Papasakokit, kaip "pataikėt" į "sau skirtą" darbo vietą? Kokiu būdu ir po kiek laiko atradote, kokia veikla Jums prie širdies, kad darote tikrai tai , ką norite, mėgstate ir sugebate?

wild, skaitai mano mintis. Labai norėjau paskelbti tokią temą, tik nesugebėjau suformuluoti Bus baisiai įdomu skaityt. Beje, vieną posakį apie tai esu girdėjusi, tik niekaip sau nepritaikau. Perfrazavus skamba maždaug taip: jei nori sužinoti, kame tavo pašaukimas, prisimink, kuo labiausiai mėgdavai užsiimti vaikystėje.

Panasus klausimas kamuoja tik ruosiantis kur stoti ar netgi bestudijuojant. Bent jau mano visu nemigu priezastis.

Vaikyste ilga... Cia nori kazkuo but, cia nebenori Megau su konstruktoriais, lelem zaist. Buvau ir mokytoja, ir gydytoja. Bet labiausia Megau skaityt, tai kuo tada tureciau but?

As nuo darzelio laiku norejau buti keliautoja, ir labai pykdavau ant mamos, kai ji man sakydavo, kad tokios profesijos nera

Vaikystėje nuolat žaisdavau mokytoją. Pedagoginį talentą turiu. Mokykloj išdirbau 2 metus, bet man per sunku emociškai pasirodė...nors sekėsi. Išėjus iš mokyklos neberandu sau vietos..dirbu administratore, stengiuosi filosofiškai žvelgt į savo darbelį, bet nepasitenkinimas išlieka...na, nerealizuoju savęs ir viskas. skausmingos tos savęs paieškos.

Aišku yra! Galima dirbti pavyzdžiui kelionių vadove arba......tolimųjų reisų vairuotoja, hm...

Manau, kad jei buciau vaikinas, tai tikrai dirbciau tolimuju reisu vairuotoju, man sis darbas labai patiktu O vat merginai kiek kitaip, iki siol paprastu teisiu nesugebu issilaikyt

o aš norėjau būt dailininke.. labai jau mėgau piešt.. bet mama išsigando, tai mane į muzikalkę įkišo.. tai nuo šiol nemoku nei dainuot, nei piešt.. apkritai- nežinau kuo noriu būt, nors jau senokai baigiau mokslus.. iš tikruju tai norėčiau būt pardavėja.. išmokt žmonėmis manipuliuot, pasitelkiant psichologijos žinias.. bet kokia čia profesija, gėda žmogui pasakyt, kad baigus mokslus tik pardavėja noriu būt.. labai sunku..

ir vėl tas "ką kiti pagalvos..." svarbiausia - ką pats apie save žmogus galvoja! reikia būti stipriems! (nieks ir nežadėjo, kad bus lengva ir paprasta )

Atsakant į temos klausimą - pirma atskirt tai, ko tikrai nenori . O likusius variantus apgalvot

Jėzusmarija, tai tu esi darbdavių svajonė ir lobis Nes pardavėja - tai nebūtinai Maximoj mišraines dėliot. Pardavimo vadybininkas yra pati reikalingiausia profesija, jų trūksta siaubingai, nes mažai kas gimę tokį darbą dirbt, ogi darbas - ta pati pardavėja, tik gražiam ofise GERAS pardavimo vadybininkas yra būtent tas, kuris parduoda. ne, gerai, ne bobelei, o kad ir bobelei, jei ji firmos direktorė. Darbas, sakau tau - tas pats, ale žmonių vertinimas kitas, babkės kitos ir jau alga tai ryškiai kita

Eik pardavinėt - gerai gyvensi!!!

Tadum būk stiuardesė...labai moteriška

Paala...čia ką mišraines ofise pardavinėt? ar kaip? nu aš irgi gyvent gerai noriu ale kad kai visi daba vadybininkai, tai nebesusigaudysi
Ko čia aš dar noriu? ...ai da norėčiau leidyboj kur dirbt (nors nelabai įsivaizduoju ką tas reškia - nu išmokčiau kalendoooorius kokius daryyyt, atvirutes....su fotožopa ar kažkuo panašium)... dar labai mėgstu nusišnekėėt...tai turbūūt rašyt reikia nia? Nu toookia talentinga, tokia talentinga, ale va "parduot savęs ir nemoku"...Vadinas bloga iš manęs būtų vadybininkė ... Vadinas taip...žingsniosiu sau į mokyklą (bo laikas gresmingai senka ) ir toliau svajosiu (nu mokykla man patiktų jei 4-5 pamokos per savaitę būtų, bo įsivaizduoju ką ten daryt )
Tai vat koookie įvairiapusiai jausmai čia mane užklupo Greit užjauskit..

Gliu parekomenduoti labai gerą knygą tuo klausimu. Ji man padėjo. M. Sainite "Daryk ką mėgsti, pinigai ateis patys". Nžinau ar rasit knygynuose, ji išleista prieš kokius 7 metus, aš radau bibliotekoj. Dar yra knyga A. Carol "Jųsų gyvenimo tikslas". Man šios ir dar kelios knygos rimtai atvėrė akis. Nes pati irgi ilgai kankinausi. O iš tikrųjų labai paprasta viskas. Tiesiog pagalvokite apie savo kasdieninę veiklą. Ką darote prisiversdamos ir ką su didžiausiu malonumu, praradę laiko nuovoką ir viską aplinkui? Prie kokios veiklos nuolat traukia grįžti? Pacituosiu kai ką iš mano minėtų knygų:

"Kiekvienas iš mūsų atvykstame į šį pasaulį turėdami vidinį vadovą, kreipiantį mus pas tuos žmones, į tas vietas ir prie tų į vykių, kurie per sutapimus padeda įgyvendinti mums savąjį tikslą. Mūsų gyvenimo tikslas išryškėja veikloje, kurios metu prarandame laiko pojūtį."

"Labai paprasta sužinoti ar Jūsų veikla atitinka gyvenimo tikslą. Ar jaučiate džiaugsmą? Ar esate patys savimi? Ar jaučiatės įsipareigoję? Ar Jums patinka ši veikla, nepaisant to, mokama už ją ar ne?"

"Kiekvienas įgimtas talentas ilgainiui pasireiškia kaip poreikis" (Čia jau nuo savęs pridursiu - talentą turim kiekvienas. Reikia tik nustoti save apgaudinėti ir pagalvoti ką iš tiesų mėgstame daryti. Tai ir bus tas įgimtas talentas)

"Išsilavinimas ir patirtis žinoma svarbu, bet nereikėtų statyti vežimo priekyje arklio."

"Kad ir kokiais įprastiniais laikytume savo sugebėjimus, turime ir privalome juos realizuoti."

"Teisingai pasirinktas darbas taip pat svarbus asmenybės sveikatai ir augimui kaip tinkama mityba kūnui"

"Nepasitenkinimas savo darbu nėra vykęs kelias į sėkmę."

"Kai gyvybė negali savęs išreikšti, realizuoti formoje (žmogaus kūne), tada jinai tą formą keičia, laužo. Taip atsiranda liga."

"Tie, kurie nori daryti tai, ką mėgsta, turi klausyti savo širdies ir veikti."

"Laimingas gali jaustis tik tada, kai gyveni ne kitų primestą, ne išgalvotą, o savo gyvenimą."
Linkiu sėkmės.

O aš jau antroje klasėje pradėjau šnekėti, kad noriu būti gydytoja . Ta svajonė išliko iki dabar, deja, jos realizuoti taip ir nepavyko . Labiausiai mokykloje mėgau chemiją ir biologiją, nors daugumai klasiokų tai buvo baisiausios pamokos . Jei dabar butų galimybės, tapčiau gydytoja arba farmacininke, labai jau traukia mane tokie dalykėliai .
Kadangi nerealizavau savo svajonės, vis blaškausi ir nerandu "savo" nišos, tokio darbelio, kuris butų labai prie širdies. Dabar dirbu pardavėja, oficialiai - pardavimų vadybininke, tik ne mišraines, o naujas mašinas pardavinėju . Negaliu sakyti, kad darbas nepatinka, bet vis dar norisi "kažko", prekyba nėra mano "arkliukas".

O kodėl nepavyko įgyvendini svajonės? Netikiu, kad nėra galimybių. Jei ko nors labai trokšti, galimybių visada surasi. "Kai nori ką nors padaryti - ieškai galimybių, kai nenori - ieškai priežasčių."

Tiesą sakant nelabai save įsivaizduoju turėdama tiek metų ir viena augindama du vaikus besimokančią dešimtį metelių dieniniame skyriuje visiskai kitame mieste . Kol baigsiu, jau bus laikas į pensija .
Matyt nebuvo lemta .Tiesiog vadovaujuosi posakiu: "Jei negali pakeisiti situacijos, pakeisk požiūrį į ją" .

bet būna ir taip, kad dirbdamas nemėgstamą darbą, bet kai turi labai jo daug, net nepastebi kaip laikas ištirpo...

Blogai. Kažkuriuo gyvenimo momentu tau tikriausiai pritrūko ryžto eiti paskui savo svajonę. žinai mano teta iki 30 metų blaškėsi, nors širdy visada mokytoja buvo. Ir tik po to baigė pedagoginį, dabar jau apie 30 metų dirba matematikos mokytoja, bet tokia mokytoja - mokiniai po daugelio metų ją susitikę verkia. Labai mylima buvo jinai ir yra. Autoritetas vaikams didžiulis. Kiek mačiau, tai reta, oi kaip reta tokių pedagogų. Dėl to, kad žmogus dirba pagal savo pašaukimą. Ir dar galiu pasakyti, kad ir finansiškai ji neskursta, nes tiesiog gyvena savo darbu, niekada jai net atostogų nereikia (na išvažiuoja 10 dienų kasmet į Palangą, bet traukia į namus grįžti, į savo mėgstamą aplinką). Ji papildomai mokinukus moko namie matematikos. Man atrodo žmogus iš reikalo dirbdamas tik bėgtų namo pailsėti. O jai šito nereikia. Labai savo teta žaviuosi. Aš ir pati tik 30 metų būdama supratau ko atėjau į šį pasaulį. Todėl ir stojau mokytis. Bet nesigailiu, va jau beveik visus egzaminus pirmo kurso rudens semestro išlaikiau gerai ir tikrai labai džiaugiuosi, labai įdomu mokytis ir nesunku (nors irgi dukrą auginu, jau nemaža, bet vistiek laiko atima), o dar kai žinai dėl ko tą darai (kad baigus dirbsi mėgstamą darbą), tai išvis stimulas didžiulis yra. Ir dar - kam mokytis dieniniame, galima ir neakivaizdiniame, susirast ir arčiau namu galima, nebūtinai gydytoja, yra daug panašių specialybių, kur mažiau mokytis, o arčiau savo vietos vistiek būtum. žodžiu tik noro reikia, galimybių visada gali atrasti.

Taip, kažkada pritrūko ryžto ir valios, nugalėjo kiti jausmai, nors įstojusi į mediciną buvau, bet savu noru atsasakiau svajonės . Dabar, sulaukusi trisdešimties mąstau truputį kitaip ir ieskau alternatyvų savo neįgyvendintai svajonei . Manau, dar tikrai nevėlu kažko siekti, nors negaliu sakyti, kad esu nieko nepasiekusi, tiesiog norėtųsi pasiekti daugiau ir tikiuosi tai įgyvendinti, tegu tai ir nebus medicina .

Čia jau žiūrint koks tas darbas. Aš pavyzdžiui dirbau 5 metus kirpėja, klientų turėjau nedaug, gal tik 10 skundėsi savo kirpėją praradę, kai išėjau. Ir tai po 5 metų darbo - kiekviena kirpėja pasakys, kad taip negali būti. Gali. Kai nemėgstamą darbą dirbi, gali. Užtat, kad žmonės labai jaučia, kad iš pareigos kerpi, o ne malonumas tau tas darbas. Nenoriu net prisimint. Bet ne apie tai norėjau pasakyti. Būdavo šeštadieniais tiek darbo ( iš gatvės atsitiktinių prieidavo, ir šiaip daugau būdavo), laikas tai greit gal praeidavo, bet po tokio "darbo", po tokio atsiprašant savęs prievartavimo jausdavausi taip siaubingai... Niekas su manim nesusišnekėdavo. Išsunkta būdavau visapusiškai... Prieš gerą pusmetį iš ten pabėgau ir nesigailiu. Atvirkščiai - susiradau mažiau žalojantį darbą ir įstojau mokytis to, kas visus paskutinius kelis metus mane traukė. T. y. atradau save. Ir labai labai džiaugiuosi.

Linkiu sėkmės.

Dėkoju .

Revizore... Auditore...
Butu ir ka skaityt ir ka rasyt atsirastu
Cia nerimtai, aisku, bet pirma mintis tokia kilo paskaicius

O ką daryt, jei vaikystėje nė viena veikla nebuvo išskirtinai mėgstama ir išvis tokios veiklos nėr? Na, kad apie ją mintis iškart ateitų... Carol Adrienne irgi skaičiau, gera knyga. Bet ją skaičiau jau daug pergyvenimų patyrus, taigi nemažai dalykų kažkaip pati jau buvau suvokusi, išjautus, taigi skaitydama gavau tik atpažinimo džiaugsmą...

Vaikystėje lankiau tokį būrelį, kur eidavom pas visokius senukus ir neįgalius žmones ir jiems šiek tiek buityje padėdavom, į parduotuvę nubėgdavom, šiaip su žmogeliu pakalbėdavom (na gal labiau išklausydavom). Labai patiko ši veikla. Tai dabar ką- dirbti slauge ar socialine darbuotoja už minimumą . Kartais tokios "smulkmenos" kaip darbo užmokestis, truputį pakoreguoja svajones ir pašaukimus

Dėl slaugės nežinau, bet dėl socialinės darbuotojos...Pati šiemet įstojau mokytis, ir tikrai nežadu baigus eiti dirbti už minimumą. Nebent tik labai trumpą laiką. Kad susipažinti su sistema. Yra labai daug veiklos įvairiose srytyse Lietuvoje, yra labai daug problemų, kurias socialiniai darbutojai kartu su kitais specialistais susijungę, gali spręsti. Ir visai nebūtina dirbti kažkam už minimumą. "Kad uždirbti pinigus, mokslinis laipsnis nebūtinas, būtinos idėjos". Taigi...

reiks matyt pradėti atkreipti dėmesį į darbo skelbimus socialinėj srity. Gal rasiu kur slaugos namuose reikalingas vadybininkas

Na,o ką man patartumėt?
Labai mėgdavau lėlėms siūti drabužius.Na,bet kai užaugau ir tapau siuvėja,tai visai pradėjau nemėgti..Paaiškėjo,kad tai labai monotoniškas darbas ir jokios kūrybos(čia aš apie darbą gamykloje),be to pinigėlių mažai.Jei siūti vienetinius gaminius,tai kažkaip man irgi nelimpa..Gal tiesiog nelabai pasitikiu savo galimybėm ir būtų labai nejauku nuvilti klientą.Tai taip sakant,net nebandau..
Vienas iš labai mėgstamų dalykų buvo rašymas.Atrodo rašyčiau rašyčiau...Bet ne ta prasme,kad eilėraščius ar kokius romanus.Tiesiog pats rašymo procesas labai jau mielas..Bet atvirukam sveikinimų rašyt negalėčiau,nes raštas tikrai ne toks
Kompiuteris.Viskas kas susijęs su juo-labai patinka ir įdomu.Rašymas,koregavimas...Nuotraukos kompiuteryje ir visokie kitokie dalykėliai.
Na ir fotografija.Bet ,kad visiškai trūksta išradingumo ir fantazijos,trūksta techninio išmanymo...Visai nesuprantu tų skaičiukų ir visokiausių nustatymų... ech...

Tai kuo man būti?

Aidairi,
tau tiktų būti dizainere-maketuotoja. Redaguoti, maketuoti, koreguoti tekstą, nuotraukas, paveikslėlius.
Mano pusseserė, nors baigusi tik profesinę mokyklą (reklamos dizainą), įsidarbino vieno laikraščio redakcijoje maketotoja. Tai greitai visą reikalą perkando, darbas jau labai patinka

Aš labai svajoju apie tokį dalyką..

gera tema, paskaičiau, kad ne viena iki 30m. neatrado darbe savęs, tai apsiraminau ir aš, bandau viską apsvarstyt ir nuolat, bet sunku nuspręst, kuriu eiles, dainas, rašau straipsnius, kažkaip iš to menkas pasitenkinimas ir pinigai ne kokie, be to pradedu save kritikuot, kad tos rašliavos, nors ir traukia, bet neidealios, patinka redaguoti, bet jei tai reiktų atlikt kasdien, vargintų, o monotonija man kaip peilis po kaklu...Žadėjau baigt žurnalistiką, bet taip uišėjo, kad situacija tuo metu nebeleido, na, bet oparašinėt ir be šio išsilavinimo galima.Traukia interjero dizainas, bet dabar tiek dizainerių, nežinia, kokius kelius reiktų nueit, kad išsiskirt ir laimėt gerą vardą.Baigiau vadybą (finansus ir investicijas), dabar baigiu magistrą marketingo, pasimečiau, ar tai man prideda vertės apart atnaujintų teorinių žinių. Lyg ir finansai traukė, išbandžiau save šiame monotoniškame darbe labai trumpą laiką, ir suypratau, kad ne, darbas su n zujančių klientų, skambučių, t.y. administratorės darbas man irgi katastrofa-nei tobulėjimo, nei viduriuko tarp nieko neveikimo ir didelių stresų, darbų antplūdžio...Visi svaičiojam besimokydami apie gražius pokyčius darbo sferoj, o kai pradedi ieškot, eit į pokalbius, tiek baimių ir nepasitikėjimo savim susikaupia, ech, bus sunku, bet dabar užsibrėžiau tikslą siekti keleto pareigų ribose (reklama, renginių organizavimas) ir kada nors tikiuosi man pavyks, kitur neisiu, nes jaučiu, kad tik ten įdomumas ir pašaukimas, kažin, ar man dar reiktų tas knygas minėtas paskaityt?Gal dar kokį seminarą ar dizaino kursus palankyt...dėl savęs, mąstau...
Keista, bet pasižiūriu į aplinkinius pažįstamus, jie nieko ypatingo kaip ir nepasiekę, ir niekur nesiveržia, klausia, kur aš skubu, ko plėšausi, tada pasijaučiu lyg nesveika, na, yra ir tokių, kurie jauni be jokių pastangų gavę aukštas pareigas, o čia, stengies, verties per galvą, mokais, mąstai, ir tarsi galva į sieną atsimuši, tas varo į neviltį...Sakau, gal reiks į kokį Dangų eit, gražų balselį pademonstruot, turiu tik kūrybą ir balsą-savo turtą.

šiandien įsigijau keletą norimos srities knygų apie leidybą, reklamą, kad savarankiškai pagilint žinias, nes universitete siaurai ir ne viską studijavau, manau, kad pavyks anksčiau ar vėliau užimt pageidaujamą poziciją ir būt gera darbuotoja, seminarų kainos aukštos ir kažin, ar daug daugiau sužinočiau, gal tik sertifikatas darbdaviams ką nors papildomai reikštų .

Dabar prisiminiau savo vaikystę. Labai mėgau lėlėms dantis taisyti, mokykloje bet kokia skylutė, duobutė suole buvo su koše užlipdyta.Norėjau tapt stomatologe, bet netapau, nes nenorėjau išvažiuoti gyventi į Kauną pas savo senmergę tetą (ot durna buvau). Dar labai mėgau žaisti vestuvėmis, tai gal galėčiau būti vestuvių planuotoja arba etatinė jaunoji Dar labai mėgdavau laidoti nudvėsusius viščiukus ( ačiū Dievui tada dar paukščių gripo nebuvo), tiesiog didžiules laidotuves suorganizuodavau, draugus sukviesdavau,procesija su gėlėmis, paskui paminklus iš akmenų pastatydavau ir kapą su pienėmis išpuošdavau. Tai gal man laidotuvių planuotoja patapti ? O realybė tokia, kad dirbu švietimo sistemoje, negaliu pasakyti, kad labai jau patinka, bet ir, kad nepatinka taip pat negaliu teigti. Tiesiog man pačiai dažnai kyla klausimas ar savo vėžėse esu. Nors turiu svajonę, kada nors atidaryti nuosavą gėlių parduotuvę va čia tai tikrai būtų mano arkliukas.

Kartais pamąstau, kad taip pat dar nesu savęs atradusi.Vaikystėje Piešdavau lėlėms rūbus-įgyjau siuvejos specialybę.Jau kažkas rašė, kas tai per profesiją, be to labai skaudėdavo nugarą.
Visos lėlės buvo plikos, nes plaukus kirpdavau tol, kol nebebūdavo ko kirpt.Nuo šios kirpėjos atkalbšjo mama,sakė, sunkus stovimas darbasir dar su chemija.
Iki šiol labai patinka skaityti, esu "knygų rijikė".
Tad reikalingas patarimas iš šalies.

zinai mano padetis panasi, dirbu as ta mokytoja bet tikrai nesijauciu kad save realizuociau o iekausi irgi administratores darbo, nes ka gi daugiau pedagogas gali, taciau ir tai nesiseka, bet dar kitas klausimas ar administratot=re patapus realizuosiu save

neičiau į administratores jau niekad, nebent trumpam ar iš beviltiškumo ar pradžiai darbinės karjeros, nes kaip skaičiau, iš administratorės toj pačioj įm. sunku aukščiau kilt, be to, ar daug kam patinka atrūšiuot, kitaip paruošt visokius juodus darbus, kad specialistai galėtų dirbt, kilnot ragelius kas 2 minutes, lakstyt su kavutėm po visus aukštus...oi, ne, kaip šuva be savigarbos jauties ir jokios perspektyvos, degradacija anksčiau ar vėliau, rutininis darbas ir ne taip jau gerai apmokamas...Be to, jaunai merginai į administratores platesnis kelias...
Man tai vaikystėj patikdavo gyvūnėliai, veterinare norėjau būt, truputį ir fotografija domina, ir piešiau neblogai, ir kompozicijas mėgstu daryt, taipogi apie gėlių saloną svaičiojau, ai, kiek visko svarsčiau, gal ir nemažai talentų, bet jie visi dėl įvairių priežasčių neišbaiggti.
Ir dar, kartais planuoji planuoji, o netikėta situacija tau atveria akis, pvz,. pažįstamai pasiūlė aukštesnes kitokias pareigas, dargi teko ją įkalbinėt, nenorėjo, o padirbo, ir labai patiko, negali įsivaizduot savęs kitoj vietoj, na, bet kažko savaime gali ir nesulaukt, negi sėdėsi rankas sudėjęs ir po to ką kaltint???

Aš kartais pagalvoju, kaip faina būtų save pabandyti daugelyje profesijų. Man labai įdomu būtų, kokia aš būčiau gydytoja, pvz. ginekologė- įdomu būtų patirti tą jausmą kaip ant tavo rankų gimsta kūdikis arba kaip vizituoji ligonius. Arba įdomu būtų pabūti stiuardesės arba gidės vietoje. Kartais, kai stoviu eilėje parduotuvėje prie kasos pagalvoju: kažin kaip aš atrodyčiau kasoje?Koks jausmas?Arba kosmetologe pabūti, įsivaizduoju būčiau labai švelni. Arba pabūti kokia mokesčių inspektore - ateini į įmonę, o tavęs visi bijo.Jaučiu, neblogas jausmas.Arba dėstytoja- tikriausiai labiausiai lepinčiau nėščias studentes.Va, kad taip būtų galima išbandyti, tai labai lengva būtų apsispręsti gyvenime ko nori.

o išbandyt daug ką galima realiai, bet paskui naujam darbdaviui gali nekaip atrodyt tavo daug trumpų"klaidžiojimų". Man vienas profesorius irgi sakė "bandyk, kol sužinosi, ko nori", bandysim, bet ne bet kada tau panorėjus esi priimamas į darbus.
O šiaip vienoj knygoj skaičiau 'daryk tai, kas tau geriausiai sekasi", tik reikia ramiai pagalvot, paklaust, ką aplinkiniai mąsto apie tau tinkamą veiklą, tavo charakterį.O intuicijos dėl sau tinkančių darbų neturiu, kiti teigia tai turį...

Aš dirbau (ir tebedirbu) toli gražu ne prestižinį darbą. Visada norėjau mokytis, norėjau save realizuoti, nes tas darbas manęs netenkino. Sugalvojau kuo noriu būti ir pradėjau mokytis. Dabar jau esu 2 kurse ir vėl jaučiu, kad esu ne savo vėžiose. Dabar nei mesti mokslų, nes jau nemažai sumokėta, nei toliau tęsti, nes tikrai nežinau ar norėsiu ir, ar sugebėsiu tą darbą dirbti. Jei mesčiau, tai labai nepatogu prieš visus būtų, nes ir taip garsėju, kaip labai nepastovi persona.Visiems būtų apie ką kalbėti. Vis pagalvoju "koks velnias mane nešė į tą galerą". Galėjau sau ramiai dirbti ir galvos nekvaršinti.

Čia pasiskaitinėjau, kad reikia vaikystę prisiminti, tai mano vaikiška svajonė buvo būti veterinore... Visai natūralu, manyčiau, iki šiol gyvūnai, medicina ir bendravimas - mano mėgstamiausios sritys, tik kad labai jau baisiai skamba - veterinorė Gal yra šios profesijos atsovių, kurios galėtų papasakoti daugiau apie šį darbą?

suprantu tave, joločka, nes ir man tokių minčių ir abejonių kilo ne kartą, manau, mėgink baigti mokslus,blogiau tikrai nebus, maža ką graušies kada, nes turint vaikų mokytis labai sunku bus kada. Aš kuo ilgiau būnu namie, tuo mažiau jau noriu į darbus, be to, jaučiu, kad vistiek labiausiai mane traukia rašliavos arba kokie nors renginiai vaikams. Dabar magistrinio darbui gavau n knygų, turbūt reiks mest visokias mintis apie viską ir per mažulės pietų miegą jas analizuot porą mėnesių.

Sveikos merginos,

noreciau ir as jums pasiguosti...baigiau buhalterija ir 3 metus dirbau skirtingose imonese, taciau vis nesiseka man saves atrasti dirbu ir kankinuosi, nors atrodo ir atlyginimas geras, ir galimybe kilti karjeros laiptais...jei prisiminus vaikyste, tai visada svajojau tapti mokytoja ir ta svajone lydejo mane iki 18 metu. Taciau kai stojau pasirinkau labiau perspektyve specialybe...dabar sededama namie su vaiku, vis dazniau pagalvoju, kaip nenoriu grizti i darba...

Kaip manot, ar verta is naujo imti siekti savo svajones buti mokytoja?

sunku patart, nors aš už tai, kad siekti to, ko nori (nors nesigrauši, kad nebandei), tas tikėjimas sėkme padeda pasiekti tikslą, bet va, dažnai būna, kad tai, kas tau atrodo, kad tam esi gabiausias, kad tau tai geriausiai sektųsi ar tiktų, nėra tai,tad , manau, daug ką ir ekspromtu reikia bandyt. Aišku, baisu nežinomoj sferoj, kur nedirbai, bet geriau dirbt ir daryt klaidas, įgyt patirtį, nei vis ruoštis tam , mokytis ir vis nedrįst...

Aciu uz patarima...kuo daugiau galvoju, tuo aiskiau man darosi, kad reikia bent jau pabandyti, juk per galva niekas neduos..be to ir galimybe yra mokytis, tai kodel gi nesurizikavus...

Aš ko noriu tai žinau, bet nežinau kaip save realizuoti (darbo prasme). Pg. mano spec. sunku rasti darbo, aišku aš jo dar neieškojau, nes iki galo dar nebaigiau mokslų
Papildyta:

Finansine prasme, ne Nebent vyras gerai uždirba. Šiaip labai sunkus darbas. Bet jai labai nori, tai gali pabandyti, nes labai trūksta gerų ir atsidavusių mokytojų. Ir dar įdomių, kurie sugebėtų įdomiai perteikti savo mokama dalyką

Taigi viskas remiasi i pinigus...butu labai idomu suzinoti, kiek dabar uzdirba pradiniu klasiu mokytojai (butent ja noreciau tapti)...gal kuri zinot?

Aš irgi taip galvoju, bet kai jau susidaro palankios sąlygos rizikuoti-pabūgstu. O kai viskas praeina- vėl save keikiu kodėl neišnaudojau galimybės. Už tai savęs ir nekenčiu.
Bet gal kada pasiryšiu rizikuoti.

Mane labiausiai kamuoja tai, akd negaliu apsisprest ar dirbti megiama darba, ar gerai apmokama, ar bandyt kazka savarankiskai kurti... jauciu kad tas neapsisprendimas jau per ilgai tesiasi... turbut jei tureciau drasos imciau ir apsispreciau, o dabar kruvos abejoniu...