Ka manote apie aplinkiniu spaudima "tureti vaiku" ir nuolatini klausinejima apie tai?
Kam pasisakote apie pastojimo problemas?

Mane asmeniskai labai uzgauna tokie klausimai. Apie musu problemas del vaiku zinome tik mes su vyru (ir, aisku, forumas )
O klausimu ir uzuominiu sulaukiu nuolat. Tai is uosviu, tai is draugiu, tai darbe bendradarbiai skaiciuoja "kieno dabar eile".
Jei ka nors numyki neaiskaus, tai tada pradeda itikineti, kaip mums reikia vaiku, kad ir amzius jau pats tas, ir t.t.
Nesuprantu, kaip gi taip. Pirma, negi pradesime gimdyti vien del to, kad to reikia JIEMS, antra - kaip nesusimasto, kad buna visokiausiu problemu, ir kaip tokiu atveju liecia skaudzia vieta?
Pazistu viena mergina, kuri kelis metus slepe savo bedas, o paskui pradejo tiesiai i akis visiems rezti, kad yra nevaisinga, tai suprantama panasios uzuominos pamazu baigesi.. Bet negaleciau taip. Tikrai nesinori savo skausmo viesinti, juolab tiems, kurie to nepatyre.

Kaip suprantu. Tikra tiesa. As net su viena daruge jau nenoriu susitikti, nes paskutines jos replikos buvo gana uzgaulios. Deja, bet taip kalba zmogus, kuri pati pries kelis metus turejo rimta operacija ir galejo buti tikimybe, kad paciai bus komplikuotas pastojimas (tiesa tai dar ir nepaneigta, nes ji vaiku neturi... bet dar ir netekejusi, tai ir to spaudimo kaip ir nera...)
Taip elgtis nesazininga. as pastebejau, kad zmones kartais taip klausineja noredami ispesti teisybe, kad paskiu galetu lyg ir pasidziaugti - matai jie negali tureti vaiku, jei man taip butu nusizudyciau - cia turetu buti citata..
man regis cia pardeda veikti jau visokie psichologiniai gynybos mechanizmai. nes ta sakini pasake vaikinas, kuris turi probelmu su impotencija...
ech...
o po pokalbiu forume kazkaip isidrasinau. vyras net tildyti pradejo, kad visiems taip nepasakociau, nes taip labai daug dar ir nebandem.

Mane tai irgi siutina tas aplinkinių ,,rūpestis''! Kol esi netekėjus,tai baisiai rūpi kada ištekėsi. Kai susituoki,tai kada bus vaikai.Mes 5m.pragyvenom be jų...Tai buvo baisiai daug mokytojų , kad nesusilauksim, ilgai delsim.Dabar kai sūnui dar nėra metų jau vėl baisiai rūpinasi,kad reikia sesutės ,,bus augint vienas vargas''.Na o mano atsakymai jiems tai būna nuo nuotaikos.Kartais ir nelabai taktiški,bet reikia nesupratėlius į vietą pastatyt

Ot blyn O as gi ir esu ta kiaule, kuri puola del vaikuciu. Savo drauge, kuriai jau 32 ir savo bendradarbe, kuriai siemet bus 29 as nuolat paspaudziu, kad biologinis laikrodukas gi jau tik tak. O net nesusimasciau, kad zmones gal jau diba ta linkme aktyviai

O man atrodo, merginos, kad jūs dažnokai sureikšminat aplinkinių susidomėjimą ir reakciją į jūsų problemą. Aš manau, kad ypatingai reti atvejai, kai kaip jūs sakote žmonės nori pasdžiaugti ar pasišaipyti iš jūsų nelaimės. Tiesiog jūs užsiciklinusios ties savo problema ir jums atrodo, kad ir kiti apie tai tegalvoja. Manau, kad gal netgi dauguma klausinėja norėdami pasirodyti malonūs, pasirodyti, kad jūs jiems rūpite...
Nevaisingumas nėra gėda, nėra pažeminimas. Galbūt aplinkiniai tik jūsų pačių požiūrio atspindys...
Atleiskite, jei įžeidžiau.

Evasa, širdis visada plyšta...Matyt, nėra nuo to vaistų...Aš maniau, kad nuo to jau išsigydžiau...Rodos, ir vaiką turiu...Rodos, ir daug metų praėjo...Maždaug prieš šešerius metus laukėsi antrojo vaikelio vyro sesuo...Nekenčiu pavydo ir jokių blogų jausmų...O kaip buvo skaudu, kai sužinojau, kad laukiasi...Kaip buvo skaudu, kai mačiau, kaip džiaugiasi vyro tėvai, kaip rūpinasi, paskui kaip šokinėja aplink naujagimį...Dar ir krikštatėviais mus su vyru pakvietė...Turbūt buvo didžioji krizė, kai norėjosi visa gerkle rėkti - PALIKITE MANE RAMYBĖJE...AŠ GI PRIE JŪSŲ NELENDU, KO JŪS NORITE IŠ MANĘS...Panašiai tuo laiku negalėdavau žiūrėti į nėščias moteris, į mažus vaikus...Žinau, kad žinote, ką tai reiškia...Paskui viskas kažkaip aprimo ir ta sakyčiau gal net neapykanta peraugo į didelį džiaugsmą už tas, kurioms pasisekė labiau.
Tai va...Maniau, kad aš jau išgijau...O dabar vėl viskas kartojasi po mano nepavykusio IVF...Greičiausiai tai susiję su sušlubavusia viltimi...matyt apleidau Bažnyčią...bet aš vėl negaliu žiūrėti į nėščias moteris ir mažus vaikus...Šį kartą man tai nebekelia neapykantos ar pavydo, bet kelia klaikų skausmą...Ir jei anksčiau dar pagalvodavau apie įvaikinimą, tai dabar vienintelė mintis - NORIU SAVO SAVO SAVO SAVO SAVO...Ir dar žiūriu į vyrą, absoliučiai sveiką žmogų, kurio galimybės turėti vaikų su sveika moterim yra kone 100 proc. ir man taip gaila jo...Et, vat tau ir stpri...

O dėl anytų...Visos jos tokios...Mano santykiai visada buvo puikūs, gerai sutarėm, susiskambinam dažniau nei ji su mano vyru, visada maloni, paslaugi, padedanti. O vat prieš kokiu spenkerius metus pas mus su vyru buvo krizė, svarstėme net skyrybas, o anyta per daug nesigilindama ir pareiškė "gal ir gerai, susirasi kitą, tau vaiką pagimdys..." Negaliu pasakyti, kad užpykau, visada stengiuosi suprasti ir pateisinti kitus...Ir ją suprantu, bet širdies niekada "nebeatiduosiu"...Ir svarbu man tik tai, kad vyras tebėra su manim ir kad tai laiko bendra mūsų nelaime...

gaila, kad si problema egzistuoja... bet viskas, matyt, priklauso nuo poziurio, kaip priimi kitu nuomones... nors yra, zinoma, zmoniu, kurie nori pasitycioti

Bandau apibendrinti jūsų išvardintus motyvus kodėl primenama:
a) gera paslauga - primena, kad biolognis laikrodis tiksi ir tt. KOKS DURNIUS NESKAIČIUOJA SAVO METŲ IR NEŽINO, KAD PO 30 TURĖTI PIRMĄ VAIKELĮ GALI BŪTI KOMPLIKUOTA...
nori pasidomėti, taip išreikšti savo rūpestį jumis. JEI TIKRAI RŪPINTŲSI, IŠLAUKTŲ KOL PATS PAPASAKOTUM. AR BENT JAU KLAUSTŲ NE VISAI ATVIRU AR PRIMITYVIAI METAFORINIU TEKSTU (iš serijos kada gandrai atskris?)
c) tiesiog klausia, nieko negalvodami. O GALVOTI BŪTINA, TAM GALVA IR DUOTA.
d) nori įgelti. GAL IR NE VISAI SĄMONINGAI, BET TARKIM, KAD IR ATKERŠIJAMA (esu stebėjusi tokia situaciją, o gal ir pati esu panašiai pasielgusi - kaip jūs man, taip aš jums).

Daiva, matai kad ta tema yra tokia skaudi, kad mes ir reaguojam gal neadekvačiai, bet taip jau yra.
Apsispręsti pasakoti ar sudėtinga. Aš žavėjausi dėde, kuris sirgo vėžiu. jis tą žinojo ir nuo kitų neslėpė. jis taip naturaliai pateikdavo tą informaciją, kad žmonės labai naturaliai sureaguodavo.
Aš manau, kad viena priežastis kodėl mes tai slepiam, tai baimė pirštų badymo, apkalbų, perdėtos užuojautos ir ttt. nes tikrai atsiras žmonių kurie neturi takto ir mus jau atvirai įžeistų.
kitas dalykas, jei esi pakankmai stiprus ir galėsi prieš tai atsilaikyti, išsivaduoti iš tų baimių.

Daiva, Slyvutė pasakojo, kad jų vyrai priima kaip bendrą bėdą, o kaip kitoms? ar supranta vyrai, jei probelma tik pas jus?

Mes labai ilgai su vyru slėpėm savo bėdas nuo aplinkinių. Labai ilgai. Ir dabar jau galiu pasakyti - tai buvo ne visai teisingas sprendimas. Kodėl? Paaiškinsiu, jeigu man išeis.

Gyvenom dar tada pas uošvius, name, buvom gausios "itališkos" šeimynėlės dalis. Iš pradžių į visus klausimus dėl vaikelių atsišaudavom ir rimtai, ir juokais. Kai supratom, kad turim problemų, visi tie klausimėliai pradėjo žeisti - natūralu. Tačiau tada tai tapo mūsų didžiąja paslaptimi. Kai man teko gultis į ligoninę laparoskopijai (kurioje beje užtrukau beveik savaitę - anafilaksinis šokas), melavau uošviams kad išvažiuoju į kelių dienų konferenciją ir t.t. Graužėmės su vyru dėl kiekvienos nesėkmės, jautriai reagavom į bet kokią užuominą į vaikus, ypač iš abiejų tėvų pusės. Kol galiausiai pradėjau jausti, kad toks kiekis skausmo ir blogų minčių, koks susikaupė pas mane, tapo nebepakeliamas. Gyvenimas įvairavo į duobę, duobės kartojosi vis dažniau...
... Ai, toliau kažkaip tingisi pasakoti ir nesinori vėl pergyventi visus tuos jausmus... Vienžo, gavosi taip, kad sužinojo mano mama (pati jai viską papasakojau, nebegalėjau tverti). Buvau nustebinta jos reakcijos, nesitikėjau tokio supratimo ir palaikymo, atrodo niekada iki galo jos nepažinojau. Vėliau sužinojo mano anyta. Dabar neriasi iš kailio siūlydama įvairiausią pagalbą. Na, mūsų atveju, kai neaišku kodėl nesusilaukiam vaikų, manes ji kaltinti negali. Gal todėl jokio neigiamo aspekto iš jos nejaučiu, atvirkščiai. Žodžiu po to jau liežuvis atsirišo. Su vyru nusprendėm nuo nieko to neslėpti. Nesiskelbti patiems, bet jeigu kažkam iškyla toks klausimas, sakyti tiesiai kaip yra.
TAI YRA DIDŽIULIS PALENGVĖJIMAS. Palengvėjo ant širdies, siela išsilaisvino iš tos paslapties ir nevilties gniaužtų. Nieko nebereikia slėpti, galvoti kaip išsisukti nuo atsakymo ir t.t. Man nebesvarbu ką apie tai galvoja žmonės. Tai, kad mes neturim vaikų, NĖRA MŪSŲ KALTĖ.

Kita vertus, kaip rašė Daiva apie vyro seserį, man buvo panašiai. Prieš mėnesį mano sesuo susilaukė savo pirmagymio, suplanavo net tiksliai, kad gimtų ožiaragio zodiako ženkle. Man apskritai, tokie planai atrodo "iz oblasti fantastiki". Jau natūraliai net nesuvokiu, kad galima turėti vaikelį, kada tik užsimanai. Na, bet kalba ne apie tai. Žodžiu, norėjau pasakyti apie savo reakciją, kai ji man pasakė, kad laukiasi. Aš apsiverkiau ir niekaip negalėjau nustoti. Mano sesutė net pasimetė. Ne, jokių piktų ar blogų jausmų mano širdyje nebuvo, tai buvo nevalinga reakcija. Net nesistengiau aiškintis, kodėl mano kūnas ir širdis sureagavo būtent taip...

Mano vyras mane irgi labai supranta, nors is tiesu dar neaisku, kuris cia kaltas yra del to, kad nesigauna vaikelis, dabar kaip tik tirsimes. Bet jis 100 % isitikines, kad viskas bus gerai ir turesim pati graziausia pasaulyje .

o kas del visokiu spaudimu, tai tiesa, tai tikrai zeidzia, skaudina. Visi tik ir klausineja, kada, kada bus vaikas. kaip susitare visi tevai vis reikalauja anuko, kadangi giminej tik dvi anukes mergaites, tai dabar visi uzsimane berniuko, vienu zodziu siutina, o niekas nieko nezino, ir nenoriu, kad zinotu, nes aisku, kad kaltintu mane. Nezinau kodel taip galvoju

Tuomet, kai nutarem nesisaugoti, mano mama lyg zinodama paklause, o jus jau planuojate nestuma ir as pasakiau taip, tai pirmas bandymu menuo. Tai buvo vienitelis zmogus, kuriam isdrisau prisipazinti ir tebeliko vienintelis zmogus, kuris nuo A iki Z zino ka mes vardan to darom. Kitiems mes nieko nesakem ir zinoma sulaukem labai didelio spaudimo. Taip, buvo sunku ir nepakenciama, uztekdavo menkiausios uzuominos ir as puldavau i asaras. Teiravausi ir siame forume kaip kitos kovoja su tokiu spaudimu ir butent Daivos postas tada mane galutinai itikino, kad nera reikalo gadinti savo nervu ir sveikatos del kazkokiu tai klausimu ar abejoniu (aciu tau Daivute ). Tuomet nutarem, kad jei kas nors dar ikyretu, tiesiog atsakysim, kad ne visiems lemta tureti vaiku. Taip ir padarem (taip vyras pasake savo mamai). Nuo to laiko kaip bebutu keista nei vienas giminaitis nieko neklausia, nebejauciu jokio spaudimo. Beliko tik draugai ir bendradarbiai, kurie karts nuo karto uzsimena. Su draugais situacija gana paprasta - jie pas mus irgi dar vaikiuku neturi, todel tiesiog pasakau - mes laukiam Jusu, kad butu linksmiau. Na o bendradarbiai, jei paklausia ar neplanuojam ar dar nenorit, atsakau, kad planuojam ir norim, tuom ta tema ir uzdarom. Labiausiai baiminausi del pavydziu giminaiciu (is vyro puses), tiesiog esu isitikinusi, kad jiems tai butu labai dziugi zinia. Bet juk tai ne mano beda, juk man tai nuo to nei silta nei salta, tai kodel as tureciau pergyventi, lai tie pavydus giminaiciai paspringsta is tokio dziaugsmo, o as vis tiek susilauksiu savo vaikelio.
Nezinau kas manyje pasikeite, bet siandien as pasiryzusi apie tai kalbeti garsiai - kartais net pradedu galvoti kam galeciau issipasakoti. Na bet kadangi turiu Jus, tai Jums ir issilieju, kitaip ko gero butu labai sunku.
aciu mergaites, kad Jus esate .

Sveikos Turiu ir as tokia drauge, kuri istekejo 18 metu ir po to greitai susilauke mazylio. Ir tada pradejo mane atakuot. Nors istekejau daug veliau nei ji (26 metu). Tai vis klausdavo, is pradziu kada istekesiu, o kai istekejau, kada turesiu vaika (atseit jos vaikui draugu reikia). Ka jus i tai? As gyvenu Danijoje, o ji Lietuvoje ir jos vaikui draugu reikia... Nuo pat pradziu zinojau, kad tai yra sakoma ne del draugystes jos vaikui, o del jos didziavimosi pries mane: is pradziu, as, va istekejau, o tu - ne, o po to del vaiku, as turiu, o tu - ne. Tai mes su vyru kai vaziuojam aplankyt mano tevu, taip ir issisukinejam nuo tu "draugisku" susitikimu su ja.
Siaip daugiau negaliu tuo atzvilgiu niekuo skustis, tiek mano tevai, tiek uosviai jokio spaudimo nedaro, priesingai - mes patys kartais jiems uzsimename: ar nenoretumet jau anuko. Mes antra menesi jau bandom, bet kol kas niekam nesakom, tik cia, forume, apie tai parasau. Bandysim siurpriza daryt...

aš , germante, nemanau, kad tavo draugė didžiuojasi prieš tave, kad ji turi, o tu ne...Žmogus, kuris turi vaikų nemanau, kad taip labai vertina, tai, ką turi. gal ji paprasčiausia ,,boba“, kuriai daugiau niekas neįdomu, nes pati sukasi rate namai- vaikai...
manau, kad gėdytis nėra ko- yra taip kaip yra. tuolabiau, kad gyvenam šimtmety , kai vaikų susilaukti yra daugybė galimybių...

........................

Aš pati niekam dar nepasakojau apie savo bėdas ir gydymąsi.Tiesiog nenoriu.Visi galvoja ,kad mes laukiam dėl nesutvarkytos buities.Taigi nežinau kitų reakcijos.Man atrodo,kad dauguma artimųjų gal ir normaliai sureaguotų,tik paskui imtų klausinėti ką darau,ką gydytojas sako ir t.t.Nenoriu jų užuojautų ,stebėjimosi -kol kas man jūsų visų užtenka.
Stengsiuos būti objektyvi;
Man atrodo,kad kartais kiti visai nenori mūsų užgauti , o mes pačios taip suprantam.Aišku,reikia kalbė už save .Taigi aš pati įsitempiu vos tik į tą pusę pakrypsta kalba ,o jei kažkas ką nors kategoriškai pasakytų,tai tikriausiai taip rėžčiau...Kartais atrodo,kad tiesiog įjungiu visas apsaugas ,pasiruošiu atlaikyti puolimą ,kurio dar nėra,bet aš jį pasąmonongai nujaučiu.
Keista,bet nenoriu kol kas kalbėt ir su artimiausiom draugėm.Viena nuolat skundžiasi ,kaip ji pavargsta su vaikeliu,kad galėjo dar negimdyti ir t.t.Taigi ne jai mane suprast.Kita tapo tikra mamce,didžiausia problema vaiko kakučio spalva(nieko blogo nenoriu pasakyt),tai ji irgi negalėtų būti atidi mano problemai.Jai tai tiesiog svetima-pakinkuotų galvele,paguostų ir kadangi smalsi yra,tai dažnai klausinėtų.Išvada :aš pati dar nesusitvarkau su savimi,graužiu save,kodėl man tokia bėda, pavydžiu laimingom mamytėm,todėl man atrodo,kad aplinkiniai gali mane užgauti.
Bet tikiu,kad gali būti ir labai piktų žmonių...

As su sia problema asmeniskai nesusiduriau, bet puikiai pazistu seima, kuri del vaikelio stengesi net 8 metus ir ka gi jiems pavyko...
Taciau kadangi esu nuosali stebetaja, tai galiu pasakyti, kad is tiesu, dauguma zmoniu kisasi ne i savo reikalus ir visai negalvoja, kad patys gali atsidurti tokioje bedoje...
Pamenu, kaip sunku buvo tai moteriai del aplinkiniu uzgauliojimu... Ir tikrai niekada nemaniau, kad zmones gali is tokios nelaimes pasijuokti, bet taip jau yra... Juk atsiranda ir tokiu, kurie pasijuokia is invalidu (asiku cia ne atitikmuo)...
Tereikia pasikliauti paciais artimiausiiais zmonemis... Manau, tai jaunai seimai kaip tik tai ir labiausiai padejo... Artimieji juos palaike is visu jegu. Dabar negaliu atsidziaugti, stebedama tu zmoniu mazaji dziaugsma...
Kazkada man viena moteris dave labai naudinga patarima - atsiriboti nuo tokiu, kurie kisasi ten, kur jiems nereikia, jei jau ir tenka klausyti to, kas skaudu, teseikia "ilisti i stiklaini" ir neleisti skaudzioms temoms pasiekti sielos kerteliu... Man tai padeda sunkiom akimirkom (tarsi izoliuojuosi)...

..................................

Kiekviena turim savo nuomone apie tai... Ir del to, kad kitas zmogus kitaip galvoja, jos nekeisim...

...........................................

............................

.....................................

Julyte, džiaugiuosi už tave, kad esi nėščia, ne visoms, kaip matai, tai pasiseka...Bet nejaugi reikia tiek daug proto, kad nesipuikuoti savo nėštumu prieš tas, kurios nesulaukia šito stebuklo...Juk apie tai ir tema - apie žmonių nejautrumą, netaktą. Ar tu ketini tik patvirtinti, kad iš tikrųjų tokių žmonių esama? Esu ne tai kad nustebinta, tiesiog atleisk nuleidžiu rankas prieš tokį.........kvailumą...

P.S. Aga, sutinku gauti baudos taškus už forumo dalyvių įžeidimą - iš tikrųjų darau tai sąmoningai.

.....................

kas tinka vienai situacijai, tas netinka kitai.
kai pastoji, kai to nesitiki, neplanuoji, nenori, tai saves nuraminimui labai tinka garsioji citata
bet kai vaikutis yra laukiamas, planuojamas, o vis neateina, tai jau tikrai skamba kaip izeidimas.

taip, tai puikiausias pvz kaip mes vertinam pasauli tik pagal savo situacija ir visai nemokam suprasti kito

.............................

Julyte,

Yra temos nėščioms moteriškėms, tai vat nešk tenai savo pilvelį jo nenervuodama ir neaiškindama gyvenimo kitokio likimo moterims...

Ale ot gi šašas

.......................................

..............................

Dziaugiuosi Julyte kad tu jau ryzaisi tapti mama ir ja busi-stiprybes tau o man dar reikia palaukti,taciau noras didziulis begalinis yra...bet reik palaukti, nes pakolkas net abu skirtinguose miestuose gyvenam susitinkam tik savaitgaliais,bet taippp mylim vienas kitaaaaa

..................................

...........................