O aš neiko neklausiau ar kas jau nori tapti seneliais, svarbiausia mes jau norėjom tapti tėveliais

manau, kad vaiko planavimas yra tik dvieju zmoniu reikalas, o kiti neturetu kistis. Bet realybeje yra visai kitaip:) Visa laime, kad abu su vyru turim supratingus tevus, kurie sugebejo islaukti kol atejo anukelis i pasauli:)

Spaudima jauciu nuolat, ypac darbe ir is draugu , viskas prasidejo iskart po vestuviu. Kuo toliau tuo labiau visi primena, kad jau laikas tureti vaiku, nes metai bega. O mano sirdis po tokiu zodziu pasruva krauju, gryzus namo issiverkiu ir vel kasdien tas pats, einu kaip i musi.

Itampa nepriveda prie gero - issivysto psichologines problemos, vengiu mazu vaiku, net i susitikimus, vakarelius su draugais nebeinu, kad tik isvengti skaudziu klausimu.

Taciau prisipazinti, kad nesiuncia mums likimas kudikelio - su vyru negalime ...per sunku pasakoti tokius dalykus svetimiems.
Gerai, kad abieju tevai nesikisa, gerbiu juos uz tai Bet vistiek pasakem jiems tiesa, kad problemu turi vyras ir kad galim ilgai uztrukti, bet turim vilties, kad medicina pades. Tiesa, kol kas dirbt. apvais. kelios proceduros nesekmingos, todel kiekvienos drauges skambutis su geraja naujiena, kad jos jau laukiasi, sminga kaip peilis. Ne, ne is pavydo (kaip daugelis galvoja), o is nevilties, kad tu situ zodziu gali niekad neistarti ...........

Ir ka gi tokio reikia atsakyti, kad aplinkiniai kuo maziau kistusi ne i savo reikalus ? Sekmes visoms planuojancioms, tame tarpe ir sau paciai

pas mus su MB tokia pati situacija, iškart po vestuvių visi tik ir lenda su klausimais: o kada bus vaikelis? ar jau pastojai? nu vnz...
stebukliuką planuojam dar neilgai, bet jau tie klausimai, labai jau erzina tai mes pasinaudojam šiuo metų laiku, ir sakom: gandrai visi išskrido, laukiam kada sugrįš.

Mes irgi taip sakom, kad gandarai išskrido. Mane taip pat erzina tas spaudimas ir nuolatinis klausinėjimas darbe ir draugų ar giminių rate. Man tai varo stresą, nes nematau prasmės ir reikalo kiekvienam aiškintis ar klausyti patarimų ar matyti užuojautos žvilgsnius. Mes su vyru labai norime vaikelio ir kurį laiką jau labai laukiame, todėl mums nereikia nuolatinio kitų priminimo.

Manau, tai tiesiog tradicinis stereotipinis žmonių elgesys, jei jau susituokė, tai kada gi bus vaikai? Aš panašiai ir pati klausinėdavau savo ištekėjusių draugių, o dabar, kai tuos klausimus užduoda man, suprantu, kad ilgainiui tai nervina.

nu jo,dabar paskaiciau cia ir pagalvojau,kad turbut savo geriausia ,ka tik istekejusia drauge jau varau i nevilti su savo klausinejimu kada vaikus gamins . Reiks truputi pristabdyti. O siaip pati prisiminiau,kai tik susituokem su vyru,tai anyta pastoviai sakydavo, kada kad vaiku bus pas jus, man lyg dar norejo kazka prikist kad tipo nevaisinga ar kazka, tipo veliau noresit, bet negalesit.... nu paziurejau as tuomet i ja tokiu zvilgsniu,kad po to visos replikos baigesi. O dabar kai jau turim vaika,tai vienas kaimynas uzknisa, kiekviena kart susitikus aiskina,kad reikia sesutes nors tu ka. Jauciu jei galetu tai pats padetu ta sesute pagaminti

Del tu netaktisku klausimu apie nestumus, pastojimus susiemem su virsininku darbe. Nu nesupranta suauges zmogus, kad cia asmeninis reikalas, o ne skyriaus demografine politika. Apsikonfliktavom. Tikiuosi suprato, kas prie ko.
Po sio nemalonaus ivykio darbe - paskambinau savo tevams, papaskojau situacija - paskiau kad niekada nebegirdeciau tu nesamoniu ir visokiu erzinimu apie vaikus. Mama nesuvokia situacijos, nes niekada vaiku neplanavo, mes su broliu gimeme 'kazkaip netycia is oro', nei jo, nei manes neplanavo.
Mano gimineje taip pat visi vaikai 'is pirmo nesaugaus karto', todel ten irgi nera suvokianciu sita subtilia problema, bet uzduodantys labai jau netaktiskus klausimus.
Nusibodo juodai, nors po vestuviu praejo tik geras pusmetis.
Is pradziu del mano vestuviu ejo vajus per gimine...nes jau metai, laikas, senstu...Kai jos ivyko....dainele apie vaikus...
Pagalvoju kartais, kad aplink kazkokie berazumiai....
Taisyklingo, trafaretinio ir sablonisko gyvenimo vergai.

Matai, mano giminių ir draugų pavyzdys rodo, kad vaikų jie taip pat susilaikė iš pirmo karto, todėl jiems įtaru, kodėl va tarsi ir pusmetis praėjo, o vaikų jūs "nenorite" ir kaip mano krikštamotė sako "turbūt per daug miegate" - čia tiesiogine prasme. O ką daryti mums, kai mes jau daugiau nei metai susituokę. Štai taip ir varo tave į neviltį brangiausieji tavo, kad net paskui ir pati pradedu abejoti, gal su manimi kažkas ne taip.

Musu situacijoj aplinkinaiai jau turbut susitaike, kad nieko nebus - juk penkti metai kaip zenoti Tiesiog vadina tinginiais ir tiek
Siaip ir mano mama ir MB mama jau labai laukia ir klausia kada taps mociutem Gaila, kad tik as didesni nora susilaukti vaiku rodau, MB kazkaip vis dar bijo

man labai baisu budavo, kai mano darugės, kuri negalėjo ilgai pastoti visi klausinėdavo... o aš matydavau jos skausmo pilną žvilgsnį... pati mėgindavau užčiaupti smalsuolius

O, geras! Geri dalykai nesensta Uošviams atsikirsti dar ką nors panašaus sugalvot ..

mes jau irgi pagal visus - ilgai seima ir neturim vaiku. Visi draugai aplinkui jau turi ir ne po viena ir visada klausia -kada. Tik neklausia -kodel
As jiems atsakau: visi turim tris tikslus: pasistatyti nama, pasodinti medziu, uzauginti vaiku. Kiekvienas pasirenkam nuo ko pradesim mes pradejom nuo namo ir medziu ateis laikas-bus ir vaikas
Bandom siuo metu... aisku, kuo ilgiau tai trunka, tuo daugiau abejoniu. Bet reikia svajoti tiketis ir viskas bus gerai

Kai planavom kudikeli ir ilgai nesigavo, zinojo mama ir kelios artimos drauges, tiesiog buvo per daug skaudu kalbet apie tai su aplinkiniais. O dabar, tai labai laisvai kalbam, kai buna panasi tema nesliapiam, kad ilgai mums nesigavo

Aplinkiniu nuomone kazkaip nejaudina.Savo gyvenima gyvenam tai ir tvarkomes kaip mums reikia.Jei klausia, tai visada atsakau kuo trumpiau.

Sveikos mergaites, toki spaudima manau pajunta visos susituokusios poros.. Mes jau vede 5menesiai, ir net nesvarbu su kuo kalbetume, su kuo bendrautume, visi snabzdasi ir vis klausineja gal jau.. negana to esu nuolat stebima per padidinamaji stikla, ka valgau, ka geriu, ar isvis geriu alkoholi.. jei kam pasakau, kad galva skauda, tai mama net vaistu neduoda, o per Kaledas privalgius visi tik ir stebejos issiputusiu pilvu.. KOSMARAS!!!! Jau net ir mano vyra pradejo nervinti toki dalykai.. todel visiem paskelbem, kad Naujus metus sutikom blaivus SIAIPSAU, nes norejom!
Gal nekreiptume tiek demesio i visa tai, jei istikruju nesistengtume pastoti.. Dar tik viena menesi meginom, bet.. Tos visos kalbos ir kaisiojimai sliaustiniu po nosia tiesiog kartais gali is proto isvaryti...

labukas visoms planuojancioms...
mes su Mb planuojam labai seniai ir zinoma turim visokiu problemu, del tu problemu as kalbuosi kitame skyrelyje, kur gaudo gandrus
ir mes planuojam ne viena menesi ir net ne metus, o klausimu tai girdziu po 2 kartus per diena is skirtingu zmoniu...pradzioje eme uosviai terosizuoti, bet kai suzinojo, kad negalim tureti taip lengvai, ir kai suzinojo kokios KAINOS, tai sitas klausimas jiems dabar tabu , kad apie tai pasakiau savo draugemes ir motinai su sese irgi gailiuosi, visi su savaias priciudais, geriau butu nezinoje maniau, kad jei issipasakosiu bus lengviau, bet ne velnio taip nebubo, nes niekas tuose reikaluose nenumano geriau, nei tokios kaip as, kurios zino kas tai per problema...
o klausiantiems kada bus vaikuciu-as pasiulau nesiklisti i mao ir mano vyro lovos reikalus, nes tai yra labai asmeniskas dalykas, kada ir ka as planuoju mano lova ir joje gulintis mano vyras nera viesi kai reiks zvake kam palaikyti-as paskambinsiu klausimu daugiau nebuna

Na mano anyta begalingai nori anūkėlio, bet pazizėjimai į tą temą pritilo, kai leptelėjau, kad jei ji nori vaiko, tai tegul pati jį ir susiorganizuoja. Pagimdyt jau tikrai neišeis, tai gali paimt gatavą iš vaikų namų ir džiaugtis į valias, o mes vaikais užsiimsim, kai mums šito reikės. Nelabai jautru, bet kitaip žmonės nesusigaudo, kad savo poreikius turi tenkinti patys, o ne patvarkant kitų asmeninius gyvenimus.

na kad mes planuojam žino tik viena mano draugė. MB mama mums nieko nesako nes dabar turi kelių mėnesių anūkėlę, mano mama nors turi tris anūkus nori jau mano ir vis kalbina mane kai aš pasakau kad dar ne laikas, tai ji man vis sako o pamatysi po to ir per vėlu gali būt, man tie žodžiai labiausiai stringa, nes jau 3 ciklą kaip planuojam. Dar MB sesers vyras vis mums reguliuoja kad reik jų mergytei pusseserės ar pusbrolio ir man aiškina, ką aš vyro negaliu užspust, kad vaikų turėtumėm Žodžiu kiekvienam atrodo, kad čia kyšt myšt ir viskakas, kam pavyko netyčiukus turėt, o kas planuoja yra taip kaip yra

Kai pastojau ir persileidau pirma karta, zinojo tik vyras ir mano seimos nariai, vyro seimai nesakem, o jie kaip tycia klausinedavo kada jus turesit ir pan. man aisku buvo skaudu, kad niekas nesigavo su pirmu nestumu, tai as grazia forma jiem leidau suprasti, kad neklausinetu, nes cia kiekvieno asmeninis reikalas, o kai bus tai pasakysim. as pati irgi neklausineju, kodel kiti neturi. tie kurie pastoja kai uzsimano ir neturi problemu tiesiog nesupranta kitu, bet tai skaudina.

Mes turime problemų su pastojimu, tai irgi skaudūs tie klausimai. Bet kažkaip stengiamės neužsiciklinti, į tuos klausimus reaguoti naturaliai, be pykčių, be diskusijų, kartais net su humoru. Šiaip iš esmės tie žmonių klausimai ir komentarai tai juk tik gero linkint. O mūsų savijauta priklauso nuo mūsų pačių reakcijos į tuos klausimus. Šiaip paskutiniu metu vis po truputi daugiau žmonių sužino apie mūsų bėdą, bet nedetalizuojant. Tikimės dar laimėti laiko ir išsisukti nuo bėdų papasakojimo uošviams. Kol kas tik mama ir SM žino visas detales, kitiem stengiuosi neišpasakot visko. Mūsų giminėj šiemet du pagausėjimai nusimato, tai arba pavyks nukreipti dėmesį nuo savęs, arba sulaukti dar daugiau klausimų, o gal pavyks prisijungti prie to pagausėjimo ( ko labiausiai norim ir tikimės ).

Aš kažkaip bijau vyro šeimai sakyti, nemanau, kad supras. Nenoriu apkalbų, kritikų. O ir šiaip nesinori senų tėvų skaudinti ir savo rūpesčius ant pečių užkelt, juk nervuosis, o nieko pakeist negalės.

O mane kartais labai suerzina zmones su klausimais '' na tai kada turesit vaikeli, ko laukete juk laikas tai bega ir t.t.'' taip ir norisi pasakyti UZSICIAUPKIT !!!! cia ne jusu reikalas. Bet jau esu apsipratus, kad vis negalim sukonstruoti leliuko uzeina kartais karstos minutes kai pamatau besilaukiancia moteri ar vezimeli su kudykiu suskausta sirdele, bet suprantu, kad mes galim vaikelio ir netureti , bet kalbeti sia tema galiu tik su vyru. Keletas draugu musu turi tokias pacias problemas tai niekada apie tai nekalbam ir nieko neklausinejam.

man labai keista, kai žmonės patys susidūrę su panašiom problemom, bet sulaukę netikėto stebuklo, nesupranta, kad ne visiems pasiseka stebuklo sulaukti. Labiausiai nervuoja, kai pasako kas nors kad atsipalaiduotume. O mes tieiosg tuo gyvename ir nesijauciame įsitempę, tiesiog tai mūsų kasdienybė.

Sveikos merginos,net apsidziaugiau suradus sita tema,nes galvojau,kad cia man vienai sunku,kai visi klausineja ir bando iskvost... nu kada jau mes labai veikia tokie dalykai ir net nejauku,kai paklausia,jauciu kaip as nuraustu ir nusuku akis,kaip kad kazka blogo buciau padarius,laikykites merginos, ir kaip mano mb sako viskas turi but gerai

Sveika prisijungus Na nerausk, juk tu tai nieko blogo nedarai. Pabandyk kada apsimest, kad tau tai nesvarbi tema ir nesivelk i kalbas toliau. Aš būna pabaigiu pokalbį "yra, kaip yra" arba "bus laikas, bus ir vaikas". Na žinoma įkyruoliai ir prie šių frazių gali prisikabinti, bet aš kol kas nesusidūriau su tokiais įkyruoliais, nors su vyru 4 susituokę, kaip ir į akis labai krenta, kad dar vaikų neturim. O vienas geresnių būdų užraukti pokalbį ta tema būdavo anksčiau, kad "manno vyras jaunesnis už mane, dar nepasiruošęs vaikams ", nu bet dabar jau neveikia .

Sveikutės

pasiguosiu ir aš, mane labiausiai nervina draugai, kurie jau laukiasi antrųjų atžalų...ir vis tai kada jūs jau laikas ir pan..., bet niekas nepagalvoja, kad ne be reikalo mes neturim ..., aišku mes tik dabar pradėjom planuoti... labai tikiuosi kad pavyks, tik tų O dienų nemoku paskaičiuoti.... na bet tikiuosi išmoksiu

o mes tai esam pasake draugam, kad "taip, bandom, bet nesigauna". uz tai paciai daug smagiau, kai uzeina juodos minutes, galiu draugems pasipasakot - pasidaro lengviau. o be to, niekas taip ir nesikabineja, nelenda i akis. tiesa, tevam tai tikrai nieko nesakysiu, ypatingai vyro, nors jie labiausiai ir skaudina su savo "anukais". dar kazkada uzmete "paziuresim ar TU is vis turesi vaiku". nu ir ka, uzsifiksavo pas mane galvoj. kazin ar atleisiu kada. o savo mamos tai nenoriu skaudint, nors ji man atrodo itaria, kad cia ne siaip sau mes neturim, nes pati tik po 8 metu manes susilauke. o darbe tai labai faina, niekas niekad nieko nesako, neklausia, tik pletkai sklando sau graziai, kad jau laukiasi, kad jau iseis tuoj i dekretines ir taip jau beveik metai:)
manau artimiem zmonem, kurie tikrai uzjaus ir supras, paskyt galima, taip gyventi daug paprasciau, nereikia kiekviena karta galvot kaip cia issisukus ir neuzvozus

kai vyras kazkodel buvo sugalvojes, kad yra nevaisngas ir kai po vestuviu visi pradejo uzsisakineti anukus tai man buvo labai skaudu, bet pasirodo maniskis kvaila teorija buvo iskeles, nes viena karta to nepavyko padaryti.