Artėja terminas ir kuo jis arčiau - tuo aš labiau bijau gimdymo...
Galiu pasakyti, kad žiauriai bijau, prasideda net ašarų priepoliai kai pagalvoju,
jog gimdymas šalia... labai laukiu savo mažylio ir tikrai noriu, kuo greičiau ji supti
ant rankų, bet bimdymo baimė tokia didelė, jog užvaldė mano visas mintis ir
sapnus, ji mane persekioja... jaučiuosi pavargusi, nebesišypsau, niekas nebedžiugina, nes pastoviai bijau...

Jei kas galite - patarkite kaip man kovoti su šia baime...



Ir štai sulaukiau aš to išsvajoto ir "išbijoto" termino, kuris pasirodė ne toks jau ir baisus. Norėčiau pakviesti mamytes pasidalinti patirtimi, kaip jos kovojo su šia baime, nes manau kiekviena jaudinasi ir kažkiek gi bijo to gimdymo ir nesvarbu, ar tai pirmas mažylis ar jau nebe... galbūt jūsų patirtis ir pasiskymai padės kitoms būsimoms mamytėms išgyventi tas paskutines termino dieneles jaučiantis ramiai ir laimingai, laukiant to termino ir nebijant gimdymo....

Zinai mano tevelis karta labai protingai pasake, geriau bijoti gimdyt, negu bijot kad niekada neturesi vaiku.
Nes as irgi visada sakydavau ne ne as tai jau negimdysiu nenoriu stora but vaikai verks ir t.t. o dabar man 25 metai o as dar net netekejus o vaiku jau noreciau
tai vat manau dziaukis kad greit pamatysi savo vaikeli, o mintis tokias vyk salin, nes jos kenkia jum abiem. beto juk ne akmens amziuje gyvenam gali tartis su gyditoja del epidurio arba cezario, siais laikais galima viskas. Ir dar neklausyk ka sako visokios senai gimdziusios tetules arba drauges (na zinai kaip sunku buvo kaip plysau kaip nepragimdziau ir t.t.) kiekvienas zmogus individualus tau taip nebus kaip jom

+2008 08 15, 22:58-->
Na zinau, kad tu tiesa sakai, as pries pastodama irgi bijojau ir buvo reali gresme, kad ir neturesiu vaikeliu, kai pastojau - buvau labai laiminga... taciau kuo arciau terminas tuo ta baime didesne ir negaliu susitvarkyti su savo mintimis, neiseina man tos baimes nugaleti...

Zinai mano viena pazystama irgi labai lauke vaikelio ir norejo pastoti, bet jau nat galo jin sakydavo kad baime atsirado, bijojo kai mama iseidavo kad liks viena, nes vyras jos uzsienyje tada buvo. Manau tai yra normalu bijot, juk nezinai kas bus, pasikalbek su artimais apie tai, su vyru su mama issisnekek. kai kalbi apie savo baime kuo dazniau tuo mazesne ji atrodo

Na as irgi labai bijojau, atsimenu. O jau kad prisigalvodavau, fantazija toli nunesdavo , Na bet gavosi taip, kad mane pagulde su nestumo komplikacijom, jau nestumas visai i pabaiga buvo, bet mano bukle vis blogejo, tai sako man viena vakara, rytoj tu gimdysi Oi...galvoju, nu tai kaip dabar man miegot su ta mintim, kad rytoj skatins.. Pasakiau seselei, suleido uspakajoncu, issimiegojau, ryte atejo vyras , tada jau baimes jokios nebejauciau, vis tiek nebebuvo kur dingt...turejau gimdyt,nu ir nieko, pagimdziau, skausmas neateina staiga, jis ateina po biski, po truputi stipreja, labai gerai yra tai, kad tarp saremiu gali pailset, galiausiai isibegejus gimdymui suleido epidura, pasidare daug lengviau. Pagimdziau greitai.
Galiu pasakyt, kaip as save ramindavau, kol dar ligoninej neguledavau. Atsispausdinau is supermamu gimdymo istoriju, bet tik tokiu kuriose buvo parsayti gana lengvi gimdymai, kurios buvo dziaugsmingos, o ne skausmingos. Na ir skaitydavau jas ir bandydavau sau iteigt, kad ir man taip bus. panasiai ir buvo Labai svarbu nepasiduot juodoms mintims ir baimems. Zinau, kad tai sunku, nes pati linkusi baimintis anksciau laiko. Bet kaip galima reikia save drasinti, tiesiog pasakyt sau , kad man viskas bus gerai, susikurt vaizduotej lengvo gimdymo vaizdeli , sutelkt demesi i dziaugsma,kada pamatysi savo vaikuti Zinok pats faktas nera toks baisus, kiek jo laukimas. Isisamonink tai ir suprasi, kad tavo baime yra visiskai beprasme

Gimdydama vis vien liksi viena, gal to ir baisu. Tai susidūrimas su savo prigimtimi, savo moteriškumu, savo esme. Baimė visada turi dvi puses - kiek stipriai bijai, tiek stipriai nori. Į pabaigą nėštumo kyla visokių emocijų, jas reikia išbūti, išlaukti. Man padėdavo dėmesio nukreipimas, užsiėmimas kažkokia veikla, bendravimas. Gimdymui prasidėjus teko nustumti baimę (nors ji buvo šalia), nes buvo rimtesnių darbų

Kur Mamyte gal jau pasigimdei?

+2008 08 18, 22:29-->
nea, dar 2 in 1
ačiū visoms už patarimus, stengiuosi kovoti su ta baime ir būtent išsivaizduodama visą tai sutelkiu didžiausią dėmesį į tą akimirką kai paimsiu savo sūnelį į rankas, pabučiuosiu, priglausiu prie krūties...
tačiau sapnai baisūs kankina, vis man nesiseka, vis kokios komplikacijos ir t.t. čia jau mano pasamonė kalta

+2008 08 18, 21:50-->
tai gerai kuo daugiau komplikacijų sapnuose išgyvensi, tuo mažiau realiai reiks

As cia su jumis bekalbedama sapnavau kad sunu pagimdziau toki maza maziuka ir sakau blemba daktare visa nestuma sake kad mergaite gims, o gime berniukas

+2008 08 19, 12:04-->
tai gal išsipildys tavo sapnas?

aš jei sapnuoju, tai didelį, gražų, dideliom akim... bet jau senokai sapnavau , dabar tik gimdymus sapnuoju

tai kad tu sapnuoji yra visiskai normalu. Tiesiog apie tai daugiausiai galvoji, baiminies, todel ir sapnai tokie. Pasamone turi gi kazkaip "issivalyti". As irgi visokiu baisybiu sapnuodavau pries gimdyma. O dazniausiai tai sapnuodavau visokias stichines nelaimes, cunamius...Kaip dabar atsimenu, sapnuoju kaip didziule banga atsirita, o as neturiu kur nuo jos pabegt...Sakyciau labai simboliskas sapnas

no joo... čia tikrai galima sulyginti su cunamiu... nes ir šioje situacijoje yra vandens banga, nuo kurios nepabėgsi

Va matai jau ir nusisypsojai sia tema bekalbedama, man issikalbejimas visada labai padeda

Na na Mamyte vel kazkur keistai pradingus

Na mano nuomone,visos moterys jei nebijo gimdymo,tai bent kazkiek nerimauja,tai visikai normalu.As ne kiek gimdymo bijojau,kiek nerimavau del savo leliu,tai kai isgirsdavau ta puiku zodi"sveikas" visos baimes isnykdavo.Taip kad laikykites viskas bus gerai

Manau, kad visos bijo ar nerimauja. Taciau galvok taip, visos tai padare- sugebesiu ir as. Sekmes

aciu visoms uz gerus zodzius, patarimus

as ta baime nugalejau
rugpjucio 20d. 14 val pagimdziau suneli 3530g, 54 cm- tai pati nuostabiausia mano gyvenimo diena

+2008 08 27, 12:41-->


na matai, o ka as tau sakiau dideliausi sveikinimai naujai iskeptai mamytei

as visai nebijojau gimdymo,nes nezinojau to skausmo,bet jau dabar kaip bijau
ne tas zodis,nezinau kada dabar pasirysiu kita vaikuti gimdyti
o kurios dar tik tures leliuka,galiu pasakyti,jog visas skausmas bus pamirstas,kai tik pamatysit savo stebukleli
Papildyta:
as visai nebijojau gimdymo,nes nezinojau to skausmo,bet jau dabar kaip bijau
ne tas zodis,nezinau kada dabar pasirysiu kita vaikuti gimdyti
o kurios dar tik tures leliuka,galiu pasakyti,jog visas skausmas bus pamirstas,kai tik pamatysit savo stebukleli

+2008 08 27, 11:41-->
Sveikiname

o kitoms bijančios galiu pasakyti tik tiek - geriau yra daugiau žinojimo, kas kaip...
aš po Šemetos kursų nieko nebijojau, nes tikri buvo aišku, ko laukti ir tikėtis bei ką daryti prasidėjus skausmingiems sąrėmiams....
man viskas iš viso ėjosi kaip su trečiu vaiku,.....nes išbuvau namie iki vos ne pat pabaigos, sėdėjau duše, darė vyras masažus...nuvažiavom jau ir tiesiai į gimdyklą...15 min. ir dukrytė buvo vyro rankose.....
labai daug lemia nusiteikimas
aš ir norėjau, kad būtų taip - jokių kančių ligoninej, savo aplinkoj tik.....
tikrai labai padėjo kursuose sužinoti dalykai...iki tol net nebuvau nei vienos gimdymo istorijos skaičius, o kursuose ne tik viską paaiškino, bet ir filmukus parodė...

aciu visoms uz sveikinimus

o bijancioms taip kaip as bijojau, galiu pasakyti viskas ne taip baisu kaip atrodo, viskas istveriama, tik nusiteikti reikia kad gali istverti... o viskas tikrai pasimirsta ir skausmas dingsta kai uzdeda vaikeli ant krutines - tuomet tik daug asaru buna ir begalinis dziaugsmas... didelis jegu antpludis ir toks jausmas, kad gime ne tik vaikelis bet ir pati...

+2008 09 01, 13:24-->

šiais laikais nebūtina visų skausmų "privaloma tvarka" iškentėti -- galima prašyt nuskausminimo.

mane labiau gazdina po gimdymo skausmas tolete

jooo, gimdymas palyginus su pirma savaite yra 0... jei ne pirma savaite ''malonumu'' po gimdymo - tai galeciau gimdyti ir gimdyti...

+2008 09 05, 19:46-->

nera taip baisu kaip atrodo pagimdai ir pamirsti po kurio laiko, nu o po gimdymo tai jau tikrai sunkiau viskas ir pjuvis ir papai man mastitas su puliais uvo 2 kartus tai prisimint nenoriu, o pagimdyti galiu dar ne viena

+2008 08 15, 10:52-->

manau Jums reikėtų pabendrauti su neštukėmis, kurioms taip pat neužilgo gimdymas, paskaitykite daugiau straipsnių apie gimdymą, rinkite informaciją. Žinios ir bendravimas su panašaus likimo žmonėmis nuima nerimą ir baimę. Įsijunkite relaksuojančią muzika, pasidarykite sau kokia malonią staigmeną, tai bus būsimam kūdykiui į naudą, tuo tarpu, kaip pastovus stresas ir ašaros gali jam tik pakenkti.
Sėkmės belaukiant stebūklo...

pasiskaiciau cia kelis postus, tai vietoj tos busimos mamytes bailiukes dar labiau issigasciau o siaip pagalvojus na ir kas kad bijai, vistiek juk reikes gimdyti, kelio atgal nera pagalvok kaip faina gimdyti, juk leliukas ateina i pasauli pas tave jam irgi baisu, o tu esi jo mamyte, todel turi jam padeti O gal jau pagimdei?

jei truputi paskaitytum auksciau-suzinotum,kad pagimdziau

+2008 09 13, 17:41-->

vajee kaip sveikinu

as irgi labai bijau, nors esu dar is besiplanuojanciu, bet kai pagalvoju, tai bloga daros.. ypac iplesimai visi ir pan.. o kai is temos suzinojau, kad dar skausmai ir po gimdymo yra, tai dabar va sedziu ir galvoju - nu siaube

zinai, man jau buvo fobija... kai pagalvodavau kad reiks gimdyti, verkdavau iki sutinimo, nes labai bijojau skausmo... ir to, kad su savo baime galiu pakenkti savo mazyliui... taciau atejo ta diena (vakaras) kai viskas prasidejo, tai zinai dingo visa baime, apeme tik dziaugsmas nes supratau, kad uz keletos valandu pamatysiu ir priglausiu savo mazyli na negaliu neigti, buvo to skausmo, bet as pasakiau sau, kad as istversiu ir kad as nesu istizusi ir as galiu vardan tos mazos butybes... ir tai nuolat kartojau sau mintyse, kai tik saremis uzeidavo, kad tuoj tuoj jis praeis, as galiu, as galiu ji istverti, bus dar skaudesnis.... ir laukdama to skaudesnio saremio as pagimdziau mazaji Benuti, taip ir nesulaukusi to pacio skausmingiausiojo saremio....
nebijok, tikrai bus viskas gerai
o tas skausmas po gimdymo tai trunka keleta savaiciu, nenorek, kad pagimdziusi visai nieko nejustum... o del plysimu-KLAUSYK KA SAKO AKUSERE IR GYDYTOJA, DARYK TIK TAI KA JOS LIEPS IR KAIP JOS LIEPS IR VISKAS BUS GERAI, NEPLYSI...

Na mano nuomone tai geras būdas tokioms baimėms yra galvoti taip: gimdymas yra viena diena - kaip beskaudės, ta diena nesustos vietoj, praeis, kaip ir kitos dienos.

AS KAZKA PANASAUS IR GALVOJAU, MAN PADEJO...

dabar jau sutinku ,netgi labai, nes pagimdžiau, pamiršau ir apie antrą jau galvoju. O kai dabar prisimenu gimdyma, tai mintys tokios, kad nebuvo jau taip blogai, buvo daugiau laimės, nei nelaimės

+2008 09 01, 13:24-->

Papildyta:
+2008 09 05, 19:46-->
labai teisingai pastebėta......

na ką mergaitės, atėjau pasidalinti savo planais. kai kūriau šią temelę, laukiausi pirmojo veikelio, ir paniškai bijojau gimdymo, bet galiu pasakyti, kad dabar praėjus 9 men po jo gimimo prisimenu tik geras ir malonias akimirkas ir tas skausmas prisiminus kažkiek ir mielas, nes jo dėka aš turiu tokį nuostabų mažylį ir negana to, jau planuojamas antrasis mažiukas... kurio laukiant tikiuosi nebekamuos manęs depresija ir paniška gimdymo baimė nebijokit viskas yra ne taip baisu kaip iš kitų lūpų skamba

Man atrodo, kad nešioti vaikelį 9 mėnesius yra sunkiau nei gimdyti. Kai pagimdai, tai visi skausmai ir baimės dingsta akimirksniu

http://public.fotki.com/Mazyle888/mazyles-888-ir-mazy/

As irgi labai bijojau, kai laukiausi, o ypac kai pradedavau viska isivaizduoti, bet tas noras tureti vaikeli, visas baimes iveike, nors tikrai nelengva moteru dalia siuo atzvilgiu, bet viskas yra iskenciama ir pamirstama gimus kudikiui, net biblijoj parasyta, moteris is to dziaugsmo pamirsta skausma, bet tai teisybe 100%.

na ką mergaites/mamytes... aš vėl laukiuosi tik labai tikiuosi, kad šįsyk jau nebebijosiu

Džiaugiuosi, kad Mamyte:) taip gražiai susitvarkė su savo baime ir sėkmingai pagimdė sūnelį, ir netgi ruošiasi gimdyti antrą vaikelį . Aš dar tik norėjau "psichologiškesnį" komentarą įmesti.

Esu skaičiusi straipsnį, kaip kažkurioje užsienio šalyje buvo atliktas tyrimas, kurio metu nėščiosioms, bijančioms gimdymo, pasiūlyta lankyti psichoterapiją. Psichoterapijos metu nėščiosios išsikalbėjo apie savo baimes, buvo kalbama apie galimas priežastis, nuo ko prasidėjo ir t.t. Pasirodė, kad nemažai nėščiųjų, bijančių gimdymo, buvo kažkada patyrusios seksualinę prievartą, tad labai jautriai reagavo į viską, kas susiję su seksualine sritimi. Taikant psichoterapiją pavyko sumažinti šį jautrumą. Kita dalis nėščiųjų turėjo problemų santykiuose su partneriu, nepasitikėjo juo, todėl ir nėštumas bei gimdymas atrodė sudėtingi, neaišku, kaip reikėtų gyventi po gimdymo ir pan. Su tuo irgi buvo dirbama psichoterapijoje. Rezultatai buvo tikrai geri, kadangi planinį cezario pjūvį tik nedidelė dalis nėščiųjų, pradžioje bijojusių gimdymo.

Taigi visu tuo noriu padrąsinti kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą: su jais galima kalbėtis apie visas savo baimes ir nerimą, susijusį su gimdymu. Sėkmės .

+2009 10 12, 16:41-->
aš ir tuomet neturėjau baimės, ir dabar

nieko, kartu iveiksim as kazkodel dabar nebijau bent po kol kas... kaip bus veliau nezinau

stenksiuos, stenksiuos nebijoti