Būtent. O tokių "plaktukų" situacijų mes visos esam turėję, todėl geriau yra ramiai pasitarti...
Mano asmeninė nuomonė yra tokia, kad berniukus auginti yra kur kas sunkiau nei mergaites...O jeigu dar vyras tame pakankamai nedalyvauja, tada išvis labai sunku...

Va cia as sutinku 100%

labai gaila, nes discipina reikalinga ne tik kalejima, bet dar pvz darbe. NEgali ten ateiti tada, kai nori ir iseiti kada nori. o kur vaikas dar ismoks disciplinos, jei ne namuose?



atsiprasau, bet tamsta nemokate skaityti, ka rasau. sakiau, kad dukros charakteris kaip mano ir nesakiau, kad nieko cia nepadarysi. nereikia interpretuoti savaip.

Ane? Čia kaip kur. Gali dirbti darbą, kuriame niekas nereguliuos, kada ateiti ir kada išeiti. Kiek suprantu, tau svarbu išmuštruoti vaiką, kad jis lengvai prisitaikytų prie sociumo primestų taisyklių.

hm... siaurokas poziuris.

as galiu dirbti, kada noriu - noriu ryte, noriu vakare, noriu namie, noriu kavinej... savo darbo diena planuoju visiskai laisvai ir dirbu man labai patinkanti darba.

ne taip jau mazai zmoniu sugeba rasti, pasirinkti ar susikurti tokius darbus, kuriuose jie nesijaucia suvarzyti... ir, manau, tobulejant technologijoms, galimybes savarankiskai planuoti darbo laika, dirbti ne biure, o is namu (ar nuo ezero kranto) tik plesis.

manau, gerokai labiau negu paklusnumas is isores primestoms taisyklems, pravercia gebejimas savarankiskai racionaliai planuoti laika.

Ir aš, kadangi turiu tris vaikus, dirbu taip, kaip man patinka...Neturiu nei viršininko, nei pavaldinių...Ne visi žmonės gali dirbti nuo- iki... Susitvarkiau viską taip, kad būtų gerai visai mano šeimai...

tiksliau - ne visi nori taip dirbti. todel iesko ir randa kitu ir kitokiu darbu.

ane. galu gale atlikti darba kokybiskai ir laiku irgi yra disciplina.



jusu ne ka ne platesnis. jei as dirbu nuo tam tikros valandos iki tam tikros, tai dar nereiskia, kad man mano darbas nepatinka. Tokiu zmoniu, kurie dirba laisvai yra nedaug.

nu argi smagu butu, jei eitum i parduotuve batono, o ji nedirba, nes zmones dirba kada nori, o ne tam tikrom valandom.

Ir manai, kad pardavėjas mamos disciplinos išmokė? Jau greičiau gurgiantis pilvas...

o kodel buti pardaveju yra blogai?

Argi taip pasakiau? Esmė ta, kas jas išmokė disciplinos, kad jos laiku ateitų į darbą

Kam reikalingas išmuštruotas vaikas? Tėvams, kad jiems būtų lengviau. Išmuštruok, Bonifacija, hiperaktyvų vaiką Gal ir jų mamos kaltos?

Taip taip, tegu eina miegot kada nori, tegu eina į mokyklą, kada nori.. Ar čia jau jums nebe muštravimas? Man atrodo, jūs čia į vienus vartus varot. O man Bonifacija atrodo daug geriau realybėj susigaudanti nei kai kurios ar nebus taip, kad priaiškinsit vaikams, kad nereikia disciplinos, nes galės dirbt kada nori, o gyvenimas taip pasisuks, kad negalės, juk tik nedidelis procentas žmonių taip dirba. Ir dažniausiai toks darbas, kurio valandos yra apibrėžtos, suteikia didesnį uždarbį ne visada, bet ir ne taip retai, kad reikėtų guostis, jog vaikas užaugęs galės susirast darbą neribotu grafiku Jau geriau tegu turi režimą vaikas, žino, kad yra valandos kada reikia ką nors atlikt, ir yra laikotarpis per kurį reikia ką nors atlikt.. tikrai nepakenks šiokia tokia disciplina gyvenime, nes po to jam gali būt sunku prisitaikyt prie griežtesnės darbotvarkės

hiperaktyvumas yra negalia. neigaliu vaiku mamos del nieko nekaltos.

kiek turtingu zmoniu dirba apibreztas darbo valandas?


del ejimo miegoti laiko susitareme labai paprastai: su tuometiniu pirmoku pasikalbejom apie tai, kiek laiko turi miegoti jo amziaus vaikas (ne maziau 10 val per para). tada jis pats apskaiciavo, kada vakare reikia gulti, kad ryte atsikeltu pailsejes. tokiu budu pasiekto susitarimo darbo dienomis jis laikesi be jokiu gincu. savaitgaliais leisdavome "pailseti" nuo rezimo - pvz ilgiau sveciuodavomes ar paziuredavom koki filma visi kartu.

faktiskai, vaikas eidavo gulti 21-21.30, bet ar jauciat skirtuma, tarp mamos nurodymo "tu turi eiti miegoti 21 val." ir paties vaiko sprendimo "as gulsiu 21 val., kad man uztektu miego"?

Remiuosi savo asmenine patirtimi. Nemuštravau savo vaikų visiškai, mes gyvenam kaip geri draugai. Sūnūs dabar yra paaugliai ir jiems savaime suprantama, kad reikia eiti į mokyklą, mokytis...Dukra ką tik baigė darželį...Va jai leidau lankyti "laisvu grafiku", nes dirbu namie ir tas darželis ne man, o jai labiau buvo reikalingas, kad su bendraamžiais pažaistų...Su dukra kartą per savaitę trejus metus važinėjam į muzikos mokyklą. Nė karto neišgirdau žodžio "nenoriu"...
Apie ką jūs čia, mielosios mamos? Gal apie tai, kad, kai jūs grįžtat iš darbo piktos ir pavargę, vaikas privalo vykdyti visas jūsų komandas?

labai geras sprendimas. o kaip su maziausiu? kaip su juo susitariate eiti miegoti? nors man atrodo, kad su jaunesniais vaikais paprasciau, jie mato vyresniu pavyzdi.

mazylis, kuriam nereikia ryte keltis nustatytu laiku, ir kuris gali pamiegoti pietu, vakare eina gulti, kada nori. tai yra, arba kartu su manim, arba anksciau - jei pats buna pavarges ir nori miego. arba veliau - jei dar nenori miego ir kas nors is seimos nariu dar nera atsigules.

jam nuo kudikystes leidau gyventi jo ritmu, kuris ilgainiui be streso eme sutapti su bendru seimos gyvenimo ritmu.

pastaruosius pora metu dienos rezima nuo rugsejo iki birzelio diktuoja mokykla - 22 val. visa seima dazniausiai jau miegam, apie 8 val. visi bunam jau atsikele (mokyklinukas ir as arba vyras keliames 7 val, kiti - siek tiek veliau). manau, toks ritmas rudeni-ziema-pavasari issilaikys dar bent keleta metu, bent jau kol vyresnysis baigs pradine mokykla.

Labutis visiems
Labai inirtingos diskusijos cia vyksta
As atejau pas jus patarimu. Mano mazajam 1m 7 men., bet vis dar nemoku su juo bendrauti, nezinau kaip aiskinti kazkokius dalykus kuriu negalima, kaip elgtis kai jis manes neklauso. Pvz.: is kiemo bega i kelia, saukiu Faustukai grisk atgal, nes vaziuos masina bus bam tau ir skaudes, bet jis tik pasiziuri ir begte kuo toliau, as is paskos ir veduosi uz rankos atgal klykianti. Patarkit kaip su tokio amziaus vaiku kalbeti, kad jis mane isgirstu ir suprastu

o kiemas koks? jei privatus ir aptvertas - uztektu laikyti vartus uzdarytus, ir problemos nebutu.

jei tokios galimybes nera - lieka tik "ganyti" vaika nenuleidziant akiu ir laukti, kol ismoks kalbeti. kol kas jam geriausiai pazistama kuno kalba - veido israiska, gestai.
zodziai dar mazai ka reiskia, abstraktus paaiskinimai, suksniai is tolo ("nebek!" ir pan.) jo neveikia (kol kas), todel veiksmingiau tiesiog fiziskai sulaikyti (pvz paimant ant ranku), ir po to trumpai pasakyti, pvz., "vaikai zaidzia kieme, o gatve - vaziuoja masinos". galima kartu paziureti, kaip gatve vaziuoja masinos, kaip kieme zaidzia vaikai.

***
prisiminiau vienoje knygoje skaityta palyginima. ten buvo rasoma, kad maza vaika galima isivaizduoti kaip is labai tolimos salies atvykusi svecia, kuris nemoka musu kalbos ir nepazista musu kulturos: tai, kas mums iprasta kasdienybe, savaime suprantami dalykai, jam - nauja, nuostabu ir nepazistama. su sveciu juk paprastai elgiames pagarbiai ir kantriai padedame susigaudyti - o ne baudziame, barame ir auklejame...

As imu ji uz rankytes ir aiskinu, kad ten masinos vaziuoja, bam bus, o jis tik trypia, zyzia ir istukt kuo greiciau nori. Ar manot kad cia yra normalu, paprasciausiai reikia tik islaukti si laika kol jis prades suprasti

jis nesupranta, kaip "bam bus" yra susije su masinomis, nes nera to patyres. paaiskinimai turi buti labai trumpi ir konkretus. verciau daug nediskutuojant nestis atgal i kiema ir uzsiimti zaidimais pasipriesinimas - normalu, nes sulaikydama suvarzai jo laisve, neleidi daryti tai, ko jis nori.

tokio amziaus nesupranta pasekmiu. veiksmo ir jo rezutatu. Ragnez labai gera patarima dave.

Gal galima sužinoti kokį?
Pavyzdžiui man darbas namuose nepasiteisino. Aš už tai, kad darbas būtų atskirtas nuo namų. Kadangi darbą padaryti vistiek reikia, bet kartu jis kaip ir maišo susiplanuoti. Nutari vakare padirbėsi, bet žiūrėk svečiai atvažiavo, paskui žiūrėk vaikas užsimanė su dviračiu pavažinėt, važiuoji su juo, arba jau sedi dirbti , o vaikai kieme su tėčiu kažkokią pramoga jau sugalvojo, ir tau norisi, ir jie nori,kad tu prisijungtum, naktimis aš tikrai nedirbu, kadangi manau tai kenkia sveikatai, todėl man sakykim netiko tai. Mano darbas protinis,man reikia ramybės ir suskaupimo, o mano vaikai ateina klausinėja, pasakoja kažką, kol išklausai, kol patari, tiesiog man tai netiko. Atidirbu savo darbą darbe ir namuose yra visiškai laisva, galiu visą savo laiką skirti vaikams.





Vaižgante, kodėl tu galvoji,kad žmogus iš darbo grįžta piktas ir pavargęs. Be abejonės tokių yra, bet ir namuose būdamas ir dirbdamas tu gali būti piktas ir pavargęs.
Aš sakykim iš darbo grįžtu visai nepikta ir nepavargus, nes dirbu mėgstamą darbą, bet to labai gera atmosfera darbe.Į darbą einu su noru, nors pats darbas neišlengvųjų.

Aš manau, kad vaikai skirtingi. Skirtingai reikia ir juos auklėti bei auginti.
Pavyzdys mano draugė, dvi panos pas ją, augino vienodai, atvirai pasakius jokių ten bausmių netaikė, manė,kad pasikalbėjimu viską galima išspręsti, taigi viena dukra atsakinga, pareiginga, gerai mokosi, iš tikrųjų labai faina mergaitė, o kita netvarkinga, apsileidus, didelė melagė, blogai mokosi (nors protinga labai), tinginė, tokia kuriai viskas dzin,pavyzdžiui neklausus pasiima sesės ilgai ir tikslingai taupytus pinigus ir praleidžia, net nenumanydama kada galės grąžinti, ir va auginimas tas pats, draugė dabar sako įsitiknau, kad nevienodai auginti reikėjo, jei nebariau vienos, tai nereiškia, kad turėjau nebarti kitos, ji tiesiog taikė tas pačias auklėjimo priemones abiems, vienai tiko, kitai ne. Todėl vienam vaikui pokalbio užteks,kitam teks apriboti pramogas, uždrausti kompiuterį, ar kitaip nubausti.

mano darbas taip pat, kaip tu rasai, protinis ir ji galiu dirbti bet kur, kur yra internetas.


visiskai sutinku.


"augino vienodai" yra iliuzija. jau vien tai, kad vaikai gimsta vienas po kito... vyresnysis neisvengiamai buna pirmas savo tevams ir savotiskas "bandomasis triusis" su visomis is to isplaukianciomis pasekmemis, o antrasis ateina i jau suformuota "tevai+vaikas" sistema ir jam tenka nuo gimimo konkuruoti su amziaus, fizines ir psichologines brandos pranasuma turinciu vyresneliu, ieskoti savo nisos. butent todel, ne tik neimanoma vaiku aukleti vienodai, bet ir neretai vaikai patys pasirenka sau vaidmeni, tam tikra nisa seimos sistemoje - jei vienas "gerietis", tai kitas gali buti "blogietis", "gabus" / "negabus", "moksliukas" / "perestukinas" ir pan. o tevai dar neretai ir palaiko, padeda itvirtinti tuos vaiku pasirinktus vaidmenis...

Aš turiu galvoje, kad taikė tas pačias auklėjimo taisykles, jei nebarė tai nei vienos, jei uždraudė kažką tai abiems, kad na jei važiuojam tai abi vežasi, jei kažką padarė netinkamo, tai norėjo viską spręsti pokalbiu, tačiau mergaitės skirtingos, viena tą pokalbį priėmė, kita pagalvojo kalbėk kiek nori. Iš tikrųjų gera ta mano draugė, šilta tokia, motiniška, ir mergaites norėjo auginti labai šiltai, tačiau viena dabar ją be galo skaudina. Nors ji stengiasi ir toliau gražiai spręsti problems bet tiesiog jai skaudu, kad visos jos pastangos per niek.

Šiaip tai nors tai atrodo ir tiesa, bet gyvenimo realybė verčia su tuo nesutinkti. Kaip tada su asocialių, prasigėrusių, neatsakingų, vaikų neprižiūrinčių tėvų vaikais, kurie auga būten visiškai nežiūrėdami į tėvų elgesį, visiškai priešingai mąsto, tikrai nepamėgdžiodami, o tiesiog užauga labai tvarkingais, atsakingais, dorais žmonėmis. Nors turėtų pamėgdžioti savo tėvus... Taip, kad nėra vienodų taisyklių.

mamai atrode, kad ji elgesi vienodai - taciau mergaites nebutinai jautesi, kad su jomis elgiamasi teisingai... pvz., abiem mergaitem kazka uzdraudus, viena is ju galejo manyti, kad taip ir reikia, kita - kad tai didele neteisybe, ypac jei draudimas buvo pritaikytas kaip pasekme, bausme uz kokius nors mergaiciu veiksmus, ir pan.

mergaites reagavo skirtingai, nes mama stengesi "auklejima" "dalyti po lygiai", o ne pagal mergaiciu poreikius...


na, tai labiau isimtis negu taisykle... ir tinkamu elgesio modeliu tie zmones vis tik ismoksta vaikysteje is kitu suaugusiuju - gal pasitaike tvarkinga kaimynu seima, kuri emesi juos globoti, gal maloni darzelio aukletoja ar pedagoge mokykloje, kuriai tie vaikai rupejo...

Aš irgi taip pagalvojau...O ir juk neįlįsi į kito žmogaus vidų ir nepasižiūrėsi, kas ten darosi? Gal žmogus gyvena dvigubą gyvenimą- galvoja viena, daro kita? Juk kiek yra "gražių" šeimų, kuriose vyras daužo žmoną, o už durų visi juos mato kaip pavyzdingą šeimą?
Ir ne viskas priklauso nuo vaiko auklėjimo, nes vaiko siela pradeda formuotis gerokai iki pradėjimo ir ją formuoja būsimų tėvelių mintys, jausmai, emocijos...Ir nuo pastojimo akimirkos daug kas priklauso, ir nuo mamos reagavimo į nėštumą, ir nuo įvairių niuansų nėštumo metu...
Mano visi vaikai labai skirtingi, ir tai natūralu. Neseniai kalbėjausi su savo drauge, kuri taip pat turi 3 vaikus, o mūsų visi vaikai yra bendraamžiai. Kai mes juos palyginom, konstatavom, kad tiek panašumų, kad net nejuokinga...Pvz., abiejuose šeimose yra tas pats niuansas, kad antrasis vaikas pastoviai erzina trečiąjį. Pirmasis vaikas tvarkingas, antrasis- netvarkingas. Pirmasis ramaus būdo, antrasis- judrus. ir t.t.

Kažkada ir aš taip maniau. Tačiau kuo toliau tuo labiau įsitikinu , kad tai ne išimtis. Sakykim sutinku su tavim, tai kodėl sakykim asocialios šeimos trys vaikai na paims pavyzdį iš tų kaimynų, ar auklėtojų, o du ne, jie paims pavyzdį iš savo tėvų? Nors visi gyvena toje pačioje aplinkoje ir visi turi tą pačią galimybę rinktis.
Kitas dalykas, aš esu tvarkinga, na ne pedantė, bet gyvenu taip, kad pasirodžius kieme svečiui ar šiaip su reikalais žmogui tikrai nepuolu tvarkytis, daug maž pas mus visada švaru, tačiau vienas mano vaikas galima teigti, kad ima iš manęs pavydzdį ir jis yra tvarkingas, jam gražu sutvarkytas kambarys,o kitas priešingai, reikia versti apsitvarkyti bent jau save ir savo daiktus. Taigi aš būdama tvarkinga galima sakyti vienam esu pavyzdys, o,kitam visiškai ne. Ir daug tokių dalykų yra , kai visdelto neima vaikai iš mūsų pavyzdžio, juos arba paspausti reikia, arba abejinai viską praleisti pro akis, kaip bus taip.

Fruzina, musu laimei, vaikai nera 100 proc. priklausomi nuo tevu ar kitu suaugusiuju auklejimo kai yra galimybe rinktis, vieni pasirinks viena, kiti - kita pavyzdi, priklausomai nuo amziaus, samoningumo, savarankiskumo ir tt...

tiesa sakant, nesuprantu apie ka mes gincyjames... juk abi sutariam, kad vaikai skirtingi, ju poreikiai skirtingi ir auklejimas negali buti vienodas...

Fruzina, kažkada buvau labai netvarkingas vaikas. Kiek mama kampe klupdė, kai lovos nepasiklojau ir t.t. O va užaugau, ir tas tvarkingumas savaime atsirado. Mano vienas sūnus yra labai tvarkingas, kitas- ne. Ir aš visai nesijaudinu dėl to netvarkingojo...Juk išties tai yra smulkmena- mes gi negimėm tam, kad kasdien dulkes valytume ir kilimus siurbtume...Gal tiesiog reikėtų nesureikšminti to tvarkingumo...

nagi toks amžius
žinoma pradės suprasti
mažiukus reikia saugoti, bet tas judrumas ir noras bėgti dvėjų metų neturinčiam vaikui yra normalu

Tau gerai,kai tu dėl nieko nesijaudini, tau gerai, kad tu būdamas netvarkingas vaikas išaugai ir esi tvarkinga. Puiku , kad tavo vaikai nieko nemokinti išaugs gerais, tvarkingais ir mandagiais žmonėmis. Aš nežinau ar mano vaikas tą išaugs, palikti viską savieigai ir visai nesukti galvos , viską laikyti smulkmena aš nenoriu. Ant mano pečių krenta atsakomybė kaip aš išauklėsiu savo vaikus, aš nenorėčiau, kad nuo mano vaikų šalintusi bendradarbiai, nes jie nevalos, kad nemėgtų draugai kad jie nemadagūs ir t.t. Aišku bus kaip bus, bet aš net nekalbėjau apie kasdienį valymą, tik apie elementarų tvarkingumą, kai vaikui atsidarius savo spintos duris iškritusi bliuskutė turėtų negulėti ant žemės spintos durimis prispausta, bet būtų sulankstyta ir padėta į lentyną, juk ja rengsis ir eis mokyklą. Tvarkingumą pateikiau tik kaip vieną pavyzdį. Aš jo nesureikšminu.

Aišku, kad mes negimėme tam, kad kasdien tvarkytumės, bet manau negimėme ir tam , kad apkiautę gyventume kiaulidėje arba vaikščiotume smirdantys.

Pamenu, kaip du inžinieriai- mano tėvas ir kaimynas, suko galvą, kaip padaryti, kad mano sūnus vartelių neatsidarytų...Sukonstravo visą uždarymo mechanizmą ir buvo labai savim patenkinti. Vaikas priėjo, pagalvojo ir atidarė iškart. Tai buvo juoko iš dviejų inžinierių...
Kai mano vaikai buvo maži, visi pavojingi daiktai buvo suslėpti, spintelės užklijuotos, užrištos. Kai būdavom lauke, vaiko/vaikų nepaleisdavau iš akių, ir tikrai buvo sunku, kai eidavau pasivaikščioti su abiem sūnumis, nes vienas norėdavo eiti į vieną pusę, kitas į kitą...Tai buvo mano kantrybės išbandymas...O ką darysi? Problemų parduotuvėse išvengdavau vaikų į jas nesivesdama.
Papildyta:


Kadangi kalbi, vadinasi, sureikšmini...Na ir apsivilks ta suglamžyta bliuskute ir tai matysi tik tu pati, nes vaikams tokios smulkmenos nerūpi...Juk tau be galo rūpi, ką apie tave ir tavo vaiką pasakys kiti...

Vaižgante, su tavim pokalbis bergždžias, skirtingai nuo Ragnez, tu varai tik į vienus vartus, tu viską žinai, matai geriau už kitus. Kitiems turi tikti tik tavo suvokimas ir niekaip kitaip. Kiti tai kvaili jei gyvena ne pagal tavo mąstymą.


Dar norėjau pasakyti, jei žmogus bus tvarkingas pats sau, jis bus tvarkingas ir jį supančiai aplinkai. Jei jums tvarka tokia smulkmena, taip ir matau jus kur nors prie ežero pasirenkant būten labiausiai prišiukšlintą, smirdinčią ir prišiktąvietą, ir ten patogiai įsitaisote, juk jums tvarka, tai tokia smulkmena.

Mano mintis užrašėte
Gaila, kad nebėra privalomosios karo tarnybos, kažin kaip ten vaižgantės sūnūms sektųsi, disciplinos ir drausmės neragavusiems..

apie tvarka tai mano vyras turi gera posaki, apie tai, kad galima priversti susitvarkyti (kai kurios mamos, pastebejau, tvarkymasi net naudoja kaip bausme), o galima padaryti taip, kad vaikai (ir ne tik vaikai) patys noretu tvarkytis.

kasdienybes veiksmuose ieskau tu veiksmu prasmes ir tikslo. pvz., jei daiktus pasidedi i vieta, juos lengviau rasti. ir ta vaikai patiria praktiskai - vidury kambario isdelioti ir palikti lego zaisliukai issibarsto, dingsta detalytes, kas nors netycia uzmina ir ka nors sulauzo. todel, jei lego jiems brangus, verciau pazaidus susideti atgal i dezute ar stalciu.


tau labai norisi nubausti vaizgante, nes jos poziuris tau nepatinka?

Sektųsi ne prasčiau nei tavo vaikams. Tik tavieji, disciplinos prisiragavę, verstų manuosius dantų šepetuku tualetus švesti. Tikriausiai diedovščiną būtent diržu luptieji, kampuose statytieji ir kitaip dresiruotieji sugalvojo

O jei nebrangus, tai tegul sau mėtosi.

ir tvarkingumas "pats sau" gali buti dvejopas - viena vertus, tai gali buti vidines tvarkos, ramybes ir pusiausvyros atspindys. kita vertus - idiegtas itampa keliantis noras palaikyti pedantiska tvarka... pirmuoju atveju, tvarka atsiranda naturaliai, be specialiu pastangu, antruoju - vyksta nuolatine ir bevaise kova su entropija...

Na čia dabar ??? Man tiesiog nepatinka to požiūrio brukimas kitiems... negali ir neturi jis visiems tikti. O apie kariuomenę, čia vyro pastebėjimas buvo, tarp kitko labai taiklus, tai ir parašiau. Nenoriu nieko užgaut

Ragnez, niekas nekalba apie pedantišką tvarką, kodėl vis kyla noras eiti į kraštutinumus. Kalbu apie paprastą susitvarkymą, pasidėjimą daiktų į vietą, o ne bet kur.

tikrai taip.

daugeli dalyku imi labiau vertinti, kai prarandi. po to, kai tetis netycia suminde viena lego zmogiuka, isaugo ir noras zmogiukus susirinkti.

O kad tai suvoktum ar būtina prieiti iki to, kad kažką prarastum. Jei negręsia praradimas, tada daikto (žmogaus ar aplinkos) branginti neverta?

kol lego zmogiukai bus brangesni man, o ne vaikams, tol ir rankiosiu juos as...
kartais tenka leisti vaikams savo kailiu patirti veiksmu pasekmes - tai tvirciausios pamokos...

o gal reikėtų vaikus mokinti tiesiog tvarkos, ne tvarkos tik tam, kas brangu jiems

Šiaip tai nukrypom nuo temos visai

"tiesiog tvarka" - suaugusiuju samprata, ji per daug abstrakti vaikams...

aj, ta tema tuoj ir baigsim, tai gal nieko baisaus

O man atrodo, kad ne.
Pavyzdžiui mano vaikai nuo mažumės kai tik pradėjo pajėgti fiziškai yra išmokinti atsikelus pasikloti lovą, iš pradžių su mano pagalba, paskui jau patys, iš pradžių prasčiau dabar gražiai, tai tampa, kaip įprotis, ir nei jiems ta lova brangi nei ką , tiesiog taip įprato. Kambarius palieka tvarkingus išeidami į mokyklą. Teko būti pas kaimybę, bernai vienam 22 kitam 25 , teko praeiti pro jų kambarį kur miega, buvo 18 val. vakaro, abi lovos kaip kiaulidėje,kaip atsikėlė ryte , taip sujauktas palikę. Galim čia klabėti,kad nemaišo,kad smulkmena, kad ..... tačiau ar daug gi reikia pastangų kad aplinką pasidarytum gražią, kaip sakiau negimėm tik tvarkyti,bet negimėm ir apkiautę būti.

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.