Nezinau, kas man darosi. Neatsikratau liudnu minciu. Niekaip neapleidzia mintis, kad mano Rutele nieko neatsimins. Neatsimins kaip as su ja zaidziau, supau, snekinau, nemiegojau naktimis, vargau. Suprantu, kad vaiko auginimas yra visiskai altruistinis. Bet niekaip neapleidzia mintis, kad kam vargt, jei ji vistiek nieko neatsimins. As, pati is vaikystes (aisku, nakalbant apie kudikyste) praktiskai nieko neatsimenu (na, gal viena kita ivyki).
Kita ramybes neduodanti mintis- musu mirtingumas. Niekaip negaliu nurimt, kasdien galvoju apie tai, kad dukrele, mano vyras, mama ir as pati numirsiu. Kam gimdyt vaikus, jei jiems teks kentet, sirgt, numirt. Kraupu. Tikiuosi as numirsiu pirmiau nei man artimi zmones (nors to labai bijau).
Nepavadinciau to depresija, nes rupinuos dukrele, namais, vyru ir savimi. Neverkiu del tu minciu, bet man jos labai neduoda ramybes, nezinau kaip su jomis susitvarkyt.

Tik norejau pridurt, kad sios mintys atima is manes vaiko auginimo ir, net, gyvenimo dziaugsma...

kazkur skaiciau, jog baimes, ypac taip vadinamos naturalios, kaip kad mirties - zmogui yra butinos. Juk mirties bijojimas vercia mus paisyti, aukotis, tobuleti ir neignoruoti mum duoto gyvenimo..Na bent jau taip turetu buti:) O mastymas apie tai mus tikriausiai visus, vienus anksciau, kitus veliau, kitus po laiko pasieka. Nereikia bijoti tokiu minciu. Geriau stengtis jas neutralizuoti-paversti teigiamomis. Tarkim tau dabar atrodo, jog tavo aukojimosi Rutelei pastangos bevaises. O paziurek i priesinga puse, jei tu jos nesuptum, nemigdytum, nesnekintum ir nezaistum su ja-ji to irgi neatsimintu, bet jos velesnis elgesys tau tai primintu. Taip kaip po metu jos zaidimas su tavimi, jos pirmieji zodeliai ir prisiglaudimas prie taves iprasmins viska ka dabar del jos darai. Ji atsimena, juk kai tau sypsosi, ji sypsosi todel, kad ismoko tai is taves.. Zmogaus formavimasis prasidejes isciose tesiasi iki nezinau-paauglystes? Ir kiekvienas tavo prisidejimas prie dukreles formavimosi turi milziniska prasme bei itaka. Na neatsimins ji visko ko mum teveliam taip noretusi, but jos smegenyse sukaupta informacija to niekada neistrins. Faktas, kad zmogus uzaugintas be meiles visa gyvenima jaucia ta tuscia spraga ir galbut pats nesugebes myleti todel kad nera prisiminimu arba jie visi liudni ir skaudus..
Viena pazistama l. ligota mociute yra pasakiusi: "..gyvenimas gali buti visoks. As uzaugau per viena kara, vaikus auginau per kita, bet atsisuku atgal ir oi kiek visko grazaus buta, todel kad as prisiziurejus mirties i valias norejau mano gyvenima but prasmingu.."
Jei noresi kada pasneket-apie bet ka, visad gali man parasyt, mielai atsakysiu.
Sekmes ir stiprybes tau.

Labas,
Pas mane budavo tokiu paciu minciu, viska vistiek dariau namuose ir rupinausi vaiku, bet daug minciu lindo i galva. Gal pabandyk kreiptis i gydytoja , as gavau vaistu, tai taip viskas pagerejo, jauciuos lyg naujas zmogus

Kazkaip labiau noreciau pakeist mastyma, o ne vaistus vartot. Manau, jie skirti paskutiniu atveju t.y. kai niekas kitas nepadeda. Apskritai as juos vartoju, kai tikrai labai reikia.
Mammamia, labai patiko tavo mintys. Jos kur kas pozityvesnes nei mano.

nama stato ant pagrindo.. tai viskas, ka tu duodi savo vaikui dabar - ir yra tas pagrindas. Be kurio joks namas - neui graziausias, nei kokybiskiausias, t.t. - nestovetu. Kiek tu i ja idesi, tiek ji tures pirmai pradziai - pasitikejimo, mokejimo dziaugtis ir buti laiminga.
Visi mes kasdien arciau pabaigos, taip kad reikia kiekeviena diena daryti prasmingesne, grazesne. net kai musu nebus - mes dar ilgai gyvensim kitu atmintyje.. Mano vienas senelis mire pries 20 m. ir as ji gerai atsimenu. ir ilgiuosi jo. Nes jam buvau jo ypatinga anukele.
Geriausiais laikas yra esamasis

Ievalota ir Mammamia,jusu zodziai tikrai prasmingi,verciantys susimastyti

V. E. Frankl - Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis - kaip ir likimas, ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.

Jeigu iki dukrytei gimstant panašios mintys nekilo, matyt, tai savotiška depresija, ir turėtų praeiti su laiku. Stenkis kuo daugiau dėmesio skirti išorės įspūdžiams, bendravimui, ir venk bent šiuo metu knaisiotis po savo vidų.

Kas dėl pačios problemos - tai tiesa, neteko girdėti apie nei vieną nemirtingą žmogų. Toks jau absurdiškas gamtos dėsnis, kad organizmai dauginasi, gamta save regeneruoja, išlikdama kaip visuma, nors atskiri individai aliai vieno pasmerkti išnykti. Bėda ta, kad žmogus yra vienintelė gyva būtybė, sugebanti suvokti savo istoriškumą, taigi, ir mirtingumą, todėl jam retkarčiais gali prireikti šiokių tokių pastangų gyventi "čia ir dabar", neužbėgant gyvenimui už akių įvairiais apmąstymais. Vardan ko stengtis? Gerai tai ar blogai, tačiau tiek aš, tiek tu, tiek visi skaitantys šį forumą, ir netgi tie, kurie neskaito, apturėjo nuotykį atsirasti šiame pasaulyje ir būti gamtinės mašinos dalimi. Iš mūsų pusės žiūrint gyvenimas - tai tarsi filmas, vienintelis jam peržiūrėti skirtas seansas, būtų kvaila nepasinaudoti šia unikalia galimybe, nes kitos, ko gero, ir nebus. Šis seansas gali būti ir įdomus, ir malonus. Derėtų gyventi taip, kad tau būtų malonu šiandien ir nereikėtų gailėtis rytoj. Tavo dukrytė, aišku, šių mamos depresijų neatsimins, kaip ir viso kito iš ankstyvos kūdikystės. Tačiau bus skirtumas, ar tu vėliau turėsi reikalą su linksma ir imlia, ar irzlia ilimokyklinuke, su aktyvia ar baikščia ir savim nepasitikinčia pradinuke, su tvirta ir principinga ar užsidariusia ir depresuota paaugle. Lašelis egoizmo čia nepakenks. Duok jai ką gali geriausio, tai darydama ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs.

Padovanok sau ką nors, kokią nors smulkmeną, nedidelę pramogą. Svarbiausia, daryk tai KASDIEN. Tegul rytas prasideda mintimi, ką aš šiandien dėl savęs padarysiu malonaus. Pamatysi, padeda Žinok, tu verta malonumo jau vien todėl, kad gyveni. Tavo vaikiukas lygiai taip pat. Kad jau čia esam, pasidarykim, kad visiems mums čia būtų bent kažkiek smagu, ir maloniai prabūkim tą ne tokį ir ilgą mums skirtą laiką

Sveikos gyvos visos mamytės.
Žinot, nelabai noriu savo problemomis apkrauti mamą ar drauges, nes ir taip jau visos kurį laiką klausinėja "ar viskas gerai?". Bet savo išgyvenimais su kuo nors noriu pasidalinti...Visaip galvoju kas čia su manim darosi...Šiandien taip sugalvojau, kad gal čia man kokia pogimdyvinė depresija...Atrodo, kad man nieko netrūksta: auga gražutė dukrytė, turiu gerą vyrą, kuris labai stengiasi dėl šeimos, materialinė padėtis gera, esame viskuo apsirūpinę. Bet jau koks mėnesis laiko, kaip namie su vyru beveik nesikalbam. Persimetam keliais žodžiais apie vaiko dieną ir viskas. Porą kartų bandėme kalbėtis, bet taip nieko ir neišsiaiškinom. Man kažkaip pritrūksta žodžių ir neišsakau visko, ką galvoju. Paskutines porą savaičių net nėra jokio sexo, net nepasibučiuojam...
Atrodo ir namie nesėdžiu: apsilankau soliariume, pas kirpėją, pas manikiūristę, įsigyju naujų drabužių, susitinku su draugėm, bet man tai kažkaip visai neteikia jokio džiaugsmo...Nors ankščiau, tai būdavo atgaiva sielai po visų darbų.
Labai bijau, kad toks štilis nesugriautų šeimos. Net nežinau ko imtis ir ką daryti...
Būtų labai smagu, jei pasidalintumėte ir savo patirtimi. Gal man reikia ieškoti kokio gero psichologo pagalbos? Nors visada skeptiškai į juos žiūrėjau...

Jei gali, paieskok O siaip geriausia butu nors trumpam aplinka pakeist. Tiesa, neparasei, ka pries gimdyma veikei. Pagaliau SM susirask vaiko bendraamziu skyreli, su tom mamom pabendrauk, susitik. Jos kazkaip geriau supranta nei ankstesnes drauges

Prieš gimdymą dirbau dviejuose darbuose, studijavau, sportavau kultūrizmą, keliavau, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose ir pan. Niekada nesėdėjau vienoj vietoj.
O dėl draugių, tai tiesa. Ne su visom dabar taip pat puikiai sutariu kaip ir anksčiau...

O tai kas tau aplamai teikia džiaugsmą, juk turi mažą lelių, gerą vyrą, pinigų ir dar gali sau leisti soliariumus, kirpyklas ir t.t.... kai tuo metu, kai kurios sunkiai dirbdamos to negali sau leisti. Va kai viso šito neteksi, tai suprasi, kad daba nėra reikalo varyt dievo į medį.

Nereikia mauti visu ant vieno kurpaliaus: kas vienai atrodo svajone, kitai kasdienybe. Ir toj kasdienybej kazko truksta. lauziukas, paprastai taip jauciasi moterys, iki vaiko gimimo buvusios labai aktyvios, joms pradeda atrodyti, akd gyvenimas papilkejo, nublanko, kad meile prigeso.. Is tikruju nuodija rutina. Va nuo jos reiketu begti - nupirk savaitgali Druskininkuose, pajuryje, kaimo sodyboj.. Pakeiskit aplinka.. Istrukit kuriam vakarui tik dviese..

Matai, niekas dievo į medį tikrai nevaro. O pavydas yra lietuvių nacionalis bruožas. Tu manai, kad pinigai yra didelė laimė? Aš taip nemanau...

IEVALOTA, ačiū už supratimą ir pasiūlymą. Jau tikriausiai reikės tuo naudotis...

Tikra tiesa.As tai pajutau gyvendama uzsieny.lauziuk,esu sutikus mamu,turinciu tokio amziaus leliukus ir uzkluptu depresijos.Bet gal tau ne tai... As irgi panasiai jauciuos,seima laiminga,vyras geras...bet ko trokstu,tai gerai nezinau...pagalvok,gal nori kokiu permainu-tik pati dar gerai nesuvoki...Man atrodo,kad tavo busena naturali,buna ir tokiu etapu.Bet juk ir jie praeina.
lauziuk,paziurejau,tu gi Shaulys Tada as tave suprantu...nes pati tokia,mums nelengva gyventi.

Labai klysti, aš visai tau nepavydžiu, o ir pinigėlių man užtenka. Aišku pinigai nėra didelė laimė, bet be jų.....tikrai laimingesnė nebūsi, o jei netiki, pabandyk pagyventi be pusės savo pinigėlių, kuriuos daba išleidi ir suprasi Gal tau tai net padės, nes negalėsi lankytis soliariume, kirpykloj ir visur kitur...ir niekas tau nepavydės ir lietuviško bruožo "pavydas" nematysi ir negirdėsi.
Matai dažnai depresija užklumpa arba kai žmogus tų pinigėlių turi per daug, arba, kai jų nuolat trūksta

zinai ka as tau pasakysiu... sako, laime-ne piniguose, didziausia laime-DARYTI KITUS LAIMINGAIS. Taigi, jei su tuo sutinki-go on. atsiversk sio forumo skyreli apie tuos, kuriems reikia padeti ir vietoj savo eilinio vizito i soliariuma ciuozk pas juos.. arba paziurek sekmadieni mildazytes laida, arba savo kaime/mieste apsidairyk. gal to tik ir truksta tavo apvytusiai sirdelei

taiptaip> labai paprasta viska suvesti i pinigus.. Yra sudetingiaus gilintis i zmogaus siela.. o ja irgi skauda

amcia> ne kiekvieno pasaukimas yra labdara ir ne kiekvienas ja darydamas issipildo.. nemaukim visu ant vieno kurpalio

lauziukas> man buvo istikusi siokia tokia krize, kai vaikui buvo 8 men. Tiesiog susistaciau kasdien kokia veikla - viena diena su juo i baseina, kita diena - i muzikos pamokas; dukart per savaite vakarais - tapyba (ja inspiravo vaiko gimimas).. pasaulyje labai daug idomiu dalyku

Žmonėm kaime/mieste reikia mažiau gerti ir verkti, kad labai sunku gyventi. Visi įpratę, kad rusų laikais visiems viską duodavo valdžia, visi būdavo lygūs. O kas dabar trugdo žmonėm dirbti? Tu žinai kiek yra laisvų darbo vietų? Jei jau taip sunku, tai bent prasimaitinimui tai tikrai uždirbsi. Man pinigai irgi iš dangaus nekrito. Turėjau nemažai dirbti, kad kažką pasiekčiau. Tik reikia netingėti, mažiau skaičiuoti svetimus pinigus ir viskas bus gerai. Jei dabar neturit pinigų nueiti į soliarumą, tai lauke prieš saulutę pasikaitinkit.
Ir apskritai, manau, kad rašydama atsakymus į tokių kaip AMCIA ar TAIPTAIP pasisakymus tik veltui gaištu laiką.

[quote=Agotukas,2005 06 08, 14:32]
O siaip geriausia butu nors trumpam aplinka pakeist.

Pasinaudok šiuo patarimu. Varyk i kaima ar sodyba su savo antra puse(dviese, romantiškoje aplinkoje )
Sekmės

Panos neskaičiuokite kitu pinigus ir kam jus čia juos prikišat. Fui

[quote=Melinake,2005 06 09, 13:45]
[quote=Agotukas,2005 06 08, 14:32]
O siaip geriausia butu nors trumpam aplinka pakeist.

Pasinaudok šiuo patarimu. Varyk i kaima ar sodyba su savo antra puse(dviese, romantiškoje aplinkoje )
Sekmės

[/quote]
Ačiū už patarimus, merginos. Šiandien jau žiūrinėjau savaitgalius Druskininkuose, tai jei viskas gerai, tai sakėm, kad kitą savaitgalį nuvažiuosim...

O tu apskritai nemanai, kad aplamai sėdėdama prie kompo irgi veltui gaižti laiką

Kazkam reiektu nustoti pykti ant viso pasaulio ir tuomet prades sektis.. finansiskai irgi

Niekas čia nepyksta ant viso pasaulio,pingų irgi kaip minėjau netrūksta, tik tiesiog juokas ima

tai ko kišies kur tau nereikia? jei neturi ką vertingo ir įdomaus pasakyti, tai geriau visai nieko nesakyk.

Man buvo panašiai nutikę, tik po antro gimdymo... Lankiausi pas psicholoę, ji man sakė, kad tai elementarus cheminis procesas moters organizme, reguliuojasi hormonų veikla. Dėl to tokia prislėgta nuotaika. Psichologė man tuomet irgi patarė patirti kokį nors romantišką nuotykį, kur nors trumpam išvykti. Nuvažiavom su drauge 3 dienoms į Palangą - vienos, be vyrų, pasivaikščiojom palej jūrą, paplepėjom, kaip paauglystej... Padėjo
Taigi, Laužiuk, nuoširdžiai linkiu tau pailsėti nuo rutinos ir vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą

Ačiū, ewita.

Kas nusprendė, kur man reikia kištis o kur ne

Tiems, kurie šioje temoje samprotauja apie pinigus, noriu pasakyti, kad prislėgta nuotaika, tai biologinis procesas, sveikatos sutrikimas. Na o ligos nesirenka žmonių pagal materialinę padėtį.

Atsuku gyvenimo ratą atgal ir bandau prisiminti laužiukas situaciją, tik patirtą prieš penkerius metus. Ir girdžiu, kaip ir dabar, šiek tiek pažįstamų (ne draugų) balsus: "Jai raškažis šikną drasko..."
Ne kas kitas, o tik moteris moterį galėtų suprasti, o ne pulti, tegu ir žodžiais. Net jei ir pati neišgyveno pogimdyvinės depresijos...
Pati savęs nesupratau, buvo sunku, bet neišmaniau, nei kas man yra, nei kur galėčiau rasti pagalbos... Verkiau, kai nieks nematė, nes nesuvokiau savęs, atrodė, jog niekam mano gyvenimas neįdomus... Dienų dienas iki gimdymo leidudi gausybės žmonių apsuptyje, aš dabar vėl dienų dienas leidau dviese su kūdikiu. Trūko bendravimo, trūko žmonių, nors motinystė buvo labai laukiama. O, kad tuo metu mano gyvenime būtų buvusi SM... Vargau, kankinausi, grioviau santykius su artimaisiais, kol galų gale svetimi žmonės tiesiai šviesiai pasakė: "Geresnė mama nebūsi, jei dieną naktį sėdėsi tik su vaiku. Nebijok palikti vaiko vyrui, o pati rask neatidėliotinų darbų. Kas, kad tu pasakoji vyrui apie tą, kiek kartų ir ką vaikutis valgė, gėrė, kiek kartų keitei sauskelnes ir t.t. Tegu ir tėtis tuo užsiima. nors trumpai, bet tegu savo vaikutį pažįsta ne iš tavo kalbos, o būdamas pats su vaiku..."
Ir, laužiukas, jei tikrai gali, nepakenks ir psichologo konsultacija. Man tas procesas buvo toooks ilgas ir toooks dvasiškai skausmingas, kad dabar tikrai kreipčiausi pagalbos į specialistus.
Taigi ne smerkti, ne teisti, o suprasti, patarti ir padėti...

Pritariu Laisvei - kai bandai kapstytis pati, gal ir išsikapstysi, bet ilgai ir skausmingai tai darysi... Ir aš po pirmo gimdymo įsmukau į gilią duobę - taip tada atrodė. Vaikutis neramus, nevalgus, aš jauna žalia nepatyrusi, vyras susirenka šmutkes ir mauna pas mamą pailsėti, draugės dar be vaikų, mano rūpesčiai neįdomūs, motina užsidaro kambario duris ir mus tiesiog ignoruoja... Vat čia tai buvo depresija... Priekaištaudavau vyrui, kad manęs nesupranta, kad jis bent mato žmones, troleibusu į darbą važiuodamas, o aš matau tik vaiką, vystyklus ir puodus. Beje, finansinis trūkumas irgi gerai smegenis spaudė.
Ir prisimenu vieną nuostabią dieną. Atvažiavo dukros krikštatėviai, liepė man aprengti vaiką ir susiruošti pačiai. Susikrovė mus į mašiną ir nusivežė į svečius. Tiek tereikėjo: pakeičiau aplinką, pabendravau su suaugusiais, gavau šiek tiek dėmesio: mane vaišino, aplink apšokinėjo, tikrai pagerėjo, ir ilgam.
Todėl pirmiausia ir imkis tos rutinos įvairinimo: kažkur ištrūk, kai tik turi galimybę: su vyru, su draugėmis, ar pati viena, tapsi ir sau, ir kitiems įdomesnė ir patrauklesnė, kai pasitaisys nuotaika. Nuoširdžiai linkiu neužsibūti depresijoje - labai gaila bus to laiko, praleisto liūdesy...

Žinot, mergaitės, nežinau ar aš čia gerai sugalvojau, bet prieš pusvalandį telefonu užsiregistravau į vokiečių kalbos kursus. Bet visą laiką tai mokiausi anglų kalbos... Sakau, reik pabandyt, gal dar vieną kalbą pavyks nors truputį pramokti...Nuo pirmadienio prasideda užsiėmimai...

Puikiai sugalvojai. Lankydama kursus susipažinsi su naujais žmonėmis, pakeisi aplinką, patirsi daug naujų įspūdžių, ir kalbos žinojimas gyvenime tikrai pravers...
Dar kartą nuoširdžiai linkiu tau sėkmės

...dar vienas pasiūlymas...gimdyk antrą vaikiuką....(kaip aš, pvz. ), plius gali mokytis kažkur (niu va, kad ir kursai). o jei rimtai, kaip pati jautiesi, ar patenkinta savimi? Aš taip sakau, nes pvz man, jei esu kažkuo nepatenkinta savimi, ar savijauta bloga tai labai muša ūpą . Bet kita vertus būna tokių etapų, tai pagerėjimų tai sunkesnių dienų, manau, kad turi būti viskas geria, tik jei pati norėsi. O visokiom depresijom

Inix,
žinai su vyru svarstėm tokią galimybę dabar jau pradėti antrą vaikutį. Net SM klausimą ginekologei parašiau ar nerizikinga taip greitai vėl pastoti. Kai pagalvoju, tai visai norėčiau antro leliaus, būtų vienas vargas, o po to kai abu jau dideli būtų tai ir man smagiau būtų- vienu vargu atvargčiau ir po to ramu... Bet paskui vėl kai pagalvoju...Mano dukrytė dar atrodo tokia mažutė, o čia dar antars tox pats atsirastų, tai turbūt būtų išvis sudie naktiniam miegui... Kažkaip nesiryžtu. Matyt šituo klausimu bailė esu...

mes tai kaip ir neplanavome labai, bet taip gavosi. Atsimenu, tada, kai sužinojau, truputį išsigandau, nes buvau visai neseniai tokius mokslus pradėjus, kurių nenorėjau mesti, o atrodė, kad teks, nes du maži vaikai ir dar mokytis....tai tada taip atrodė...o dabar kai jau yra dvi mažylės, vienai du metai,o kitai 6mėn., aš begalo džiaugiuosi, tikrai matau, kad joms bus smagu, jau dabar pradeda bendrauti. O su mokslais, tai net geresni rezultatai buvo(kaip tik po sesijos ir pagimdžiau,kai kurie dėstytojai atsižvelgė, truputį padėjo) o į kitą sesiją jau atsigavusi atėjau.Niu aš čia sakau tik tam, kad atsimenu kaip pati išsigandau, kad va, dar pora metų teks sėdėti ir nieko neveikti, tai tikrai nieko panašaus.(Plius dar kažkaip visi lyg ir užuojautas reiškė...ai kaip tau bus sunku...tas labai nepatiko) O dabar aš laiminga, kad turiu dvi paneles, panašaus amžiaus, viską suspėjau ir mokslus, ir namie susitvarkau(nesakau, kad nebūna sunkių minučių, bet kam jų nebūna, man jų būdavo ir kai visai vaikų neturėjau). Niu sorry, jei užkniso mano ši litanija, bet aš norėjau kuo vaizdingiau papasakoti, kad mums antras lelius ne sunkumų, o džiaugsmą atnešė. Dabar esu laiminga, kad turiu du vaikučius(na tada, kai sužinojau, tai truputį išsigandau ar susitvarkysiu, bet matyt, kai labai nori Dievas padeda). Ar specialiai tam būčiau ryžus tada??? na nežinau...dar gal ne...gal norėjosi pailsėti nuo nėštumo, vis tik krūvis. Bet dabar, kai jau viskas po, tik džiaugiuosi.

Laužiuk, manau, kad bet koks sprendimas bus teisingas, jei jauti, kad gali, tai kodėl gi ne..., bet jei nori truputį atsigauti , tai patikėk, puikiai tave suprantu, o ir laiko dar yra. Bet du vaikus nėra taip sunku auginti, kaip , kad visi mane tadu gąsdino, sėkmės!( gal ne kiek gąsdino, kiek aš pati bijojau....

inix, ačiū už padrąsinačius žodžius. Reiks pagalvoti...Gal neveltui tokios mintys jau puola (apie antrą vaikutį).

Lauziuk, na perskaičiau viską, tave suprantu
Mano patarimas bus kiek šventvagiškas, bet manau, jei turi galimybę, tiesiog grįžk į darbą
Idealiausia -ne visai darbo dienai...

Man po pirmo gimdymo taip susiklostė gyvenimas, kad reikėjo grįžt į darbą, kai vaikui buvo 6 mėn., prieš tai žliumbiau dvi savaites, kad negalėsiu būt su kūdikiu visą dieną ir pan., bet paskui viskas taip apsivertė-aš vėl skraidžiau kaip ant sparnų, atsirado azartas gyventi Darbe pabūdavau tik 3-4 val, vaikui dėmesio tikrai netrūko, bet tuo pačiu labai lengvai grįžau į gyvenimą...Ir jokių depresijų neliko nei pėdsako
Aišku ne visoms tiktų šitas patarimas-kitos tiesiog laimingos būdamos vien su kūdikiu, bet pagalvok ar tau tik ne veiklos trūksta-ne vien kažkokių šiaip pramogų, o tiesiog normalaus kasdienio prasmingo darbo

Matai, a6 ir manau, kad kažkokia naudinga veikla man būtų tik į naudą...Bet kad neturiu galimybių dabar grįžti. Į vieną darbovietę net ir neketinau po gimdymo sugrįžti, o į kit galiu tik po metų. Valstybinė vieta. O kam aš paliksiu savo angelėlį? Bandžaiu auklės ieškoti, tai labai greitai susiėmiau už galvos ir sakiau kaip nors reiks pratempti iki tų 1,5 metukų, kad paskui į darželį eiti galėtų...

sveikutes,
nieko naujo nepasakysiu,turbut ne viena panasiai jautesi po gimdymo,kad atrodo niekas nebedziugina ir jautiesi kaip issunkta slyva.tiesiog as suvokiu,kad mano pogimdyvinis laikotarpis taip ilgai tesiasi ir kad jau reikia su tuom kovoti,nes bijau,kad gali visai blogai baigtis.jau pradedu galvoti apie specialisto pagalba...:(parasykit,kaip jus jautetes ir kaip su tuo tvarketes.gal man kas pades...

svarbiausia laiku eiti gult ir laiku keltis. gali ir rytais pakliurkti lovoj, bet namie tvarka, svara ir jaukuma tik moteris mokes palaikyti.. juk arteja kaledos, sugalvok, ko noretu seima ant kaledu stalo, kaip gali patikti sau ir kitiems. eik sukuosena pasidaryk ar pasidazyk. laikui begant ir svoris krenta ir nereikia uzsidaryti ir tyliai verkti. daryk kas butu tau miela ir artimiesiems. buk gudri ir mokek isvengti pykcio, sielvarto ar pagiezos. viskas suderinama, kai nori. pagerk B grupes vitaminu, paklausyk ant garso geros muzikos. pagaliau, nueik i kavine su draugemis, isgerk vyno taure. sugalvok kazka fantastisko, gal ka nupirk mylimam zmogui. viskas imanoma, - tik noro reikia. sekmes ir mokek isreiksti savo mintis, apgalvok, neskubek. tik ramiai ir neskubedama laimesi

Na man taip nebuvo, bet kai tikrinausi Folio metodu, tai gydytoja sakė kad moterys po gimdymo gali net išprotėti jei joms trūksta jodo. Vaikams gali prasidėti traukuliai. Pabandyk didesnėmis dozėmis pavartoti jodo tablečių.

negaliu nieko patarti, nes nieko panašaus nejaučiu..gyvenimas nušvitęs dar gražesnėmis spalvomis negu prieš gimdymą..kiekviena maželiuko sypsena...na bet kas netgi verksmas suteikia kažką toooookiooo..na net nemoku paaaiškint normaliai..jaučiuosi lyg ne savam kaily..

labai gerai tave supratu tikrai tik dabar galiu sakyti kad gerai jauciuosi, bet iki 3men tai stogas vaziavo
na as galiu tau nuosirdziai patarti pasisitengti istrukti kur pasportuoti ar siaip kazka padaryti kas tau miela, pabuti be vaiko bent pora val, tiesiog su draugem ar vienai - kaip jau tau patogiau ir mieliau..issimiegoti ir tikrai pa truputi pageres labai svarbu kad neuzsidarytum savyje o bendrautum - laikykis

Sveika...

O kaip puikiai tave suprantu, man kokiu 2-3 menesius sita problema buvo...atrode viskas pilka, vaikas miegoti neleidzia, esu stora, vyrui nepatinku, jei vaikas dar rekdavo tai is tiesu tragedija...as esu dar labai jauna, tai man isvis buvo siabiakas kazkoks, atrodo vaikas is manes viska ateme... na geda man dabar apie tai pagalvoti...galvoju ka tau patarti... Jei turi atliekamupinigeliu ir kur palikti leliuka, gal nueik pasportuoti, o man labai padedavo pasisedejimai su drauge, kuri moka nuosirdziai isklausyti, eik dazniau i lauka, kad ir viena grynas oras tave truputi atitrauks nuo rupestelio, pasistenk kuo daugiau miegoti, velniop idealia tvarka, dabar svarbi esi tu, nors aisku netvarka gali dar labiau gadinti nuotaika, bet tada tvarkykis nezymiai, dabar tau reikia atsigauti Pasidazyk nors ir niekur neidama, atrodydi graziau ir nuotaika pageres Svarbiausia kalbetis su artimais zmonemis, va jie tai man padejo labiausiai Tikuosi nors kiek padejau...Sekmes Tau

Pinciau, neliudek, juk sventes
Zinau, nelengva nei Tau en vyrui taip lengvai susitaikyti su pasikeitusiom aplinkybem, bet liudesys ir apatija cia, deja, nepades. Jeigu tik yra galimybe, patariu kuo daugiau bendraut, iseit kazkur, pakeist aplinka, gal net kur toliau isvaziuot (labai liuks, jeigu pvz. Tavo tevai gyvena kitame mieste).

Turbut lendu ne ten kur reikia, bet... Vyras cia turbut irgi ne niekuo detas?

man buvo tas pats,bet aciu dievui praejo greitai per savaite,pripratau ir susitaikiau paskui lyko tik sunkumas,bet dziaugsmo daugejo kasdien bet depresija tik tada pirma karta ir pazinojau,sedejau,nieko nenorejau i viena taska ziurejau ir tik ir galvojau-jezau jai tik pora dienu,kiek dar ilgai laukti,kol paaugs nors iki metuku ,bet tiesa rase,iki 2-3menesiu buvo sunku,paskui jau ne taip deje,kazin kodel tau taip ilgai uzsytese,kas tave liudyna?