visąlaik norėjau turėti pametinukus. tai dar sunutis neturėjo nė metukų kai jau žinojau, kad laukiuosi kito vaikelio. kažkodėl nuo pat pradžių žinojau, kad tai mergaitė, juk broliukui reikėjo sesuės
iki pat gimdymo tiksliai nežinau, kas auga mano pilvuke, vis nerodė, drovi labai, neštumas nebuvo sunkus, tik pradžioje labai vemiau, bet ir tai praėjo. ėjo 35sav į pabaigą. gimdyti dar visai nesiruošiau. 28d iš vakaro sumaniau, kad reikia užuolaidas pasikeisti. atlikau darbelį dar su sese pasidžiaugėm kad jau labai gražiai atrodo tos užuolaidėlės. 29d MB 5val keliasi į darbą. dirbo kitame mieste. aišku ir aš pabundu. kažko skaudena, bet nekreipiu dėmesio, nes dažnai man paskaudendavo ir praeidavo. tai dar užmiegu. ryte pabundu vis dar užeina skaumas, bet retai. apie 9val teina anyta ir ji su mano sese kaip susitarę pradeda man sakyt, kad jau gimdau. aš nenoriu patikėti, sakau, kad dar ne laikas ir nelabai gi skauda. bet galų gale dėl šventos ramybės išsikviečiu greitukę ir išvarau į gimdymo namus. gydytojas apžiūri ir sako, kad gimdai 5cm. paklausė, ką turiu, sužinojęs, kad sunų sako bus mergaitė nes mažutė labai. taigi mane ligoninėje užregistravo 10:30, o jau 11:45 turėjau mažą dukrytę, kurios man nepaguldė ant krūtinės kaip sunučio, o išnešė į inkubatorių. o vyras iš pradžių, net nepatikėjo, kad antrąkart tapo tėčiu, nes viskas po to taip greitai vyko, kad paskambinau tik pasveikint
dukrytė gimė 2300g ir 49cm, sveika ir po 4 dienų važiavom namo pas laukiantį brolį, kuris labai myli sesę
aukite sveikuciai 