Gyvename tame paciame name su vyro tėvais, tik jie pirmame o mes antrame aukšte, o įėjimas tas pats. Dukrai du su puse. Lanko darzeli, labai savarankiška. Auginu dar 8 men vaikeli. Studijuoju, bet siuo metu atostogauju. Per diena ji buna darzelyje, o vakare ja parsivedame. Grizusi ji praleidzia visa vakara pas močiute. Anksciau ji daugiau laiko budavo su manim ir broliu. Žaisdavo su juo, joukindavo, ojam tas patinka. Nueidavo pas mociute, bet grįždavo į viršų ir atsiprausus eidavo miegoti. Paskutiniu laiku ji nereguoja i mane kaip į mamą. Visą laiką praleidžia pas močiutę. Prausiasi ten, ir net užmiega pas juos lovoje, o as ją parsinešu. Vos pramerkusi akis ji vel nori bėgti pas močiute. Nebežaidžia su broliu, o jei paprasau tai ji jį apkandžioja apdaužo ir nueina i kita kambari kur jis su vaikštyne neateina, arba sėdi prie lango ir laukia kol grįš močiute. Į mano žodžius nereguoja, net akies krašteliu. Toks jausmas kad šnekuosi su siena. Man tas skaudu. As dukros nebaru, bet kai rteikia griežtai pasakau. Paskutiniu laiku ji šaukia man atgal ir sako "Niu - niu -niu mama" ir trenkia koja į žeme. Aš namuose tokio žodžio niu niu nenaudoju visai. Nieko nepadariau jai nemušau, nesipykom, žaisdavom žaidimus, gaudynem, piešdavom kartu, o kas dabar pakeitė mano vaiką net nežinau.
Vieną vakarą močiute grįžo vėlai po dešimtos dešimt. Jau buvo dukra mane prikankinusi su savo užsispyrimais, bet šiaip ne taip susitariau kad atsipraustu ir apsivilktu pyžamą. Močiute grįžusi palipo iškarto į viršų, nors jau buvo vėlai ir žinojo kad ryt dukra eina į darželį. Ji vos pamate ją šoko man iš glėbio ir viskas mamos nebereikia, ir net nereguoja i mane. As truputi supykau ant močiutes. Pasakiau kad yra vėlu ir kad Emilija eina miegoti, bet Emilija visai nereguoja i mane. Pasakiau močiutei, kad as nesusitvarkau su vaiku visai. Pasakiau, kad taip negalima, nes visdelto as esu jos mama ir ji turi reaguoti į mane. Kažkokios ribos turi būti tarp močiutės ir mamos. Pasakiau, kad nežinau ką jie daro suja ten apačioje, kad vaikas išviso nebenori mamos. Man tai didžiulė problema ir tikrai nežinau ką daryti. Gal kas gali padėti ar patarti. Žinau kad jai visai neuždrausiu eiti pas močiute. Su barimu irgi nieko nepasieksiu, o vaiko psichologija yra sudėtinga ir tikrai nenoriu imtis kažkokiu veiksmų kas galėtu jai pakenkti. Patarkite man, nes aš bijau kad vėliau ji visai su manimi nesiskaitys. Ir kur išviso visame tame slypi pagrindinė problema Manyje, dukroje ar pas močiute? Padėkite prašau.

Budama su mociute mergaite gauna isskirtini demesi, panasu, kad ji ten yra vienintelis vaikas, o budama su Jumis dalinasi demesiu kartu su mazesniu broliuku. Mergaite prisiriso prie mociutes, ir tame nieko blogo nera. Manoma, kad kuo yra daugiau zmoniu, prie kuriu vaikas prisirisa vaikysteje, tuo geriau- tuo daugiau jis patiria, kad yra mylimas ir svarbus kitiems.
Kai vaikas akivaizdziai rodo savo jausmus seneliams, tevams gali kilti pavydo, konkurencijos jausmu. Bet svarbu zinoti, kad, jei vaikas labiau prisiris prie seneliu, tai nuo to netaps maziau prisirises prie tevu, neprades myleti ju maziau. Tevai lieka tokie pat svarbus. Gerai tureti senelius, kurie sugeba ir nori su vaiku uzmegzti gerus, artimus santykius.
Dar gali buti, kad Jusu dukra vis dar negali atleisti Jums uz broliuko gimima- rasote, kad ji "apkandzioja", "apdauzo". Pyksta uz prarasta savo vieta pas Jus- dabar ja uzeme brolis.
Ka Jus galetumete daryti- tai dazniau pakviesti dukra pazaisti kartu dviese, iseiti kartu (gal broliuka galetu priziureti mociute tuo metu)- kad ji patirtu, jog su Jumis smagu, kad ji Jusu neprarado, ir ja mylite taip pat, kaip ir anksciau. Kalbekites su ja, ir svarbu suprasti, kad ji gali ir nenoreti zaisti su broliuku (svarbu gerbti si jos nora).Gal ji noretu Jums padeti kartu rupintis broliuku, pvz., ji rengiant ar maudant Jums kai ka paduoti ar pan..
Nemanau, kad reiktu trukdyti dukros ir mociutes santykiams, ar uz tai priekaistauti mociutei (jeigu Jus matote, kad mergaite nori pas ja eiti, reiskia, viskas gerai, mociute moka surasti bendra kalba).