Mielosios mano, esu pagimdžiusi du vaikelius, jie jau paaugę, todėl dabar drąsiai galiu daryti šiokias tokias išvadas. Pirmiausia - nėštumas, tai pačios gražiausios moters dienos gyvenime ir nepakartojamos. Ir visai nesvarbu, kad pykino, kad buvo sunku, kad gulėjau ne kartą su gręsenčiu. Visvien-super. Antra - gimdymo momentas. Pirmą vaiką gimdžiau rėkdama, atsiklausiau akušerės, ji sako, rėk, jei bus lengviau. Rėkimas tikriausiai ėjo iš vidaus. Ir vaikelis dabar rėksnys, piktas , suirzęs, viskuo nepatenkintas (vienuolikametis jaunuolis), prie jo kimba ligos, bėdos. O antrą vaiką gimdžiau juokdamasi (Irgi taip darėsi natūraliai), nors ir neišnešiota mano mergytė judri, guvi, linksma, kvatoklė, skubanti, visada su šypsena. Aš manau, kad medikas gimdymą tik stebi, o 100 procentų tai tavo veiksmas. Nusiteikite gerai, nieko nebijokite ir viskas bus labai gerai. Gimdymas tai tik lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek visko bus ir kiek reikės stiprybės iki vaiko pilnametystės. Sėkmės visoms.

Psichologinis komfortas, gera savijauta, optimistinis nusiteikimas, brandumas, sąmoningas suvokimas ir pasirengimas - labai svarbūs faktoriai - yra priklausantys nuo mūsų ir turintys didelės reikšmės sklandžiai gimdymo eiga, savikontrolei ir t.t.

Tikrai labai svarbu geras nusiteikimas ir svarbiausia ramybė, kad nebūtų jokių baimių. Viskas priklauso nuo mūsų daug daugiau nei mes pačios galvojam. Ne perseniausiai gimdžiau antrą vaiką, bet net gėda prisipažinti, kad prieš šį gimdymą labai bijojau gimdymo skausmo, nors po pirmo gimdymo tas skausmas iš karto pasimiršo, vos tik išvydau savo mažiuką, bet...vis galvojau, kad kaip nors pagimdysiu, o ta baimė vis glūdėjo manyje..na ir ką gi-gimdymą teko baigti cezariu, nes mažiukas niekaip nenorėjo nusileisti ir jau pradėjo trūkti deguonies, manau tai įvyko todėl, kad jis taip pat jautė mano baimę dėl skausmo ir todėl nenorėjo jo man suteikti taigi visoms besiruošiančioms gimdyti nuoširdžiai patariu prieš gimdymą lankytis kursuose ar pas psichologus ar kur bebūtų, kad tik dingtų visos baimės, tuomet, manau, gimdymas turėtų vykti sklandžiai

Tiesa, galima sakyti, viskas priklauso nuo nusiteikimo, bet nesutinku su tuo, jog jeigu rėksi, vaikas bus rėksnys. aš rėkiau ir net baisiai, nes šitaip išreiškiau skausmą, tačiau vaikelis ramus ir be galo geras (o gal ne taip supratau, ką norėjo pasakyti zmirzlina )

tai savaime aisku, kad viskas priklauso nuo busimos mamos nusiteikimo....pvz as buvau nusiteikusi gimdyti naturaliai, kaip ir jau buvau susitaikius su ta mintim, kad teks pakenteti del aukslio, bet jau 35sav suzinojau, kad teks daryt cz, tad teko pavargt, kol pripratau prie tos minties bet viska apmasciau ir nusiteikiau geriausiam.....viskas ejo kaip is pypkes, nes nebijojau nieko, nuotaikos taip pat buvo todel viskas vyko greit ir be didesnio vargo....reikia galvoti tik apie geriausia

Aš nieko nenoriu kitam pripiršti savo nuomonės. Ir dar, brangioji tavo lėliukas angeliukas mažiukas,- paklausiu tavęs po 10 metų. Tada kai vaiko charakteris išryškės... Viskas keičiasi

Nu tokiu "pievu" dar nesu skaiciusi Prasom nematuoti visu pagal savo kurpali.

as per visa nestuma mazai domejausi tokiais dalykais kaip gimdymo skausmai traumos ir pan. tik zinojau kad klausysiu gydytoju ir akuseriu ir kvepuosiu kaip pasakys taip ir dariau ir dziaugiuos kad taip nusiteikinejau gimdymui nes pagimdziau gal ir ne lengvai bet su minimaliais skausmais ir t.t.

pritariu:) mergaites nepamirskit ,kad sunku ne mum vienom ,taciau kazkodek nei viena mama nepagavoja ka jos maziukas jaucia gimdamas...juk gimdamas vakiukas jaucia skausma,baime,jam tiek fiziskai tiek emociskai sunku.o jai mama rekia tai maziukas ima bijoti gimdymui buvau pasiruosus nusiteikus.iki galo saremiu buvaube vaistu ir nepasakyciau kad labai kentejau, betkai skubiai prireike cezario supanikavau,nes tokiai baigciai nebuvau pasairuosus ,taciau tikrai mano dukriukas palyginus labai ramus vaikas:)o skeptiskai pries temos autores zodzius nusiteikusias mamytes siulau pasidometi gimdymu labiau:)

Niekam nemaunu savo kurpaliaus. Jokiu būdu. Aš labai gerbiu Jūsų nuomonę. Tik laikas ir dar kartą laikas viską sustato į savo vietas.

Na, as geriau palauksiu mokslininku tyrimu ir pasidarysiu savo isvadas
Kita vertus, pagal Jusu "teorija" (atsiprasau, nezinau kaip pavadinti), gal geriau gimdyt su epiduru, nesinervinant del skausmo ir taip nulemti savo vaiku likima..

100%uz

taip, nuotaika, nusiteikimas yra svarbu... dėl to, kad viskas sklandžiau vyktų, be panikos, kad girdėtum, ką sako akušerė ir gydytojas... dėl to, kad stengtumeisi ir kuo teisingiau darytum viską, nes tuomet bus lengviau ir pačiai, ir vaikui...

bet nesutinku su tuo, kad jei rėksi, bus nervingas ir rėksnys vaikas, o jei juoksiesi, tai geras vaikas

čia tik mano nuomonė

Tai, kur tos dvasingos mamos prapuolė?
Labai įdomi tema.

Aš manau, praeis meteliai keleri, viskas susidėlios į savo vietas, vaikai paaugs, tada mamytės ir pagalvos apie gimdymo nuotaiką. O prieš gimdymą ką: kada, kam duoti, kiek duoti, plyšiu, neplyšiu, skaudės ar ne ir panašiai...

O man taip nutiko, kad kaip tik daugiausia dėmesio skyriau nusiteikimui. Dienų dienas įtikinėjau save, kad viskas bus puiku, ir man labai padėjo mano viena draugė. Ji nuolat sakydavo man, kad gimdymas visai nebaisu, nuteikė ko laukti, negąsdino, skatino gimdyt be nuskausminimo ir kiek įmanoma natūraliau Ir mano gimdymas buvo

o as dar tik nusiteikineju. Tikiuosi kad mes vienas kitam daug padesime, turiu galvoje as leliukui ir leliukas man. Noriu pagimdyti be nuskausminamuju, tad kad ir kolkas su nerimu laukiu, bet sirdy tikiu kad viskas eisis gerai

Viskas Tau bus super. Tu tai ir pati jauti. Nereikia labai bijoti ir tų nuskausminamų, jei šiek tiek bakstels, tai nieko nei tau , nei mažyliui neatsitiks. Man pačioj skausmo kulminacijoj buvo į veną įdurti vaistai, o kai jau nebetverdavau, tai šiek tiek įstumdavo vaistų. Ir tiek. O gimdant antrą kartą, nieko nereikėjo. Sėkmės ir daug daug geros nuotaikos

as laukiu pirmojo pyplio ir visiskai nebijau gimdymo, nei skausmu nei plysimu...ant tiek didelis noras yra pamatyti savo angeleli, apkabinti, pabuciuoti pasakyti kad labai myliu man nuveja lauk visas mintis apie gimdymo skausmus...tikiu kad skaudes ir skaudes labai bet apie tai negalvoju.man dabar didele baime yra tik tai kad nepagimdyti labai anksciau laiko nors ir nedaug beliko ...Visoms mamytems linkiu stiprybes ir pasitikejimo savimi! negalvokit apie skausmus o tik apie savo maziukus angeliukus kuriu sulauksite

aš nuo kokių 16 metų spanuodavau, kad nėščia esu, kad gimdau ir taip bent kartą į mėnesį, profilaktiškai taip sakant. Kažkada susiprotėjau žvilgtelt į sapnininką, ką reiškia - ogi lengvas gimdymas, motinystė ir pan. Kai pastojau, kažkaip apie patį gimdymą kaip procesą negalvojau. Buvau nusiteikus, kad viskas, kas praisdeda, kada nors baigiasi, taigi ir gimdymas, ir jo skausmai turi pabaigą. Jei sugebėsiu, gimdysiu pati, be nuskausminimo. Jei pajusiu, kad vsio, prašysiu epidūro. Gimdymas užtruko 4val, neturėjau kada smarkiai stresuot (nor smintyse ėmiau save keikti, kad stumt nesugebu). Ir dabar gimdymą prisimenu kaip sapną - jokio streso, nerimo, jokio skaumo. Na, viskas tiesiog taip gražu. Dar ant gimdymo stalo, kai mane siuvo, gydytojai paklausus ar dar gimdysiu, atsakiau, kad dar tris laisvai. Va, dabar antrą gimdysiu, o apie gimdymą galvoju taip pat.
Po gimdymo mane buvo apėmus nereali euforija - jokio skausmo, jokio blogumo, silpnumo, toks pakilumas, energijos pilna, jėgų pilna, nuovargio jokio, miegot nenoriu (gimdžiau naktį). Kažkas tokio, apibūdint geria nemoku.
Su tokiom mintim eisiu ir antrą kartą gimdyt.

Kaip smagu skaityti. Aš manau, kad ir vaikai bus superiniai.
Man irgi buvo euforija. Kas apkartino man pogimdyvinį laiką, tai skausmingai išpampusios krūtys. Visa kita - vieni juokai.
Pirmą kai pagimdžiau, kaip tik buvo pusryčiai, tai pamenu dar ant gimdymo stalo gavau manų košės. Gyvenime nesu taip skaniai suvalgiusi manų košės.

Keliu temelę į viršų. Kuo geriau nusiteiksite gimdimui, tuo daugiau juokingų nutikimų, susijusių su gimdymu parašysite, taip teigiamai nuteikdamos kitas gimdyves. SĖKMĖS

Manyčiau, kad nuotaika (nusiteikimas, pakili būsena) ir juokingi nutikimai (atsitiktinai įvykę) yra skirtingi dalykai, o tai yra atskiros temos.
Šioje temoje, manyčiau, kad turėtume labiau kalbėti apie psichologinius, dvasinius, jausminius dalykus.

taigi jau turime juokingų gimdymo nutikimų temą

Aš visą nėštumą labai laukiau gimdymo . Laukiau būtent gimdymo , veiksmo - man buvo smalsu kas kaip ir kodėl . skaičiau , domėjausi . išsiklausinėjų visų ir visko gimdžiau su šypsena ( na , vieną kartą klyktelėjau taip , kad palatos draugė vėliau sakė , kad krūptelėjo , nors toli nuo gimdyklos buvo ... ) gimdymą prisimenu su didžiausiu džiaugsmu mergytė kol kas rami , tik principinga ( tą suprantu jau dabar , nors jai dra tik beveik 3 mėnesiai )

į gimdyklą ėjau su šypsena, seselė lofte sako nu nežinau tu gimdai poto supratau kai skasmai prasidėjo bet paskui vėl šypsena

Aš irgi visą nėštumą labiausiai laukiau gimdymo Važiavau į ligoninę su superine nuotaika Gimdžiau be epidūro, bet man buvo labai gera. Visą laiką juokavau Gydytoja stebėjosi, vyras nervavosi, o aš- juokavau. Nuotaika buvo superinė... Nes žinojau, kad jau tuoj tuoj susitiksiu su savo taip ilgai lauktu stebuklėliu .....

mums gimdymas ne uz kalnu ir nuteikineju save tik optimistiskai, kad viskas bus gerai, tai neisvengiama ir laikina, o po to turesiu zavu mazyli... bet kad ir kiek save nuteikinetum, giliai sirdyje vistiek kirba nerimas del busiancio gimdymo,kad viskas praeitu sklandziai... manau taip jauciasi visos pirma karta gimdysiancios mamytes... ir tai normalu, juk niekad anksciau nepatyrei tu saremiu ir stumimo... nezinai kas tai...

Viskas labai gerai. Gimdymas procentaliai užima laaaaabai mažai laiko, jėgų, išmonės ir t.t., palyginus su tuo, kiek laiko auginsi, popinsi, lepinsi, gobosi, barsi savo dalelytę.
Gimdymas - kai labai nori kakų, tik užkietėjo viduriai ir reikia pastenėti... VISKAS.
Džiaukis nėštumu, tai NEPAKARTOJAMA.

Nesutinku su tokiais palyginimais. Gimdymas - tikrai nėra be vertis. Jo prasmės ir reikšmės suvokimas, manyčiau, kad priklauso nuo asmenybės lygio, suvokimo, brandumo, atsakingumo ir dar labai daug dalykų.

Man ir iki gindymo, ne tiek jau daug ir liko, kai pagalvoju kiek jau praėjo.Nusiteikus optimistiskai, kad viskas bus gerai.Taip noriu kuo greičiau pamatyti, prisiglausti mazyli... Bet vistiek nerimas yra del artejancio gimdymo,kad viskas praeitu sklandziai.

Na man irgi liko jau neperdaugiausei,bet nerimas didelis yra. nezinau kaip cia viskas klostysis.aisku turi buti viskas gerai.

O ką darote, kad to nerimo būtų vis mažiau?
(Lankote kursus, paskaitas, dalyvaujate mamų klubo veikloje, diskutuojate su gydytoju, kaip įveikti nerimą, skaitote tam skirtą literatūrą, straipsnius, diskutuojate su kitomis mamytėmis bei besilaukiančiomis, pasidalinate nerimu su savo šeimos nariais, specialiai rengiatės gimdymui, aptariate vyro pagalbą besilaukiant, gimdymo metu, susipažinote iš anksto su aplinka kurioje gimdysite, iš anksto susipažinote su personalu, tvarka reikalavimais ir t.t.)

Na, mums irgi jau nedaug beliko iki susitikimo akis į akį va ir šiąnakt keistai reguliarūs pamaudenimai aplankė, bet ryte nurimo - „ložnaja trivoga“ O šiaip su didžiausiu nerimu žvelgiau į gimdymą kažkur apie nėštumo vidurį... Dabar nerimo vis mažiau ir mažiau - labai laukiu susitikimo su savo mažuoju žmogiuku, kuris vis nepamiršta apspardyti mamytei šonkaulių
Nerimą sumažinti man labiausiai padėjo paskaitėlės Tėvystės mokyklėlėj: susipažinimas su akušerėmis (kurios iš tiesų labai šiltos, nuostabios moterys, man nebus baisu patikėti mažylio kelionę į šį pasaulį Jų rankoms), patalpų apžiūrėjimas (tikrai daug ramiau, kai žinai, kur viskas vyks, koks prietaisas kam skirtas ir pan.). Taip pat padeda žinojimas, kad MB bus šalia sunkiomis akimirkomis, padėjo pokalbiai su draugėmis. Taip pat nerimą mažina ir optimistinis nusiteikimas, mintis, kad gimdymas - tūkstantmečių patikrintas natūralus procesas. Padeda ir SM forumas, ir ypač temelė „Juokingi nutikimai gimdymo metu“

O as kazkaip antro gimdymo visai nebijau, net nezinau kodel esu tokios labai ramios busenos. Pirmo gimdymo irgi nebijojau nes nezinojau kas laukia O antro gimdymo nebijau, nes jau zinau kas laukia Sugebejau istverti be jokiu vaistu ir rekimu pirma gimdyma, tai manau antras bus dar lengviau ir greiciau

Šaunuolė Nieko ten toooookio baisaus juk ir nėra. Aš dar gimdyčiau ir gimdyčiau Na, man, prisiminus gimdymą, tai tik malonūs dalykai ateina į galvą Ypač tas momentas, kai vaikutis užgimsta Nebūna gyvenime laimingesnės akimirkos

Svarbu nenusiteikt, kad viskas vyks idealiai, nes man palankius naturalizma propaguojancius kursus ir susidurus su ne taip sklandziai prasidejusiu ir vykusiu gimdymu ir maitinimo problemomis siek tiek teko nusivilt. Bet siaip aisku, nuotaika buvo pakili ir bet kokiu atveju del rezultato viska pakartociau

Visa nestuma nebijojau gimdymo, kai tik kas nors uzsimindavo apie nezemiskus skausmus visada sypsodavausi. O kaip kitaip? Kaip galima bijot to, ko nezinai. Visada sakiau, kad gimdysiu naturaliai, norejau kaip kai kurios gimdyt greit ir be skausmo ir ka, ogi pagimdziau greit per 4 val. Uzeinant saremiams vis kartojau sau, kad cia tik pradzia ir kad bus skaudziau. Aisku gimdymas - menkas malonumas, bet iskenciamas. Svarbu iskart nenusiteikt, kad bus pasaulio pabaiga. Visom greit gimdysianciom gero nusiteikimo, nes tai tikrai svarbu .

vakar man buvo numatyto gimdymo data, bet vis dar sedziu su pilvuzu prie kompo visa nestuma tikrai jaudinausi ir bijojau gimdymo, bet stengiausi nuteikineti save, kad viskas bus gerai! si ryta isejo gleiviu kamstis, tad reiskia, kad viskas prasideda-as euforijoj, labai labai laukiu savo mazylio ir net tu skausmu... tik vat drauge pradejo "patarimus" dalinti, kad fantazija atsoko kelioms minutem, visas dziaugsmas isgaravo... susitvarkiau vonia, kad prasidejus saremiams galeciau paguleti vandenukyje ir pan, o ji man" jau kai praside, tai nieko nenoresi " bla bla bla... ir pan... na ir palaikymo komanda

Sekmes Maziau klausyk draugiu

Nu rimtai maziau draugiu klausyk . Jeigu draugei gimdymas buvo skausmingas nereiskia, kad ir tau toks pat bus

o as tokiu "pievu" kaip tu sakai ir girdejau, ir skaiciau! gal vertetu daugiau pasidomet pries konstatuojant fakta.


tai, kad jau yra ir mokslininku tyrimai ir statistiniai tyrimai ir literatura parasyta..matosi, kad zmogus nesidomi, o tik daug ir piktai sneka jau ne viena straipsni perskaiciau, kaip stipriai veikia(net nulemia) zmogaus gyvenima jo gimimas..kaip gimsta, kokioje atmosferoje ir net kokiu budu! kas nori tas tiki, kas nenori tas gali neigti..i Dieva irgi ne visi tiki

bet faktas, kad poveiki gimdymo vaikui, gali pastebeti tik po daug meteliu..ir tai tik tada, jei analizuoji, pastebi..


visiskai sutinku, bet pripazinkim..ne visos domisi, ne visos ir pastebes..o tuo labiau, nepripazins, kad va..as draskiaus per gimdyma tai ir vaikas visa gyvenima blaskosi ir draskosi.. juk lengviau kaltinti visa pasauli, bet ne save


is dalies sutinku..bet nemanau, kad gimdymas tik kaku darymas..kiekvienai skirtingai..


oi tokias drauges nusaut norisi..ir kodel tu ja vadini drauge..tikras draugas stengiasi nuraminti, o ne gazdidnti..
stenkis nepriimti neigiamos energijos..
nusiteik, kad viskas bus taip kaip turi buti..neverta nusiteikineti, kad viskas bus sviestu patepta ir apskritai, kad gimdymas tai vaiku zaidimai ir ten viskas begalo grazu ir sventa..
bukim realistes..tai nerealus isgyvenimas..vaiko gimimas tikrai yra stebuklas..bet tai kainuoja..ir skauda ir pavargsti ir t.t. bet viskas bus gerai..nusiteik, kad esi stipri, kad begalo lauki ir padarysi viska, kad tavo vaikuciui butu kuo lengviau ir geriau..
kazkas minejo, kad kalbam tik apie save, o va ka isgyvena maziukas..pagalvokit..juk gimdamas zmogus isgyvena pati didziausia stresa savo gyvenime(tai irodyta moksliniais tyrimais, pagal adrenalino kieki kraujyje)..jums bloga..bet vaikui ne maziau..todel kai suims neviltis ir pasiduosite skausmui, pagalvokite apie savo vaika, juk ne del saves, o del jo viskas vyksta..kad tas skausmas su prasme, tam, kad vaikuciui butu lengviau ateiti..
na bent as save taip nuteikinejau ir mano gimdymas nebuvo pats lengviausias..gimdziau beveik tris paras..dvi be vaistu..tik ant pacio galo (kai pradejo lasinti skatinamuosius) gavau adata i raumeni..
visa laika galvojau apie savo vaikuti, kuris skinasi kelia i si pasauli..prisiminus galvoju, kad tai buvo nuostabu..kad dar gimdysiu butinai..viskas yra iveikiama..stengiausi laikytis ramiai, nes taip tiesa sakant buvo lengviau istverti skausma..nesaukiau ne karto..nenorejau gazdinti maziuko

ir tikiuosi, kad nors taip padejau savo vaikuciui..

as gimdziau tyliai be jokiu klyksmu ir cypimo, aisku susukau padekit, kai vaikutis pradejo lyst o tie garsai rekimai sklindantys is kitu gimdymu palatu...

nu as i gimdykla atvaziavau taip gerai nusiteikus...p0 keliu valandu slaiuzi0jau keturi0m(nes guleti neleid0) ir maldavau akuseres,kad man cezari darytu,nes nebegalejau kenteti. Ir dar lb gerti n0rejau ( irgi neleid0 ) tai vyras atveze buteli vandens - paslapci0m isgeriau ,nes ziauriai gerti n0rejau.
va ir nusiteikimas...kai pradeda skaudeti smegenys pamirsta visus nusiteikimus

na is dalies sutinku..tikrai skausmas labai stipriai veikia..ir ta akimirka nieko nebesinori tik save gailet..
bet man lengviau buvo susikaupti..kai saremis uzeidavo prasiau, kad niekas manes nesnekintu ir neblaskytu..norejau tiesiog tyliai ramiai iskesti..pradzioje buvau ir susukus ir balsu bariausi..bet tada pamaciau, kad man dar blogiau..kad blaskausi..tas nepadejo..o ramybe padejo iskesti

kai tik suzinojau,kad laukiuos labai bijojau prarast vaikuika.nu nezinau kodel,bet bijojau.tas pats buvo ir su gimdymu visa nestuma bijojau.kai jau iki termino eme likt vis maziau dienu para dalindavau i 2 dalis.tai yra praeina diena sakau nu va diena nepagimdziau gal pagimdysiu nakti ir taip toliau.kai prasidejo saremiai baime dingo ir tada jau nebebijojau jokio gimdymo.zinojau,kad skaudes mazdaug isiviazdavau kaip nes man budavo skausmingos menesines,aisku paskui supratau,kad menesiniu skausmas palyginus su gimdymo gelytes.niekada neitikinejau saves,kad gimdysiu be nuskausminamuju.nepykit ant manes,bet nepajutus skausmo kvaila taip nusistatyti.jug niekada nezinai kiap tau skaudes ir kai skausmas taps nepakeliamas pacios prasysit,kad ko nors suleistu.taigi mano nuomone tokia nusiteikimas tai dar ne viskas.galima visa nestuma nusiteikinet tik geram lengvam gimdymui taciau viskas gali taip pasisukti,kad neduok die.gimdyt ne kose virt,kad viska darysiu taip ir bus ciki.kartais viskas iseina ne taip kaip norim.kai pusesere klause apie gimdyma pasakiau tik tiek.skauda tikrai skauda,o visa kita bent jau man buvo nesunku,bet tai nereiskia,kad ir jai bus taip pat.pamenu kaip masciau ka veiksiu kai gims vaikas,kad vaiksciosiu su ja po lauka,kaip maitinsiu pati,kaip ji man diena miegos ir galesiu pav. megsti.....deje po lauka vaiksciot neteko nes ji vezime nemiegojo,megst taip pat neteko,nes dukra budama naujagymiu miegidavo po kokias20 min,o visa kita laika verke.o jug kaip as buvau nusiteikus lengvam auginimui kaip matot taip nebuvo.tikiuos savo mintim neisgasdinau besiruosianciu gimdyt.jug galu gale ar bijosit ar ne ar gerai nusiteiksit ar ne vistiek teks pagimdyt niekur nedingsit.ir ta kuri bijo tegul ir bijo neverskim jos nebijot gal jai kaip tik ta baime pades.zodziu kiek zmoniu tiek nuomoniu ar ne?

sutinku visiskai..neverta nusiteikti kaip viskas bus fainiai ir kaip nereikia vaistu..as visa laika sakiau MB, kad kentesiu kiek galesiu..bet jei reiks imsiu ir epidura juk negali sakyti, kad neskaudes jei net neisivaizduoji kaip skaudes..galu gale vienoms labiau kitoms maziau skauda
o del to grazaus auginimo ale ir as taip pat galvojau..ir ne velnio man nesigavo..kokia durna buvau..kad maniau galima graziia ir lengvai maziuka augint juk ji viska diktuoja..manoji irgi nekencia vezimo..o as maniau, kad galesim dienas leist lauke pirma menesi isgyvenay didziuli stresa..nes viskas vyko ne taip kaip as buvau suplanavus..
vienas patarimas busimoms mamytems..nefantazuokit tu pirmu dienu su leliuku..nes patirsit tik nusivylima..ir stresa..kuris gali net iki depresijos davest..

ir sekmes visoms..teisybe sako JUNIGEDA2..vistiek tex gimdyt..todel neverta bijot

Manau svarbiausia - gerai nusiteikti ir dziaugtis - juk pagaliau ta lauktoji akimirka - gimdymo diena, maziuko atejimas i pasauli. Stengsiuosi nusiteikti gerai, na kuo geriau, tada manau bus tikrai lengviau. O skausmo juk neisvengsiu, saremiai deja - skausmingi buna visoms.

Pima pagimdziau labai greitai (su epiduriu), be plysimu ar itrukimu, gimdymas praejo kaip svente Kai pirmo nebijojau gimdymo, nes visada maniau kvaila bijoti to, ko nezinai O dabar irgi nebijau, tik labai AISKIAI suprantu kas manes laukia PASKUI...Vaiko auginimas, tai ne geliu laistymas
Junigedos2 istorija labai panasi (kas liecia vaiko auginima) As taip pat buvau prisisvajojusi kaip auginsiu savo mazyli. Kad stengsiuosi pati maitinti, ne velnio man nieks nesigavo su tuo maitinimu, dziaugiausi, kad men ismaitinau ir psio. Saviitaiga galingas dalykas, bet kita karta aplinkybes sudelioja viska kitaip, ne kaip mes norime

Linkiu visoms ir greitai tapsiancioms (taip pat sau ) greito ir lengvo gimdymo

Na va, aš jau „subyrėjau“ ir galiu tik patvirtinti, kad teigiamas nusiteikimas daro stebuklus. Gimdyti nebijojau, o į nėštumo pabaigą iš viso nusiraminau... Mačiau, koks nuostabus ir atsidavęs personalas dirba ten, kur ruošiausi gimdyti, žinojau, kad vyras bus kartu, padės morališkai, pasitikėjau gamta, savimi ir savo vaikeliu... O skausmo (ypač tokio prasmingo) aš niekada nebijojau...
Ir mano nusiteikimo rezultatas - gimdymas buvo tiesiog nuostabus ir lengvas. Nuo atvykimo į ligoninę iki pirmo sūnelio riksmo praėjo truputį daugiau nei dvi valandos, atvykom su pilnu atsidarymu. Labiausiai skaudėjo tada, kai jau siuvo mano plyšimus... O sąrėmius aš laikiau paruošiamaisiais ir jei ne reguliarumas, bučiau niekur dar nevažiavusi... Sąrėmiai truko apie 4 val. ir njebuvo skausmingi, maudimas ir tiek... Prisimenu kažkada man buvo supūliavęs dantis - Dievaži, tada skausmas buvo daug didesnis.
Taigi, mielosios, linkiu nusitekti ramiai, nebijoti ir viskas bus gerai. Lengvo ir sklandaus Jums visoms gimdymo