Tai kad vaikas tada jaučiasi mažiau mylimas ir jam taip gaunasi daugiau dūkti, kad dėmesį tėvų pritraukti, kad ir tokia smurtine forma... Vis tiek tai dėmesys..

Taip, aifa gerai išdėstė situaciją, aš tikėjausi, kad bus rašomos kitokios situacijos, kuriose norėtų tėvai paimti diržą ir kad diskusijose pasimatytų, kad to visai nereikia.

matai mokymosi aplinka ir lygis turi labai didele itaka. Atmetus ta nedidele dali, kas gabus ir be dideliu pastangu supranta ir issisavina destoma tema, likusiai daliai yra geriau, kai jie turi i ka lygiuotis, ko siekti. Ir ta pacia matematika, kuri yra gilus miskas mokykloje pilnai galima ismokti - na ne 10 ar 9, bet astuoniems tikrai ir mokyklini egzamina islaikyti gerai, tereikia noro, pastangu ir gero mokytojo salia. O gera mokytoja lengviau surasti gimnazijoje, nes tenai reikalavimai didesni ir atlyginimai didesni.


Beje galiu dar karta pakartoti klausima, kurio kaip matau nesupratai - ar daug pazisti penktoku, kurie mokosi motyvuotai, kurie zino kuo nores buti, kurie dalykai ( pakraipa) jam bus reikalingi, o kuriuos jisai gali pasirinkti zemesnio lygio ir .t.t. Ne apie gabumus kalbu ( nors mano 6 klases pazymiai prastesni uz vienuoliktos), bet apie vaiko nora ir dedamas samoningas pastangas

tas kažkaip neskaniai skamba. kodėl daugeliui žmonių atrodo, kad jeigu vaikas laksto, laipioja, ar šokinėja, tai jau NEKLAUSO ?

Nesitikėkite. Nes jeigu situacija tikra ir tėvai manė, kad joje reikėtų paimti diržą, tai diržas jau paimtas. Ir pristatyti tokią situaciją šioje auditorijoje būtų savanoriškas prisidavimas "nuplakimui" - daug sužinotum apie savo tėvus, savo kompleksus ir vargšus savo vaikus.

Kaip matau jūs turite diržo gavimo patirties ir aiškų žinojimą, kad diržo tose situacijose visai nereikėjo. Tai pirmyn - išdėstykite situacijas ir diskutuokime, kaip jose reikėtų pasielgti tėvams.

puiki izvalga is tikruju manau, kad gera tema su naudingais patarimais kaip kazkas pasake "nera tokio dalyko, kurio neisgydytu meile"

O.K. Tada rask prichologinių straipsnių, kuriose visiškai priešingos tiesos.

Ivairus straipsniai yra laikmecio mada, priestaraujanti vienai kitai Naturalu, kad tokiu straipsniu nerasiu, nes pries 20 metu dar visi trimitavo, kad dirzas-butinas, deja, interneto dar nebuvo, straipsniai kur bibliotekoj ir trunija laikrasciu pavidalu
Kita vertus, ne straipsniai vaikus augina, o tevai Kas vaikui tinka netinka, kas jam geriausia pasako irgi ne straipsnis, o MOTINOS SIRDIS. Jei buciau vadovavusi "gudriais"straipsniais, kuriuos man kiso paslaugiai mano tevai, kai auginau pirmagymi, tikiu, kad butu neisgyvenes "Protingi" straipniai tuo metu rase, kad vaikui negalima kruties duoti kada nori, tik kas keturias valandas, "protingi" straipsniai rase, kad vaikui valgyti nakti duoti nesveika, nes susigadina virskinimo traktas, kad sauskelniu negalima, nes tai kenkia vaiko vaisingumui, miegoti vienam kambary negalima-nes pripras ir pan . Ir ka-sventai tikejau. Juk VISAGALIS STRAIPSNIS
Ejo laikas ir maciau, kad daug dalyku GALIU PANEIGTI, o straipsniai staiga apsiverte, kas buvo priimtina tuo metu, dabar priestaraujama.
Tiek to. Isauginau du vaikus savaip, isauginsiu ir trecia. Ir be straipsniu pagalbos.

Tai gal, nori pasakyti, ir dabartiniai straipsniai nesąmonės ? Patyliu... Kokie "argumentai"... Tuolab, kad tarybiniais laikais žmonėms labai dumdavo akis, gal ir tuos straipsnius rašė ne kvalifikuoti specialistai, o tiesiog šiaip kokios nupezusios mamytės "su patirtim"? Kažkaip labiau tikiu rimtais psichologiniais tyrimais nei kaikurių papezusių mamyčių nuomone.
p.s. ne apie tave aš.

teko skaityt ir sovietinių knygų, ten irgi diržas buvo vertinamas kaip atgyvena ir nesivaldančių tėvų požymis. dabar galit sakyt -- komunistų išmislas

Nereikia visko suabsoliutinti. Nei straipsniai yra visagaliai, nei motinos širdis geriausiai viską pasako. Yra protingų žmonių rašančių, yra visiškai nusišnekančių, čia reikia mokėti atsirinkti, kad yra protingi patarimai, o kas ne.
O šiaip dauguma tėvų savo vaikus išaugina
O jeigu į temą, tai pasakyčiau, kad diržo naudoti neverta, nes:

- vaikas motyvuojamas ne gerai elgtis, o bijoti bausmės ir slėpti viską nuo tėvų
- vaikas nepasitiki tėvais, nėra nuoširdaus bendravimo
- mušimas yra ne auklėjimo priemonė, o greičiau prievartos priemonė, kaip toj rusiškoj patarlėj, kur išvertus "jeigu jėga yra proto nebereikia'
- mušimas dažnai lieka kaip nuoskauda visam gyvenimui, tėvai dažnai apie tas nuoskaudas deja nesužino...arba nenori žinoti

Na yra dar keletas pasaulyje žinomų pedagogikos specialistų, kurie pritaria fizinių bausmių taikymui. Buvau įdėjusi nuorodą praėjusioje temoje, kur buvo apžvalginis straipsnis, paminėtos jų mintys ir pavardės.



Tai žinoma, kas gali būti patikimiau už "rimtus tyrimus". Pavyzdžiui rimtas tyrimas, kaip musės klausa priklauso nuo musės galūnių skaičiaus. Įdedi musę į dėžutę, pabarškini - musė suzirzia, vadinasi barškinimą išgirdo. Išimi musę, nutrauki vieną sparnelį, vėl įdedi ir pabarškini - zirzia ... tyrimas tęsiamas kol nutraukiamos visos galūnės - pabarškinus musė nebezirzia, vadinasi nebegirdi. Pakartojus su 100 musių gautas toks pat rezultatas. Išvada - pašalinus visas galūnes musė apkursta.

Man nemažoje dalyje "rimtų psichploginių straipsnių" užkliūva du dalykai. Viena, tai juose paprastai analizuoja kaip vienas veiksnys priklauso nuo kito, geriausiu atveju dviejų kitų, nors realiai gyvenime tų poveikių yra daug gaugiau. Todėl yra didelė tikimybė, kad pastebėta veiksnių priklausomybė gali turėti visai kitas priežastis, nei bandoma įrodyti - kaip su ta musės klausa. O antra, tai net ir teisingai nustačius priklausomybę, dažnai lieka neaišku, kuris iš tų reiškinių kurį įtakoja. Temoje buvo minėti pastebėjimai (beja, neretai akcentuojami ir straipsniuose), kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai yra mažiau paklusnūs, judresni. Tačiau lieka atviras klausimas, ar tai fizinių bausmių taikymas įtakojo vaikų elgesį, ar visgi tokių vaikų tėvams dažniau pritrūksta kantrybės ir jie griebiasi fizinių bausmių.

Bet kokia bausmė yra veiksmai, kurie nukreipti prieš vaiką ir yra jam nemalonūs, nesvarbu ar tai kišenpinigių nedavimas, žaidimo kompiureriu ribojimas, neleidimas susitikti su draugais, ar diržas. Natūralu, kad vaikas bausmės vengia, o ją gavęs jaučia nuoskaudą. t.y. viskas, kas išsakyta, taikytina bet kokiai bausmei. Tai ar čia siūloma vaiko auklėjime netaikyti bausmių iš viso?

Bendraudama SM susipazinau su daugliu zmoniu realiai, ju tarpe pasitaike ir psichologu, socialiniu darbuotoju. Pasnekejus nuo dusios, pakalbejus, jos taip pat puse lupu uzsimena, kad dirzas KAI KURIAIS ATVEJAIS butinas. O kad neraso to-vel gi, nepataikys i mada.


Jau rasiau anksciau, nesikartosiu-as gyvas pavyzdys, kad tas psichologines "ismintis" paneigiu
Vakar vel kalbejau su vyresniuoju sunumi(minejau, kad turiu du sunus, kuriu viena lupau, o su kitu kantriai kalbejau, motyvavavau, staciau i kampa, galu gale, rezultatas-vakar teko is kaimynu isgirsti skundus del...pradinuko "darbeliu" Tik zinau, kad jau velu ji lupti, reikejo anksciau, gal butu zmogus isauges) apie dirza. Paklausiau, ar jis prisimena, kaip ji lupdavau? Atsake juokdamasis, kad kai kada prisimena. Paklausiau, o ar pyksta del to ant manes? Vyresnelis ispute akis-ko cia pykti? Gerem kava su kaimynais, bendrauja jie SM irgi, jei labai noresit, galesiu duoti ju nikus, parasysit i az, nes viskas vyko ju akyse, girdejo musu su vyresniuju pokalbi.
Vel gi konstatuoju, kad musimas neturi buti spontaniskas, nes jei vaikas jaucia, kad mama ji musa, pati del to gailedamasi, tada ir jam daugiau noras gerkle paleisti(kad mama jaustu kalte) ir tas ivykis ilgai istringa paciam vaikui, tada ji pradeda atmintyje "atgaminti", o su laiku darbas, uz kuri gavo, nublanksta, lieka tik tas sureiksmintas musimas-va tada ir sako, kad vaikas uzauges prisimena nuoskauda. O jei mama, viska saltai apgalvojusi, isbandziusi n auklejimu budu, tvirtai ir be kaltes jausmo, ikrecia uz konkretu bloga darba-jokiu nuoskaudu jie tikrai nejaucia, cia jau as pati is saves kalbu. Ir juokinga buna, kai sako, jog musti zmones buna kompleksuoti, bevaliai, silpni Pazintumet jus mane realybeje

Ims ir sakys ką prie svetimų žmonių

O daugiau nebekomentuosiu, beviltiška, kaip su mano motina

Ką Tu čia nusišneki?

jus tikrai beviltiska.. Neisizeiskit, bet netgi ir Aifos isdestyta situacija Jums pasirode netinkanti temai. O tie sukiai temos pradzioj geriausiai tinka geguzes demonstracijoms, gaila, dabar tokiu niekas nerengia..
Pasiulykit savo situacija - pakomentuosim. Ar Jus sita tema atidarete, nes ieskote auku?

Tos mamos, kurios muša savo vaikus, visada ras pasiteisinimą dėl savo elgesio. Tai dar viena tema, kuri turi griežtokas dvi stovyklas. Tegul daužančios savo vaikus ir puola ant mūsų, vadina mados aukomis, bet, atsiprašau, neįrodysit man, kad savo ožiuką(kad ir kaip kartais būtų sunku susitarti, bet tikrai įmanoma) aš turiu lupti. Man širdis neleistų. Kartą su ranka užplojau(nervai neišlaikė), tai po šiai dienai graužiuosi, nes supratau, kad tikria buvo neverta. Ožio tąkart neišvariau, tik vaiką baisiai išgasdinau. Net ir šaukimu, jei atvirai, neišvarau ožio. Yra kitų, geresnių metodų. Nenoriu, kad vaikas manęs bijotų, noriu, kad mylėtų. Jūs, mušančios, nežinote kas vaikų galvoje vyksta, ką jie galvoja apie jūsų "bausmes"(tiksliau - žeminimą). Jie jums niekada to nepasakys, nes bijo Jūsų. O tuos, kurie sako: " gerai, kad diržo gavau, doru žmogumi užaugau", galiu tik užjausti. Tikriausiai tėvai nebendravo su jumis, nekalbėjo. Vienintelis metodas buvo diržas, jei jau tik jį minite kalbėdami apie auklėjimą.
Ir, išvis, aš einu iš tos temos, nes nematau prasmės diskutuoti su tokia beprasme tema. Mušė jus, mušate jūs, muš ir jūsų vaikai savo vaikus. Vargšai.

Noriu, kad žmonės susimąstytų.

Demesio, demesio! Akcija-atrakcija! Kiekviena diena 12.00 val. lupame savo vaikus! Kvieciame prisijungti! Nepamirskite platesnio dirziuko ar lankstesnes vyteles!

p.s. d-krall, nesinervink, kenkia groziui

Komentaras delfyje:

Cia skaito mastantys zmones
Info truksta realiame gyvenime. Praeitoje temoje aprasiau kelias situacijas is savo kiemo. Va tokiem pasakyk, kad nuo rytojaus uzdraudziamas "dirziukas", jie vaika arba paleis, visai jo nevaldydami, arba lups pasislepe, nes kitokio auklejimo budo jie nezino ir nenori zinoti. Geriau padiskutuoti, ka padaryti, kad informacija apie vaiku auklejima pasiektu visus tevus.

Papildyta:



Tame ir esme: komentatorius gi EXlietuvis ir gyvena gi ne Lietuvoj

Taip, jūs visiškai teisi. Ir aš, ir sena niekšė taip pat esame nebe Lietuvoje, dėl to mes tokios `keistos`.

Na, diplomatiskumo man truksta, todel pasakysiu tiesiai sviesiai - ner cia ko vadovaut is ten, kur nepasiekia Aciu, kad pasidalinate patirtimi

Kodėl diržo naudoti neverta? Aš manau, visų pirma todėl, kad mūsų vaikai neluptų savo vaikų ir nesuprastų, kad tokiu būdu gali būti sprendžiamos problemos. JUk dažnas mūsų griebiamės diržo todėl, kad mus pačius taip "auklėjo". Esu gavusi vaikystėje ir pati. Na ir ar tai man padėjo? Jaučiau tik pyktį ir bejėgiškumą. Iki šių dienų su tėvu santykiai šalti. Tiesiog negerbiu jo.. JUk tam ir esame tėvai, kad susivaldytume ir to mokytume savo vaikus. Aišku, tai yra labai sunku, pati turiu aktyvią 5 metų dukrą. Kiek domėjausi, labiau išsivysčiusiose šalyse tėvai itin retai griebiasi diržo. Kažkaip mes Lietuvoje dar netoli nuo žagrės tepaėjome, mažai žmonės supranta apie fizinių bausmių traumą vaiko psichikai, vystymuisi, todėl ir griebiasi lengviausio būdo vaiką sudrausminti...
O dėl to, kad yra Lietuvoje psichologų, soc. darbuotojų, kurie tai toleruoja - nenuostabu, juk Lietuvoje gerų psichologų nedaug, jų trūksta, dažnai prastas būna jų pasirengimas. Paklauskite tų, kurie lankosi tarptautinėse konferencijose, ką jie pasakys? Aš kategoriškai prieš bet kokias fizines bausmes.

na, as esu lietuvoj. gal kas nori pasimust?


aifos aprasyta situacija ispudinga. manau, ji dare tikrai svarbius dalykus. visu pirma, ketvirtokui "gimnazija" yra tikrai sunkiai suvokiama abstrakcija, todel ji pasinaudojo labiau apciuopiama priemone - pazadejo dovana, jei stengsis mokytis. antras dalykas, luzio momentas - tas pokalbis virtuveje, kai vaikas norejo viska mesti, nes per sunku, o aifa rado tinkamus zodzius ji paskatinti.

man atrodo, kad labai svarbu tokioje situacijoje pripazinti, kad vaikas tikrai sunkiai dirba, kad pavargsta ir kartu atkreipti jo demesi i jau pasiektus, padarytus dalykus. juk jam patiko, kad papildomai pasimokius, pasitempus, mokykloje pradejo geriau sektis? pagyrimas, sekme yra labai stipri vidine motyvacija siekti tikslo, net ir tada, kai "tarpiniam etape" sunku.

O dėl to, kad paaugęs vaikas gali pasakyti, kad nepyksta, kad tėvai jį lupo, dar nesidžiaukit. Gal ir nepyksta. bet pasąmonė turi atmintį. Duok Dieve, kad tai neišlystų ateityje. Juk kartais tik psichoterapiautas žmogui paaiškina jo psichinės sveikatos sutrikimo priežastis, pats žmogus jų gali net neįtarti.

arba nenoreti ju isisamoninti, nes tai per daug skaudu.

Na, siandien as noriu mustis Hormonai, hormonai...

Ir vel "bla, bla, bla".. Na, aprasykit nors viena situacija su dukra, kai buvo sunku susivaldyti, bet susivaldete, kaip issprendete situacija ir bus VALIO! Is pavyzdziu mokinames, gal rasim, ka galim sau prisitaikyt.

kaip pavyzdį sakyti apie tas ,,išsivysčiusias ,, šalis, tai nesamonė. Nematau aš ten užsienio vaikuose nieko pagirtino, užtenka, Kvieskite auklę pažiūrėti ir plaukai šiaušiasi , sakysit, kad ten šou, gal ir šou, bet , kad ir laidai priverskit aštuonmetę spardyti mamą, kaip jie su gyvūnais elgiasi bjauriai. Pas mus to nebuvo, nes vaikai buvo auginami visuomenei, plačiam pasauliui, buvo gėda per kelis kaimus jei vaikas parazitas, kenkėjas, o dabar nuo mažų dienų augina baisią asabą su visom teisėm, tik pareigas tėvai pamiršta įdiegti, nu kaip tokį aukselį dar pareigom užkrausiu, nediegiamos jos ir užsienyje. Paėmėme pavyzdį iš užsienio, o tėvams tuoj reikės prieglaudų, kai paaugliai iš namų išvys. Kas augina mažiukus, tas dar tyli, bet kas paauglius tai verkia ir verkia, apsidairykit, kur bepažiūrėsi, tėvai nesusitvarko, vaikai geria, rūko, narkomanai, vagia, nesimoko katastrofiškai, auga nu nemuštų karta, bet , kad jau ,,graži,, tai graži. Tie nemušti kieme pirmi atlupa silpnesnį draugą, pirmi tyčiojasi, ir kai mamos sako, kad va aš tai negaliu mušti savo vaiko, o tas tvatija kitus be gailesčio, ir seniai jau kakoja ne tik tėvams , bet ir svetimiems ant galvos, tai tada norisi pasiūlyt vieną kartą diržo ir jam paragaut. Nesakau, kad reikia mušti visada ir už viską, bet koks vienas kitas kartas niekam nepakenkė.

Kišenpinigių ir kompiuterio atėmimas nežaloja vaiko psichikos ir fiziškai. Tai pagrindinis dalykas.
Kita- bausmė turi vaiką SKATINTI pakeisti blogą elgesį geru, o ne slėpti blogą elgesį ar nustojus blogai elgtis nepradėti elgtis gerai (vaikai tampa apatiški ir neiniciatyvūs).

O ko Jus tikites? Kad pasakys, jog pyksta ? Kas nuo to pasikeis? Ir jei jau jauciates teisi del to, kad muset, tai kodel apskritai uzduodat tokius klausimus vaikui? Turetu atrodyti, kad "vaikas" dar ir padekoti turi.....

O nuoskaudas jaucia visi, tik kai kurie garsiai neivardina...







kame esme? Kuom lietuvoj vaikai kitokie? Apskritai, kuom gime kudikiai skiriasi visam pasauly?Gal odos spalva, rase ir t.t. Bet siaip tai jie gimsta tokie patys mazuciai, silpnuciai tyri ir naivus...
Skiriasi tik tuo, kad vieniems pasiseka su tevais, o kitiems, deja, ne....

sprendžiant iš daugumos komentarų ir viešosios nuomonės, tai būtent tokių imančių pavyzdį iš užsienio ir nemušančių yra absoliuti mažuma ir žiūrima į juos kaip į marsiečius. o chuliganų ir urlaganų pilnos gatvės. gal turėtų būti priešingai? beje, tiek spjaudančių gatvėje, geriančių bambalinį alų, besikeikiančių ir agresyvių paauglių kur nors Vokietijoj ar Norvegijoj tikrai nepamatysi. o jie gi taip "neteisingai" vaikus auklėja.
mistika, ar ne?

Anot Jusu, sudauzei puodeli - neturi is ko gerti. Idomu su kuo Jus susiesit kisenpinigiu ir kompiuterio atemimo bausmes ?

O tai jūsų vaikas dabar nebe žmogus?
Tikriausiai laikėt tiek save, tiek savo vaikus beviltiškais, kad tik diržas gali jus priversti paklusti.


Aš jau ne kartą klausiau, kodėl moterys nemuša savo vyrų, kurie nėra silpni ir gali apsiginti


O kuo skiriasi lietuvių ir užsieniečių vaikai?


Kokiais vaikus laikot, tokie jie ir užauga.
Papildyta:

Aš nuo mamos gaudavau ir to nepamiršiu, bet jai nė į galvą neateitų, kad aš tai prisimenu ir laikau nuoskaudą.


Ne kartą mamos aprašė situacijas apie isterijas parduotuvėj "noriu to, noriu ano". Taupyk iš kišenpinigių ir nusipirk.
O prie kompiuterio vaikų išvis nereiktų leisti, išskyrus namų darbus.

O kodėl, man kaip tik atrodo, bent jau SM pasiskaičius, kad labai daug kas pasisako (o gal tik pasisako, realybėje kitaip daro )prieš mušimą, ir tikina savo vaikų nemuša ir nemušė.

tinkama elgesi galima skatinti leidziant vaikui "nusipelnyti" malonuma (pvz., pazaisti kompiuteriu). leidziant pajusti netinkamo elgesio pasekmes (elgiesi netinkamai - negauni malonumo arba patiri nemalonuma), vaikas ismoksta numatyti savo elgesio pasekmes ir valdytis.

tiesa, tarp malonumo atemimo ir leidimo pajusti tiesiogines elgesio pasekmes yra vienas subtilus skirtumas - atemimas yra suaugusiuju suplanuota ir samoningingai vykdoma bausme, pasekmes vaikas tiesiog patiria, jos nera suplanuojamos ir ivykdomos, nera bausme.

Ojei ojei, kokie mes jautrus Sapokliaka, nesinervink, globalinems problemoms spresti reikia stipresniu nervu zmoneliu

man atrodo kitaip... o jei dar pasidairai po nevirtualia aplinka....

"labai daug" tikrai nepastebėjau, priešingai -- gerokai daugiau tokių kaip jūs. o ir SM nėra vienintelis rodiklis, nueikit į delfi, Lietuvos rytą, bernardinus ir paskaitykite komentarus kai būna rašoma vaikų mušimo temom. vaizdas bus labai aiškus.
o dar primeskim kiek žmonių prie interneto nesėdi.

Dar pasipildysiu, kad matyt, man irgi reikia prisrasyti "ironija", "sarkazmas", "juokelis"..
Kita vertus, neburkit man, kad aplinka, kurioje vaikas auga jo neitakoja. Itakoja ir dar kaip. Ar mes cia apie asmenybes socializacija gincytis pradesime? O kad tautu (bendruomeniu) mentalitetai yra skirtingi tai taip pat faktas.

O jūs pasistemkite įžiūrėti prasmę diskusijose. Jeigu iki trejų metų, kaip vaikui mama yra vos ne pasaulio centras, jusm nervai neatlaikė, tai kiek dar tiems nervams teks vėliau.
Mes į diržą nespjauname. Mūsų supratimu yra situacijų, kuriose diržas yra priemonė pakreipti vaiką teigiama linkme. Skaitau SM bei kitą informaciją apie auklėjimą ne tam, kad kas nors įtikintų mane "neimti diržo" tokiose situacijose, o tam, kad perimčiau kitų patirtį ir iki tokių situacijų neprisigyventume.



Kaip pastebėjau, tai mes, nespjaunantys į diržą esant reikalui, mąstome tikrai ne mažiau, o gal net daugiau nei pasiryžę to diržo niekada nenaudoti. Kažkaip kliūna pasiakymai, kad "mušti vaiką" yra paprasčiausias kelias. O jūs pabandykite, pamatysite kaip nepaprasta yra priimti tokį sprendimą. Ir kaip vieną kartą tai padarius šlykštu pačiam ir norisi kiek įmanoma ateityje nepakliūti į tokią situaciją. Mes su vyru vakarais suguldę vaikus, kai būna kokių reikšmingų įvykių, aptariame vaikų poelgius, savo reakciją, apšnekame, kaip kiekvienas vertiname situaciją ir sutariame dėl tolimesnio savo bendrų veiksmų vaikų auklėjime. Jeigu būna įvykęs rimtas pokalbis su vaiku, kuriame dalyvavo tik vienas (na, paklausė ko nors aktualaus ir išsivystė rimta diskusija), papasakojame, kas buvo pasakyta, sutariame, kokios pozicijos laikysimės šeimoje, kaip ją pristatysime vaikams. Nes vaikai neretai įtakoja ir tėvų nuostatas. Taippat aptariame pastebėtus vaikų džiaugsmus, rūpesčius.

Ir tai, kad dabar tikrai yra daug prastai išauklėtų, deja, bet teisybė. Vaikams dabar sunku, jie auga labai stipriai besikeičiančioje aplinkoje. Daugelį tėvams įprastų vertybių sugriovė, tėvai patys ieško moralinių pagrindų, nesijaučia saugūs, tai kokį saugumą jie gali suteikti vaikams. Pažiūrėkite, kiek jaunų žmonių staiga įgijo neigiamą nuostatą į tėvų taikytą auklėjimą skaitydami apie dabartines tendencijas ir nebandydami suvokti nei tuometinės situacijos, nei tėvų motyvų. Netgi čia minėtuose psichologiniuose tyrimuose neretai minima, kad pasitikėjimas tėvais ir jų taikytu auklėjimu labai stipriai įtakoja žmogaus gebėjimą auklėti savo vaikus.

Tokių kaip aš, kokių Taigi neliepiu mušti vaikų. Ir savų netvatiju. Teko kelis kartus užploti, dėl to labai blogai ant dūšios, atvirai pasakius gailiuosi, bet nesusilaikiau. Dabar net pagalvot apie tai nenoriu. Bet neesu kategoriškai prieš mušimą, manau, kai šeima darni, teisinga, tai koks vienas kitas kartas labai įpatingais atvejais nesužalos vaiko psichiškai. Kiek teko matyti ir gamtoje patelės krimstelna jaunikliui, na taip švelniai motiniškai, tada jaunikliai pradeda reaguoti į jų pagrasinantį urzgimą. Bet kai lupa tik tam , kad luptų, iškreiptai, nenormaliai, sadistiškai, savo valdžios parodymui tai

Tai eilinės situacijos kaip ir daugelyje šeimų - užsispiria ir sustoja laiptinėje, nes nenori eit namo - tada tiesiog palieku ją ten. Pati parėkus per visus 5 namo aukštus ateina po 5 min., nenori ryte keltis ir eit į darželį, nenori tvarkytis žaislų, nenori eit pas daktarą, terorizuoja tėvus visokiais būdais, prašo ką nors duot kas ne jai priklauso, kai negauna, viską mėto aplinkui...Ryte aš darbe turiu būti 9, bet dažnai būnu 9:30, nes mano dukra nesikelia į daržą laiku, palieku ją kambaryje kol jinai išsirėks visa gerkle. Būna kad suknelė ne ta, batai ne tie, šepetys peša plaukus ir pan. Prekybos centre buvo kelis kartus pasiklydus. Tai eiliniai 5 metų vaiko kaprizai. Bet instinktyviems impulsams aš stengiuosi nepasiduot, nemušu tikrai, nes tai gyvuliška. Tvardytis yra sunku. Tai daug kantrybės reikalaujantis darbas. Bet tam ir esu mama.

Jau matau saviske netolimoj ateity taip besielgiancia Bet Jus susitariate, ar kaip? Zaislus gi vis tiek reikia sutvarkyti ir pas gyd. nueiti ir t.t. Ar tiesiog pralaukiate ir dukryte nurimsta?

Tik negalvokit, kad mano santykiuose su dukra palaida bala. Yra kitokios bausmės, ne mažiau veiksmingos - nepirkimas mėgiamų daiktų, arba leidimas vaikui suprast, kad aš pykstu ant jo, nesikalbu, esu liudna, mano dukra i tai labai atkreipia dėmesį. Kiekvienas vaikas turi kažkokių malonumų - apribokit juos, jeigu labai prisidirbo kuriam laikui visai uždrauskit..

kokios tos situacijos?



deja, ne kiekvienam.
ypac, kai kalbam apie mazus vaikus ir per uzpakali mostelima negalvojant, is pykcio - gali buti, kad isgasdintas vaikas liaujasi dares tai, kas suerzino motina arba teva, o ir suauges pasujunta geriau isliejes pykti ir sustabdes nepageidaujama elgesi. tokiais atvejais tiketina, kad suauge ir kita karta pasielgs taip pat - mostels per uzpakali. ypac, jei patys taip buvo "aukleti" savo tevu.




sutinku. vaikai "auginasi" tevus.
kita vertus, butent toks poziuris rodo, kad seimoje atsizvelgiama ir i vaiku interesus, poreikius, jausmus.



sutinku. prie paminetu priezasciu prideciau ne tik moraliniu nuostatu kaita, bet ir ekonomines ir politines situacijos pasikeitima, prie kurios zmonems buvo sunku prisitaikyti. pries dvidesimt metu suaugusieji daugiausiai demesio kreipe i tai, kaip isgyventi luzio laikotarpi, dirbo po penkiolika darbu ir laiko vaikams aukleti liko nedaug. dabar ta karta jau gimdo savo vaikus. koki seimos, auklejimo modeli jie gavo pirmaisiais laukinio kapitalizmo metais? kiek apskritai dabar zmones skiria laiko vaikams? kiek "pragyvenimui"?


manau, kad kartu konfliktas vyksta nuolat, nes kiekviena nauja karta ateina i nauja pasauli ir ji keicia, o siuo metu kaita yra ypac sparti. be to, gana radikaliai pasikeite ir reikalavimai zmogui. jei, pvz., mano tevai akcentavo paklusnuma, pareiginguma, atsakomybe ir pan. vertybes, dabar labiau vertinamas iniciatyvumas, lankstumas, greita reakcija, aktyvumas. reikalaudamas is vaiko paklusnumo, ar gali isugdyti zmogu, kuris mielai rodys iniciatyva ir bus pasirenges savarankiskai priimti sprendimus?

Taip, as su ja susitariu. Bet tai neatejo per trumpą laiką. Pati skaičiau daug literatūros. Su vaiku reikia kalbeti trumpai ir aiskiai. Pasakau - "jeigu tu neini su manim, as tave cia palieku". Jinai tada stovi laiptineje ir rekia labai labai garsiai. Man nemalonu kartais pries kaimynus, bet juk dar nemaloniau butu vaika must. Dukra parekia ir ateina. Kartais dar koridoriuje stovi ir nesirengia. As nekreipiu dėmesio į tai. Pastovi kol atsibosta ir pati nusirengia, nusiplauna rankas ir pan.
Svarbiausia, kad vaikas jaustu, jog situacija valdo tevai. Mano dukra tai jaucia ir be dirzo.
Papildyta:
Mes su vyru nueinam pas psichologą pasikonsultuot dėl vaiko auklėjimo, kartais ir su terapiaute pasikalbam. Nes būdavo kartais taip, kad vyras kartais labai nori plot per užpakalį arba ką nors pasako dukrai ir nori, kad dukra iš karto tai ir padarytų... Bet šiuo metu tokių minčių jam nekyla. Tiesiog daug diskutavome apie tai abu.
Nežinau, bent man diržas - tai jau tokia atgyvena, juk dabar akcijos visokios vyksta "Augink atsakingai" ir pan. Kažkaip labai nustebau aptikusi šią temą.

bet nei viena is tu, kurie cia kelia sukius apie auginima be dirzo nesugebejo absoliuciai nieko pasiulyti - atvirksciai buvo uzsipulta Aifa... o kam to reikia, ar ne per anksti, ar ne per sunku, kokia motina egoiste, kad pagal savo norus vaiku mokslus reaguliuoja ir t.t.

O tai del tokiu situaciju reikia imti dirza? Atrodo, aisku, kad cia visos diskutuodamos neskiriame, kada imamas dirzas is maniakisko piktumo, o kada dirzas imamas tikrai kaip vienintele auklejimo priemone. Gal psichologiniai straipsniai ir yra pasisakantys butent pries tuos nesivaldymus, kai uz menka kapriza yra baudziama lupimu?
Pasakysiu viena situacija, uz kuria mano vyresnysis, dar budamas kokiu 7 metu gavo dirza, o jus spreskit, ar buvo kokia priemone to dirzo isvengti ar ne
Taigi, mano 7 metu sunus megsta viesieti pas senelius. Smagu. Gera. Viskas leidziama. Lepinama ir panasiai. Seneliai dar ne pensijoj, dirba parduotuvej vietinej. Kartais nusivesdavo anukeli i ta parduotuve. Syki parsiveda namo, o ziu-pilnos kisenes saldainiu Kadangi pinigu nedave, tai vienas paaiskinimas-vaikas PAVOGE tuos saldainius. Ir nesvarbu tai, kad gal verte netokia ir didele tu pavogtu saldainiu, bet pats faktas-VAGYSTE. Seneliai, kantrus ir mylintys zmones, kita diena sumokejo i kasa uz tuos saldainius, o su anukeliu visa vakara kalbejo, kad vogti negrazu, kad tereikia paprasyti ir bus nupirkta, kad uz vagyste ses i kalejima ir pan. Anukelis supratingai kinkavo galva, atsiprase ir visi ta dalyka pamirso. Po kokio menesio ar maziau sunus vel viesejo pas senelius, vel ejo i parduotuve ir vel...pavoge Si syki ledu porcija. Svarbiausia, kad kaip vilkiukas pasielge, griebe ledus is vezimelio ir apsidaires nuskuode uz parduotuves kampo Kai tuo tarpu seneliai tiek anuka lepina, kad ledais jau gali maitinti. Senelis pagavo uz sprando sprunkanti ir si syki atvede VIESAI pardavejos atsiprasyti ir padeti ledus i vieta. Si syki seke jau ne tokia mandagi ir grazi kalba apie vagyste, senelis net apsimete skambinantis i policija ir su ja kalbantis, sunus verkdamas pazadejo nebevokti...iki kito karto
Kai prekybos centre mane, iseinancia is parduotuves, sustabde apsauga ir paprase iskratyti sunu, o pas ji rado kinderi, sukandau dantis, susimokejau, nieko nekalbejau su numi, per ta laika, kol parvaziavau namo permasciau viska ir namie saltai nusikabinau dirza ir gerai ikreciau i kaili. Nesijauciau tikrai jokios kaltes, jokio pykcio, nepuoliau jo kukciojancio guosti. Siuo atveju dirzas mums padejo Nuo to karto vagystes baigesi:nei seneliai besiguodzia, nei apsauga suciumpa jau antra tiek metu. Nenoriu tiketi, kad jis tapo toks vagisius, jog net filmavimo kameros neuzfiksuotu jo bevagiancio.
Taigi, klausimas-kaip turejau pasielgti as be dirzo? Atsakymo reiktu skubiai, kadangi mano pradinukas jau pradejo vogti mano pinigus Kol kas dirzo dar neduodu.

kodėl manote, kad staiga? suvokiu kuo puikiausiai anų laikų situaciją ir tėvų motyvus. bet tai ar turėčiau dabar žavėtis, jei man tai nepriimtina?
toks jausmas, kad "anais laikais" geras vaikas skaitėsi tada, kai tėvai nejaučia kad turi vaiką: kuris augina save pats ir nekelia tėvams problemų. jei reikalauja bent kiek dėmesio ar sukelia papildomų išlaidų ar neplanuotų rūpesčių -- tada reikia bausti ir griežtai, kad žinotų savo vietą.

o dėl skirtingų vertybių, Ragnez labai teisingai parašė. Iš vieno pokalbio su mano mama: "siaubas kas darosi Vokietijoje -- jaunimas vieni hipiai ir pankai. išsiskutinėja plaukus, nešioja suplyšusias kelnes. va kur veda tas liberalus vakarietiškas auklėjimas." tai va -- žiūrint kas ko bijo.