Pirma tema čia:
http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=328729

Registruojuos, kaip sakoma
Tema itin aktuali, pasirodo. Ir koks palengvėjimas, kad tokių mamų - klystančių, pykstančių, išgyvenančių nevilties ir neapykantos akimirkas, bet vis tiek ieškančių kelio į savo paauglių širdis - yra daug

Dileta, "O man patinka diskutuoti.
Žiūriu,mano ir Siaubutės dukros tų pačių metų gimimo.
Man pvz labai įdomu,o kada prasidėjo tas dukros negrįžimas vakarais namo,kada pastebėjot kad vaikai nesuvokia kad vakare reikia išjungti kompą ir eiti miegoti, ką darėt kad taip nebūtų,kaip vaikai į tą reagavo.Smalsumas čia paprasčiausias.Vdrug kada gyvenime ir man taip bus."

Prieš 2 metus buvo diskotekos bajeris, paskui pusę nmetų bausmė- ir po to ramus periodas. Tada jau suaugusi pasijautė, kažkur prieš metus. Dukra labai kompaneiska, renginius mokykloje, draugams gimtadienius, išleistuves organizuoja (planuoja būti renginių organizatorė), tų draugų miljonai,pažįstamų dar daugiau...
Ir mada dabar tokia švęsti gimtadienius -parą-dvi-dovanų niekas neneša, meta pinigus ant maisto, gėrimų, patalpų nuomos ir švenčia. Naktinių ilgiau užtrukusių pasivaikščiojimų net neskaičiuoju, jei atrodo kad visi taip vaikšto ir jai galima.
Ir aišku sakau, man nesvarbu ką ir kaip kiti daro, leidžia- aš neleidžiu. O kaip ji -būdama lyderė, pasirodys neinanti?
Sūnus lėtas toks (tyli kiaulė- gilia šaknį) kompo žaidimus žaidžia gal 3 metai. Ir draugai žaidžia kartu, ir naujų draugų randa. Tai aš kadangi su mažiukais namie- tai stengiuosi riboti, bet kurių draugų tėvai dirba - ištisai prisijungia, tuos lygius tik keliasi, o mniaškis nenori atsilikti- tai ir tas kiek leisi tiek žais- jokio saiko neturi...Nupirkom ir knygų kompiuterinių ir žurnalų prisakėm, ne savrbu tik žaidimai. na, kai užstringa, ar slaptažodį kkį reikia nulaušti- priverstas buvo išmokti- bet šiaip tik žaidimai šaudyti, gaudyti...


Tik dabar įdėmiai perskaičiau Agotuko temos pavadinimą Niekas nenori išvaryti paauglio iš namų, bet tikrai dažnai kyla tokių minčių-kaip kraštutinis atvejis

Kam tuos paauglius varyti,užaugs-patys išeis

Skaitau Siaubutės atvejį- ir nematau tėvų klaidų.Ir tokių atvejų kaip tik labiausiai bijau,ir džiaugiuos,kad pas mano vaikų draugus nepriimtos linksmybės su nakvynėm, vaikų draugų tėvai jų neišleistų.

Siaubute, kai aš būdama paaugle bandydavau žaisti jausmais "kitiems mano draugams leidžia ilgiau būti šokiuose ir pan.", ji man atsakė, kad jai nerūpi kiek leidžia kiti tėvai, ir kad šių namų taisyklės yra tokios ;
Ar tu laikais žodžio? Jeigu areštas- 2 mėnesiai, ar išlauki tuos 2 mėnesius?
Aš tai neleisčiau ir į mokyklinius renginius jeigu jau taip darytų

Mamytės, gal esat kažką detaliau girdėjusios apie šalia Plungės esančius privačius sunkiai auklėjamų paauglių namus??? Aš mąstau, ar nevertėtų pasiprašyti su vaiku ten į ekskursiją, kad pamatytų alternatyvias gyvenimo galimybes ir susimąstytų, kad namie jau ne taip ir blogai, pradėtų vertinti ką turi...

Sutinku, kad sunkūs paaugliai yra ne tie, kurie maištauja, o tie, kurie paauglystėje yra ramūs, tylūs ir užsisklendę. Kaip tokiems pažinti savo galimybių, poreikių ir norų ribas?

Esu anksčiau laiko nuiėmusi bausmes, tiek sūnui, tiek dukrai-kai pavyzdingas elgesys ar moksluose beproto stengiasi, pvz. trimestras kaip rodiklis. Ogo kiek gali pasiekti- jei tik rimtai kimba į mokslus.
Į mokyklos renginius liedžiu, nes ji juos organizuoja- o ne šiaip laisvalaikį leidžia, t.y. scenarijus, užduotis kuria, veda tuos renginius, dekoracijas ,prizus daro ir pan. Ir tai vienintelis jos užsiėmimas- nors pralankė visokių krypčių būrelių.

aš maniau, kad esu viena čia tokia su savo patirtim...


esu baigus pedagogiką ir debesis literatūros prisiskaičius ir dabar vis dar skaitau - nepadeda, nors bandau viską...net čia diskutuoju ir semiuos patirties, ypač iš tokių pat "ežiukų" mamyčių, tikriausiai pas vieną iš tokių Vilniuj maniškis 2 paras svečiavosi. Mažu kas gyvenat Kalvarijų gatvėj?


prieš porą metų aš irgi nežinojau kas tas yr


nu skaitau ir dūsauju, tik kantrybės Jums


čia apie mano vaiką kaip pirštu į akį, o paskui rašot kalbėkit... aš kalbu, bet jausmas toks lyg su žinių vedėju bendrautum teliką įsijungęs, žiūri į vieną tašką


man irgi atrodo, nepatyręs to jausmo, kad ryte atėjęs pažadinti savo vaiko randi tuščią lovą ir vaikišką atsisveikinimo laišką, sunkiai suvoksi kaip tai atrodo gyviems žmonėms


man psichologė irgi sakė, kad maniškis nesugadintas tipo, neužslopintas, teisingas vaikas, nes paaugliai taip turi elgtis, bet mane tas lb mažai guodžia


Esu iš Plungės. Nėra ten jokių stebuklų tik sukarinta vidurinė mokykla Alsėdžiuose. Ir čiūdų ten jie visokių prikrečia, ir laikraščiuos laiks nuo laiko pasirodo... Mes pasirinkom eilinę profkę Vln. gal truputis savarankiškumo bus į naudą

Dar čia kažkas minėjo Siocializacijos centrą, kažin kaip ten...?
Joreta, o Jums kilo noras kada nors į kokius vaikų namu išvešti, kai visai nervai nebelaiko?

Pavadinimas šitas tai kietas ir taip, ir kitaip galvoju-Agotukas turbūt suprato, kad mes savais vaikais atsikratyti greičiau norim...tik nežinom kaip

apie socializacijos centrą negirdėjus nieko
Ne išvežti nesinori. Man tik kartais noris prie radiatoriaus su grandine pririšt ir duot tik vandens ir džiūvėsių kelias dienas... Be je, be mobiliako 10 išgyveno
man rodos Agotukas turi puikų humoro jausmą

O mane kažkaip paguodė, nes ir pati paauglystėj buvau toli gražu ne dovanėlė tėvams O čia juk bernas, tai gal visai normalu, kad yra už mamą šūstresnis
Bet, turiu pripažinti, kad, paskaičiusi visus postus, supratau, kad maniškis - tikrai ne pats blogiausias variantas (arba mums dar visas "gėris" prieš akis)
Be proto myli vaikis broliuką, labai gražiai juo rūpinasi, globoja ir bendrauja, o ir šiaip yra geraširdis jautruolis, o kadangi tokie būdo bruožai "ne fasonas" šiais laikais, tai ir maskuojasi visokiais spygliais.
Beje, šita diskusija mane įkvėpė užsisakyti mamų rekomenduotas knygas "Kaip mylėti savo paauglį" ir "Penkios vaikų meilės kalbos", bandysiu ruoštis blogiausiam variantui (nors tikėsiuos geriausio, aišku)

Dar yra to paties autoriaus -Ross Campbell knyga"Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką"- man ji irgi patiko, ir yra naudingo paaugliui.

aš nesuprantu ,kaip naujas vardas dar nerado kur savo vaiko idarbinti,nes tik kai tures tikra viršininka prades galvoti,kaip čia iš bezdžionės žmogum evoliucionuot.mano jaunėlei penkiolika tai išdume su sesem Airijon,ten tos irgi nuo penkiolikos dirba.po pirmos darbo vasaros kiekvienas išplautas unitazas pakėlė pažymi kiekviena nors vienu balu.Aišku reikia vaikais pasitikėt ,bet aš iš karto susitaikiau kad visko bus.tik labai rizikinga kad mergos gali išteketi.bet jei namie sedes ,tai nevykelėmis taps.O dabar pažiurejau itemos pavadinima -tai gi mano vaikai jau seniai išvyti.skelbiu save monstre.

Nea, tiesiog senoj temoj buvo daug patarimų kaip vaiką išgrūsti kuo toliau... Kad žinotų



Surask mano trylikmečiui darbą, ką Tik prašyčiau Lietuvoje, nes iki 16 metų mokytis privaloma. Ir kad viskas pagal įstatymą būtų, nenoriu, kad jam ragus įstatytų Rask, prizas bus

O šiaip smagu, kad ne aš viena turiu dygliuotą pūkuotuką Aišku, mažas jis dar. Tikiuosi kažko daugiau iš jo ateityje Nu bet vis tiek, pamažu ruoštis jau reikia

Skaičiau šitą

aš lietuvoj pati nedirbu,omano vaikai tik vasarom dirba ,bet kodėl nepabandot pas ukininkus,bet ir vel kas oficialiai forminti norės.durni l ietuvoj istatymai ,bet aš negaliu ju pakeisti ,tai keičiu dislokacija. tuo ir gerai europoj but ,nepatinka gali rytoj kitoj valstybej pabandyt.

Kiek gi tie ūkininkai moka- 4 Lt už valandą arba 70 ct už priskintą kg braškių? Mano vyriausioji dirbo prieš kelias savaites. Taip pat kartais dirba vienoje kaimo sodyboje padavėja 5-6 lt už darbo valandą. Aišku viskas neoficialiai.

Jei pati nedirbi, tai kokį pavyzdį vaikams rodai?

Ir nevaryk čia ant Lietuvos. Mes bandom patriotus čia augint

naujas vardas gal vis dėl to galėtumėt man atsakyt? bučiau dėkinga .

o kodėl gi ne pvz skrajutės nešioti,nors vyras mane nugesino, kad dičkiai pasityčios atims ir panašiai ,o jei turite nuosavą versliuką tai gali suvedinėti duomenis į kompiuterį , tik tikrint reiktų , nes mat nepilnametis neatsakingas klaidų privelti gali.Savo darbu uždirbti pinigai kitaip vertinami Bent nuo 14 m vasarą kur nors tikiuosi įdarbinti , pasakysiu po poros metų kaip pasisekė

o aš nenorėčiau su šituo sutikti (remdamasi savo asmeniniu pavyzdžiu) Nei aš, nei sesė niekada nemaištavom, nekėlėm tėvams rūpesčių savo elgesiu, tiesą sakant, nepajutau, kaip prabėgo mano vaikystė ir paauglystė, bet tikrai nesijaučiu išaugusi kompleksuota ar nemokančia nusibrėžti gyvenime tikslų ir jų siekti ar kad kas nors su manim ar mano dabartiniu gyvenimu yra ne taip Priešingai, nuo pat vaikystės turėjau aiškų tikslą ir jo siekiau. Tuo tarpu brolis, kaip jau sakiau, auga visiškai kitoks, be atsakomybės, be pareigos jausmo ir dėl to, mano akim žiūrint, daugiausiai yra kalta mama ir jos netikęs auklėjimas. Akivaizdu, kad tie patys tėvai savo vaikus gali auklėti visiškai skirtingai, manau, tai priklauso nuo daugelio priežasčių ir aplinkybių. Aš pati jaučiu, kad abu savo sūnus jau auginu skirtingai, visų pirma dėl to, kad labai pasikeitė gyvenimo sąlygos, o taip pat turbūt esu labiau subrendusi motinystei nei augindama pirmagimį. Gaila, bet psichologų siūlomos teorijos ne visuomet veiksmingos, ypač kai eina kalba apie tai, jog beveik visi mes, net ir nenorėdami, dažniausiai visiškai nesąmoningai, kopijuojam tuos šeimos modelius ir tas patirtis, kuriuos atsinešam iš savo tėvų

Ir aš taip sakau-turėsit savo šeima jūs diktuosit taisykles, o kolkas būkit malonus daryt taip, kaip aš sakau
Mano vyresnėlio sesė, jai 14 bandė įsidarbinti, be šansu Biržoje nuo 16 tik priima, o neoficialai irgi nieko neradom. Teoriškai skamba gražiai, bet retas nori būti ir darbdaviu ir aukle.

Dar net neperskaičiau visos praeitos temos, bet norėčiau pasisakyti, čia bus skirta istorijai, kurią pasakojo mums Naujas.vardas
Nesu kvalifikuota psichologė, bet kai ką parašyti tikrai noriu.

Labai baisu tai, kas vyksta jūsų šeimoje. Nepykite, bet žiūriu į viską jūsų sūnaus akimis - ir žinokite - aš irgi panašiai elgčiausi. Nesmerkiu jūsų, tiesiog jūs turėtumėte kitaip elgtis. Dėl muzikos - teisingai kažkas rašė - pasigarsinai - atimsim, išvežkite, paslėpkite ar kaip kitaip tas grojantis daiktas turi dingti kažkuriam laikui. Kad naktį nįsiliedžiate ir liepiate jam dingti, eiti savo keliais - būčiau jūsų kaimynė - nežinau, pati turbūt baladočiau jūsų duris, kol įleistumėte sunų. Aš atvirkščiai - tik išgirdusi, kad jis grįžta - laukčiau koridoriuje, atrakinęs duris lai pamato mane sėdinčią ir jo laukiančią. Pasakyčiau, kad pergyvenau, juk jis man rūpi, klausčiau kur buvo, kodėl išėjo ir t.t. Apkabinčiau ir pasakyčiau - susitariam, kad daugiau tai nepasikartos - jei nori išeiti - ateik ir pasakyk kur eini ir kada grįši, bet susitariam, kad nevėluosi, jei nustatome kažkokį laiką iki kada turi grįžti - turi nevėluoti, kitaip sekantį kartą neišleisime niekur eiti. Reikia ieškoti kompromisų. Dėl kuprinės - kiekvieną vakarą tikrinčiau (bet ne pati sudėčiau) jam kuprinę. Ruoščiau pamokas kartu su juo, arba bent jau patikrinčiau, arba sakyčiau - einame aš tau padėsiu paruošti pamokas. Pradėkite karturuošti ir paksui išeikite iš kambario, vis kas 15-20 min užeidamair klausadama ar viską supranti, gal dar kažką padėti? Paskui pasiimčiau sekančios dienos tvarkaraštį ir sakyčiau, va ryt matematika pirma pamoka - įsidėk knygą ir sąsiuvinį. Ir sedėčiau ant kėdės, o jis turėtų dėlioti tas knygas. Girčiau už bet kokį darbą padarytą. Dėl riedučių, dukros dviračio ir t.t. - įstrigo žodžiai - "dukra gavo patį geriausią dviratį". Na, viską matyt matuojate pinigais. Gal ir nupirkote jūs tą patį geriausią dviratį, bet nors vaikams nesakykite to. Aš įtariu, ka dir dukra viską žino ir aišku mato, kaip elgiatės jūs su sūnumi, gal jums nebūnant ir ji leptelį jam ką nors, kad va aš turiu superinį dviratį, o tu lochas riedučių negavai. Aš tai vis gi būčiau nupirkusi jam riedučius ir pasakiusi - na, blogai mokeisi ir t.t. Bet aš labai tikiuosi kad kiti metai bus kitokie, perkame tau riedučius, kad tai paskatintų tave, matai mes ir tave mylime, bet tu su mumis elgiesi negerai, nesimokai. Laikant riedučius rankoje, arba prie kasų paklausčiau - susitariam, kad kiti metai bus geresni mokslo atžvilgiu? Pamatęs riedučius - seilė jam nutys ir jis tikras jums tai pažadės. Tada nupirkite - paduokite tuos riedučius ir vėl pakartokite, kad turi stengtis kkitais metais, tada gaus dar gerą dovaną mokslo metų pabaigoje, bet tik tuo atveju, jei tikrai matysime, kad tu stengies. Nereikia tų 10-ų vien, gal jam tikrai nesiseka, tiesiog reikia matyti, kad jis stengiasi. Oi, čia galima nagrinėti daaaug situacijų, jis jūsų šeimoje neturi "sienos", kad nors kažkas būtų pusiau jo pusėje, visi PRIEŠ jį. Ir jūs, ir tėvas, ir sesė. O kas ten per tėvas? Neina vyriškai pasikalbėti? Nuvaryti pažvejoti ar su dviračiais pasivažinėti, ar krepšinį pažaisti? Gal su kitais klasiokais ir jų tėvais suorganizuokite krepšinį, bobos lai sėdi ant pievos, o tėvai su sūnumis žaidžia krepšį ir skatinkite, girkite, per pertraukėles vandenuko duokite atsigerti, pagirkite ir t.t. Nėra bendravimo su vaikais. Tik dukrai už tai kad tokia gera - visos dovanos super, bet įtariu, kad ir su ja mažai bendraujama. Reikia BENDRAVIMO - palapinių, žvejybos, laužų, dviračių, riedučių ir t.t. Jūs nėščia - tai lai vyrai varo, lai išlekia su palapinėm su draugais kokiais (kad ir klasiokais), o jūs likite namie su dukra. Kaip supratau - jūs Vilniuje gyvenate, ane? Aš atsikrausčiau į Kauną gyventi - gaila, kitaip bandyčiau realiai jums padėti, apsimesčiau Vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektorė, išklausyčiau, išsišnekėtų vaikas, paisvaikščiočiau ir bandyčiau keisti jo pasąmonę, ir tada viskas savaime pasikeistų.

Nefertite, labai gražūs norai pabaigoje
O šiaip- maniškis paauglys-į mokyklą dedasi, bet nedasideda-jei ir tikrini,nes nežinai ko reikia pamokai. Daro pamokas, sėdi kartu darai- bet kas iš to jei sako nieko neužduota, prašiau mokytojų surašyti į atskirą sąsiuvinį -atsakė pačiam susirašyti juk jau 8tokas. (Na, o kas užduota - atėjus kad ir po valados randi nepadaryta. Ką pasiūlysite? )Tai pripirkau kitų vadovėlių, kitų pratybų ir papildomų užduočių, bent žinau ką daro ir ką aš užduodu.
Dėl daiktų pirkimo po I trimestro aptarėme ko jis-sūnus labiausiai norėtų, kad stengtųsi mokytis, na buvo kartu su juo nubrėžti reikalingi tikslai-pasiekiami-. Buvo pažadėta nešiojamas komiuteris ir telefonas kokį jis išsirinks- ir ką ogi nieko - nepasiekė nors galėjo, nei pusės tiek-nieko nepirkome, o III išis bezobrazija- nes pradėjo bėgti iš pomokų. Avansu irgi buvo pirkta ko norėjo- ir tas nepadeda Tai priėjau nuomonės, kad turi rodyti pastangas bent jau, kad gautų ko nori...
Dėl išėjimo-grįžimo. Jie gali ką nori pažadėti, bet apsisukę daro tą patį. Čia mano dukra "kaip katinas kada nori vaikšto ir grįšta", sėdėjimai- laukimai rymojimai naktimis, poklabiai, ;pažadai, įsileidimas-neįsileidimas, išvarymas net iš namų- nu niekas nepadeda- ji jau didelė ir kada nori tada gali grįšti. Taip egiasi ir jos draugai Tai kokį būdą pasiūlysite dar?
O dėl bendravimo- Taip labai geras pasiūlymas. Bet reikia vienas ant vieno tą laisvalaikį leisti- tėtis (mama) ir vaikas. Čia mums psichologė pasiūlė.

Aš dėl mokslų sūnui sakau, kad tai yra pagrindinė visų vaikų pareiga. Ją turi atlikti visi vaikai, stengtis atlikti gerai. Už pasiekimus moksle jokių prizų nedalinu.

Sūnaus klasioko istorija:
Pavasarį tėvai nupirko naują mobilų ir neišpakuotą padėjo ant stalo. Vaikas jį galės pasiimti tuomet, jei metiniame bus tik desimtukai ir devintukai. Berniukas penktą klasę baigė su vienu aštuntuku, visi kiti buvo devintukai ir desimtukai. Kaip į tai reagavo tėvai, aš nežinau. Pagal "žaidimo" taisykles, turėjo neduoti to mobilaus...
Mano akim žiūrint, čia yra pavyzdys, kaip užmušti vaiko norą stengtis. Pastangos nebuvo įvertintos, o lauktas rezultatas nepasiektas, dovanos nebus . Vaikas jaučia tik nusivylimą..

Ar ne geriau, jei leidžia, finansinės galimybės tiesiog nupirkti tą išsvajotą daiktą, paduoti be jokių ceremonijų ir pamokslavimų ir pasakyti: "jei šitas daiktas suteiks tau džiaugsmo, tai aš džiaugsiuosi kartu su tavim "?

Na, jei vienas 8 būtų tarp kitų , kaip šituo atveju- manau reikia duoti vaikui pažadėta ir aš duočiau. Manau ir anie tėvai davė, nebent durnai iš principo žodžio laikytųsi.
Daiktų- tai aišku, kad perkami daiktai ir be jokios priežasties. Buvo. Dabar jau neišmanydami kaip auklėti imamės tokių priemonių.
Vaikams jei neturi kokių tikslų (o dažniausiai tikslai atsiranda 10-12 klasėje) tas mokymasis ar jis 6 ar 8 gaus skirtumo nėra- nesupranta. Ir nesistengia, nors gali, sugeba.Aš nesakau, kad pažymys viską lemia- bet kai suaugęs žinai kad žinios atitinka pažymį, o galimybės didesnės- tai ir reikalauji to.

Nezinau man priimtinas labiau budas nupirkt ne uz kazka o butent kad tas daiktas atnes dziaugsmo vaikui , o maniske daznai mokytis tingi bet mokosi nes tai nesa man dziaugsma ir jai to reikes ateityje . Bet jos reikejimas ateityje nemotyvuoja , bet kad dziaugsmas man ja labai skatina . O mazoji kol kas siaip gerai mokosi , nes jai taip iseina .
Nededu kuprines jau nuo 3 klases , nieko nepamirsta susideda , aisku tenka ir primint kad knygu aplankalai kaip ubagai ismaldos prasantys . Bet ji su jumoru , sako gal laikas duot ismaldos ar rubus nupirkt
Kol kas nesijaucia kad auginu paaugle , gal man lengviau ji man lygi ir snekames mes daug ir neskaudiname viena kitos .

Lygiai 14 jam sueis tik rugsėjo pradžioj. Tai oficialiai teisėtai Lietuvje įdarbinti galėsiu tik ateinančią vasarą. Mano aplinkoje tarp pažįstamų nėra fizinio pobūdžio darbų, kad galėčiau išprašyti jį priimti, o radom tokių senelių miestelyje - prašėme nemokamai dirbti paimti (atlyginimą būtume patys per juos jam perdavę - kad galvotų jog užsidirba), na bet žmonės nesileido į kalbas - sako dėl kelių mėnesių daugiau jiems vargo nei naudos... Tai va kaip

~o gal galėtumėt sąžiningai pasakyt , ar Jūsų sūnus nuo pat gimimo neatrodė jums "rakštis"? ar neatrodę per jauni mokslai nebaigti ir tttt? sąžiningai tik .

Na kaip gi gali tik gimęs vaikas mamai būti "raštis subinėj"- su meile jo laukėm, su meile auginom, džiaugėmės, lepinom. Akivaizdu, dėl jaunumo ir nepatirties daug kas iš mūsų pusės buvo netobula. Vaikas mokytis man netrukdė - egzams ruošdavausi naktimis, kai jis miegodavo (tada turėjau tiek energijos)

išvarius vaiką ,maža vaiką, (jis dar tikrai "mažas" ) kiek ilgai jaunametes gerai? diena dvi trys?

Žinoma, kad jausčiaus negerai. Mintys išvaryti užeina kai esu visiškai į aklavietę įstumta, kai viskas išbandyta ir nieko daugiau nebegaliu (arba nežinau) padaryti.

kai sūnus grįžta naktį namo , jus jam liepėt varyt iš kur atėjęs, jei jis taip ir padarytu ar ramiai išmiegotumėt visą naktį?

Žinoma, kad nemiegočiau iš vis, bet tai vienintelė dar veikianti jį priemonė. Pradžioj jis mus gąsdindavo, kad išeis iš namų, lakstydavo, o kai patys pradėjom jį lauk varyti, nustębo, jam buvo netikėta - įsivaizdavo, kad tik jis gali mus bėgimais gąsdinti, tai nuo to laiko laikosi namų įsikabinęs. Už mūsų langų - miškas. Kai bėgdavo iš namų, tai matydavau kaip jis sėdi ten manydamas, kad mes nežinom kur jis yra.

ar galit pirma karta gyvenime negalvot darėm r davėm jam viska (materialine prasme) tai reikštu nedavėt savo vaikui visai nieko . vaikams reikia mamos ir tik jos na dar tėčio be abejo, vaikus nesvarbu kokios firmos drabužiukais jis aprengtas koki mišynuką geria ar su kokia mašiną važinėja tėvai jiems reikia TIK tievu , kodėl jus negalit šito suprast?

Tikrai galiu suprast ir bandžiau jam tai duoti. Tikrai ir kalbėdavomės daug apie jam svarbius dalykus ir prašydavo kad patarčiau kaip mergaitėms patikti, kokias joms dovanėles dovanoti, kaip pabučiuoti ... ir gelbėjau jį ne kartą ir t.t. Tiesiog dabar matau, kad nepaisant nieko kažkoks būsimasis beviltiškas asocialas auga ir aš pavargau...

ir paskutinis klausimas - jums visiškai tas pats jei Jūsų vaikas dabar tarkim pakliūtu po mašina atsidurtu ties gyvybė ir mirtimi (manitumet sau geriau jis mirtu?) 3x tfu.

Ne man ne tas pats. Dar turiu mažą viltį, kad ateis į protą gal kažkada. Bet va tik, kad ne per vėlai tai nutiktų, nes laikas nelaukia

P.S nepastebimai labai smarkiai gadinat savo dukrą labai dėl to kada nors pasigailėsit. sūnus pradės nekest seses ir bandys jai kešit , kam ta nesantaika tarp brolio ir sesers? kodėl tai darot?
Supratau tai po šios temos. Jau pradėjau taisyti.
Ačiū už Jūsų nuomonę

Gera istorija , ir man akis atvėrė. Aš žinoma ne iki tiek dar, kaip tie tėvai, bet kartais per daug užlaužiu reikalavimus, o tai tikrai atmuša norą stengtis . Labai aiški pamokanti istorija.

Būčiau labai dėkinga, jei kas turintis patirties pasiūlytų idėjų, kaip reikėtų spręsti čia siaubutės aprašytą situaciją. Pas mane labai panašu. Ką daryti nežinau

Dėl drabužių ir kitų daiktų, oi kaip jiems svarbu geri, nauji, madingi. Irgi sakiau atimsiu, nupirksiu iš skuduryno- tegul žinos. O ką jie - išvis neisime į mokyklą ir nieko nedarysime.
Kai sykį dukrą buvau iš namų išvarius, taip kaip stovi su tais vieninteliais drabužiais - nu ir ką? nėjo į mokyklą. Vaikams ir ypač paaugliams labai svarbu tai kaip apsirengę.
Dar buvau tokią bausmę, kuri kažkiek veiksminga buvo- stačiau sūnų į kampą. Nakčiai. Nu, mes nemiegojom su vyru visą naktį ir jam neleidom, tai prieš rytą stovėdamas miegoti pradėjo. Bet klausė paskui...
Dar sūnus buvo "Robizonų stovykloje"-galvojom bus smagu ir buvo, bet trūkstant maisto valgė jie ten laukius obuolius neprinokusius- grįžo išbadėjęs. Tai irgi metus veikė pasakymas, jei neklausysi kitą vasarą vešim į Robizonus.

Dėl mokslų, tai reikia vaiką motyvuoti.
Siaubutės istorijoje jau dabar aišku, kad pažadėti daiktai nebuvo tinkamas motyvas, nes nedavė rezultatų Apskritai, paaugli motyvuoti sunku.
Bet juk turi būti kažkas dėl ko stengųsi?

Dar galima bandyti keisti toną, kuriuo šnekama apie mokslą. Pvz. klausimą: ar paruošei pamokas? Pakeisti į: "apie ką šiandien kalbėjote per istoriją?". Galbūt ta tema galima padiskutuoti, pvz. XX a. lietuvos istorija gali papasakoti liudininkai, t.y. seneliai gali papasakoti apie trėmimus į sibirą, vokiečių okupaciją, jūs patys -apie sausio 13 įvykius.

tai jis pats ir pasiūlė ko norėtų, ir rezultatų iš dangaus nekabinome išanalizavome kokios problemos kiekviename dalyke ir kiek galėtų pasiekti realiai, tikrai ne 9 , 10 .
Koks paaugliui gali būti motyvas- sugalvokite... jeigu stengiasi tai tik dėl kompo žaidimų. Buvo ir avansu duodama žaisti, ir pažaisk protingaą laiką tada eik pamokas ruošti. Buvo -žaidi, bet jei nepadarai, kompo negausi kelias dienas. Pati sėdžiu uuž nugaros po kelias valandas, kad darytų, nes išeini į kitą kamabarį- jis sėdi ir svajojoje , nesamones daro. buvau svetainės viduryje pastačius jo stalą, kad prie akių darytų. buvau į miegamajį pastačius- kad jam triukšmas nemaišytų ir sesuo. Nu nė velnionepadeda! dėl to ir pas psichologe lankėmės...Bet...Su dukra dėl mokslų problemos nėra, pati savarankiškai daro, tik kartais paraginti reikia. Bet blogus pažymius ji pateisina, kad dar iki egzaminų ir stojimų toli- spės pasimokyti
Su istorija, geografija- taip galima paimprovizuoti. O kaip kitus dalykus motyvuoti: anglų, rusų, matematika, chemija, fizika, lietuvių?Čia neina kalba apie vieną dalyką- eina apie motyvacijos ir noro nebuvimą visiems dalykams.

Sita tema jiems ziauriai neidomi Ka dar pavyksta sudominti, tai is viduramziu, mat siuo metu kompe zaidzia zaidima "Riteriu karai", o tremimai, sausio 13-siaubas, nepriveikiu ir as su graziom snekom

Mano pateikti buvo tik pavyzdžiai, jeigu įdomu viduramžiai, tai diskutuokit apie viduramžius, net jeigu tuo metu mokykloje kitą temą eina. Esmė tame, kad netiesiogiai parodytumėt, kad istorija gali būti įdomi. Aš pati, beje, taip pat jokiomis istorijomis nesudominu, nes esu prasta pasakotoja. Bet senelis visokių įdomybių apie savo vaikystę pripasakoja ir dar mėgsta pabrėžti kokia valdžia tuo metu buvo, sieja su to laiko istoriniais įvykiais.

O jei tokio senelio nėra ir pati esi prasta pasakotoja? Zuikio dainos

o kodel iskart uzklauzti reikalavima - gal labai realus reikalavima? Zinai kaip tas vaikas gali mokytis kai nori ir mokosi, kad taip iskart rasai.
Mane tevai skatino panasiomis priemonemis - budavo susitarta, kad jeigu pvz trimestre nebus maziau nei 8, tai gausiu ta ir ta. Ir tai pasiekti man nekainuodavo daug pastangu. Kartele buvo uzdeta pagal galimybes. Ir daiktai budavo tokie, kuriu as noriu, bet kurie tikrai nera butini.
o del paryskinto - o ka tai duos. Ismokys, kad norai turi buti tenkinami, kad viskas ant lekstutes turi buti paduota.

Na čia tai kankinimai kažkokie . Kaip dedovščina... Stebiuosi, kad vaikas paklusdavo ir stovėdavo visą naktį. Tikriausiai, labai jūsų bijojo .

Tai ką pasiūlytumėte Jūs? Ant žirnių paklupdyti?

Tai bus dovana vaikui, kuri nudžiugins. Tai bus tėvų netiesioginis pasakymas - man smagu tave pradžiuginti. Vienas iš žingsnių, kuris gali sušildyti paauglio ir tėvų bendravimą.

Ne, tada jie priima ne kaip džiaugsmo,bendravimo suteikimą, o kaip natūralų dalyką- kad Tu privalai jam pirkti.
Aš juos turiu aprengti? Na, bet nebūtinai džinsais madingiausias,galiu iš skuduryno. Bus aprengtas- bus.
Kodėl kas kart įsigeidus saldainių, čipsų, sulčių,jogurtukų, sūrelių ir t.t.- turiu tai pirkti? Gal užteks košės, sriubos, kotleto ir pan.? Juk bus pavalgę...?
Kodėl turiu samdyti rpetitorius- tegul patys zubrina...
Vat iš čia ir išeina, kad norimo daikto kaip nešiojamo kompo, naujos riedlentės- turi savo pastangas rodyti, o ne priimti kaip natūralų dalyką...

labai ačiū Jums už atsakymus, pasakysiu savo nuomonė kad man atrodo kad Jūsų vaikais augant pasikeis o kai išeis iš namų užaugęs gali būti kad tada tikrai įvertins viska ką dėl jo darote, dar manau darykit viska atvirkščiai , nebarkit už blogus pažymius ir ttt apsiraminkit lai viskas plaukia pasroviui, va pažiūrėkit gąsdino kad eis iš namų o kai sakėt eik davai , tai iškart nuomonė pasikeitė jam nesinorėjo niekur eit , tokios taktikos laikykitės visur bent mano vaiką tai veikia tikrai
Sėkmes Jūsų šeimai , daug kantrybės .

ir paskatinimas toliau elgtis taip kaip nori, nes vis tiek gauni viska ka nori - tai kam ka nors savo elgesyje keisti.

Papasakosiu, kaip aš sėkmingai motyvavau savo bernioką
Maniškiui irgi kompiuteris yra svarbiausia ir didžiausia gyvenimo aistra (deja). Iki maždaug praėjusių metų pabaigos mūsų namie galiojo taisyklė - vaikas kompiuteriu gali žaisti 1 val. per dieną darbo dienomis ir 2 val. savaitgaliais. Griežtai laikėmės šios nuostatos, kartais padarydami išlygą ir pridėdami pusvalanduką dėl labai gerai parašyto kontrolinio ar tuomet, kai pats pasisiūlydavo padėti buityje (nekalbu apie tas pareigas, kurios jam tiesiogiai priklauso). Tiesa, nuo praėjusio rugsėjo trumpam jam buvo leista su kompiuteriu žaisti 2 val. kasdien, bet labai suprastėjo mokslai, tad grįžom prie senosios praktikos (valanda per dieną, dvi - savaitgaliais). Na, o prieš Naujuosius metus pastebėjau, kad pastarasis laiko apribojimas jam nepadėjo - mokslai ir toliau sėkmingai ritosi pakalnėn. Tada sugalvojau naują taisyklę. 2 val. per dieną prie kompo savaitgaliais palikau, o darbo dienomis savo laiką žaidimams jis turėjo užsidirbti parnešdamas iš mokyklos 9-tuką arba 10-tuką (išskyrus kūno kultūros ir informatikos pažymius). Kiekvienas puikus pažymys pas mus "kainavo" 1 val. prie kompiuterio. Liūdniausia jam būdavo tomis dienomis, kai neparnešdavo "reikiamo" pažymio, bet kaip džiaugdavosi, kai parnešdavo keletą "valandų prie kompo"
Šis metodas mums padėjo tiesiog stebuklingai. Pati negalėjau net įsivaizduoti, kad tai taip paskatins vaiką kibti į mokslus. Ir nors jis man sakydavo, kad mokosi vien dėl kompo, manau, kada nors ateis laikas, kai ims mokytis sau. Tiesa, buvo pradėjęs vaikinas sukčiauti ir meluoti apie pažymius, bet po sankcijų (pusė mėn. be kompo) nustojo apgaudinėti.
Na, o visos atostogos pas mus kaip sekmadieniai - 2 val. prie kompo kasdien.
Materialiniais dalykais sūnaus neskatinu - manau, mano pareiga jį rengti ir auti. Ir labai džiaugčiausi, jei jis užsimanytų dviračio, riedlentės ar riedučių, jam tai visai neįdomu. Pas mus valdo kompas, kašis ir, kaip nebūtų keista, fantastinė literatūra. "Harį Poterį" net aš esu perskaičius, kad suvokčiau, kuom tas mano vaikas ten taip žavisi (kai kurias knygos dalis yra perskaitęs po 3-4 kartus)

Pas mus irgi 1 val. darbo dienom, 2 val savaitgaliais- bet jam tai atrodo taip mažai.

Jei būtų duodama žaisti už 9, 10- nežaistų išvis nes tokių per visus metus ant pirštų suskaičiuoti galima. Be to nėra kaip patikrinti, pas mus į pažymių knygeles surašo tik kas mėnesį pažymius, o kartais ir rečiau- pakeisti negalima. Bandžiau irgi prašyti kad jam surašinėtų auklėtoja atskirai, pačiam vienam pas mokytoja nėra kaip prašyti- jo žodžiais jis ne koks žąsinas kad vienas prašytų.

"Harį poterį" maniškis visas knygas po kelis kartus perskaitė. Ir šiaip jei nubaudžiu kompu jis randa užsiėmimu lauke arba knygas skaito. Labai gerai važinėja riedlente ir riedučiais, statė čia žiema su draugu rampą...
Na, šiandien su draugo tėvu išvažiavo į medžioklę, ryt gal su skraidyklėm skraidys. Sakė valgo daug, klauso, neatsikalbinėja, sportais užsiiminėja ir kasdien daug dirba (deda trinkeles).

As ir neturiu tikslo ka nors keisti. 3 x tfu, neturi elgesio bedu.

Žiūriu, panašūs tie mūsų bernai
Maniškiui tos kelios valandos prie kompo irgi atrodo žiauriai mažai, bet ką padarysi - ir šuo kariamas pripranta
Įvedžiau tą pažymių sistemą, nes jis pas mus gabus velniūkštis, jam praktiškai nereikia pastangų mokytis, užtenka rytais pireš pamokas peržvelgti vadovėlius, užrašus, ir rezultatas - 9-tukai ir 10-tukai.
O pažymius ir jam tik kartą-du per mėnesį surašo, bet turim namie tokį lapą, kuriame jis savo ranka grįžęs įrašo dalykus ir gautus pažymius, už kuriuos gali žaisti kompu. Taip aš jį ir pagavau sukčiaujantį - kai mėnesio pabaigoj gavau knygelę su auklėtojos surašytais pažymiais, palyginau realius rezultatus su tais, kuriuos turėjom mūsų lape. Už netikslumus (švelniai tariant) vaikas buvo nubaustas puse mėnesio be kompo. Ir tai suveikė - jis nebesukčiauja, nes žino, kad norėdama galiu lengvai patikrinti, ar jis nemeluoja.

Aga panašūs. Ir mes panašios Aš irgi pažymių lentelę padarius, ant durų priklijavus, bet ten jo žymėjimai Ir pas mus kas durniausiai kad mokytojai į dieninyną nesurašo pažymių -žymisi pas save kažkur, nes tingi diennyną nešiotis, tik baigiantis trimestrui ( dar kiti skaičiuoja balais-taškais, kiti mažiukais pažymiais), nueinu pas auklėtoją pažiūrim- nu nėra pažymių. Ateina trimestras