieškojo lobių, ne ne ji visai ne duobkasė ar statybininkė, ji aaarcheologė. deje, tą vasarą mergelė mama lobio nerado, tik daug šukių, kaulų ir kitokių niekalų. o, žmogeliukas vis dar nesiskundė, ir gerai
na, o toliau ruduo, mokslai, kursiokų žvilgančios akys "- hm, ar gali kas gyventi tokiam mažam pilve?"nepergyvenkit, gali!žiema mama pavirto meškute miegale. jau pamirštos sunkios dienos ir naktys nenulaikant kasnio, baltos lovos ir jų gyventojos, kapsintys lašiukai, adatos, brrrr - pamiršta. gaila nebegali išvesti mylimo didelio šunies, nepaklusnus, nesuvaldomas.
dviratis liūdnas kampe. troleibusų keleiviai akli - nemato mamos pilvelio, o visgi gal jo tikrai nėra? -abejoja mama. jau greit sužinos.
kovas. kaziukas. perka žmogeliukui spalvotą arklį. daktarė sakė gimsiant per kaziuką, kaziuku šaukė. mama vis dar netikėjo, juk šiandien...bet ar tikras? nežinau, tikrai nežinau...neklauskit.
ir štai vakare,
kažkur po egle...
nu ne eikit sau, dabar rimtai
kažkaip keistai jaučiuosi, skausmu sunkiai galiu pavadint. tėti, padėk man! viskas išmėtyta, niekas nesuruošta. 2nakties. tyzenhauzų ligoninė už poros gatvių. gal einam? eik tu sau, žmona! na kviečiam taksi, gaila. šuo lieka vienas. aš susijauinus. man neskauda. priimamajame krutinam tušinuką, matuojam temperatūrą. mane abžiūri truputį susijaudinęs jaunas daktaras. berots 6cm. sakau kad be tarpų maudžia, bet tai ne skausmas. jei pagimdysiu iki 9 rtyto, jaunajam daktarui sužels barzda kaip profesoriui, aš neprieštarauju kad jis priimtų gimdymą. nekenčiu kyšių, nevertinu žmonių kurie renkasį šį kelią. gėlių vaikai.
mus nuveda į gimdyklą. girdėjom apie legalią mokamą gimdymo palatą, norim. užimta, sako. na kągi. nr.6. ar pamenat vieną knygą "skerdykla nr.6"? baikit, negazdinsiu. nebaisu ir neskauda. sąrėmiai stiprėja, na matyt sąrėmiai, ką aš žinau, jausmas toks kaip gerai privalgius žirnių košės. tėtė drypso ant kušetės, aš vaikštau aplink pjiedestalą ir dainuoju apie boružėlę, gitarą, all of my love, viens du trys, mes laimėsim ir t.t. žirnių vis daugiau. sesutė labai maloni. ką jus sako, kokie dar nuskausminami, gi viskas tvarkoj. na taip, ką padarysi. jau ropoju keliais, dainuoju, neskauda, tik tie velnio žirniai vis pučiasi....kolidoriu išgirstam rėkiant " - krysa, tam krysa". o fain, varom tėvai pažiūrėt, sugausiu aš tą pacą. pasivaikščiojom ir atgal. 8keičiasi pamaina. ateina nauji mieli žmonės. gal jau? norėčiau. kentėkit sako, tuoj mes jus nutekinsim ir tada jau galėsim imtis darbų. daktarei padedant vandenys maloniai išbėga, labai, labai malonu. tada mane sodina ant kamuolio. aiškina viso šio proceso reikalingumą - turi įsistatyti galvytė. prašo spyruokliuoti ant kamuolio. tas begalo sunku. tėtis laiko už pažastų ir vis kartoja: "įsiremk rankomis, juk sakau įsiremk rankomis, spyruokliuok spyruokliuok, sustojai, nugara nugara - tiesiai nugarą..." nzn kodėl bet aš viską garsiai kartoju " - įsiremk rankomis tiesiai tiesiai, nesisistok, sėsk sėsk..." tikra papūga. užsirioglinu ant pjiedestalo. vėl kartoju akušerės, daktarės žodžius. žiauriai surėkia moteris. o kas tos stangos? aš jau noriu gimdyt, ar galima?
" - na bandykit" viens du viens du, oj oj oj... sukvarkė... nzn ar suprasit, bet pirma mintis pamačius vaikuti - jis tikras! vis kartoju, kartoju..tikras...
žuvelė verkia, einu ramint,
labanakt
labanakt
, saunuole, isties talentinga, labai idomiai aprasyta visa istorija ir tokia paslaptingai vaizdinga. 
tikiuosi šis bus kitoks 
saunuoleeeee 
po tokios istorijos nestukems bus tikrai nebaisu gimdyt 
