kazkaip skaiciau skaiciau ir pasigedau diskusiju atitinkanciu temos pavadinima...
gal kas nors galetu papasakoti kaip auklejat savo vaikus be dirzo. Ka darot tada kai jau tikrai norisi ta dirza paimti. Ka darot kai pykstat? Kaip jums pavyksta ne tik kad nemusti vaiko, bet ir nekelti balso ir tt ir pan. Labai noretusi daugiau praktisku situaciju ir realiu gyvenimisku situaciju aptarimo....

Na, man dar toli gražu iki vaikų turėjimo Kankint tai nekankinčiau NIEKO. Bausmė ir kankinimai - skirtingi dalykai, mano akimis

Sveiki,

aš tai iš principo nemušu savo vaiko. Ir man jokių įrodymų nereikia, kad tai kenkia ar nekenkia. Nenorėčiau , kad mane kas muštų.

Svarbu suprasti, kada kyla noras, mušti vaiką. Ir nereikia išsisukinėti mušimą vadinant plekštelėjimu ar dar kaip kitaip. Ar stipriai muši, ar nestipriai muši - faktas išlieka vienodai nemalonus.

Man pačiai nemalonu mušti vaiką. O Jums? Kaip jaučiatės, kai trenkiate, plekšnojate? Gal jaučiate palengvėjimą? Tai galima išsikrauti į bokso kriaušę. Ji tam skirta. O pagalvojate, kaip jaučiasi vaikas? Aš, kai man trenkia, jaučiuosi klaikiai. O jūs? Vaikai taip pat jaučiuoasi klaikiai.

Gaila, kad diržas mumyse yra kaip normali auklėjimo priemonė




Pateisinti tėvus, kurie naudojo vaikystėje fizinį smurtą, normalu. Labai teisingai pastebėta - vieni gaudavo diržo, kiti ne - vieni užaugo geresni, kiti ne. Tai jei diržas iš esmės nepakeičia žmogaus, t.y. diržas nedaro jo geresniu tikrai 100 procentų, tai geriau nemušti. Jums taip neatrodo? Priemonė jei tik pasiteisina yra verta dėmesio... Kaip turi diržas kenkti? Sielos skausmo maža? Reikia kad kraujai taškytųsi? O gal reikia kokios rimtos psichologinės traumos vaikui? Kaip žinoti, kada kenkia, kada ne? Vienam mažiau kenkia, kito siela suluošinama. Tai labai pavojinga nuspėti. Tai geriau susilaikyti.


Suaugusiojo pyktis - suaugusiojo problema.




Visų pirma, reikia žinoti,kad diržas yra skirtas kelnėms ir sijonams.
Antra, svarbu išsiaiškinti, kada, kokiose situacijose, po kokių vaiko veiksmų Jums norisi paimti diržą.
Trečia, kelkite klausimą, kas Jus taip supykdo? Kas Jus siutina?
Ketvirta, klauskite savęs - keino tai problema? Kiekvienas esame atsakingas už savo jausmus. Jūsų pyktis - ne vaiko kaltė. Tai - jūsų problema. mamos žurnale pasirodys strapsnis birželio mėn apie nemušimą Siūlyčiau tinklaraštį sekti, gal atrasite naudingo ką nors ir sau.


Man padeda pykčio neišlieti nedarant skubotų veiksmų. Tai siejasi su savikontrole, kuri, laimei, yra ugdoma. Suskaičiuoti iki 10. Neužrikti, netrenkti. Tai labai paprasta. Juk mes nesimušame su kitais supykus. Kodėl taip elgiamės su savo vaikais? Juk jie - mūsų didžiausias džiaugsmas, ar ne?

Pribrendo reikalas naujam įrašui apie pyktį. Kai gims, paskaitykite štai čia:

http://vaikopasaulis.blogspot.com





Bausmė ir kankinimai yra tas pats. Iš kur žinoti, kokia bausmė mažam vaikui - kančia, o kokia - ne. Ir reikia dar neturint vaikų atsikratyti noro gyvenime su vaikais juos bausti. Kas gi baudžia mus, užaugusius vaikus. Niekas. Kodėl? Mes gi ne tokie jau ir geri...


Geros dienos, lai lietus nuplauna blogus ketinimus gerame gyvenime su vaikais.


Ir kviečiu Kaunietes į paskaitą :
http://pagalbaseimai.blogspot.com/2010/05/...e-pagaliau.html





Psichologė Ramunė Želionienė

Mes nenaudojam diržo ir nenaudosim. Kol maža mergaitė, tai kalbamės, jei labai nesusikalbam, tai piešiam veidelius - liūdnus ir laimingus. Ir žiūri, kaip mamytė laiminga būna. Ir dar šiaip visko prigalvojam.
Būna dienų, kai kantrybė ant ribos. Bet atsisėdu ir paanalizuoju viską, einu pagooglinti apie auklėjimą, pyktį ir pan. Dažniausiai būnu pati pavargus arba pikta. (Kartą nuklydau netyčia į temą, kur angeliukų mamos bendrauja. Jokių psichologijų nereikėjo, pažliumbiau kaip reikalas miegojau vaikus apsikabinus) Kartais pagalvoju, kad va, mano draugė, kuri vaiką auklėja diržu, jau būtų užvažiavus Bet tai tik emocijų išliejimas ant vaiko. O savo kantrybę ugdau

O šiaip mes kažkada sutarėm, kad "reikia gyventi draugiškai, muštis negalima", kad atsiradusios sesės negalima skriausti ir t.t. Tai kaip dabar patys taip kalbėdami galėtumėme mušti? Visai išduotumėme vaiko pasitikėjimą. Ji pati dabar sako: reikia gyventi draugiškai, muštis negalima

tai jiems laimė


mušti vaiką yra žemas lygis. vienareikšmiškai. o jei bausmė yra kerštas, tai tolygu kankinimui.

Nereikia čia kaip fanatikei pult ant žmonių su kita nuomone

Kažkas prašė patarimų, kaip gi susitvarkyti su vaiku. Čia galite paskaityti, kaip išvengti ir suvaldyti pykčio priepuolius: Trejų metų krizė arba ach tie pykčio priepuoliai!

Aš tiesiog nesuprantu, kam tas diržas reikalingas? Auginu tris vaikus nenaudodama jokių bausmių, nes man nesuprantama, už ką tuos vaikus reikėtų bausti? Už tai, kad dvejetą parnešė? Daugiau idėjų neturiu...

Auginu 2m.2mėn. dukrytę. Jau turime ir pykčio priepuolių... Būna ir mieste "ištysta" ant žemės... Kartais užeina noras muštis, nors nėra gyvenime gavusi
Ištikrųjų nekilo nei minties,kad pakelti ranką prieš savo vaiką... Ir nelabai suprantu, jei atvirai, už kokius būtent prasižengimus/ožiukus būtinas diržas? Gal taip auklėjančios vaikus mamos galėtų pateikti konkrečių pavyzdžių? Neketinu smerkti, bet įdomu, nes nesuvokiu... Ką tooookio vaikas turi padaryti, kad reiktų fizines bausmės? Atleiskit, niekaip neįsivaizduoju.
Nežinau, ar mano auklėjimo būdai kam pravers, nes kiek skaičiau čia, tai daugiau kalba ėjo apie didesnius ožiukus Bet štai mums padeda apsikabinti, kai nori dukrytė pykti.. Daug kalbuosi su ja... O mieste jei supyksta, kad einame ne jai norima kryptimi,kai ta kryptimi eiti būtina (ji tada parkrinta ant žemės ir spiegia), tiesiog paimu ją ant rankų ir nukreipiu dėmesį. Iš tikro, mums labai padeda dėmesio nukreipimas...
O štai kai supykusi bando iš pykčio muštis, parodau, kad man liūdna, kad ji šitaip elgiasi.. Tuoj pat vaikas persimaino ir ateina, paglosto,duoda bučkį.
Pati griežčiausia ir vienintelė bausmė kokią esu taikiusi: 2min. pastovėti kamputyje. Pastovi,nusiramina ir ateina geros nuotaikos... bet tai jau kraštutinumas,kai jau niekas kitas nepadeda... skaitau, kad ji dar per maža tokiai bausmei, bet kiek kalbėjau su savo psichologijos dėstytoju, tai anot jo, jau galima taikyti tokią bausmę, kai kiti nuraminimo metodai nepadeda. Jis patarė "statyti" į kampą pagal vaiko amžių. Jei vaikui 2 metai, tai 2min. Jei 3m.,tai 3min.. ir t.t.
Taigi kaip jau supratote,studijuoju psichologiją. Šį mokslą visų pirma pasirinkau dėl vaiko, kad žinočiau, kaip tinkamai jį auklėti. tai ir man padeda... Teko perskaityti ne vieną psichologijos vadovėlį, daug mokslinių straipsnių, ir nei viename neteko skaityti apie smurto naudą. Visi psichologai lyg susitarę sako: " Smurtas gimdo smurtą.. " Todėl fizinių bausmių taikymas tarsi perduodamas iš kartos į kartą.. Jei patį tėvai lupo,tai didžiulė tikimybė, kad ir pats savuosius taip auklėsi. O ypač taip linkę auklėti vaikus vyrai, nes jiems nuo vaikystės kalama, kad vyrai neverkia,vyrai stiprūs. O kaip kitaip savo "jėgą" pademonstruoti, jei ne smurtaujant prieš žmoną, ar bent jau prieš vaikus...

Kas liečia auklėjimo priemones mano vaikystėje, nesu gavusi nei diržo, nei rykštės. Nors jaunesnis brolis dažnai gaudavo... Jis buvo tiesiog išdykęs vaikas, prikrėsdavo šunybių. Bet nei sykio aš nepateisinau tėvų naudojamos bausmės. Nesupratau, negi už tokius niekus reikia vaiką lupti??? Ir po šiai dienai man jo išdaigos atrodo niekai... Kai jį mušdavo, aš pati verkdavau, prašydavau mamos, kad tėtis liautųsi.. Kai baigdavo jį mušti, bėgdavau apkabinti, o jis verkdavo pasikukčiodamas... Sakydavo, kad ne tiek skaudėjo užpakalį kai mušė,bet ant kiek skaudėjo širdį... Tai grynų gryniausias pažeminimas, paliekantis žiaurias pasėkmes visam gyvenimui,ir tos pasėkmės gali būti labai gilios... Ir dabar kai pagalvoju, nesvarbu, kad pati negavau, bet man po šiai dienai stovi akyse tas vaizdas mušamo brolio... Kokias pasėkmes mano, jau suaugusio, brolio, gyvenime paliko, aš plika akimi matau nebūdama kažkokia tai specialiste...

Vartau štai delfi, ir radau tokį straipsnį į temą: http://www.delfi.lt/news/daily/education/s...s.d?id=32844605
Tarkim, kodėl reikia atskiro įstatymo, jeigu yra jau juose apibrėžta smurto sąlyga, įvairūs suskirstymai (lengvas, vidutinis, sunkus kūno sužalojimas), už juos yra baudžiama ir niekas nesicackina su tikrai žalojančiais savo vaikus. Arba eilutė apie psichologinį smurtą. Ar nenueisim iki to, kaip užsieny - užsispiria paauglys, jei tėvai kur jo neišleidžia, nueina ir pasiskundžia apie psichologinį smurtą, tėvams automatiškai baudos, nes tokio dalyko neišsiaiškinsi, vaiko žodį priima kaip už pinigą. Arba kaip per visokias laidas rodo, kaip ten tie vaikai negerbia tėvų, na man baisu. O tam psichologiniam smurtui beveik viską galima priskirt, kiekvieną žodį, draudimą... Man atrodo, tai tiesiog perdėtas valstybės kišimasis į šeimą. Nenoriu nieko čia supykdyt, tiesiog pateikiu peno diskusijoms.

tai cia net nediskutuotina. Bet kadangi pati vaikysteje buvau musama ir smarkiai (uz trejetus) , tai man prisipazinsiu daznai kyla noras daryti ta pati. Nedarau, bet noras kyla. Sunku buna susivaldyti. Ypac kai esu pavargusi....o pavargusi as nuolat, nes mano vaikai vis dar keliasi naktimis...tai kai nakti tenka atsikelti maziausiai 6-8 kartus, ir taip jau du metai, tai kartais tikrai buna sunku valdytis. Must nemusu, na bet balsa tia tikrai keliu. Ypac kai susipesa tarpusavy Noreciau kitaip. Tai vat ir klausiu - gal esat atrade kokiu budu, kaip aukleti tokius mazylius (dveju metuku daug ten neprifilosofuosi su jais), ypac kai mama pavargusi. Ka tada darot ir tt ir pan. Pasikartosiu - net nenoriu diskutuoti apie dirzo ar saukimo ant vaiku reikalinguma. Cia ir taip aisku. Padiskutuokim geriau apie tai ka naudojat vietoj to. Juk turbut dazna is musu vaikystej dirziuku tevai paaukledavo....
Papildyta:

na as tai irgi manau kad ribos vaikams butinos, tik pateikti jas galima ir nemusant. Pvz mano vaikai mano mamai lipa ant galvos, nes ji viska jiems leidzia. Bet jiems nuo to tikrai ne geriau, nes po keliu valandu buvimo su ja prasideda nuolatinis zyzimas ir nezinojimas ko nori. Viakai atrodo nelaimingi....zodziu tvarka turi but. Bet man kazkaip jie tos tvarkos daug maz laikosi ir be musimo. Didziausia problema matyt mano nuovargis. Na kartais taip uzknisa kai jie nepasidalina zaislu ir musasi

Aušra, o kokios konkrečiai situacijos būna, kurios jus supykdo? Na, jūs juk suprantat, kad tarp mažų vaikų tie susipešimai ir žaislų nepasidalijimai yra natūralus dalykas. O kalbėt, kad taip negalima, pradėkit nuo dabar (jei dar nepradėjot), nes gali būt ir per vėlu, kai jau galėsit su jais "filosofuot". Kad ir maži, bet dažnai kartojant kažką įsikals į galvas Gal padėtų kažkokios nuobaudos, pavyzdžiui, pradėjai mušt brolį - negausi ko nors (kas jam svarbu). Arba daugiau stebėkit, kai žaidžia, ir prieš užsidegant konfliktui įsiterpkit. Bet vistik tokie dalykai, man atrodo neišvengiami, o ypač, kai įtariu, kad po to pasimušimo jie vėl būna geriausiais draugais gal jeigu labai supykstat, sudėliokit galvoj mintis, ar verta, jei tai tik kokia maža išdaiga, nervuotis, ir nurimsit

na kaip...nervuotis aisku neverta, bet jei jau uzsiimti prevencija tai tada tureciau nuolat tik prie ju ir sedeti. O tai neimanoma. Siaip kaip ir viskas tvarkoj, bet tiesiog vargina tas ju nuolatinis zyzimas rekimas.....o labai nekreipt demesio irgi nesigauna....mazi dar...neapskaiciuoja savo veiksmu pasekmiu....gali ir trinktelti viens kitam nepamatuotai smarkiai...Kalbejimai kad taip negalima nepadeda... Na bet as irgi manau kad tai naturalu....
o siaip vienas vaikutis labai prisirises prie manes...tas irgi labai vargina...neturiu visiskai laiko sau....jis vienas beveik nebuna....visur su manim...as atsiprasant net pakakoti negaliu ramiai nueit....tuoj is paskos prisistato...jei uzsirakinu - rekia uz duru....tai va tokie dalykai kartais ir isveda is pusiausvyros...tada norisi pliaukstelti...nesvarbu kad to nedarau, vistiek sunku man paciai...tiesiog vargina.
Zinau kad viskas laikina, kad isaugs ir pan....

man atrodo, kad musu visuomene is principo pernelyg toleruoja smurta ir yra nepakanti silpniesiems - vaikams, seneliams, moterims. is cia ir poreikis istatymas, kurie pateiktu konkrecius apibrezimus ir numatytu konkrecia istatyma uz tu apibreztu veiksmu vykdyma. nes dabar vyraujanti nuomone - "be rykstes ne vienas neuzaugo" "mane muse ir as musiu, juk geras zmogus uzaugau", o apie smurto situacijos seimoje neretai sakoma "pati (pats) prisiprase" ir panasiai.

zmones reikia sviesti, reikia rengti kursus tevams apie vaiku psichologine raida, poreikius ir bendravima seimoje ir visuomene turi buti visiskai nepakanti bet kokioms smurto apraiskoms.

uz viena dvejeta gal ne, bet jeigu tai kartotusi ir butu aisku, kad tai yra ne del "proto ir gebejimu" trukumo, o del tinginystes, tai tada savaime aisku uz tai bausciau
lygiai taip pat baudziu uz melavima
uz neklausima - pvz buvo sakyta, kad kol musu nera namuose draugu parsivesti negalima, o parsivesta buvo ( buvo tiek pokalbis, kodel mes to neleidziame, tiek bausme)
uz netinkama elgesi mokykloje ar kokioje nors kitoje vietoje, apie kuri as suzinau
uz uzduotu darbu/uzduociu neivykdyma (pvz neziuresi tv, neisi i lauka kol nesusitvarksysi savo kambario)

Jei vaikas meluoja, kalta mama, kuri auklėdama jį padarė klaidų. Yra vienintelė auklėjimo metodika- asmeninis pavyzdys. Jei vaikai mato meluojančią mamą, jie elgsis taip pat. (Vaikai juk viską mato, girdi ir supranta, tik tėvai apie tai labai dažnai užmiršta.)
Vaikas nėra robotas- jis turi teisę būti blogos nuotaikos, pykti ir pan. Mamos, deja, dažnai to nesupranta.
Kai žiūri į savo vaiką kaip į žmogų, o ne kaip į robotą, kai jam skiri pakankamai daug kokybiško laiko, elgiesi su juo kaip su draugu, atvirai apie viską kalbiesi, nereikės ne tik diržo, bet ir bausmių.
Nėra mano vaikai angelai, bet bausti neturiu už ką...Jeigu gaunu auklėtojos sms apie netinakmą vaiko elgesį mokykloje, tiesiog ramiai su juo apie tai pasišneku. Jei pamatau suprastėjusius pažymius, vėl ramiai apie tai su vaiku pasišneku.

manirgi orisi visu tuo tiketi. Nors visi mane durnina ir sako kad jei as taip ir toliau - vaikai uzlips ant galvos, prades griuti parduotuvej negave zaislo, o paauglystej vartos narkotikus ir pan. Nezinau kas bus paauglystej....bet kol kas pranasystes kad grius parduotuvej - nesipildo, nors norima zaisla nuperku tik retkarciais.

Mano du sūnūs yra paaugliai ir kol kas nejaučiu, kad jie bent kiek būtų nuo manęs nutolę. Kaip buvau jiems autoritetas, taip ir tebesu.
Kartais protingų žmonių įsikišimas iš šono labai padeda tarpusavio bendravimui. Tarkim, kai man vienu metu nepatiko mano penkiolikmečio elgesys, aš jam padariau numerologinį asmenybės tyrimą ir abu nuvažiavom pas numerologę. Ji su juo taip draugiškai ir šiltai pasišnekėjo, išaiškino apie jo gyvenimo galimybes, tikslus ir pan., kad grįžo namo dvigubai surimtėjęs. Su kitu sūnum esu buvus vienu klausimu pas bioenergetiką A.Šeškų. Mane sužavėjo, kaip tas žmogus šnekėjosi su mano sūnum...Sako: tu esi berniukas, o tavo mama yra moteris. Tu turi saugoti savo mamą, ginti ją...Ir šitas mano vaikas grįžo namo lyg paaugęs...
O su mažais vaikais reikia labai daug kantrybės. Labai daug. Bet ji atsipirks vėliau su kaupu...

Vaizgante, pakomentuokit prasau, kaip elgtis tokioje situacijoje:

pirma dalis: MIGDYMAS. (pries komentuojant, kodel migdau, jei nesimigdo paaiskinsiu, kad jei ji nemiega pietu, tuomet vakare nuluzta 6-7 vakaro ir atsikelia 4-5 ryto.

Ateina pietu miego laikas. Vaikas pavalgo pietus ir bandau guldyti miegoti. Papraso zaisliuko, kaip visada sutariame, kad jei zais ir nemiegos, zaisliuka turesiu paimti. Sutinka. Pradeda zaisti, po antro perspejimo zaisliuka paimu. prasideda baisulinis rekimas. pavyksta nurimti po kazkiek laiko. Sakau miegoti ir iseinu. girdziu, kad sokineja, ateinu ir prashau apsiraminti, miegoti, o jei neina uzmigti, tiesiog ramiai paguleti. Papraso pabuti kartu. As sutinku, atsisedu salia. kai tik atsisedu salia, prasideda vel gi zaidimai (atsistoja, pradeda sokineti, rekti, juoktis ir garsiai sukauti, o juk tuo metu kitas vaikas miega.) prashau apsiraminti, nes gali prizadinti broli, todel negalesiu su ja pasedeti. Nereaguoja, toliau sokineja. Atsistoju ir iseinu. prasideda bliovimas. sitaip migdosi nuo 12val iki 15val, veliau nematau reikalo guldyti, tad sakau jai keltis. Cia nevardinau visko, bet buvo ir pasakos skaitymas, dainavimas, apkabinimas ir miegojimas kartu, bet niekas nesuveike. Tokiu dienu buna kas antra.

antra dalis: Laikas po tariamo pietu miego. brolis irgi jau pabudes.

I atsikelusi broli skrenda gan masyvus zaislas, kai tuo metu ejau sildyti maista. pataike i galva. brolis bliauna. As imu broli ant ranku ir ramiu balsu aiskinu, kad reikia elgtis su kitais taip, kaip noretum, jog su tavim elgtusi. mane pertraukia ir rekia kokias nors nesamones is serijos kalba bilenka, kad net nepanasu i kalba (kartais imituoja, kad kalba, nors puikiai sneka). MAstau, kad dar nera abu alkani, skirsiu jiems abiem demesio, kad dukra truputi apsiramintu. paimu zaisla ir bandau su abiem zaisti. Dukra pradeda sokineti, supraskit neidomu. klausiu, gal nori pazaisti ka nors kita, sako, noriu prie baseino. sakau, kad siuo metu mes negalim eiti, nes turim laiko tik pavalgyti ir truputi namuose pazaisti, kad greitai turim isvaziuoti. Pradeda bliauti. as apkabinu ir bandau apraminti. mane pastumia ir pradeda garsiai rekauti. decibelai jos galingi, dreba visas rajonas, tai atitinkamai brolio akis dideles nuo isgascio, pradeda rekti. as apraminu viena, aiskinu kitai, kad ji taip gasdina, kad reikia truputi tyliau. pasiulau pazaisti koki nors zaidima ir kadangi nesulaukiu atsakymo, einu prie lentynos ka nors pasirinkt. tuo metu ji uzlipa ant stalo ir pradeda sokinet nuo jo ant foteliu (nedrausciau, bet tokie suoliai yra pavojingi, jau buvo susidauzus galva i stala, bijojau, kad susitrenkimo smegenu nebutu, nes davesi rimtai). Prasau to nedaryti prasideda staugimas. Taigi mazdaug nuo 12 valandos iki 17val as va sitaip "lakstau ir aiskinu" ramiu normaliu tonu, nors norisi tiesiog ramiai kazka kartu nuveikti, pazaisti.

zinot, po tokiu dienu, mane galite vezti i psichuske, as ne kiek nesupyksiu.

p.s. jokio pavydo broliui nematau. myli ir rupinasi. su juo dalinasi zaislais, atnesa jam soske, atsigert. cia be priekaistu. Bet absoliutus nesiskaitymas nei su manim nei su tevu. Ka pasakau, drasko akis ir atsikalbineja. kaip 3metei paaiskinti, kad tevu reikia klausyti ir kaip vaikui parodyt, kad suaugusius reikia gerbti?

as tikrai neisivaizduoju sitokio elgesio be bausmiu, bet stengiuosi ieskoti informacijos apie tai, kaip su ja elgtis, ka daryti, kad pagaliau sios nesamones pasibaigtu. Taciau atsitrenkiu kaip i siena, o mano savijauta panasi, kaip gyvenciau su paaugliu namuose, ne kiek ne prasciau...

jei rašote šioje temoje, tai manote, kad diržas padėtų

ar jūsų vyresnėlė gauna dėmesio tik jai (o ne šalia brolio)? pvz., kasdien pusvalandį tuo pačiu metu išeiti pasivaikščioti tik su mama ar tėčiu be brolio ir tuo metu kalbėti tik apie jai svarbius, įdomius dalykus.

Oi, Bonifacija, pas mane geriau, bet panašiai Aš migdau vyresnėlę apie 14-15h, anksčiau ji nebūna dar pavargusi. Viena neužmiega. Tai užmigdau mažę, tada migdau kitą. Jei mažė nemiega, tai pridedu žaislų, o vyresnėlę migdau ant rankų. Paprasčiausiai taip greičiau. Įjungiu mėgstamą lopšinę, atsisėdu ir palinguoju ant rankų. Klauso dainelės ir dainuoju pati. Užmiega per 5-10 min.

Pabudus pas mus irgi panašiai Prilipus prie sesės, už rankų laiko, galvoja, kad su ja žaidžia. (Viena nežaidžia visai.) O svorio kategorijos tai skirtingos Kai jau nebeleidžiu ir noriu jas išskirt, pažiūri į mane ir bumt su koja sesei. Neskaudžiai, nes žiūri, kokia mano reakcija bus. Nors būna ir persistengia. Dabar jau iš karto žinau, kad taip bus, tai kitaip išskiriu.

Nu ir dar daug visko, kad vakare mane irgi galima vežti į psichuškę. Einu tada į parduotuvę pieno pirkti. Kokią valandą pasivaikštau ir gerai

Šiaip vis tiek neduodu diržo ir nesiruošiu duoti. Daug kalbam, kol kas susikalbam.
Aš irgi lauksiu Vaižgantės komentarų

rasau sioje temoje, nes mane uzkabino butent Vaizgantes komentaras, jog visiskai nebaudzia vaiku. idomu pasidare, kaip pasielgtu tokioje situacijoje? nes as neisivaizduoju, jog uz toki elgesi galima butu nebausti.

dukra eina tik i preschool (3 kartus per savaite po 3 valandas. Visa kita laika demesys buna praktiskai tik jai vienai arba kartu su broliu. (brolis musu krapstukas, duodi zaisla ir daugiau nieko nereik ). Visi savaitgaliai ir pramogos orientuotos i dukra. taip pat daznai grizus teciui is darbo mes paliekam broli ir dviese nuvaziuojam pvz apsipirkt, taip leidziu jai pasijust svarbia, (pvz paklausiu " kaip manai, mums geriau nupirkti mazus pomidoriukus ar didelius, kurie tau atrodo grazesni?"). Kas del jai svarbiu ir idomiu dalyku, tai tai yra baseinas, kuriame maudosi maziausiai po 2 valandas per diena ir butinai vakare nueina tik su teciu dviese. Tikrai vaikas demesio gauna daug.
bet pastebejimas geras, jog elgesi taip, tarsi jai truktu demesio...
Papildyta:



o durniausia, kad man neiseina su ja kalbeti. Gi protinga Bonifacija, prisiskaicius visokiu protingu straipsniu, visada pritupia, kad buti jos ugio ir bando kalbeti, taciau dukra VISADA nusuka zvilgsni, o kai prasau paziureti i mane, kai kalbu su ja, tai geriausiu atveju pradeda spardytis. niekada neisklauso manes, o veido israiska jau tokia nustato, kad ne kiekvienas paauglys sitaip sugebetu.
Papildyta:



va cia dar geras komentaras, nes situacija tokia pati. dar busiu nekukli ir paklausiu, kaip ta vaika ant kedes islaikyt. Mano nesedi. atsigula salia kedutes, o kedute nuskrenda geriausiu atveju i kita kambari, nelabai geru atveju man i galva.

Bonifacija, negaliu ką nors jums patarti. Tik pasakysiu dalyką, kuris jus gali papiktinti. Vaikai atspindi tai, kas yra mamos viduje. Tik ji gyvena tai paslėpus, o vaikuose išlenda į paviršių "blogu" elgesiu. Jei mama nori, kad jos vaikai klausytų, jai pirmiausiai reikia pasirūpinti savo vidumi. Nuo moters vidinio pasaulio priklauso visa šeima- ir vaikai, ir vyras. Tai yra ne mano, o senovės išmintis. Jei nori, kad vaikai klausytų, pirmiausiai turi sutarti pati su savimi. Tai padaryti padeda pčios įvairiausios dvasinės praktikos, o mažiausiai laiko užima meditacija.
Dėl migdymo. Visus vaikus migdydavau ant rankų dainuodama. Ir visai nesvarbu, vaikui metukai ar ketveri. Kai mamoje ramybė, o ne pretenzijos, vaikas prisiglaudžia ir klausydamas balso tuoj užmega.

Aš tai esu kelis kartus išvedus į kitą kambarį. Ne ant kėdės, o šiap pagalvoti į kitą kambarį. Tai dabar pati išeina Sako, einu pagalvot Pabūna kažkiek laiko, pasėdi ant lovos, pažiūri per langą ir pareina: pagalvojau, kad sesės negalima mušti. Myliu sesę




Galvoju nu tikriausiai, tiesa. Nes pati pastebėjau, kad jei aš nebespėju, jei pavargau, tai ir vaikas kitoks. Jei aš atsikeliu su naujais sparnais iš ryto, tai visa diena būna labai gera. Reikės daugiau pasidomėti ta senovės išmintimi

1. panasu, kad jusu vaikai "lengvo charakterio".
2. as is principo nesu pikta, ypac kalbant auklejimo tema. atidziai perskaitau ir nepasipiktinu, o sutinku arba ne. ypac stengiuosi isbandyti protingus patarimus ir dziaugiuosi, jei suveikia. Man labiau patinka pasakyti "vakar padariau klaida auklejime, daugiau taip nedarysiu", negu "pries 20 metu buvau durna ir neteisingai auklejau savo vaikus". jauciu skirtuma tarp siu 2ju pasakymu.
3. geri pamastymai, protingai pasakyta, bet man reikia labiau "buitinio" patarimo ka daryti.
4. utopija visiska. toks jausmas, tarsi jus tik dainuojat, glostot, o as atejus migdymo laiku kaip uzstaugiu "i lova chuliganka!". NE. net toje aprashytoje situacijoje buvo pasaku skaitymas, lopsiniu dainavimas ir plauku glostymas. As visada dar pabunu salia net jei matau, kad jau uzmigo. vistiek dar paglostau plaukus ir dar karta ikvepiu ta vaikiska jos kvapa.

nu bet dar viena situacija, migdosi nuo 9 val vakaro. su visa atributika, lopsinem, pasakom, ant ranku ir t.t. idomu, kiek uztektu balso stygu jusu dainuoti, jei tai butu 2 nakties, o ji nemiega ir specialiai viska daro, kad neuzmigt??? vyrui i darba 7 ryto, brolis prizadinamas rekia. as irgi kaip zombi. paglostyt galvele 5 ryto ir sakyt, jo cia mamos vidines problemos, kad dukra sitaip linksminasi

na kadangi aš esu "protinga" irgi tik tiek, kiek paskaičiau knygose ir straipsniuose, tai va ten rašo, kad reikia taikyti ne bausmes, o logines pasekme. na, pvz., vaikas išmėtė žaislus, tai mama dabar juos turi rinkti ir neturi laiko žaisti su vaiku. ir surinkus žaislus, mama neina žaisti su vaiku, nes jau surinko - turi gautis taip, kad žaidimų laiką mama išnaudojo žaislų rinkimui ir dabar turi užsiimti kitais darbais. na čia tokį pavyzdį surezgiau, nežinau, ar pakankamai aiškiai aprašiau. žinoma, reikia viską pritaikyti konkrečiom situacijom (pvz., jei jusiškė mėgsta baseiną, tai gali nelikti laiko jam), pasekmės turi būti realios, o ne dirbtinai sukurtos, nes tada jos jau taptų bausme. taip pat negalima gąsdinti tomis pasekmėmis iš anksto, nes tada jos vėl tampa bausme. žinoma sudėtinga taip viska suorganizuoti keikvieną kartą, bet jei taikyti situacijoms, kurios kartojasi - tai galima viską apmastyti ir pritaikyti.

o šiaip, kai būna jau visai visai blogai, tai man padeda vizitas pas vaikų psichologą. vistik jie to mokėsi ir žino, kaip geriausia konkrečioj situacijoj, konkrečioj šeimoj. ir žino, kaip tai mamai pasakyti, kad suteikti jai pasitikėjimo savimi.

o dėl nesusišnekėjimo padeda galvojimas, kad vis tik čia dar tik gėlytės ir paauglystėj bus dar sunkiau, t.y. čia dar ne blogiausias vaiantas

o maniskei neveikia del vienos priezasties: karta, kai ji pietu miegojo, uzstauge dumu jutiklis (garsas toks pat kaip signalizacijos, tik kadangi prie jos lovytes buvo, tai isivaizduokit kad dar garsiau. Ji pradejo rekti, issigando, tuo paciu reke ir brolis issigandes. As greitai darinejau langus, kad pagaliau nutiltu jutiklis (pas kaimynus kazkas atsitiko) ir tik tada galejau abu paimti anr ranku ir raminti. bet iki raminimo dar pora minuciu viskas uztruko. del to ji kambary viena nepasilieka, jai baisu, o as nenoriu vaiko gasdinti.

O kai 2 vaikai? Mažoji užmiega tik su manimi valgydama MP, didžioji paskutiniu metu irgi nori tik su manimi. Ir ką daryt Jei abi migdau kartu, tai mažiukė neužmiega, nes didžioji nemoka tyliai kalbėti.

1. sita as taikau ir man patinka.

2. baisu ir pagalvoti...
Papildyta:



medituok.

Ko jūs tokios piktos?
Jūs manot, kad mano vaikai buvo auksiniai? Gi kai antrasis sūnus gimė, pirmajam dar nebuvo 2 metukų.
Ir sirgo abu sūnūs labai, ir ištisas savaites pamiegoti normaliai negaudavau.
Bet ar jums kas nors sakė, kad mama būti lengva?
Viskas priklauso nuo vidinio nusiteikimo. Ir kuo daugiau skųsitės, tuo blogiau bus.

Nu aš tai tikrai nepikta, visai visai

nieks nepiktas, klausiu patarimo. as taip net susizavejau, kaip nerealiai, zmogus kantrybes turi, kad visai nebara vaiku. nu vsio galvoju, as isgelbeta, tuoj kaip patars man, seimoj ramybe atsiras. o vat ir nesulaukiau, tik kazkodel tamsta pratrukot greiciau su kaltinimais, kad kazkas piktas, tad kantrybe matomai nepasizymit.

jei rimtai, tai man atrodo, jog nebarant ir nedrausminant vaiku, pagarbos tevams nebus. veliau ir suaugusiems. Kazkodel is liudnos patirties problematiski vaikai yra butent tu tevu, kurie atlaidziai i viska ziuri.

o kai trys vaikai?


Bonifacija, siuo atveju as pritariu vaizgantei - ir del mamos atsakomybes, ir del sunkumo ta atsakomybe suvokti... patarimus "daryk taip" "daryk anaip" dalinti lengva - ir dar lengviau atsakyti "dariau, kaip sakei - nepavyko". daug sunkiau suvokti savo nuostata ir jausmus vaiku atzvilgiu, isisamoninti savo lukescius ir rasti zmogiska pusiausvyra, ramybe. tokie teiginiai tikrai gali atrodyti abstraktus, bet jie teisingi.

va, kad ir sioje temoje - klausi, kaip nubausti dukra uz tavo manymu nederama elgesi, kaip ja sutramdyti, kad butu tau patogi, bet neklausi, kodel ji taip elgiasi? kaip ji jauciasi? kaip jai padeti? atsistok i vaiko pozicija, pazvelk vaiko akimis - ko ji tikisi is taves? ko tu tikiesi is jos? koki kara abi kariaujat?



drausminti galima be barniu, bausmiu, be dirzo. barimas, bausme sukelia ne pagarba, o baime - ir nuolanku susitaikyma, paklusnuma, jei vaikas minksto temperamento, arba maista ir pasipriesinima, jei vaikas tvirtesnio charakterio...

nu as neklausiau, kaip nubaust, klausiau kaip elgtis, ka daryt. i ta klausima, ka daryt ir ieina savoka ir klausimas, kodel ji taip elgiasi. nes paprastai, jei zinai priezasti, tai ir zinai, kaip elgtis.

prasom pacituot, kur as klausiu, kaip ja tramdyti. nereikia interpretuoti savaip.
Papildyta:


tai as ir klausiu, kaip drausminti. na pvz pateikit man prasau. kaip pasielgti mano aprasytoje situacijoje. kaip sudrausminti nebarant?

Manau, kad universalių receptų nėra. Mokomės iš savų klaidų. Manęs niekas nemokė, auginu vaikus taip, kaip veda intuicija. Ir matau, kad kol kas viskas gerai.
Pasakymas, kad vaikai privalo gerbti tėvus ir suaugusius man padvelkė sovietmečiu...Dabar visai kitokie vaikai ir jų pagarbą tenka nusipelnyti. Nebėra taip, kaip buvo anksčiau, kad jei tu esi vyresnis, tai tave gerbia. Oi neee...
Yra dvi knygos "Indigo vaikai" ir "Kaip gyventi su indigo vaikais". Pastarojoje labai daug patarimų, pvz., kaip atidžiai reikia prižiūrėtisavo vaiko maistą, nes būtent jis gali sukelti vaiko dirglumą. Vaikas gali būti piktas, nepaklusnus, net jei jo rūbai skalbiami cheminiais milteliais, kurie jį dirgina.
Dabar vaikai labai jautrūs, reikia stebėti kiekvieną smulkmeną.

sovietmetis nebuvo jau toks blogas laikas sakyciau. vaikai gerbdavo kitus, padedavo, o ne kaip dabar... isivaizduokit kokios mociutes reakcija, jei prie jos prieitu vaikis ir pasiulytu padeti panesti daiktus. man tik viena mintis kyla, sauks "POLICIJA".

Man labiau juokinga, kai dabartinius trimecius darze mokina skaiciu ir raidziu. jie gi indigo, ypatingi ir visokie kitokie. nu vaikai kaip ir pries 100 metu su tokiais paciais oziais, tik kad musu, suaugusiu auklejimai ir poziuriai is kartos i karta skiriasi.

del maisto labai net sutinku. masciau, ko tas mano vaikas toks dirglus pasidare.. pabandziau pakeisti mityba ir problema tikrai sumazejo.

Bonifacija, JAV turetum nesunkiai gauti Faber & Mazlish "Liberated Children, Liberated Parents", "How to talk so kids will listen, and how to listen so they will talk" (daug praktiniu bendravimo patarimu), "Siblings withou Rivalry" (apie broliu ir seseru santykius), taip pat A. Kohn "Unconditional Parenting" bei Dr. Sears knygos apie attachment parenting.

grynai praktiniai patarimai:
1. atsizvelgiant i vaiko poreikius, sureguliuoti vaiko dienos miego ir maitinimosi rezima, pasirupinti, kad mergaite pakankamai "issikrautu" lauke, kad pakankamai laiko praleistumete tik dviese su ja;
2. atkreipti demesi i savo jausmus bendraujant su vaiku - kaip dazniausiai bendrauji su dukra, kaip su sunum, kaip su vaikais bendrauja tevas;
3. atkreipti demesi i savo lukescius vaiko atzvilgiu - ar jie atitinka vaiko amziu? ar dukra gali ivykdyti jai keliamus elgesio reikalavimus? ar pagal savo amziu ji gauna pakankamai galimybiu itvirtinti savarankiskuma (ne vykdyti mamos nurodymus, o savarankiskai - pagal amziu - spresti ir rinktis)? pakartosiu klausima: DEL KO KOVOJI su vaiku?

del knygu aciu, butinai pasizvalgysiu. kaip tik turiu laisvo laiko kai miega abu.

1. neimanoma pasirupinti, kad ji issikrautu. jos nemiegojimo rekordas 25 valandos.

2. va su situo klausimu eisiu miegot.

3. as ne kovoju su dukra bandau ja pazinti ir atrasti buda, kaip kuo geriau sutarti.

kalbi kaip bobute

zinai, tai amzinoji problema - cia ne vaikai blogi, cia mes nuo ju atsiliekam, nesugebam patenkinti auganciu ju poreikiu, prisiderinti prie spartejancio gyvenimo tempo... cia ne vaikai hiperaktyvus - cia mes, suauge, per leti esam... supranti - jie gyvens, kai mes nueisim nuo scenos... jie, o ne mes... kodel turim vaikus karpyt pagal tuos pacius sablonus, pagal kuriuos esame patys apkarpyti?

esame sovietmecio suluosinti... uztenka delfi paskaityti... nesuvokiame, kas yra etika, morale - nesuvokiame, kad etiskai galima elgtis ne is baimes gauti bausme, o del to, kad is principo neetiska daryti zala kitam, kad mano vidine nuostata neileidzia uzgauti, iskaudinti, nuskriausti kito...


yra tokia faze, kai persidirgines vaikas nebesugeba nusiraminti...
neperzenkit ribu!


tavo aprasytoje situacijoje matau kova del valdzios. gali buti, kad tu pati, budama tos kovos viduje, nelabai matai, kaip tai atrodo is salies.

Bonifacija, aš ir nesakau, kad tarybinis laikotarpis buvo labai jau blogas visapusiškai, bet reikia neužmiršti, kad kartos keičiasi, todėl ir tėvams tenka stengtis suprasti savus vaikus. Mano vaikai yra visai kitokie nei aš buvau jų metų. Buvau labai paklusni, gerai mokiausi, tėvams tikrai lengva buvo mane auginti. Ir mano vyras toks buvo, tai jam buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad jo vaikai yra visai kitokie.

Papasakosiu apie vieną dalyką, kurį praktikuoju daug metų ir tai davė tikrai labai teigiamus rezultatus. Vaikams duodu suprasti, kad ir aš esu žmogus, galintis turėti neigiamas emocijas, blogai jaustis, sirgti. Būna, pasakau,- aš esu pikta. Ir jie žino, kad reikia būti tylesniems ir nesimaišyti man akyse. Lygiai taip jie turi teisę pasakyti: aš esu piktas, aš esu pavargęs, man bloga nuotaika. Ir aš lygiai taip pat palieku juos ramybėje.
Kai dukra ožiuodavosi, nenorėdama ryte keltis, eiti į darželį, visada ramiai stengdavausi išsiaiškinti, kodėl ji pabudo blogos nuotaikos. Ir kai be jokio priekaišto balse paklausi, visada nuoširdžiai atsako: pvz., mano pilve princesės pykstasi, arba- mano kojytės dar nepailsėjo ir pan. Vaikai labai jaučia, kai mama suirzus, ir nereikia tikėtis, kad jie neatsakys dar piktesniu balsu arba išvis užsidarys savyje...
Būti mama yra tikras menas, kurio niekas nemoko...O kantrybė auga su kiekvienu vaiku...Pamenu, kaip sunku buvo su pirmagimi. Išties iš pradžių nemokėjau, ir užrėkdavau, ir per sėdynę šlioptelėdavau. O paskui teko išmokti...Mano sūnūs buvo siaubingi rėksniai- vienas pastoviai rėkė iki 4 m., kitas- iki 6 m...

Aš tada dėl tos pagarbos ir sovietmečio Buvau kaime, skaičiau vietinį jų laikraštį. Straipsnis: kaimas bijo vaikų. Maždaug, kad nieko kaime negalime padaryti, pastato suoliukus - sudaužo, pasodino gėles - išrovė. Mokytojos organizuoja renginius - neįdomu, kviečia į kaimą kitų miestų/kaimų spektaklius ir kt. - neina, skiria mokykloje paskatinimus, taškų sistema - giliai dzin viskas. Ir dar daug ten buvo. Sėdi vaikai, geria rūko interviu - "a kas neger, visi ger, a ką veikt?"
Tėvai nesusitvarko, vaikai pasako, kad savo teises žino, nubausti negali, nes išvis išeina iš namų, nesuriši gi.

Tai aš kaip bobutė pasakysiu, nu ir ką daryt? Mano laikais taip nebuvo
Jei toliau taip bus, tai kas bus? Gerai, kai galima pasigooglinti, knygų paskaityti, vaikų auklėjimu pasidomėti. Bet kiek tai daro? Tie vaikai patys vaikus gimdo ir toliau sėkmingai geria. Sakau, grįžau į kaimą - degradavęs visas.

Kodėl degradavo kaimas? Nes nebeliko vertybių, liko vienintelis laimės žiburys- pinigai...Kokius vaikus užauginame, tokius ir turime...

Tai aš ir klausiu, o ką daryt? Kas bus toliau? Nes jau kai aš grįžtu su niekuo nesusikalbu, kai pradedu pasakoti, kad galima nemušti, kad tėvai "turi, ką užaugino ir t.t." Pasako, kad mano vaikai geri, o čia blogi ir tiek.
Tai va ir sakau, kaip atrodys vėliau gyvenimėlis (kai manęs gal jau nebus) Prie ko viskas prives?

klijuojate etiketes. jūs norite, kad jūsų vaikai būtų "sunkaus charakterio" vadinkite juos taip, bauskite už tai ir jie tikrai tokiais bus.

" ji nemiega ir specialiai viska daro, kad neuzmigt??? " - jūs tuo įsitikinusi? tai patikėkite tuo, ką jum sako žmonės iš šalies - iš šono geriau matosi - jūs su ja kovojate.

o gal gali jūsų vyras ar kiti giminės išleisti jus vieną atostogų savaitei nes esate dabar papuolusi į užburtą ratą. apmąstytumėte viską, knygą perskaitytumėte...

Siūlau pradėti nuo savęs ir liautis smerkti kitus, nes nuo to geriau nebus niekam...

O kas smerkia? Man iš tikro rūpi kokie auga vaikai, kokia bus visuomenė, ateitis Jau seniai pradėjau nuo savęs ir tik diskutuoju....

Norisi truputį plačiau pažiūrėti, o ne tik savęs

o as sakyciau kad dirzo reikia bet tik isskirtiniais atvejais,juk dauguma is musu esme gave uz tikrai ko buvom verti

Nesitinku visiškai. Man 40 metų, o aš iki šio atsimenu tokias nuoskaudas...
Tėvų fizinis ir kitoks smurtas vaiko psichikai padaro nepataisomą žalą. Dėl to suaugę mes dažnas turim pačių įvairiausių problemų, kompleksų, pvz., saugumo trūkumą, nepilnavertiškumo kompleksą, visokias baimes. Iki šiol pamenu, kaip girdėjau mamytę, auklėjančią autobuse kokių 4 m dukrytę: mama negalės visą laiką būti su tavimi, tu turi išmokti būti viena. Ir pradėjo pasakoti apie chuliganus,vagis ir plėšikus...
Dėl gąsdinimo ir aš turėjau rūpesčių su vienu vaiku...Jį bobutė ir vyro sesuo vis gąsdindavo, kad vagys pasideda kopėčias ir įlipa pro langą. Kartą jam pasirodė, kad kažkas lipa, jis taip išsigando, kad prasidėjo tikas- nevalingas mirkčiojimas akimis.
Mušami vaikai turi puikią galimybę įsitaisyti tikus, pradėti mikčioti, o tada juos mamytė tampys pas gydytojus ir kiš vaistus...

Siaip tevai turi vaikams nuolat kalbet, kad aplinkui daug blogu zmoniu, ir vagiu, ir zudiku, tai nera gasdinimai, tiesiog vaikai turi moket saugotis. Gal tiesiog jums nepatiko tas tonas, kuriuo ta mamyte taip sake... Pavyzdziui man irgi mama sakydavo, kad ji nebus su manim amzinai ir kad privalau saugotis nepazistamu, ir namie jei likdavau viena, neleisdavo atidaryt duru svetimiems ir t.t. ir man atrodo, tai normalus elgesys. Nesijauciu sutraumuota ar bijanti zmoniu.
Man idomu, kodel vieni zmones, kurie gaudavo fiziniu bausmiu, to nesureiksmina, pavyzdziui, as (nes zinodavau uz ka gaunu). O jus sakot, kad jums iki siol skaudu. Gal kai kurie tevai nemoka adekvaciai parinkt bausmes, jeigu uz kokia vaza sudauzyta lupa, tai nesamone.. bet jei apsivogus buciau pavyzdziui ir gauciau must, tai tikrai netureciau teises jaust nuoskaudas kazkokias...paskui tikrai nebekiltu ranka taip vel daryt, o po kazkokiu tai zodziu, abejoju, ar visi vaikai sureaguotu. Juk apie tokius dalykus, kaip vagystes, visi tevai sneka, ir vaikai jau pries tai darydamas zino, kad taip negalima, bet jeigu jau taip padaro, vadinas jo neveikia kalbejimas.

tiap ir galvojau...kai man bus 40 manau asjau irgi mokesiu nerekti ant vaiku....
idomi diskusija gavosi
Labai suprantu Bonifacija...mano vaikis aisku tokiu rekordu nedaro, bet irgi is tu kur maistaut pasiruoses vos tik pajunta mano dirgluma ar siaip vidini disbalansa....
bet gyvenimas yra gyvenimas, as negaliu buti ideali ir subalansuota visa laika, na ir vaikai mano tia jaucia. Kovoja, priesinasi ir tt ir pan. Ir demesi paskirstyti abiems vienodai be galo sunku, o dar ir sau laiko norisi skirt....zodziu...knygos man patinka, galima rasti jose daug geru patarimu. Vienintele blogybe tik ta, kad knygose viskas graziai surasyta, o realiam gyvenime mamai buna ir bloga, ir galva skauda ir neissimiegojusi buna tai ir to kurybiskumo viska spresti taikiai ne kasdien atsiranda....
Tik pastebejau viena - saukimas ir kovojimas niekur neveda...kuo as daugiau saukiu tuo labaiu priesinasi mano vaikas....taip, kol kas laimiu as....kol kas....bet tikrai noretusi rasti kita buda....tik zinokit nebeturiu jegu jo ieskoti...esu pervargus, taip, ir neturiu galimybiu ka nors pakeisti...nes valandos ar dvieju poilsio man neuzteks....du metus be normalaus miego esu....man jau reiktu kokio menesio reabilitacijos Iki siol labai norejau trecio vaikiuko, dabar pastebiu kad jau pradedu bijoti pastoti....noriu pailseti pagaliau....