Sunku pasakyti priezasti, kodel issigando. Dvimeciu fantazija yra labai laki (jei pastebejote, jau tikriausiai zaidzia simbolini zaidima- sugeba isivaizduoti dalykus, kuriu nera), ir fantazijos jie dar nelabai aiskiai skiria nuo realybes. Tai, ka sukure fantazijoje, vaikui gali atrodyti tikras dalykas, ir jo gali pradeti bijoti. Todel siame amziuje vaikai gali tureti ivairiu keistu baimiu. Mazdaug trys nedideles baimes ikimokyklinio amziaus vaikui yra normalu.

Oi pažįstama situacija ir jausmas... Mano mažoji irgi visko pradėjo bijoti nuo metukų, o palaipsniui baimės tik didėjo ir didėjo, galiausiai po ligoninės paniškai bijojome maudytis. Kadangi maniškė anksti pradėjo kalbėti, tai pagrindinis žodis buvo BIJAU. Nebežinojau, ką daryti...Kreipiausi pas vaikų psichologę. Tuo pačiu ir parengiau straipsnį (ateinanciame Sveikas zmogus bus). Buvau labai nuraminta ir gavau tikrai daug įdomios informacijos apie vaikų baimes. Kai vaikas per daug visko bijo nėra gerai, ir kai vaikas visai nieko nebijo nėra gerai.

Baimė - normalus, adaptacinis jausmas, kuris neišvengiamas vaikui augant. Vieni bijo tam tikrų garsų, kiti - maudytis, treti dar kažko. O svetimų žmonių baimė yra normali...nes vaikas bijo ne tiek to žmogaus, kiek galimybės, kad žmogus jį atskirs nuo mamos.
Gydytojų baimė (mums irgi tas pats buvo po ligoninės), dažnai atsiranda po skausmingų procedūrų. Juk reikia suprasti vaikutį, jis bijo gydytojo, nes galvoja, kad jam vėl durs ir skaudės.

Aš irgi labai pergyvenau dėl mažosios baimių, galvojau nenormalu, kažkas baisaus...Dabar nusiraminau...Pradedu įsijausti į vaiką ir jį suprasti...