Viskas prasidejo 2007m spalio mėnesi. tuo metu aš, mano vyras, ir mažoji dukrytė Kamilė gyvenome Anglijoje. Apie šeimos pagausėjimą kalbų nebuvo, nors giliai širdyje to troškome abudu, tad atsidavėme Dievulio valiai, ir visus tuos metus nuo pirmosios dukrytės gimimo nesisaugojome.
Viskas prasidejo nuo begalinio mano svorio augimo, jau ir pati sau tapau ne tokia grazi kaip ankščiau tad nusprendžiau pagerti piliulių kurios padėtų sutvarkyti taip staigiai augantį svorį. Štai tada ir prasidejo visokie šalutiniai poveikiai, pykinimas, silpnumas, šleikštulys įvairiems namie sklindantiems kvapams. Tad tablečių teko atsisakyti, pagalvojau, kai viskas praeis, pradesiu jas gerti toliau. Praėjo savaitė, antra, o jokio pagerėjimo nejaučiau, tuomet ir pagalvojau - o gal as neščia? Vien ta mintis sukėlė nemažai virpuliukų mano viduje, nes buvo sunku tuo patikėti. Atsirado begalės priežaščių kad dar nelaikas, dar tiek darbų nenudirbtų, tiek daug dar visko mums reikia, bet tuo pačiu metu, kažkuri mano širdelės pusė taip džiaugėsi vien nuo tos minties - AŠ VĖL BŪSIU MAMA !!!
Kitą dieną nieko nelaukdama nuėjau iki vaistinės ir nusipirkau nėštumo testa. Iš to smalsumo, net negalėjau išlaukti kitos dienos, tad testa pasidariau iškarto gryžusi namo. Ir kagi - rezultatas mane pritrenke - AŠ LAUKIUOS !!! Džiaugsmui ribų nebuvo, jauciaus kaip naujai atgimusi, gloščiau savo pilvuka, ir verkiau....... verkiau...... verkiau
Verkiau iš laimės, kad pagaliau po tokio ilgo laiko, manyje vėl apsigyveno mažas angeliukas. Bet kaip tai pasakyti vyrui? Juk viskas taip netikėtai atsitiko.... Tad pagalvojau, kad reikia jam pranešti taip, kad dukrytė to negirdėtų, nes maža kas dar gali atsitikti.....
Jo veido išraiška sužinojus šią naujiena, matau ligi šiolei .
Tai buvo ankstyvas rytas, mažoji mūsų dar miegojo, o aš pasilenkiau prie jo, ir tyliai sušnibždejau........ žinai zuiki vakar dariausi neštumo testą- ir jis buvo teigiamas ... Kambaryje, tuomet stojo gūdi tyla, ir jis tepasakė ,, o dieve na ir košmarą susapnavau !!! Kai staiga jo veide išvydau šelmiška šypseną, ir supratau kad jam ši žinia tokia pat džiugi kaip ir man ....
Prasidėjo ilgas laukimas. Kad būtų ramiau laukti šio mažo stebuklėlio, su vyru nusprendėme, kad geriausia bus - jei aš ir dukrytė gryšime atgal į Lietuvą o jis dar liks šiek tiek padirbėti Anglijoje, tol kol gims mūsų vaikelis
Tie mėnesiai be jo, buvo begalo sunkus.
Džiaugiaus tik tuo, kad šalia turiu dukryte, turiu savo princesę, kurią galiu apkabinti ir prisiglausti, kai būna liūdna, ir sunku. Nėštumas ėjosi gerai, nustojo pykinti, svaigti galva, tad su didžiausiu nekantrumu laukiau kada ateis ta diena, kai galėsiu priglausti savo vaikeli prie krūtines.....
Terminas buvo GEGUŽĖS 1 diena. Laukėme slapuko, nes taip ir nepavyko daktarei pamatyti kas namelyje gyvena, tik vieną kartą taip netyčiomis prasitarė, kad lyg ir mergytė bus. Pasakysiu jums sąžiningai, verkiau kaip mažas vaikas........ Juk taip troškau sūnaus, o ji neisitikinusi tuo - sugriovė visas mano svajones apie sūneli....
Vis guodžiau save kad po mėnesio kai gims vaikelis, tada ir pamatysiu, dukrytė bus - ar sūnelis....
Iki termino beliko 3 dienos. Taip norėjosi kuo greičiau pagimdyti, jau buvo atsobodę visų pažystamų klausimai, ar jau? gal žinai kas gims? dar nieko nejauti? gal jau šiandien pagimdysi? Atrodo , kad nuo manęs kas nors priklausytu !
BALANDŽIO 27 diena mums buvo lemtinga, visą dieną jaučiaus kažkaip keistai. Vakare ir vaikelis buvo labai neramus, daug spardėsi, vartėsi, ir taip skausmingai. Atsigulusi miegoti pajutau, kaip pradėjo mane lengvai pykinti, tad mintyse dar ir pasijuokiau - kad jau greitai....
BALANDŽIO 28 diena.... prabudau labai anksti, 4val ryte, ir staiga lipant is lovos pajutau, kaip šilta vandens srovelė nubėgo man per kojas, tada ir supratau kad vakaryštė nuojauta, manęs neapgavo.... susiruošiau tašę, paskambinau anytai, kad ateitų pabūti su dukryte ir išsikviečiau greitąją, kad nuvežtų į gimdymo namus.
Į ligoninę atvykau 6 val. sąrėmiai jau buvo, bet labai silpnuciai, gimda atsidariusi ė cm, tad paguldė į palatą ir liepe laukti.
Laikui einant sąremiai vis stiprejo ir stiprėjo, iš skausmo norėjosi staugti nesavu balsu, bet tvardžiaus iš paskutiniujų, kentėjau, nes žinojau, kad mano vaikeliui skauda dar labiau, o jis juk toks maziukas dar.
11.50 val skausmai jau pasidare nepakenciami, tad nuėjau susiradau daktarę ir pasakiau - kad jau .....
Toliau viskas vyko kaip kokiame slogiame sapne, viska gaube kazkokia migla, akis aptemdė rūkas, pradėjo tirpti rankos, mėšlungis sutraukė koją, buvo taip baisu..... Mintyse meldžiaus kad tik viskas vaikeliui ir man būtų gerai...
Neatsimenu po kiek stūmimų užgimė mano dukrytė, gal po trijų, o gal po keturių, bet tai man jau buvo visiškai nebesvarbu..........
Svarbiausia buvo - kad ji buvo tokia mažytė, gražutė ir sveikutė
Ir tai kad visą šį laiką laukiau sūnelio - atrodė taip kvaila. Juk svarbiausia kad sveikas vaikelis būtų !!!
Niekada nepamiršiu pirmojo savo dukrytės klyksmo, ir pirmojo žvilgsnio...... Niekada nepamiršiu, to šilto gumulėlio, prigludusio prie mano krutinės.... Niekada nepamirsiu, tu laimingu akimirku, kai ji dar buvo pilvelyje, ir sveikindavo mane - savo švelniais spyriais į pilvuką....... Niekada nepamiršiu to jausmo - kai tampi vėl mama....
Gimė mano princesytė GRETUTĖ - BALANDIO 28 DIENA, 12.35 VAL SVĖRĖ 3,312kg IR ŪGIS 49cm
o stai tokios mes uzaugome
Papildyta:
labai grazi istorija 
Sveikinu 
