ko gero, taip.. nes savo pilyse jie nesuranda savo vaikų, nežino, ar šie miega savo kambariuose ar jau išlipę per langą ir pas draugus išlėkę, keturi kompai name tik atšaldo santykius, juk visi "užsiėmę" ir t.t.


nesupykit, bet eilė prie wc ir dar nervai... tai savo laiko neplanavimas. Jeigu visi šeimoj žino, kad ta eilė BUS, tai gali gi keltis šiek tiek anksčiau ar vėliau, ar galų gale, kol vienas užsidaro wc, kitas tiesiog atsigeria kavos... bet visi nori būti pirmi..


jaučiu, nuo kokių 11 iki 19 metų, bo po to jau "senmergės"


žinai, mes su trimis vaikais gyvenam 1 k bute. Tai tikrai žinau, ką reiškia. Aštuoni metai. Tvarkomės taip - pavasarį ir rudenį būna didysis rūbų iškraustymas iš spintų į dėžes ir išvežimas iki žiemos (vasaros) į tvarkingą garažą (na mes jų turim tris, tai vežam į šildomą, vėdinamą, kurio sienos gražesnės už buto , jame retai statom mašiną). Stovi dviaukštė lova, o mažiukas miega su mumis, nes dar žinda. Dar kambary stovi sekcija ir dvi spintos ir knygų lentyna iki lubų (iki kiek vaikai pasiekia - lego,duplo ir šiaip žaislai, o aukščiau - mano knygos).
Man irgi sako - vai vai vai, kaip tu taip bla bla bla.. tiesa, man tai gerai špygą kišeniuj laikyt tokiems "verksniams", nes mes turim planų šiais metais ar kitais tai tikrai išeiti į namą gyventi. Tada aš pasijuoksiu ir "pavirkausiu" - už jų mokamas 3-4 k butų centralizuoto šildymo sąskaitas aš tris vaikus laimingai užauginsiu.

o vieno kambario bute auginant mažus vaikus tai matau privalumus - vaikai vistiek nori būti prie mamos, vaikams reikia mamos. Tai savo darbus dirbant virtuvėj, visai netoli reikia paeiti, kad matytum, ką kambary vaikai veikia arba kad spėtum jiems į pagalbą.
mažesnės komunalinių patarnavimų sąskaitos.
telikas praktiškai yra nereikalingas.

minusai - visgi reikės Jums pagalvoti apie tai, kaip pagerinti vaikų gyvenimo sąlygas vėliau. Dar minusas - tai aplinkinių "supratimas".

o šiaip tai.. augink tu vaikus pievoj, augink miške, vieno kambario bute ar pily... jeigu niekas nedžiugina, tai ir Dievulis nepadės.

Aš pažįstu tokią šeimą, tikrai milžiniškas namas. Vaikai paaugliai, tai tikrai nesugaudo, katras kada yra namuose ir kartą guodėsi, kad naktimis išeina, nes apėjus abiejų kambarius nė vieno nėra vakare atsigula, tėvai nueina miegoti, tie palaukia ir dingsta. Paryčiais kaip niekur nieko pareina, kai tu tuo metu galvoji, kad vaikučiai sau ramiai miega savo lovose

mes pasididinom plota, gyvenam jau 3 kambarių bute. Vietos tikrai daugiau, bet ir sunkiau, daugiau tvarkymo, pasimetam kolkas.

Sveikinam!!! Mano vaikai irgi sako, kad 1 kambari lengviau prizhiuret buvo, nei daba 3

pas mane galima sakyti dar blogesnes salygos vietos atzvilgiu.auginu penkis vaikus,gyvenu 2-ju kambariu bute su tevais.kazkaip sutelpam visi.beje patiems maziausiems vaikuciams visiskai nesvarbu kiek tos vietos,jiems svarbu,kad salia tevai butu.kad ir daug vietos maziukai vistiek seka paskui tevus visur.

manau vaikai privercia sukt galvele, kaip situacija pagerint. Linkiu, kad ir jums kas i gera pasikeistu. Vaikams tai tikrai ne taip svarbu, bet tevai irgi zhmones ir turetu, bent teorishkai, turet savo kambari, kad galetu pabut vieni. Nors kartais... Vaikai uzhaugs ir vienam kambary, ir tikrai ne garantija, kad tas vaiks, kuris auga vienas 8 kambariu name laimingesnis... Bet gi visi norim savo atzhalelem ko geresniu salygu augimui... Sekmes prapleciant busta. Sazhiningai sakau- man tai stogelis nukeliautu. Ash pas tevus 3 kambariu su holu per 2 sav vasara nukvakt galiu. O jei reiketu ilgai gyvent-ttt- butu nekas...

Gera žinia, smagu, kad parašei . O dėl sunkumo - priprasit, prie patogesnių sąlygų greit priprantam, sunkiau prie blogesnių prisitaikyt . Puiku, kad neišsigandot sunkumų ir išsaugojot gyvybę, to vaiko nieku kitu nepakeisi, o gyvenimo sąlygos dažnai keičiasi - būna, kad labai geros tampa visai nepavydėtinom arba su laiku prastos pagerėja, juk vaikai ne per dieną užauga. Džiaugiuosi dėl jūsų.

net mano širdelei geriau pasidarė.... ir mes su 4 vaikiukais gyvenome 2 kambarių bute.... maniau kad ir su 5 gyvensime, bet va pagerėjo truputuką padėtis.
O ar sunku ar ne tai , kaip pažiūrėsi į tą sunkumą... kai manęs klausia tai kaip jūs sutilpsit, atsakydavau, taigi vaikelis dar labai mažas rasim kur padėt. Tada nieko nieks ir nesako.
Be to visą dieną gi nebūnam namuose mes tėvai darbuose, vaikai mokyklose, tik mažiukas namie saugomas. Susieiname tik vakare visi.

Šaunu, Jurgule, kaip supratau penktas vaikelis pakeliui ? Sveikinu. Ir jau savo "kepaliuką duonos" atsinešė, jei pagerėjo padėtis .

ačiū už sveikinimus. Teisingai supratai...
Niekada nežinai, kas pagerės , kas nepagerės. Bet visada yra gyva viltis ir jau nuo to ima ir lengviau pasidaro.
Kai pradėjom kartu su vyru draugauti ir gyventi, niekada neįsivaizdavom , kad iš mūsų dviejų gali pasidaryti tiek daug. O kai susisukom lizdą dviejų kambarių bute vėlgi neįsivaizdavom, kad bus kažkas kitaip , rodės taip ir baksnosim vienas kitą užpakaliukais einant per koridorių tik mintyse, tik svajose viliamės kad tik geriau, kad tik ne blogiau. Kartais nesiseka, kartais sekasi ir už viską ačiū Dievui.
Nebijokim mamos, nei kitų neigiamų nuomonių, tenetrikdo kitų pašiepiantys žvilgsniai jei tokių pasitaikys, viskas ką gauname turi labai didelę prasmę ir reikšmę. Tik drąsiai ir pirmyn.