Kadangi buvo rugsėjo vidurys, paskaičiavome, kad pats laikas kviesti gandrus. Gandrų sulaukėme po kelių savaičių, tik tuomet to dar nežinojau. Nėštumas nebuvo lengvas, nes nuolat gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, o vėliau dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Per visą laukimą ligoninėse gulėjau šešis kartus. Net namo išrašydavo su sąrėmiais, nes nepadėdavo jokie vaistukai, o jų gėriau tikrai daug. Palaipsniui pripratau prie nuolatinių sąrėmių. Būdavo, prabundu naktį nuo labai didelių skausmų. Suvokiu, kad tai sąrėmiai ir skaičiuoju kokias tris valandas. Kai jau sąrėmiai būna kas dvi, tris minutes skambinu mamai ir sakau, kad greičiausiai tuoj atvyksime ir atvešime dukrytę, nes važiuosiu į gimdymo namus. Po skambučio sąrėmiai kaip niekur nieko dingsta: ramu ramu, nieko neskauda. Tai kartojosi nuolat kokius du, tris mėnesius. Vieną rytą eilinį kartą atsikėliau su sąrėmiais. Paskaičiavau kas 12 min. nekreipiu dėmesio Tą dieną ketinome važiuoti į Vilnių, nuvežti anytą į aerouostą, vyras vakare turėjo eiti į darbą, o aš pasipuošti save ir dukrytę bei važiuoti pas savo mamą švęsti jos gimtadienio. Taigi nieko neįtardami nuvažiavome į Vilnių. Kelionėje sau tyliai žymėjausi sąrėmių dažnumą, jie buvo reguliarūs kas 12-10 minučių, bet aš vis tiek nekreipiau dėmesio, nes man tai buvo įprasta. Kai jau važiavome į Kauną, vakarop, sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes. Tada grįžę dar užsukome į turgelį gėlių mano mamai ir važiavome namo. 5 val. Vakare buvome išsimaudę, išsipuošę su dukryte (beje, dukrytei 2,5 metukų). Atsisveikinome su tėveliu, nes jis už pusvalandžio turėjo išeiti į darbelį ir nuvažiavome pas mano mamą švęsti. Tiesa, noro jau nebuvo jokio, nes kankino sąrėmių skausmai kas 7 minutes. Pirmas dalykas, aš kantri skausmui, antras per tiek laiko, per kelis mėnesius, aš pripratau prie to skausmo ir nors jis mane ir labai vargino, bet priėmiau tai kaip natūralų dalyką, nes žinojau, kad kitaip nebus. Pas mamą gimtadienyje pakankamai linksmai bendravau su baliauninkais ir niekam nieko nesakiau apie savo skausmus, nes netikėjau, kad jau gimdysiu, galvojau eilinį kartą tai ložnaja trivoga Nenorėjau gadinti šventinės nuotaikos mamai ir jos svečiams. Vienu metu suvokiau, kad skausmai jau pasiekė tą ribą, kai nebegaliu ramiai išsėdėti, o ir veido mimika pasikeičia kenčiant, nes keli svečiai paklausė, ar man viskas gerai. Atsakiau, kad skaudena nugarą ir šiek tiek spazmuoja gimda. 9.30 atsisveikinau su visais svečiais, tėvais ir neva nuvažiavau namo ilsėtis. Grįžau namo, vyras jau buvo darbe, prisėdau prie kompiuterio, eilinį kartą Supermamos forume pasiguožiau liepinukėms, kad gimdau Aišku jos tai priėmė nerimtai, nes jau buvo pripratę prie mano sąrėmiavimų. Dukrytė kaip tyčia pradėjo namuose šėlti ir nėjo miegoti. Kol sėdėjau prie kompiuterio, skausmai buvo pakenčiami ir kartojosi kas keturias, penkias minutes, bet dukrytė tiek išsišėlo, kad nusprendžiau nueiti nuraminti, nuprausti ir paguldyti. Kai atsistojau pajutau, kad jau viskas gaktos srityje viską beprotiškai veržia. Atsisveikinau su forumietėm liepinukėm, pasakiau, kad vežu dukrytę pas mamą ir važiuoju į KMUK. Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad kviestų taksą ir važiuotų iš darbo tiesiai į Kauno klinikas, nes gimdau ir pagimdysiu tikrai greitai 
Buvo šeštadienio naktis ir dar Kauno dienos, todėl pabijojau, kad nespės atvažiuoti, nes ilgai lauks takso. Buvo 10.30 vakaro. Susidėjau gimdymo kraitelį iki galo ir paskambinau mamai, įspėjau, kad atvežu dukrytę ir važiuosiu į ligoninę, nes eilinį kartą sąrėmiauju. Atžala kaip tyčia ožiuojasi ir aiškina, kad jai netinka kedukai prie suknytės Jūs net neįsivaizduojat, kiek reikėjo kantrybės ją aprengti, sąrėmiaujant kas tris minutes. Šiaip ne taip apsirengėme, pasiėmiau savo nemažą gimdymo rankinę ir išėjome į lauką link automobilio, nes jaučiau, kad viskas vyksta kosminiu greičiu ir aš greičiau nuvažiuosiu į klinikas nei kad mane nuveš greitoji. Taigi dar pabandžiau įkelti dukrytę į auto-kėdutę, bet per skausmus jau nesugebėjau ir padėjau tiesiog ant galinės sėdynės. Kad Jūs žinotumėte, kiek moralų išklausiau važiuodama Kai ji anksčiau nenorėdavo segtis auto-kėdelėje, mes su vyru jai primindavome tą reklamą apie mergytę, kuri nesėdi auto-kėdėje ir atsitinka avarija. Dukrytė visą kelią iki mano mamos man kartojo, kad aš labai negera, jog jos neprisegiau ir kad jai bus popa kaip tai mergytei reklamoje
Sąrėmiai buvo kas dvi minutes, todėl jiems užėjus, sustodavau, įsijungadau avarnius žibintus ir prakentėdavau Būčiau važiavusi, bet kažkodėl nujungdavo kojas ir negalėjau spausti pedalo. Kol nuvažiavau iki mamos, sustojau keturis kartus, nors tėvai gyvena vos už kelių kilometrų. Kai jau buvau šalia, paskambinau tėčiui ir paprašiau, jog nusileistu liftu ir paimtų dukrytę iš mašinos, nes man labai skauda ir aš jos nebegaliu atvesti. Dukrytę palikau 23.10 ir pajudėjau link klinikų. Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl vairavau pati, atsakysiu: visi šventė mamos gimtadienį ir jau buvo vartoję alkoholio bei linksmai laukė 24 val., kada galės sudainuoti ilgiausių metų Taigi kol nuvažiavau iki KMUK, sustojau dar keturis kartus. Važiuojant skauda, bet ir ima juokas. Viršijau greitį ir vis galvojau, kas būtų, jeigu sustabdytų policija, kažin ar patikėtų gimdymo versija. Beje, sąrėmiai jau kartojosi kas dvi, viena minutės. Privažiuoju prie klinikų sargo, vartai uždaryti. Sąrėmis. Prakenčiu ir matau, kad sargas įtartinai į mane žiūri ir laukia, kol ateisiu iki jo ir pasakysiu, ko atvykau tik tada jis man atidarys vartus. Na, ką gi
Skauda be proto, bet kitos išeities neturiu.. Jau 23.30. Šiap ne taip prišliaužiu iki sargo. Jis klausia, ko atvykau. Sakau: Gimdyti. Iš pradžių jis dar bando šypsotis, bet tuo metu man sąrėmis ir tikriausiai mano veido mimika pasikeičia Aš atsiremiu į sargo būdelės palangę ir kantriai bei tyliai iškenčiu. Sargas dar paklausia mano automobilio numerio. Pasakau tik raides, nes per skausmus nesugebu prisiminti skaičių Vyrukas dar spėja apgailestauti, kad man skauda, bet tas jau buvo nebeįdomu, aš nuėjau link automobilio. Pagaliau atsidaro vartai. Nuvažiuoju prie akušerinio skyriaus. Automobilyje pakenčiu dar kelis sąrėmius, pasiimu savo gimdymui skirtą didžiąją rankinę ir nueinu prie durų. Ateina budinti ir klausia, ko aš noriu. Pasakau, kad gimdau. Tai ji pasirodo nė negalvoja manęs įleisti, sako, kad aš ne čia atvažiavau, reikia važiuoti į priimamąjį. Sąrėmis. Ką darysi, man jau taip skauda ir sąrėmiai kankina tiesiog nuolat, kad aš klusniai paimu savo rankinę nuo žemės ir važiuoju iš kitos pastato pusės ten priimamasis. Kai pamatau tą privažiavimą toks nervas suima. Aiškiai suvokiu, kad tai per siauras keliukas, kad galėčiau ten palikti automobilį. Privažiuoju. Sąrėmis. Atsidarau duris. Ateina budinti. Aš jau pranešu, kad tuoj gimdysiu, bet palieku savo rankinę, einu pastatysiu automobilį tolėliau ir grįžtu gimdyti. Budinti tikriausiai pamanė, kad aš išprotėjau Taigi palieku rankinę, nuvažiuoju į aikštelę ir grįžtu į priimamąjį. Visą tą laiką sąrėmiai kartojasi kas minutę. Kai užeinu į priimamąjį, budinti bando pildyti dokumentus, o aš jai aiškinu, kad jau gimdau. Kai užeina sąrėmis, arba įsiremiu į sieną, arba tiesiog prakenčiu ant kėdės. Budinti paprašo mano dokumentų, nes neva negali nieko su manimi daryti. Negali priimti be jų
Aš jai dar bandau aiškinti, kad tuoj stumsiu, bet matau, kad tai ilgai užtruks, tai greitai išlekiu iš priimamojo, nueinu iki automobilio per sąrėmius prasėdžiu ant žolės ir grįžtu. Atvažiuoja vyras į priimamąjį. Ateina akušerė ir matydama mane, neleidžia baigti pildyti dokumentų, paduoda drabužius persirengti, nuveda į gimdyklą, pakeliui dar nuolat per sąrėmius man masažuoja nugarą. Gimdykloje atsiguliau į gimdymo lovą, tuo metu buvo apie 23.50. Vyras nuolat buvo šalia ir per sąrėmius spausdavau jo rankas, stangintis jau norėjau seniai, bet gydytoja neleido. Praktiškai vos spėjo užsidėti pirštines ir aš pasakiau, kad jau nebegaliu laikyti vaikelio, nes jaučiu, kaip jis pats eina gimdymo takais. Tada užgimsta mūsų sūnelis. 00.16 Štai koks jis 33 sav. žirniukas:
ČIA ŠIOS ISTORIJOS TĘSINYS
Su tokia nei vienam vaikiukui nebus baisu 
mane kai vežė gimdyti, man ant galinės sėdynės sunku buvo sėdėti, o čia dar pačiai šitiek nuvairuoti 
Bijojau, kad nespės į gimdyma 
suprantu, kad tuo metu mamytei juokinga nebuvo 
CIA TIKRAI NEIPRASTA ISTORIJA...PATI LAUKIUOSI VAIKELIO 
8 MEN IR SKAITIDAMA SIA ISTORIJA, LYG IR VAIKELIS JAUCIA, ANT TIEK PRADEJO SPARDYTIS