Temos Gydytojas "Diržas" pratęsimas.
---------------------------
Taisyklė nr. 1: Jokių pasiteisinimų `Man trūko kantrybė!!` Vaikas jums ne gyvūnas (su šiais irgi geriau elgtis gražiai) ir ne žaislas. Tai žmogus, tai JŪSŲ vaikas, tad laikas išmokti jį gerbti ir valdyti savo emocijas. Juk jūs esate suaugęs žmogus?

2. Grasinimas diržu ar netgi jo panaudojimas moko vaiką meluoti, išsisukinėti, stengtis slėpti jums nepatinkančią veiklą. Tokiu būdu išsiauginsite puikų manipuliatorių ir melagį. Negi nenorite užauginti sąžiningo žmogaus? Taip pat yra pastebėta, kad vaikai, ant kurių tėvai nevengia parėkauti, grasinti diržu ir jį panaudoti yra judresni ir mažiau paklusnūs.

3. Vaikas yra toks pats žmogus, kaip ir jūs. Taisyklės visiems turi būti vienodos, taigi jeigu jūs ožiuojatės prieš vyrą ar jo neklausot, jis taip pat turi teisę kelti prieš jus ranką. Arba atvirkščiai, jeigu jūsų vyras nepaklusnus, panaudokite diržą ir jam. Pažiūrėkime, kas gausis Nesakykite, kad tai atrodo kvaila, tai nesusiję ir pan. Aišku, kad mažą vaiką, kuris negalės jums gerai vožti atgal, mušti ir demonstruoti jėgą prieš jį grasinimais `susidorojimu` jei neklausys yra labai patogu. Tingisi išmokti valdyti savo emocijas, kantriai kalbėti su savo vaiku, o ypač rodyti gerą pavyzdį savo elgesiu!

Daug ginčijomės, dabar galim temą naudoti situacijoms aptarti. Parašome situaciją, kurioje norisi bausti vaiką ir diskutuojame, ką galime daryti kitaip.

Interneto puslapiai ir straipsniai ta tema:
http://www.augink.lt/
Smurtas prieš savo vaiką. Taupai diržą? gelbsti žmogų



Ar reikia mušti vaikus?



Gaila, kad berašydama netyčia kažką paspaudžiau ir tema buvo paskelbta man nebaigus peržiūrėti visos anos temos. Galvojau parašyti svarbiausius dalykus iš jos...

Gali sekanciam poste parasyt.

Beje, bausmės nelygu auklėjimas

Didžiausias mūsų priešas yra emocijos. Jos mus priverčia elgtis skubotai ir neapgalvotai, matyti situaciją daug baisesnę, nei ji yra iš tiesų. Išmokime valdyti emocijas ir protas grįš. Agresyvios reakcijos į jums nepatinkančius reiškinius rodo nepasitikėjimą savimi ir norą įrodyti savo ar parodyti kitam vietą jėga. Gyvūnai aiškinasi hierarchiją pagal tai, kuris agresyvesnis ir kuris geriau kaunasi. O mes žmonės? Mums duota kalbos dovana, kuria galime išsiaiškinti.

Susitarkite su savo vaikais dėl pastovių taisyklių, kas galima ir kas ne. Paaiškinkit aiškiai, kodėl tas ar anas yra negalima. Nepažeidinėkit taisyklių patys kartais nusileisdami, nes vaikui bus aišku, kad jus palaužti galima ir tam gali būti pasitelkiami ožiukai ir isterijos, kad būtų lengviau jus palaužti. Išlikite ramūs, nepasiduokite provokacijomis, neįsitraukite į vaikų žaidimą su savomis emocijomis. Jūs esate suaugęs žmogus.

Citatos iš praeitos temos:







Kažkam reikėjo `autoritetingų` nuomonių:







Daugiau bus nuobodu skaityt... Siūlau dar atkreipti dėmesį į ragnez postus, kaip turinčios 3 vaikus, jeigu jums reikia patyrusių nuomonės.

Sufi,
Susidaro toks ispudis,kad mes mamos tik ta ir darom,kad musam savo vaikus,o kalbos su vaikais ir silti santykiai mums svetimi.O regnez postu seniai nebeskaitau.

Su manim irgi `kalbėjo`, o mušė tik kelis kartus per gyvenimą. Bet reikia suprast, kad jei kalbos nepadeda, arba blogai aiškini, arba pavyzdį ne tokį rodai, o galbūt vyras.

Norėčiau psichiatro išvados apie žmones, kurie teigia `esu dėkinga(s) tėvams, kad įkrėtė diržo, buvo už ką, už tai dabar išaugau žmogumi`

Nors gal čia beviltiška su tais, kuriems proto Dievas nesuteikė. Motinai prieš išvažiuodama palikau krūvą psichologinių ir apie vaikų auklėjimą knygų, o ji man pareiškia `baigiu skaityti tą ir tą, ir ką tu man aiškini, kad aš blogai darau? Viską aš gerai darau. Bet darbas išvargina, pavargstu, netenku kantrybės... (ir maždaug dėl to psichologinis ir fizinis smurtas yra pateisinami juokiuosi per ašaras)`. Aš tada netenku žado, pamatau, kad situacija beviltiška ir kuprotą tik grabas ištiesins ir pasakau, kad `su tavim daugiau neturiu apie ką kalbėti, brangioji`

Vaikų auklėjimas: ar auginsime vaikus be diržo?

Gyvūnus laikantys ir juos mylintys žmonės labai gerai žino, kad šuns ar katino negalima mušti, nes jis pasidarys agresyvus, kerštingas ir neprognozuojamas.
Bet kai kalbama apie vaikų mušimą, visuomet atsiranda proto bokštų, kurie "žino geriau" :irnesakyk

kiek matau sita tema ne tokia aktivi kaip buvo praejusi

cia mano pirmasis vaikas ir as jos nesu mususi ir negarantuoju kad taip bus gal kartais mes apseisim be dirziuko. Pritariu ir tai minciai kad mes supyke tik taip elgiames, bet kartais juk ir suauges negali susitvardyti, jei tau kokiu keturiu metu ateina vaikas ir labai susinervines pradeda rekti kad tu tokia ar anokia, taip jus pagalvosite ka girdi namie ta ir kalba bet nieko panasaus juk eina i darzeli ir islekia i kiema. as tikiu kad as tureciau kantrybes viena karta ir galima nuvesti i kambari ir paaiskinti kad taip negerai bet kai tai kartojasi kaskart jam supykus as manau paimtas kad ir pats liauniausias dirziukas gal kartais ir padetu. as nepateisinu tu tevu kurie namie kasantra zodi vartoja keiksmazodi o vaikus musa.

Suformuluota taip, kad kitaip mastantys neturetu galimybes isiterpti.

tai, kad vien nuvesti neuztenka, reikia dar tam kambaryje islaikyti.

Bet gi radot...
Be to, temos mintis buvo kaip auklėti nenaudojant diržo.

Puiki tema labai reikalinga.
Kad ir nelupu savo vaiko dirzu, bet nesakau kad visad teisingai elgiuosi
Perskaiciau tema (tik sita spejau) ir tikrai radau geru minciu kurios man pades teisingai elgtis su savo beveik 5 metu pipiru
Niekada is karto nesibaru ir nekeliu balso. Kelis sykius graziai isaiskinu kas, kaip ir kodel, bet.... bet rezultatas lygus 0 o gal tik taip atrodo.
Visada laikausi savo zodzio, ar susitarimo, visada ieskau kompromiso.

Turiu klausima, kuris iskylo perskaicius si posta.

"[quote=Sufi,2008 07 26, 13:19]
Susitarkite su savo vaikais dėl pastovių taisyklių, kas galima ir kas ne. Paaiškinkit aiškiai, kodėl tas ar anas yra negalima. Nepažeidinėkit taisyklių patys kartais nusileisdami, nes vaikui bus aišku, kad jus palaužti galima ir tam gali būti pasitelkiami ožiukai ir isterijos, kad būtų lengviau jus palaužti. Išlikite ramūs, nepasiduokite provokacijomis, neįsitraukite į vaikų žaidimą su savomis emocijomis. Jūs esate suaugęs žmogus. "

Ka daryti kai vaikas taisykliu nepaiso?
Kazkokia bausme, mano galva, vistiek turetu buti.
Tarkim neziures mylimiausio filmuko arba negaus riesutinio sviesto (bet nevisada jie ju nori)
Kokios bausmes yra priimtinos, pamokancios, veiksmingos?

Pamenu, vaiko darzelyje per susirinkima, aukletojos klause kaip bausti vaikus, kai jie nusizengia Tai kaip tada?

Jeigu jau yra atsakymas i man rupimus klausimus, gal galit nurodyti, kurioje temoje ieskoti

Vaikas yra žmogus. Tačiau taisyklės taikomos vaikui ir suaugusiam gyvenime labai skiriasi ir daugelyje sričių.
Dėl fizinio amžiaus ir subrendimo vaikui ir suaugusiam galimi skiritngi dalykai - naudoti/nenaudoti alkoholio ir tabako, sėdėti/nesėdėti iki vėlumosprie N7 (ar kitaip) žymimų filmų, vairuoti/nevairuoti automobilio.
Dėl teisinio veiksnumo vaikas ir suaugęs neša skiritngą atsakomybę už tuos pačius poelgius - jei vaiko veiksmai neša žalą asmeniui ar turtui, už tai moka tėvai.
Jeigu jau imate "lyginti" taisykles - "diržu" vaikui = "diržu" žmonai/vyrui/pavaldiniui, tai kodėl nesulyginus ir kitur: vaikas neišnešė šiukšlių - papeikimas, nepadarė namų darbų - antras papeikimas, nesusitvarkė kambario - atleidimas iš vaiko pareigų (laisvas eiti kur tik nori ir gyventi š ko nori). Kadangi tai visiškai kvaila ir dėkui sumaniems mūsų šalies įstatymams, neįmanoma, taisykles tenka taikyti skirtingas.



Paskaičius išeina, kad kalti visi - blogai aiškinę, neteisingą pavyzdį rodę. O tai kur visame tame ŽMOGUS VAIKAS. Argi ne jis, būdamas laisvu sąmoningu žmogumi, turi teisę ir galimybę papildomai pasiklausti, jeigu nesuprato, arba imti pavyzdį iš bobutės/mokytojos/kaimyno, jeigu tėvai elgiasi neteisingai.
Ar ne kvaila atrodo mintis sakyti, kad vaikas pats kaltas, nes neteisngai suprato arba pasirinko? Bet ji tiek pat kvaila, kiek ir atvirkštinė - kad kalti visi aplinkui, tik ne vaikas. Tarp to laiko, kai vaikas yra savimi negalintis pasirūpinti kūdikis ir pilnametystės, kai vaikas tampa pilnai atsakingu už save, yra ne mažas tarpas. Ir vaikas pagal metus ir subrendimą daugelyje situacijų renkasi, kaip elgtis ir už šiuos pasirinkimus neša asmeninę atsakomybę. Taigi, jeigu gavai lupti tik kelis kartus gyvenime, gali juos visus perkratyti mintyse ir pati sau atsakyti, ar tu tuo momentu kai elgeisi žinojai, kad gausi lupti ir buvai pajėgi to nedaryti? Jeigu atsakysi "taip" - tai buvo tavo, kaip žmogaus, laisvas pasirinkimas daryti kas draudžiama ir gauti už tai lupti.

O vaikutį pratinsite ant puoduko irgi tik kartą paaiškinusi? Valgyti mokysite irgi tik kartą parodžiusi kaip laikyti šaukštą ir neišmetus košės nunešti iki burnos? Juk mažyliai mokosi viską kartojimo principu.


Man atrodo, kad bausmė (nežalojanti vaiko nei fiziškai, nei emociškai), atitinkanti vaiko amžių yra normalu, tik reiktų susieti "blogą darbą" su bausme. O ne taip, kad sudaužė puodelį ir jūs jį bausite neleisdami žiūrėti tv. Vaikas nesupras, kuo čia susiję tas puodelis ir tv. Dar kažkuri mamytė minėjo apie darželyje auklėtojų naudojamą "bausmę"- pasėdėti ant kėdutės ir nusiraminti. Tai vadinamasis "time out", kurį galima taikyti ir namuose.
Šios temos autorė ir norėjo, kad būtent šioje temoje mamos klaustų apie konkrečias situacijas ir dalintųsi jų sprendimo būdais.

Mano nuomone bausmės paskirtis yra skatinti vaiką ateityje nebesielgti "blogai", t.y. taip, kaip tėvams nepriimtina. Žaloti negalima, jeigu žalojimu vadiname negrįžtamus ir vaikui kenksmingus fizinės arba psichinės sveikatos pakitimus, tačiau bausmė pati savaime turi būti nemaloni. Kitaip tai ne bausmė.

O diskusijai pagyvinti pateikiu konkrečią situaciją.
Vaikas baiginėja ketvirtą klasę ne per geriausioje pradinėje. Po susirinkimo būsimoje vidurinėje, taip pat paskaičius atsiliepimus internete, paklausinėjus baigusių tą mokyklą tėvai visgi nusprendžia, kad reikėtų mokyklą keisti ir pabandyti įstoti į gimnaziją. Pabandžius testą matosi, kad paruošimas yra nepakankamas gimnazijos stojamiesiems. Su vaiku sutariama, kad likusį iki egzaminų laiką (6 savaitės) po 1,5 val. per dieną darbo dienomis ir po 3 val. savaitgaliais bus skiriama pasiruošimui. Darbo dienomis tai yra laikas nuo 19:30 iki 20:30 ir nuo 21:00 iki 21:30. Nes tokiu laiku visi iš savų kasdieninių užsiėmimų būna susirinkę ir pavalgę vakarienę.
Vaikui tai didžiulis papildomas krūvis, juk yra nuovargis nuo kasdieninių užsiėmimų ir suprantama, kad jis irzlus, sunku susikaupti. Tarpe pasiruošimo kalbėti teko apie viską – kodėl ten stoti, kam iš viso tas mokslas reikalingas (geriausio draugo tėvai nieko nebaigę, užsiima ne visai legaliu verslu ir gyvena tikrai ženkliai prabangiau,o jis svečiuose neretai būna), kodėl nebuvo vedamas į gerą mokyklą, kodėl nesiruošta anksčiau. Nepaisant visų pašnekesių pirmos savaitės pabaigoje vaikas pareiškė, kad jis nesiruoš stojamiesiems.
Taigi, jūsų pasiūlymai ką daryti išgirdus iš dešimtmečio aiškų ir vienareikšmišką – nesimokinsiu ir nestosiu į tą gimnaziją.

aisku musti... nes "gerbiamos, visazines" motineles nuomone, jo vaikui "nelygis" mokytis vidurineje, bo veikiausiai drauges pavyzdingi vaikai mokosi gimnazijoj... ir kaimynes jadzes anukai gimnazijoj... Dirzu ikalsiu, jei pats nenores...

as negaliu ramiai skaityti issireiskimu apie aiklejima dirzu... sukyla viskas, kai pagalvoju, kad yra vargsu vaiku, turincius tokius silpanavalius ir nevykelius tevus... Liudesys....

dar esu 100% tikra, kad tie, kurie dauzo savo vaikus, patys vaikysteje buvo musami - is kartos i karta, taip sakant.... ech, tas saldus kersto jausmas.....

Viena paguoda, kad smurtas pries vaikus draudziamas ir istatymais.... Labai viliuosi, kad kuo toliau, tuo labiau visuomene neliks abejinga, ir tokie "aukletojai" bus pelnytai nubausti patys...

1. Taip, vaikas turi būti skatinamas gerai elgtis. Bet diržas tik užkerta kelią (ir tai toli gražu ne visada) blogam elgesiui, tačiau toli gražu neskatina vaiko elgtis blogai. O neretai paskatina atsirasti ir vystytis kitoms blogybėms. Bausmė turi būti susijusi su vaiko blogu darbu. Pvz sudaužė puoduką ar neišplovė indų- neturi iš ko gerti ir valgyti. Nesusitvarkė žaislų, neranda savo mėgstamo žaislo. Nepadarė pamokų- gauna pastabą, dvejetą, papeikimą iš mokytojos, papildomą krūvį. Diržas čia rolės neturi.

2. Tai jūsų pasiūlymas būtų prilupti vaiką ir taip priversti jį mokytis?
Pirmiausia, tai tokio amžiaus vaikas jau šį tą supranta ir turi savo nuomonę- ir tai normalu.
Antra, toks krūvis yra tikrai labai didelis ir vargu, ar tinkamas tokiame amžiuje.
Kodėl tėvai anksčiau nepagalvojo apie tai, kur mokysis jų vaikas, o tik prieš porą mėnesių?
Kodėl nuo pirmų klasių nebuvo ugdomi tinkami mokymosi įgūdžiai?
Galiausiai, ar mirtinas reikalas yra stoti į gimnaziją? Ir būtent dabar? Galima tą padaryti po poros ar kelių metų pasiruošiant vaikui normaliu tempu. O gal užtenka pasiieškoti geresnės vidurinės mokyklos? jeigu vaikui tikrai nepatiks, paaugęs jis gali pakeist mokyklą į paprastą vidurinę ir nieko jūs nepadarysit.
Gimnazija yra šioks toks pliusas, bet tikrai ne visose jose geriau paruošia vaikus nei paprastose vidurinėse. Galiausiai, atestate parašoma, kad vaikas yra baigęs gimnaziją, o ne kiek laiko jis ten mokėsi.

Neverta vaiko musti uz tai, kad jis nera toks gabus, mokytis gimnazijoj Geriau lai baigia ta vidurine, kurioje mokosi jo draugai, kuri jam prie sirdies, bet papildomai pasamdzius koorepetitorius kai kuriems dalykams, nei grusti per prievarta vaika ten, kur jis nenori ir is principo nesimokys. Kaip buvusi pedagoge patariu


Vargsai mano vaikai... Tokius asocialius tevus turi... Ir silpnavaliai...Ir nevykeliai... Ir uzguiti...Ir su grandinem ant kaklo...
Tik ko jie glaustosi aplinkui ir sako-"mamyte, as tave labai labai myliu"? Matyt, kaip kazkas sake, jog tie, kurie gavo kazkada dirzu, ismoko meluoti ir apgaudineti. Labai gaila. Einu dirzo paimti jiems uz melavima.

Ohoho kokie patarimai

Taip, visažinė motinėle turi nuomonę, kad vaikui "nelygis" išnaudoti nedidelę dalį savo gabumų vien dėl to, kad aplinka yra nepalanki mokinimuisi. Taip pat motinėle turi nuomonę, kad 6 pamokas sėdėti klasėje ir "lavintis" klausantis klasiokų "bajerių", laidomų pedagogams, o po pamokų vėl leisti pinigus ir laiką (kurį vaikas galėtų skirti laisvalaikio pomėgiams) mokinantis to, ką galėtų išmokti per pamokas yra skriauda vaikui. Ir motinėke taip pat turi nuomonę, kad tėvai, nesudarę vaikui sąlygų vystyti savo gabumus, daro didžiulę žalą vaikui, atimdami iš jo nemažą dalį pasirinkimo laisvės ateityje.

Vėlgi, motinėle, kaip visažinė, mano, kad dešimtmetis negali norėti arba nenorėti mokintis gimnazijoje, todėl kad jis paprasčiausiai nežino, kas tai yra. Visi "ateities siekiai" tokiame amžiuje yra tėvų "įpūsti" arba "neįpūsti". Ir šioje situacijoje vienareikšmiškai aišku, kad vaikas nenori papildomai ruoštis vakarais, nes tai yra sunku, tai reikia daryti dabar, o atlygis (įstojimas į gimnaziją) yra toks neapibrėžtas arba pasekmės (neįstojimas) nėra jam suvokiamos. Todėl mano supratimu, neatsakingiausia, ką gali padaryti tėvai šioje situacijoje, leisti vaikui "apsipręsti" nedėtipastangų ir nepabandyti pasiekti tai, ką jam leidžia galimybės.

aifa,
o iš kur jūs žinote, kokios vaiko galimybės? Gal jis iš tikrųjų nėra gabus?
Kaip jau minėjau, net ir gimnazija mokymosi klausimu ne visada yra "lygis". Pati mačiau daug tokių gimnazistų, kurie paprastiems mokiniams iš paprastos vidurinės nė prilygti negali. Kas iš to, kad mano viena giminaitė baigė gimnaziją? Trenkė mokslus ir iškūrė į Airiją. Ot tai tau ir geresnė ateitis Ar ir į universitetus su diržais vaikus varysit?
Beje, ar jūs iš tikrųjų manote, kad diržo pagalba vaikas pasieks mamos norimus rezultatus? Suprantu, galima susirinkti žaislus, išnešti šiukšles, bet per prievarta mokydamasis vaikas praleis tuščiai laiką, nes nieko neprisimins, ką mokėsi.
Mokymasis gimnazijoje dar negarantuoja vaiko gabumų atskleidimo, gero mokymosi ir geresnės ateities.

Teoriškai - geriausiai mokintis ant savų klaidų ir pasekmių, kurias tos klaidos sukelia. Praktiškai kai kurios pasekmės yra netoleruotinos - nesivalai dantų, dantys išpus. Na bet gi nelauksi, kol tai įvyks .


Aš nesiūlau Kviečiu pamąstyti. Galėsiu parašyti, kuo viskas baigėsi
O paryškinti "kodėl" yra beprasmiai. Galėčiau atsakyti "kodėl" (nes buvo tai aiškiai atsakyta ir vaikui ), tačiau ką tai pakeičia esamoje situacijoje?
O dėl reikalo "mirtinumo" jau atsakiau - tai šansas "sutaupyti" laiko ir pinigų mėgstamimes užsiėmimams mokinantis pamokose, o ne pas korepetitorius po pamokų. Ir jei dabar nepamėginsi, ateityje vėl galėsi klausti "kodėl"

Kaip bebutu keista, sitoj vietoj pritariu Mylimukei
Ir as maciau vaikus, kuriuos tevai stumte stume i gimnazijas, deja, baige jie nesugebejo istoti i aukstasias, tuo tarpu is paprastu kaimo viduriniu istodavo lengviausiai vaikai. Esme ne mokykloje, esme-paciame vaike. Jei jis gabus, jei jis NORI MOKYTIS-pasieks bet ka net sededamas su dundukais vienoje klaseje, nes mokymo programos visur vienodos. Ir vadoveliai visur vienodi.

Mano pusbrolis iki šiol nesivalo dantų, nors jam jau 13, pas dantistus nuvest be šansų Žinoma, parodyčiau pirštu į praeitį, bet jūs teisi- tai nieko nekeičia. Tik prisiminkit, kad visada kažkas praleista praeityje sudarys spragas ateityje. Ar tai būtų dantų valymasis, ar nesimokymas.
Mokymasis gimnazijoje negarantuoja nei gero mokymosi, nei didesnių gabumų, nei gero universiteto, nei laimingo gyvenimo.
Visgi įdomu, kaip baigėsi


Tik mokytojos skiriasi. Bet nebūtinai pačios geriausios sėdi gimnazijose. Aš turėjau labai nuostabių mokytojų, tiek reiklių, tiek nelabai, mokiausi tai, kas man patiko, tai, kuo sugebėdavo sudominti, išreikalauti taip, kad tai neatrodytų reikalavimas. Baigiau, įstojau, į Airiją nenoriu

o tai dešimtmetis labai pajėgus suprast tolimesnio išsilavinimo svarbą? diržo davus tikriausiai supras...

beje, ar dešimties metų vaikas nėra dar pradinukas? prie ko jam gimnazija?

Mano podukrai 10 metu suejo kovo menesi. Ji baige keturias klases ir budama gabi bei moksli istojo testi vidurines mokslu i gimnazija

Tai dabar gimnazijos jau nebe nuo 9 (ar kurios ten) klasės? Mūsų laikais kažkaip kitaip būdavo dar.

Nuo 5 klases
O musu laikais jokiu gimnaziju is viso nebuvo. Jau kai mokytojavau atsirado ta naujove-gimnazija nuo 10 klases.
Labai noreciau savo vyresneli leisti i sukarinta liceju Tik kazin, ar toks yra? Pasitikrinau-nera

oo net nežinojau. prisimenu gimnazijas tik nuo vyresnių klasių

Visi mano pasiekimai buvo be tėvų prisidėjimo. Abejoju, kad būčiau norėjusi ko nors, ką man bandytų įpiršti tėvai.

gal galima iskart ir buda, kaip vaika pasodinta ant tos kedes islaikyti?
Aisku kartais pavyksta, bet tada valanda ar dvi parodomasis spektaklis buna ale " ziurektie kokia as pikta" o jau apie tai, kad butu galima aptarti del ko buvo bausme taikyti ir t.t. tai geriau jau pamirsti, jeigu nesinori skandalo.

Kaip jau sakiau, korepetitoriai po pamokų tam, kad "užkamšyti" pedagogų nekompetenciją ir/arba dėl bendraklasių nesimokymo nepalankią mokymuisi aplinką yra žala gabiam vaikui. Jis beprasmiškai "stumia" laiką pamokose, o vietoje poilsio ir laisvalaiko turi po pamokų sėdėti pas korepetitorius.


Gal ir nėra gabus. Jei nesugebėtų mokintis gimnazijoje, visada yra kelias atgal į savo mokyklą. O štai nepabandžius gimnazijoje taip ir nesužinosi, sugebi tu ten mokintis ar nesugebi.
Nežinau, kodėl čia akcentuojamas diržas. Man netinka pasiteisinimai "negabus", "per sunku", "praleista proga pasiruošti". Man reikia pasiūlymų, kaip motyvuoti (?priversti) vaiką tikrai sunkiam darbui, kai tikrosios pasekmės nedarymo toli ir jam nebaisios, o tikrasis atlygis už darymą jam šiuo metu gal ir nėra taip svarbus.



Gerai, kad "stūmė", jeigu stūmimas buvo reikalavimas dirbti ir siekti kažko, o ne kyšiai. Darbas ir pastangos dar nei vienam žalos nepadarė.
O nora mokintis (kaip ir noras dirbti) nėra įgimtas instinktas. Mokymasis reikalauja pastangų, už kurias atlygis yra pažinimo džiaugsmas, tavo pasiekimų pripažinimas. Jeigu pedagogai nesugeba vaikui atskleisti pažinimo grožio, o aplinka (bendraamžiai) mokinimąsi vertina nepalankiai, labai jau sunku tėvams tą norą mokintis įžiebti ir palaikyti.

Ir dar nesuprantu, kam gabiam vaikui korepetitoriai Aš baigiau vidurinę 9,6 vidurkiu, egzaminai 90-100, buvau blogiausią reputaciją mokykloje turinčioje klasėje, jokių korepetitorių nereikėjo. Jei gabus, tai ir mokosi

Eikit pasigirti i "koks jusu issilavinimas" tema Yra uzduotas konkretus klausimas, i kuri norima gauti atsakyma.
Beje, klausime niekaip nesugebejau isskaityti, kad vaikui reikia dirzo ir niekaip nesuprantu, kodel jis cia brukamas..

todel, kad isskyrus tai nelabai sugebamapasiulyti konkreciu sprendimo budu.

Net nzn, gal galima vaikui pasiulyti ka nors mainais uz jo pastangas - koki nors jo norima daikta.

Pagal aprasyma ir toki "nora" mokytis jau dabar galiu pasakyti, kad jis netinka gimnazijai

Deja, laikai keičiasi Jeigu dešimtmetis nesupras tolimesnio išsilavinimo svarbos, gali būti, kad tam supratimui atėjus keliai jau bus uždaryti.

Tai jo paties labui, atmetus diržą, ką siūlote.

Buvo pasiūlymai (perfrazuoju):
1. motinėlei nesidairyti į drauges ir leisti vaikui ramiai "leisti laiką" (nes mokintis toje aplinkoje tikrai sunku) savo vidurinėje;
2. Neversti vaiko dabar ir samdyti korepetitorius vėliau, kad įstotų į 9 klasę. Tačiau kokia tikimybė, kad jis paauglystėje savo noru po pamokų eis ne su draugais tusintis, o pas korepetitorius mokintis, o ne vėl pareikš - nesimokinsiu.

Daugiau kažkaip neįskaičiau. Abu jie sako tą patį - leisk vaikui nedaryti to, ko jis nenori daryti. Tam didelės išminties nereikia. Tačiau problema ta, kad tikslas yra pasiekti, kad vaikas tas likusias 5 savaites dirbtų įdėdamas maksimaliai pastangų ir įstotų į gimaziją.

O klausykit, cia taip, del smalsumo, negi gimnazijoje igytas issilavinimas kazkoks "aukstesnis" nei vidurinis???

as irgi nezibejau noru mokyti 4-5 klaseje, ale mokykla baigiau humanitarineje klaseje ( aisku dabar kiek gailiuosi, kad is matematines isejau) ir vidurkis geras buvo.
Bet spresti apie vaiko gebejima mokytis is penktoko noru yra tikrai mazu maziausia kvaila.
Kiek pazistate tokiu, kurie budami tokiu metu zinojo kuo bus ir to sistemingai sieke?

P.S cia nuo kada gimnazijas padare nuo penktos klases? Dar pernai bendradarbe uzrasinejo i gimnazija savo dukra, nu bent i devinta klase

Jis turėjo nekokią pradinių klasių mokytoją kuri mėgo rūšiuoti į tinkamas/ netinkamas ir tėvus, kurie laiku neįvertino tokios mokytojos įtakos pradinukui
Kol kas mes manome, kad didžiausia mūsų, kaip tėvų, klaida, kad pasikeitus primąjai mokytojai (kurią rinkome labai atidžiai), nusprendėme kad vaikui, jau pakeitusiam kolektyvą po darželio, yra svarbiau susigyvenęs kolektyvas, nei mokytoja. Tačiau gyvenimas parodė, kad ką vienas žmogus suformavo per du metus, kitas sunaikino per kitus du metus negrįžtamai.

Todėl sukurti vėl reikės daugiau pastangų. Bet savų vaikų aš nenurašinėju
Taigi pagyvensim - pamatysim, kam jis tinkamas

Ir tai, ką sakau jam, galiu pasakyti ir jums. Man nesvarbu, ar jis pabaigęs mokyklą stos mokintis į universitetą ar važiuos į Airiją dirbti statybose. Tai bus jo laisvas pasirinkimas. Aš tik noriu sudaryti jam sąlygas mokintis dabar, kad ateityje jis galėtų rinktis.
Papildyta:


Teoriškai ruošia pagal tas pačias mokymo programas. Praktiškai - priklauso nuo daugelio dalykų.
Papildyta:



Tai žinoma, auksas ir pelenuose žiba. Ale jei sidabras, arba tik varis, bet savas Norisi pašveisti, kad geriau žibėtų
Gyvenime pasiekimus sudaro trys dedamosios - gabumai, noras (motyvacija), darbas. Gabumai yra įgimti, o kitus du nemažai sąlygoja tėvai - auklėdami, skatindami, sudarydami aplinką ir sąlygas darbui.




Pasiūlėm - labai norimą ir ilgai lauktą. Užteko savaitei. Kaip jau sakiau, atsisakė pirmos savaitės pabaigoje.

manau dešimties metų vaikas tikrai nepajėgus spręsti, kuo jis bus užaugęs ir kokio išsilavinimo jam reikės. todėl mokymosi įstaigą turi parinkti tėvai.
o ten kažkokie priėmimo egzaminai kuriems reikia ruoštis?
ir jei ne gimnazijoj -- kuo prastesnės bus galimybės?

as nevadinau Jusu asocialiais (finansine, tvarkos ar kazkokia apciuopiama prasme). Kad truksta samoningumo - sakau drasiai. Ne viduramziai, kad vaikus baustu fizinem bausmem... Kazkodel sitoj vietoj pas Jus sastingis...

Cia siaip prisiminiai liudna istorija

kai dirbau vaiku globos istaigoje, mums atveze vaikus (brolius) , kurie gyvenime nera mate dantu sepetuko ir niekad nera miegoje paklotoje lovoje. Ju mygis buvo is siaudu (kaip suniuku), o vaikai buvo nevalge, purvini ir t.t. antra diena jie pabego.. namo... Policija vel pargabeno mums... Vaikai verkdami prasesi namo.. pas mama...
kodel? Todel, kad visi vaikai myli mamas, kokios jos bebutu.
Tik gaila, kad mamos, to nesuvokdamos, zaloja vaika.



sena pažįstama, Aifa, Jus vaikystej tevai tikriausiai is sirdies lupdavo, ar ne?

Dar vienas klausimas, koks jausmas apima, kai musi nuosava vaika?

Man siaip idomu pasidare.... Ar kas nors, ko tevai vaikysteje nebausdavo fizinemis bausmemis, dabar musa savo vaikus?

Taip, ten buvo egzaminai. Pabandžius atlikti bandomąjį tos įstaigos testą pasimatė, kad norint kažką pasiekti, reikėtų gerai pasikartoti/išmokti, kas praleista. Tam ir buvo skirtas ruošimosi laikas.

Nežinau. man atrodo, kad bus prastesnės galimybės. Dukros klasės susirinkime kalbėjo mama, kurios vaikas baigė prestižinę pradinę Kaune. Po pradinės į gimnaziją stojo 9 iš jų klasės, įstojo 8. Taip pat kalbėjau su tėvais vaiko iš šiaip normalios Kauno vidurinės - stojo 7, po pirmo etapo liko 1. Ar įstoja tas vienas - nežinau. Na iš mūsų pradinės nėra kaip statistikos pateikti - be mūsų vaiko niekas nestojo
Netikiu, kad prestižinėse pradinėse mokosi tie "auksiniai" vaikai. Mano subjektyvia nuomone čia suveikia kiti du komponentai - motyvacija ir darbas. Pirmiausia tėvų pastangos "įkišti" vaiką į prestižinę mokyklą rodo jų nusiteikimą suteikti vaikui palankias ugdymui sąlygas. O susirinkus vaikams iš tokių šeimų (daugumai klasėje) ir mokykloje požiūris į mokymąsi yra kitas. Taigi "sidabriniai" ir "variniai" gauna geresnes galimybes. Na o auksiniai, aišku, ir eilinėje mokykloje žibėti sugeba.

Pagal vaiko mokslus jau nuo pirmos klases galima spresti, bent i kokia pakraipa jis pasiduos. Mano vyresnysis nuo pat pradzios daugiau linkes i skaiciavimus, humanitaras jis niekada nebus Tuo tarpu antrajam puikiai sekasi kalbos, net svetimos, taciau matematika jam gilus miskas. Ir jus teigiat, kad as, vaiko mama, nematau jo gebejimo? Manote, kad ivyks persilauzimas paskutinese klases ar kad jei skirtingu pakraipu vaikus uzrasysiu i ju nemegiamus dalykus,i pacias stipriausias klases(vyresneli pvz i humanitarine pakraipa turincia gimnazija) tai jie prades mokytis geriau?
O mes ne vienas nezinome, kuom busime uzauge. Ir net jei zinome-dazniausiai tuo nebuname Bet polinki bent jau matome.

P.s. lai bendradarbe pasinaudoja google paslaugomis, ten ras visa informacija apie gimnazijas:kurios priima nuo 9 kases, o kurios laukia istiese rankas ir nuo 5 Ivesti zodi "gimnazija".
Papildyta:

As rasiau anoj temoj-mane mama lupdavo Ir as jai dekinga. Niekada jos nelaikiau silpnavale ar baile, atvirksciai, ji man stipri moteris. Niekada nelupdavo uz nieka. Visada aiskindavo. Kantriai. Kol as pradedavau kartoti piktybiskai. Mano sesers nemuse. Tiesiog nebuvo uz ka-ji buvo rami, sauni mergyte, suprantanti viska is pirmo sakinio-kam ja lupti? Stai viena ta pati motina-dvi dukros, viena lupta, kita ne, bet esam visos geros drauges

Koks jausmas? Vaiko NEGALIMA lupti, jei bent kiek dvejoji, ar viska padarei, ar viska isaiskinai, ar elgiesi teisingai. Tada tikiu, jog apima sirdyje skausmas ir priekaistas sau. Dirzas imamas TIK TADA, kai jau sirdyje pergalvoji, kad padarei viska, kad isaiskinai jau milijona kartu ir kad daroma sitas piktybiskai. Tada kai lupi vaika buna tik saltas mastymas-darau tai jo naudai.

Mano sesuo, kaip minejau, buvo nelupta. Savo dukrele, ketveriu metu mergyte, ji lupa. Mat mergyte charakteriu atsigime i kuma, t.y. mane

Manęs nelupdavo.
Koks jausmas mušant nežinau - nemušu. Nubaudus jausmas bjaurus. Neseniai dukra už prasižengimą išvykoje, kurios labai laukė ir kurioje susitiko su retai matoma drauge, sėdėjo valandą viena kambaryje, tiksliau raudojo ant lovos. O aš sėdėjau ant laiptelių ir graužiau save, kad griežtai nesustabdžiau vaiko nuo to poelgio ir po to turėjau bausti.

Apibendrinant - klausimas, ką daryti, jeigu vaikas, ypač paaugęs, kategoriškai atsisako laikytis taisyklių, kurios lygiai tokia pačia kategoriška tėvų nuomone yra privalomos - lieka neatsakytas.

Atsakymas - reikėjo galvoti anksčiau - šimtu procentų teisingas ir lygiai tiek pat procentų nenaudingas

Patarimai - pasiduoti vaiko nenorui, pagalvoti, ar to tikrai reikia, šioje situacijoje gal ir nėra nepriimtini - sava vidurinė, nors ir ne pasaka, bet tikrai ne pasaulio pabaiga. Tačiau aš jam nepritariu - jeigu nesugebi vaiko motyvuoti, įkalbėti, galų gale priversti tokioje situacijoje, nesugebėsi ir labiau kritinėse. Ką daryti, eigu tai vagystės, chuliganizmas, narkotikai, prostitucija - ar tada irgi nesiimti drastiškų priemonių?

Neagituoju už diržą. Tik noriu pasakyti, koks absurdiškas yra aiškinimas, kodėl diržo naudoti neverta, kai žmonės aplinkybių įsprausti į kampą. Jeigu išbandė viską, kaip mokėjo ir kaip sugebėjo, o rezultato nėra. Ir vaikui gresia pasekmės, už kurias tėvų supratimu didesnio blogio nėra, tai diržas jiems atrodo kaip paskutinė priemonė. Nu gal padės, nes blogiau tai jau būti negali.

Ir nežinau, kodėl čia nusprendėte, kad mano pristatytoje situacijoje vaikas buvo "motyvuotas" diržu arba bent grasinimu gauti lupti Nors mes šeimoje manome, kad jeigu bus reikalas, tai diržas yra bausmė, tačiau tikrai ne tokiose situacijose tą reikalą matome.
Kaip jau sakiau, sprendimas stoti į gimnaziją buvo priimamas su vaiku, stengiantis jam pateikti galimybę mokintis gimnazijoje kaip didžiulį privalumą, kurį ne kiekvienas gali gauti. Ir apie tai, kad reikės dirbti sunkiai ir visiems (vyras ir dukra apsiėmė kiek įmanoma prižiūrėti buitį, o mes su sūnum ėmėmės ruošimosi) irgi buvo iš anksto apšnekėta. Taip pat buvo sutarta, kad atlygis už darbą, pastangas ir pasiektą rezultatą (išlaikytas stojamųjų testas) - jo išsvajotas telefonas. Tačiau vienas dalykas yra nuspręsti, kad mokinsiuosi, ypač kai mintyse jau džiaugiesi telefonu, o visai kitas kiekvieną vakarą sėdėti ir intensyviai dirbti. Ir tos pusantros valandos jau pirmą savaitę "pavirto" dviem su puse, kurių pusė buvo skiriama pašnekesiams, aiškinimui, motyvavimui, parodymui, kad mes jį palaikom, kiek darbo į tai įdedu aš, tėtis, sesuo (ji perėmė visus sūnaus nuolatinius namų ūkio darbus). Vaikui dešimt metų, jis mato ir supranta, kad mama grįžusi iš darbo ir pašildžiusi iš vakaro paruoštą vakarienę, duoda jam naujus testus, aiškina ir padeda suklydus, o tuo pačiu dar ir kažką rytojaus vakarienei ruošia (nes neįgudusiems padėjėjams sunku susitvarkyti patiems). Po to paguldžius vėlgi sėdi prie testų, kad peržiūrėti klaidas ir rytojui paruošti naujus testus pagal tai. Ir iki to pareiškimo jau buvo ne kartą atsakyta, kodėl taip daroma, kodėl nebuvo padaryta kitaip, kaip mes visi dėl to stengiamės ir dirbam.
Taigi jam pasakius, kad nesimokins ir demonstratyviai nustūmė testą į šalį, neįvyko nieko ypatingo. Kadangi virtuvėje buvome mes dviese (aš skutau bulves, jis rašė testą), aš tiesiog nusprendžiau leisti vaikui dar kartą žinant viską, ką mes jau savaitę aptarinėjom, priimti savarankiškai tą patį sprendimą ir tuo pačiu prisiimti atsakomybę už jo vykdymą. Ramiai paklausiau, ar jis supranta, kiek į tai įdėjome mes visi darbo? Ar jis supranta, kad tokiu susitarimų nesilaikymu jis mūsų visų pastangas išmeta į šiukšlių dėžę? Ar jis supranta, kad aš šiuo metu čia skutu bulves tam, kad neleisti pinigų už vakarienę kavinėje, o atidėti juos už mokslą gimnazijoje (mokslas ten mokamas ir jis tai žinojo)? Ir pasakiau, kad mes esame jo tėvai ir stengiamės pagal savo galimybes padėti jam siekti norimos ateities, tačiau nesame atsakingi stumti jį kur nors prieš jo valią. Jeigu jis tikrai žinodamas viską, kodėl mes norime, kad jis tenai mokintųsi, nenori net pamėginti, tai yra jo sprendimas. Leidžiu jam pagalvoti iki rytojaus vakaro, ruošiasi jis egzaminui ar nesiruošia. Padėjau nepabaigtą skusti bulvę į plautuvę, nusiploviau rankas, pakviečiau vyra ir pasakiau, kad važiuojam į kavinę su dukra, nes sūnui reikia pagalvoti, ar jis nori pabandyti stoti į gimnaziją.
Grįžusi radau ant stalo pabaigtą testą ir gulintį sūnų. Ryte jis pasakė, kad nusprendė ruoštis egzaminui.
Per tas penkias savaites buvo visko - ai, šito nereikia, aš tai moku, čia nesąmoningas testas. Tačiau nesimokysiu ir nestosiu nebuvo
Pabaiga paprasta - stojamąjį testą jis išlaikė, praėjo pirmą etapą ir gavo savo išsvajotą telefoną Bet ne tai svarbiausia - reikėjo matyti, kaip sūnus švietė praėjęs šį etapą. Ir reikėjo matyti, kaip šviečiau aš, galėdama įteikti jam tą ilgai lauktą telefoną ir priminti, kad kaip ir žadėjau, geriau už bet kokį telefoną bus žinojimas, kad jam pavyko
Į gimnaziją, deja, sūnus neįstojo. Nepraėjo antro etapo. Na, ten yra specifinė gimnazija Jam buvo skaudu (dešimtmetis, berniukas, bet verkė pasislėpęs). Vėlgi, manau ne dėl pačios gimnazijos, kiek dėl pralaimėjimo kartėlio
Nors patarimai čia buvo - negabus, jei norės pasieks ir vidurinėje, tegul renkasi pagal savo norus. Aš visgi manau, kad sprendimas priversti sūnų sunkiu darbu siekti įstojimo, buvo geras dalykas. Po šito jis savo iniciatyva paprašė manęs užrašyti jį į laukiančių sąrašus, paklausė, ar aš nepamiršau parašyti prašymo įtraukti jį į sustiprintą anglų grupę jo mokykloje (pagal testo rezultatus jis galėjo eiti į stipresnę grupę) ir pasakė, kad stos į 9 klasę gimnazijoje. Ir mes abu su vyru jam sakom, kad savo darbu jis pasiekė labai daug ir po 9 klasių, kai pasirinkimas gimnazijų bus gerokai didesnis, jis tikrai įstos. Jeigu tik reikės, mes visada jam padėsim. Ir ateityje dėl tų pačių korepetitorių ar papildomo pasimokymo, manau dar ne kartą teks prie šios situacijos grįžti. Nes tai yra jo asmeninė pergalė ir jo asmeninis pralaimėjimas, kurie labiau nei bet kokie aiškinimai mokina.

Tai jeigu šioje situacijoje apie diržą nebuvo galvojama, kodėl ji šioje temoje? Man tai durnai atrodo 10 metų vaiko mušimas diržu. Absurdiškai.

Tai tema apie tai, kaip išsiversti be diržo.
Ir klausimas paprastas buvo - pamąstykime, štai jums situacija, kai vaikas priešinasi tėvų reikalavimui, reali - ką darytume.

Pamąstymų buvo, tik ar reikalingų gyvenime? Gyvenimiškose situacijose reikia ne pasakymo ko nedaryti ir kodėl nedaryti, o ką daryti, kad gautum tai, ko reikia/nori.

O jūs pasakykite, kodėl žmonės, net nemąstantys mušti savo vaikų, nemodeliuoja ką darytų tokioje situacijoje?

O dėl absurdiškumo negaliu pasakyti. Yra situacijų, kuriose greičiausiai muščiau. Bet labai nuoširdžiai tikiuosi, kad mano vaikas jose niekada nesudalyvaus

matau kad sita tema tikrai aktyvi bet vis paskaitau ir matau kad tikrai kai kurios nepaskaitote iki galo matomai ir labai aktyviai komentuoja nors mintis visai kitokia nesupykit nei viena nes niekam nerasau konkreciai bet toks jausmas kad kai kurios mamytes raso apie auklejima o pacios nelabai issiauklejusios

Sufi, taigi Aifa atsake i tema-kodel dirzo naudoti neverta Ir sakyciau, labai sauniai jie susitvarke su ta situacija. Aisku, as tikrai nebuciau net bandziusi, nes zinau tiek savo, tiek sunu galimybes.
Papildyta:

Man tas sakinys seniai uzkliuvo: ar manote, kad tai pasekme-judrus ir nepaklusnus vaikai? O gal kaip tik priezastis paimti dirza ar bent jau pagrasinti? Kaip minejau anksciau-kam lupti gera, ramu vaika, kuris supranta viska is pirmo sakinio.