Man sita tema irgi kazkada buvo aktuali... Su vyru pragyvenome 5 metus, kol subrandinome nora tureti kudiki... Na, vis atrodydavo nepalankus metas - tai mokslai, tai vieno kambario butas, tai dar aukstesni mokslai... Taigi, klausimu apie seimos pagausejima susilaukdavom pastoviai, o kai dauguma draugu apsivaikavo, tai net tiesiog ikyriai budavom tardomi - kada? kodel?... Nuleisdavom juokais, bet erzindavo, oi kaip erzindavo... Ypac uzknisdavo kai kuriu draugiu pasakymas, kad as to ar ano nesuprantu, neisivaizduoju ar tiesiog esu ne tokia normali - nes neturiu vaiko Tiesa sakant juk nezinojau, ar mums pavyks, kai jau sugalvosim - jau vien tos mintys pasedavo nerima ir dar didesni priesiskuma panasiems klausimams... Todel, as jus, mergaites, labai suprantu, ypatingai tas, kurios be galo troksta ir laukia sito stebuklo...

O sita tema, manau, tikrai nesipesti skirta.
Man taip grazu, kai jus taip palaikote, padrasinate, ikvepiat vilti viena kitai... Jus taip graziai cia bendraujat, kad as pastoviai skaitau, kaip jums sekasi, tiesiog isgyvenu jusu bedas (isivaizduojat, Daivute net sapnavau) ir kartu su jumis laukiu didziuju stebukleliu!!!

Julyte, brangioji, o tu siandien tikrai ne nuotaikoj, o tai leliukui kenkia Nesipyk ir nepyk, kad tave kazkas izeide... Pagalvok, kartais labiau zeidzia uzslepta skaudi mintis nei tiesmukas tuscias zodis

.................................

Nagi nesipykim
Visur būna visokių visokių žmonių.Ir ,be abejo ,su nejautrumu susiduria tiek negalinčios pastot,tiek ''ne laiku''pastojusios.Kaip liaudis sako,niekas negimė,nevedė ir nemirė neapšnekėtas.Nieko čia ,matyt,nepadarysi.
Bet, Julyte,tu savo žodžiais ,kad vaikai patys renkasi savo tėvus ir laiką ,pataikei ir man į skaudžią vietą. :huh:Tikiu,kad to gal ir nenorėjai. Sutinku su jau išsakytais žodžiais ,kad tavo pasičiupta profesorės citata tavo atveju labai tinka:vaikelis tave pasirinko ir būsi,tikiuosi, labai puiki mama.Beje ,ši frazė ,mano manymu,banaloka ir daugiau tėra žodžiai ,net jei jie profesorės ištarti.
Tikiuosi, tu aklai netiki jais ir supranti ,kodėl moterytės pasipiktino.
Čia rašančios nesitiki vienodų nuomonių,bet turėjai pastebėt ,jog daugumai čia senokai ne 22 .Kai ant nosies 30, tavo vaikelis neskuba, o aplinkiniai tai puikiai mato,jautiesi ,patikėk,tikrai nekaip.Nesvarbu,ar tave jau užgavo ,ar dar užgausĮdomu,ką tokiai moteriai pasakytų tavo profesorė?Gal ji galėtų paaiškinti ,kiek tokiai Lincei dar laukti ir paaiškintų,kodėl ji nenusipelniusi tokio paprasto stebukliuko?Būčiau labai nustebinta,jei ji atsakytų,ką nors orginaliau nei''toks likimas'',''gal jūsų kitą misija''ar panašiai.Tam ,Julyte,nereikia būti profesore.
O DABAR TAIKOS REIKTŲ

JULYTE,

tu iš tiesų ESI BE GALO ŽIAURI . kaip gali prieš mus, kelerius metus nepastojančias, eikvojančias tam paprastam dalykui (pastojimui) begalę laiko, sveikatos ir pinigų, didžiuotis tuo, kad pastojai vartodama kontraceptikus. tau ne tik nereikėjo jokių pastangų, tu tą gavai ant lėkštutės paauksuotais krašteliais.

bet reikia tau atleisti, nes tavo ribotumas ir kategoriškumas eina iš tavo jaunumo ir nepatyrimo. nė kiek neabejoju, kad aplinkinių reakcija į tave didžia dalimi nulemta tavo pačios elgesio. tau dar labai daug reikia ugdyti savo asmenybę. sėkmės.

Mano dvi pusseseres, kurioms apie 30 metu niekaip negali pastoti. As su jom artimai draugauju, bet dar niekada nesam susipyke del sios temos, apie kuria labai daug diskutuojame tarpusavyje ir per visus 22,5 metus manes dar niekas nera pavadines ,,ziauria".

Ar ziaurus zmones lankosi vaiku ir seneliu namuose periodiskai???
Ar gali toks bukas zmogus, kaip as, geisti isivaikinti svetima vaikuti, kai ir pats neturi, bent jau kol kas, problemu del pastojimo??? O as ta planuoju padaryti!


Beje, viena mano pussesere taip ir nusprende padaryti, nes jau 10 metu gyvena santuokoje be vaiku.

Sveikutes,
per daug nekreipdama demesio i paskutines diskusijos eiga, irgi noriu pasisakyti, kad zmones, kurie be perstojo klausineja - "o vaikucio dar nesilaukiat?" man atrodo visai nesupratingi... kaip jie nesupranta, kad jei nores sheima pati pasakys, o tai kad pradzioje niekas nenori per daug girtis savaime aishku ir suprantama... okai ateis laikas, visi ir taip pamatys ir nieko sakyti nebereikes...
Ash tai i tokius klausimus atsakau labai trumpai - kai ateis laikas, tai ir bus - ir koks kieno reikalas.

Ex dalyvis

Ir dar prisiminiau tokią istoriją - na tikrai buvo labai nemalonu...
Prieš puse metų buvo draugės gimtadienis - sveciuose buvo keletas draugu bei viena pora su mazu vaikeliu. Šalia jų sėdėjo kita draugė, kuri kaip žinojom labai norėjo vaikelio, bet jiems su vyru niekaip nepavykdavo, maciau kaip ji ziurejo i ta maza leliu. O jo tetis, nieko neitardamas visaip bande juokauti - gal tu nori pas mus aukle pabuti? palaikyk vaikeli, pasimatuok, ar tinka... Matesi, kad tos merginos akyse asharos tvenkesi... Aishku tas tetis nieko blogo negalvojo, bet tai dar karta irodo, kaip reikia buti atsargiems su tokiais svarbiais dalykais.

Ne i tema, bet man labai grazus vardas Dorata, ar tai tavo nick'as ar toks is tiesu vardas?

Bet as vis dar galvoju, man vis dar paslaptis,kodel zmonems niekada neitiksi-vaiku netur: vis piliavoja vis klausineja kodel neturit,
kai laukiesi vaikelio, tada ziuri smerkiamais zvilgsniais ir sako-va jau prisidirbot...
as nesistengiu zmonems itikti-man spjaut i juos...
o ka daryti, kai tie aplinkiniai-tevai ir gimines...as savo tevams nepsakoju apie savo begalini nora tureti vaikeli (nepisant to, kad mes su draugu nesusituoke),bet zinau kad tevai uzsisauktu sakytu, kad esu durna...juk pirma reikia uzsidirbti pirma milojona...
vienu zodziu.....manes pakolkas niekas nesupranta...as augau tevams neturint ne cento, bet isaugau visgi zmogum

Kolkas apie musu bedas zino tik vyro mama (as labai pykstu ant vyro,kad pasake) ir mano kelios drauges.Tik atsibodo klausytis pamokslu,kad greiciau gimdyk,kad ilgai laukiant paskui sunku pastoti ir t.t.Ir tai sako artimiausi zmones: mama, mociute (kuri pagimde 11 vaiku).Nesinori net su giminem susitikti.Juk ir pati gerai zinau,kad sunku ne tik ilgai laukiant,o ir jau dabar....

Man irgi nesinori vien del to su giminem susitikti. O siaip tai nervina, kai drauges kurios turi vaiku kiekviena karta vis to paties linki. As joms atkertu "tik nepradekit mokyti kaip reikia vaikus daryti". Aisku jos zino mano padeti ir manau tikrai gero nori, na bet vis tiek tai nervuoja. Nu cia ir parasiau "nervina", "nervuoja" - nervuota pasidariau

jo-o-o,

mane irgi ilgai žeisdavo klausinėjimai, o labiausiai jo artimųjų.
bet vakar 2 viena kitos nepažįstančios moteriškės paklausė - tai net pati nustebau, kad nesureagavau. matyt, perdegiau pagaliau. dabar pasakau - 'taip taip, žinoma' arba 'na, ką jūs, ne' kai nevystau tos temos ir jie toliau nelenda.

Mane irgi baisiai uzkniso tie klausinejimai. Be to, sakyt 'taip,zinoma' arba 'ne, ka jus' visiskai nepadeda, nes pradeda toliau klausinet ' o kodel', 'o kada'... Nejau zmones nemato, kad nenoriu kalbeti ta tema???? Va, neseniai pazistamas priejo, klausia 'na ir kada seimos pagausejimo laukiat?' o mes su vyru sedim ir tylim kaip durniai. nesakysim gi, kad jau metus planuojam, bet nieko neiseina... Greit bijosiu is namu islisti, kad tik nesutikciau ko nors ir neisgirsciau to prakeikto klausimo...

Lengviau atsikirsti tiems, kurie dar patys neturi... kai klausima jiems peradresuoji, patys daznai nutyla...

Tai, kad tie, kurie neturi vaikeliu, tai dazniausiai ir kitu apie tai neklausineja.

o mano aplinkoj klausineja visokie kursiokai, draugai - nes tipo jei jau susituokei, tai jau ir vaiku turi buti...
net gimines mamai mano ausis uzia - tipo gal kas negerai - bet cia gal daugiau is nuosirdaus susirupinimo...
ai , eina jie visi po velniu, kaip norim taip ir gyvenam, tik pati pajutau, kad nieko nebeklausineju, nors gal ir anskciau nemegau listi.
ir dar ka is forumo suzinojau, kad nestukes uzkinisa klausimai apie tai kada gimdysi, tai turiu dabar dvi pazistamas, tai taip ir pagaunu save, kad noriu klausti, bet neklausiu - nenervinu... bet dazniausiai pacios pasako

O man su druge toks ziaurus nesusipratimas isejo, kai ji pastojo... As, aisku, neklausinejau, nes nenorejau zmogaus erzinti, o ir jinai tylejo kaip partizane. Tai as suzinojau, kad ji laukiasi tik kai sestas menuo suejo! Iki tol tiesiog nieko nesimate, paskui nebuvo kada susitikti o kai atostogos prasidejo, sutikau ja, ziuriu, na graziausiai, nemazas toks pilvukas! Sakau, ko man nesakei, jinai atsauna 'kad paklaust reikejo, buciau pasakius'. Va taip dar buna...

taaaaaip, matyt čia yra bendravimo problema. vis dėlto manau, kad paklausti galima, nes mes ir bendraujame keisdamiesi informacija, tačiau reikia mokėti taip atsakyti į nemalonų klausimą, kad būtų aišku, jog tęsti tos temos nenorim ir tą pastebėtų supantys žmonės. tada automatiškai tokio tipo klausimai aptiltų. bet KAIP atsakyti, kad suprastų nenorint kalbėti apie tai?

kokia jūsų nuomonė?



p.s. čia aš, tipo, ieškau išeities iš padėties, nes visi pripažįsta, kad tokios situacijos dažnos ir jos žeidžia

Paprastai manes apie pagausejima klausinejo tik pirmus metus. Tada puse metu mes dar saugojomes, o po to ta kita puse metu gana greitai prabego. Bet jei kas paklausdavo, suraukdavau antakius, suspausdavau lupas ir debteldavau , taip, kad klausiantysis suprasdavo, kad kazka ne taip pasake Gal ir labai nemandagu, bet va tokia buvo mano gynyba. O pries metus (tada jau buvo praeje beveik 2 metai gydymosi) buvo musu senelio jubiliejus. Susirinkusios bobules prikarksejo jam, kad "...girdi, tau proanukiu reikia, ir kuo greiciau..." Tai senelis pasikviete mano vyra pries visa sveciu pulka ir sako: "Turiu tau uzduoti labai svarbia", mano vyras, budamas labai paslaugus, moraliskai pasiruose padeti seneliui, o stai ka isgirdo: "turi man proanukiu padovanoti, juk tu mano vienintelis anukas... (visos kitos anukes)" Jis nutaise va tokia israiska, kazka burbtelejo, apsisuko ir isejo. Tai dabar mes esam mano vyro giminej tie kurie "kazkodel neturi vaiku ir labai nemandagus". O ka dar patys sneka, tai jau neisivaizduoju. Bet man tai vienodai

va cia snekam, snekam, ir ka galvojat. vakar susitikau tokia kaip ir vaikystes drauge. O ta ir pradejo uzmetineti. Na gal ir pati kalta, nes kazka apie neztuma pasakiau, o tiksliau apie besilaukiancia bendradarbe.
O ji ir pradejo moralizuoti kaip mums ir gi to reikia. Pasakiau kazka tokio: "kad gal mes kaip nors be tavo patarimu apseisim..." tada jau pati pasimete ir pradejo, "kad ir ja nuolat del vedybu spaudzia". o as jai- "ar as tave spaudziu? "- ji dar labiau pasimetusi: "tu ne, bet kiti...." norejau dar riebiau ka nors uzvemti, bet susilaikiau.

nezinau islaisvejau cia tave formume, tai net pradejau laisviau jaustis, kartais taip ir norisi ka nors tokio tikro pasakyti, bet vyras mane stabdo, sako nera ko buti atvirai, gali kiti nesuprasti ir dar labiau iskaudinti...

Tu klausimų visada buvo ir bus, kaip mergaitės rašo - visada jų yra tokių, kurie užknisa, netgi nėštukes pasirodo
Galiu patvirtinti, kad tikrai keičiasi tik klausimų turinys. Bet mūsų reakcija į juos, yra tik mūsų rankose. Pasikartoriu šimtąjį kartą, visada geriausias atoveiksmis klausimui - tiesus tikras atsakymas. Beveik niekada nesirūpinau aplinkinių nuomonę - tegul galvoja ką nori...Mano gyvenimas yra mano gyvenimas. Pabandykit įvertinti, kiek daug dalykų gyvenime nepadarome, nepasakome vien rūpindamosis aplinkinių nuomonę. Kai aš pati pagalvoju kiek žmonių kažkada atstūmiau, nes jie kažkam atrodė juokingi. Iš kiek pati pasišaipiau, nes "miniai" jie buvo kitokie...Kiek netgi artimųjų esu įskaudinusi vien dėl aplinkinių spaudimo ar "nuomonės". Kaip pastoviai dėl tos aplinkinių nuomonės pergyvename absoliučiai visur - ieškodami darbo (iš tos baimės net nedrįstame parodyti, kas iš tikrųjų esame ir ko verti), bendraudami su "atstumtaisiais", eidami į bet kokias valdiškas įstaigas (juk kovoti tenai dėl savo teisių irgi bijome, nes koks chamas "aplinkinis" aprėks, neišklausys, išvarys...), netgi drąsesnę šukuoseną ar ryškesnį rūbelį nedrįstame apsirengti, nes gi ką "aplinkiniai" pagalvos, na ir vaikštom tokios pilkos pelytės, dažnai tokie patys "aplinkiniai"... Netaikiau niekam asmeniškai, bet taip siutas ima, kai pasiskaitau jūsų laiškus, kaip siųsčiaus juos visus ant trijų raidžių..........
Kaip jau ne kartą rašiau, visada sakydavau tiesiai šviesiai "nesigauna mums.." ir "uždarydavau" tą klausimą iki tam tikrų laikų
O iki tam tikrų reiškia, kad dabar tas, kas išdrįsta, klausinėja, kada gi darysiu dirbtinį apvaisinimą O aš ant jų visai nepykstu, žinau, kad manim rūpinasi...O jeigu ir iš smalsumo, na ir kas...man irgi smalsu būtų - juk DIRBTINIS

Visuomenės nuomonė veikia kaip socialinė kontrolė, kuri pasako kaip ir kas turi būti. tai, kad yra svarbi visuomenės nuomonė yra labai naturalu, nes kuomet pradedi prieš ją maištauti, tau tenka nugalėti apkalbas ir ttt. Iš tiesų tik labai stiprūs žmonės gali sukilti prieš visuomenės nuomonę ir nugalėti tuos stereotipus, deja ne visiems pakanka drąsos, stiprybės, motyvacijos... daugelis tų dalykų )(kaip yra elgiamasi, kaip reaguojama) nėra pavaldūs individualiai sąmonei, jie priklauso kolektyvinės sąmonės sričiai...

dar vienas galimas atsakymas kodėl mes slepiam, tai, kad tikimės, jog viskas išsipręs pakankamai greitai ir niekas to (mūsų problemėlės) nesužinos. ir tik post factum galėsi pasisakyti, nors irgi nebūtinai...

miesto visuomenė ir aplinka liberalesnė, čia visos naujovės praeina sklandžiau, o kaimas išlaikydamas tradiciją išlaiko ir tradicinius stereotipus:
prisimenu mano senelių kaimynų sūnus ir jo žmona niekaip nesusilaukė vaikučio (deja ir iki šiol), tai tokių kalbų teko girdėti, kad oi , oi... taip gali sakyti, kad čia jie silpnapročiai, neišprusėliai ir pan., bet skaudina tai tą, kuriam tie žodžiai yra skirti - ir tai buvo sakoma tiesiai į akis. vėl gi kaip būtų, jei būtų atsakyta tiesiai - kad negalim turti vaikų - jam buvo pasakoma - ieškok naujos bobos, kam tau ta bergždžia karvė...

todėl tos baimės yra labai naturalios. ir jei neturi tiek stiprybės, kad galėtume su tiesa ištoti prieš visus, tai gal geriau nutylėti, nes iš tiesų gali būti dar skaudžiau.
o pasipasakoti artimiems draugams gal ir gerai, jei jais pasitiki, jei nenuvalkios tos žinios.

taip, pritariu Daivai ir Anelijai, mano nuomonė kažkur tarp jų - išlaikyta nuosaiki pozicija, dalį pritaikant iš vienos nuomonės, dalį - iš kitos.

JŪS, FORUMIETĖS, VISOS TIESIOG ŠAUNUOLĖS




Papildyta @ [mergetime]1079682596[/mergetime]
dalimis todėl, kad kiekvienas atvejis yra individualus, vienetinis - pvz. mano situacijoj yra daug įvairių niuansų ...

žinote,

jau vien tai, kad mes ta tema forume diskutuojame, ir dar yra pasisakančių - tai labai gerai

juk daug yra ir tokių, kurios skaito, tačiau 'nedrįsta pareikšti savo nuomonę' - jau parodoma, kad galima ir net reikalinga ir kita reakcija į nemalonius klausimus - net tik nepatogumas ir įsižeidimas

Reprodukciniu sutrikimu tai bent jau isoriskai nesimato, o kaip neigalieji jauciasi musu visuomenej...Ziauru... Dar daug laiko tures prabegti, kol visuomene ju prades "nebepastebeti".

Man si tema gerai zinoma.. kadangi mes jau 2 metus kaip apsizenyje, tai nuolatos jauciame kitu rupesti padeti mums pastoti.. visai neseniai is aplinkiniu suzinojome, kad mus laiko nevaisingais - labai skaudu buvo , bet dabar visai nekreipiu i tokias kalbas - kas klausia specialiai sakau, kad negreit bus lelius, o kada mes dviese suplanuosim ir padarysim laikysim tai ko ilgiausiai paslaptyje, kol viskas nepasimatys... nes tai tik musu dvieju reikalas

Mergaites, nepykit, bet paskaicius jusu postus, kazkodel susidaro nuomone, kad va ir vel mes pacios kalciausios del savo problemu, atseit ir bendraut nemokam ir kompleksuotos esam... Man, zinokit, tas kaltes jausmas ir taip nemazas, ir pries savo vyra, ir pries gimines...

jeigu žmogus jaučia, kad kažkas negerai, ir dėlto patiria diskomfortą - reiškia, kad reikia kai ką daryti pačiam, keistis pačiam, o ne 'tyliai' kaltinti aplinką, kuri nuo to visai nesikeičia.

Cia as ne apie aplinkos kaltinima, o apie saves kaltinima. Siap tai pagal viska, netureciau saves kaltinti, nes darau viska imanoma ir neimanoma kad pasiekciau tiksla ir prie to dar neprarasciau vyro, darbo ir t.t. Be tas jausmas vis tiek YRA, jis yra aktyviai palaikomas aplinkiniu i kuriuos nekreipti demesio ir vaidinti amzinai besisypsancia optimiste kazkaip neiseina. Ir del to tiesos sakymo... Bandziau as sakyti tiesa, kad va, neiseina man pastot, gydausi, na ir ka, manot susilaukiau supratimo is ko nors? Tik daviau 'medziagos' pletkoms... Tai kad grizom prie to, nuo ko pradejom, taip rekia keistis paciam, bet aplinkiniai nuo to nepasikeis ir vis tiek kankins tave tais klausimais. Uzburtas ratas.

'Tai kad grizom prie to, nuo ko pradejom, taip rekia keistis paciam, bet aplinkiniai nuo to nepasikeis ir vis tiek kankins tave tais klausimais. Uzburtas ratas. '

kai pasikeisi pats, pasikeis tavo reakcija į aplinkinių žodžius. žmogus ir aplinka yra glaudžiai susiję, jie įtakoja vienas kitą. visas pasaulis yra viena didelė visuma, harmonija, pusiausvyra.

Daiva B., aciu tau uz gerus ir teisingus zodzius.
As is tikruju pernelyg jautriai reaguoju, tos nesekmes mane pribaigia, jauciu, kad baigiu prarasti pasitikejima savimi. Gal kur yra Vilniuj psihologine pagalba nevaisingoms moterims? Jauciu, man laikas ieskoti profesionalios pagalbos, abejoju, kad pati sugebesiu pasikeisti. Niekad nemokejau apsiginti, o dabar tai isvis pasidariau kazkokia nervinga "plaksa"...

Sveikos, mano istorija visiskai tokia pat. Uzkniso visu klausimai, kreivi zvilgsniai. Mes su vyru penkis metus dareme, laukeme ir vel dareme, ir vel laukeme. Tevai mano jau buvo pradeje aiskinti, kad man kito vyro reikia. O jo mamele, pasake, kad ko gero tai, mano begaliniu abortu pasekme... (Nors as ju ne vieno neturejus) Atsitiko tai, kad nesinorejo su niekuo bendrauti, nebeliko pazistamu, pradejau vengti zmoniu. Liko tik kelios geros drauges. Bet stebuklas!!! As - 13 savaite nescia! Ir vaikeli ne gandras atnese, o Kaledu senelis. O sako, kad kaledu senelio nera....
Papildyta @ [mergetime]1079690593[/mergetime]
Yumi, suprantu tave. Bet ar bandei kreiptis i Vaisingumo klinika, Vilniuje. Super gydytojai. Tiesa, siek tiek tam reikia pinigeliu tureti. Tu tik nusiteik, kad kas beatsitiktu, vaika tu vistiek turesi. Man tai padejo. Net tada, kai ir vyras pradejo aiskinti, kad gal reikia susitaikyti su ta mintim, kad jau nieko nebus, as vis sakydavau: NESAMONE!

Nemanau, kad yra specializuota tokia psichologinė pagalba. Iš dalies gal dėl to, kad moterys pačios nelabai ieško tokios pagalbos, iš kitos pusės gal ir dėl visuomenės požiūrio, kad tai ne problema, kad mes čia, atsiršau už išsireiškimą, "ieškom šiknoj smegenų" ir pačios padarom problemą, kur jos nėra...Juk kas neturi tokios bėdos, galvoja, kad anokia čia bėda, o jeigu dar ir nesam ubagės, turim normalias šeimas, normalius darbus, tai iš viso pasiruošę mus akmenim apmėtyti, kad "varom Dievą į medį...".
Užsienyje tikrai yra tokios tarnybos, apskritai ten (gal ne visur, negaliu absoliutinti) į tokius dalykus ypatingai žiūrima subtiliai. Man net keletą kartų teko skaityti amerikietiškuose forumuose tokius dalykus - ten labai griežtai atskiriama riba tarp nėščių moterų ir nevaisingų. Ten kitokios psalvos šriftu būna perspėjimai nevaisingoms moterims, kad vat toje ir toje temoje kalbama apie įvykusį nėštumą ar vaikus, kad tų moterų netraumuoti...Netgi nevaisingų moterų skyrelyje viena iš nuolatinių dalyvių pasakojo laimongo pastojimop po IVF istoriją ir ją pradėjo tokiu perspėjimu ČIA BUS PASAKOJAMA APIE LAIMINGĄ NĖŠTUMĄ. Aš asmeniškau manau, kad čia jau perlenkta lazda, kaip kaip parodo visuomenės požiūrį ir subtilumą kito nelaimei...
Tai va link ko suku, panašu, kad kolkas nelabai kas mums padės jei pačios nepadėsim...Taigi mūsų planuotas susitikimas saulutei išlindus įgauna vis aiškesnę darbotvarkę...Juk kai pradėsim garsiai kalbėti apie nevaisingumą ir dar kažko reikalauti, patirsim tikrai didelį puolimą...Bet gi sakiau - į visus klausimus turiu atsakymą Gal mūsų susitikimai taps kažkokie reguliarūs, esu tikra, kad labai galime viena kitai padėti...

Akva, as ten ir lankausi, pries menesi pradejau gydytis. Taciau kol kas mano mevaisingumo priezastis neaiski. Aciu tau uz palaikyma!
Tokie pavyzdziai is tikruju ikvepia, sveikinu ir linkiu visko ko geriausio!

Daiva B. o kada ir kur jus planuojat susitikti?

Akva, valioooo, sveikinu, kaip džiaugiuosi už tave. Vat kokie pavyzdžiai įkvepia Dideliausios jums sėkmės

Yumi, menuo - tai dar tik pati pradzia. As tenai lankiausi nuo 2003 geguzes menesio. Mano priezastis buvo ta, kad mes su vyru visiskai nesutampame niekuo: t.y. as su kitu ar jis su kita galime tureti vaiku o mes abu - ne. Kai pagalvoju, dar kokia pries desimt metu, tai butu buvusi neiveikiama problema. O dabar menkniekis.
Tu tik tikek, kad viskas bus ok! O jau po 6-7 menesiu ir mums visoms pranesi, kad laukiesi...
Aciu Daiva B!

Sveikutes ,

BUUUUU kaip siandien niuru , nera saulutes ....

Nu skaiciau , skaiciau jusu zinutes ir galvoju...
Pas mane panasi problema , tiesa su bandymais pastoti neiseina koks daugiau nei pusmetis(turejau negimdini nestuma dar ) i tuos klausimus - kada baby bus pas mus ? pries ta pusmeti visai nekreipiau demesio , bet dabar - skaudina.
Ir dabar galvoju koki cia atsakyma sugalvoti . kad uzklauseja siuo klausimu padet i vieta ir daugiau neklausinetu.
Nu uosvene - tai kita sneka ... Ji pas mus tokia nelaiminga tik viena anukeli turi , va kitos kiek daug anuku turi - kokios jos l a i m i n g o s !
Nu b.............

Atsiprasau , susinervinau .

Gal kokiu ideju turit ? (Paryskintu klausimu)

"Mano priezastis buvo ta, kad mes su vyru visiskai nesutampame niekuo: t.y. as su kitu ar jis su kita galime tureti vaiku o mes abu - ne. Kai pagalvoju, dar kokia pries desimt metu, tai butu buvusi neiveikiama problema. O dabar menkniekis."

Oi, dar ir taip buna??? O kaip jus tai issiaiskinot?

Yumi, reiskias taip: ten daro toki testa: tu su vyru pasimyli nakti, ryte eini pas ginekologa ir jis is taves paima kelis spermiukus. Po to laboratotijoje ziuri ar jie tavo viduje gyvi ar ne. Maniskiai buvo visi mire.
Po to gali buti taip, kad tavo vyriskio spermiukai nejudrus, vienu zpdziu tinginiai. Taip kad ir vyreliui butu neprosal pasitikrinti. Juk abu norite vaikelio, del to negali buti priezastis tik tavyje.

Jis kazkada priez puse metu dare ta spermograma, lyg viskas ir tvarkoj buvo. Bet turbut reiks pakartot ir ta testa pasidaryt. O tai kaip tas reikalas gydomas? Vaistais ar iskart inseminacija siulo?