Sūnui rugpjūčio mėn. bus du metukai. Jis visada buvo pratęs būti kartu su tėvais ar kitais jam artimais žmonėmis kartu ir nenorėdavo pasilikti vienas. Bet ankščiau dar šiek tiek pažaisdavo vienas kitame kambaryje, palaukdavo kol nueini į antrą aukštą ko nors paimti, arba pasilikdavo vienas ir žiūrėdavo per langą kol džiauni lauke skalbinius, tačiau dabar visiškai nebepasilieka vienas. Verkia ir bėga paskui. Taip pat vienas nepasilieka su vaikais, nors labai nori su jais pažaisti. Ar tai yra normalu? Nežinau kaip reikia elgtis, kad jis vistik priprastų pabūti vienas. Jeigu paliktume vieną verkiantį, kol pvz. vienai minutei nueiname į antrą aukštą, gal su laiku jis priprastų ir suprastų, kad nieko tokio jei tėvai palieką jį trumpam vieną? Kaip reiketų teisingai elgtis?

Esame pripratinę jį užmigti vieną ir su tuo jokių problemų nėra. Paliekame jį vieną lovytėje ir jis pats užmiega.

Iš anksto dėkoju už atsakymą.

Geriausias būdas pripratinti vaiką būti vieną yra leisti jam pajausti, kad mama visada šalia, visada yra pasiruošusi ateiti į pagalbą. Kai šis jo patyrimas bus labai tvirtas, vaikas nebebijos palikti mamos ar kito artimo žmogaus. Nes saugumo jausmas, kurį patiria, būdamas su artimu žmogumi, palaipsniui tampa vidiniu vaiko dalyku (pradžioje- kūdikystėje, ankstyvoje vaikystėje- tai dar nėra tapę vidine vaiko dalimi, vaikui reikia nuolat matyti mamą ar kitą artimą žmogų, kad jaustųsi saugus. Paskui, palaipsniui vaikas ima pasitikėti mama- "nors jos trumpai ir nematau, bet ji paprastai ateina, kai man reikia"). Dėl to nereiktų per anksti skatinti vaiko savarankiškumo- geriausia leisti vaikui eiti savo tempu, nežiūrint į amžių. Kai jis jausis pakankamai saugiai- jis leis mamai save palikti. Kol dar taip nesijaučia, padėkite jam sukurti tą saugumo jausmą, būkite su juo.

Ačiū jums už ataskymą.

Nuo pat pirmos dienos stengiausi suteikti savo vaikui saugumo jausmą, visada skubiai atsiliepti į jo poreikius, beveik iki metų maitinau jį savo pienu, visada daug su juo bendravome, žaidėme, daug laiko jis praleisdavo ant mūsų rankų, visada buvo pratęs būti kartu su mumis, nuolatos buvo mūsų dėmesio centre, norėjau kad jis visuomet jaustųsi apgaubtas meilės ir galėtų būti ramus.
Atrodo, kad jis pats daug praranda negalėdamas be baimės žaisti su kitais vaikais su kuriais jis taipogi jaučiasi gana nedrąsiai. Kai nepasidalina su vaikais žaislais pats nelabai kovoja, nori kad jį "apginčiau". Mums taip pat kartais sunku, nes negali nueiti be jo į kitą kambarį ko nors pasiimti. Visą dieną įtampą jaučia tiek jis tiek mes.
Aš maniau gal mes vistik persistengėme? Gal būt jis tiesiog priprato būti visada šalia?
Taip pat šiomis dienomis pradėjau galvoti ar mano patyrimas vaikystėje neįtakoja mano elgesio su savo vaiku. Manau, kad vaikystėje man trūko saugumo jausmo. Nuo keturių metų man tekdavo pasilikti vienai namuose ir tai man būdavo labai baisu. Taip pat labai bijojau miegoti viena savo lovytėje, nors tėvai ir miegodavo tame pačiame kambaryje. Buvau gana savarankiška, tačiau nesijaučiau saugi. Galvoju gal dėl šio patyrimo aš bijau, kad tik mano vaikas nesijaustų taip kaip aš jaučiausi ir vaikas jaučia šią mano baimę ir saugus jaučiasi tik tada, kai esu šalia?

Turiu lygia toki apacia problema. Tik mano dukrai jau penkeri.
Pries metus be jokiu problemu galedavau palikti valandai pusantros viena namuose. Maximoj ramiausiai galejau palikti vaiku zaidimo kambaryje.
Dabar nepaleidzia manes is akiracio. negaliu net 5 min. siuksliu isnesti. bandziau nuraminti, kad mama gris po keliu minuciu - nepadeda. Bandziau iseiti, bet klykimas buvo nozmoniskas. dabar jau pasiekem toki lygi, kad kai islipu is automobilio atsirakinti garazo, turi ir ji islipti....
Kai palieku pas senelius, negali pabuti irgi nei minutes viena. Kai senelis eina rukyti i laiptine, turi buti palikto spraviros durys irper tas kelias minutes vyksta nuolaitinis tikrinimas, ar senelis nedingo.
Kazkaip jau man neatrodo, kad visa tai savaime praeis. Aiskunu jai, kad mamyte niekada jos nepaliks, kad niekur nedings ir apgins nuo bet ko, bet nepadeda...
Padekite, prasau.

Tai yra neiprastas elgesys penkeriu metu vaikui (vieneriu- dvieju metu- normalus). Gal kazkas atsitiko Jusu dukrai, kas taip suzadino issiskyrimo nerima. Gal Jus buvote issiskyrusios ilgesniam laikui, ar atsitiko kazkokiu ivykiu, kurie galejo suzadinti toki nerima. Jei visai nieko neivyko, pagalvokite, koki Jums jausma kelia nulatinis dukros noras buti salia. Ar kelia pykcio? Ar jauciate, kad pasidaro gaila? Jei kelia pykcio, pravartu ir sureaguoti pagal si jausma- kad dukra pajaustu, jog Jus tai erzina (kartais tokia reakcija padeda trumpam atstatyti ribas). Taciau, jeigu vaikas buvo patyres kazkokia trauma, ir issiskyrimo nerimas kilo del to, geriau elgtis atvirksciai- visada buti salia.
Sunku kazka rekomenduoti, kol yra nelabai aiski situacija. O gal i sia situacija reikia ziureti dar is kito tasko, nezinau- geriau Jus gyvai pasikonsultuokite su psichologu, kadangi apie daugeli sunkumu, susijusiu su santykiu labai daug informacijos gaunama kontakto su zmogumi metu.

Labai ačiū Jums už atsakymą.
Irgi manau, kad reikėtų nueiti pas psichologą, tačiau ar tokio amžiaus vaikas galipapasakoti, kas dedasi toje mažoje galvytėje?
Visiškai vieną esu palikusi max 2 val....
O man kelia tas elgesys baisų nerimą. ir iš tikrųjų labai varžo.
Gal patartumėte, kas konsultuoja tokias klausimas? gal būtų galima pas Jus?

5-7 metu vaikai psichoterapiniam darbui tinka ko gero labiausiai is visu amziaus grupiu, nes jie labai lengvai fantazuoja- viska, ka jaucia išpiešia, išžaidžia. Vyresni vaikai pradeda suprasti, kad tai, ka jie piesia, yra kazkaip susije su ju baimemis, norais ir panasiai, ir jie yra daug atsargesni, labiau save kontroliuoja.
Bet as nezinau, ar Jusu dukrai reiktu psichoterapinio darbo. Pirmiausia reiktu suprasti priezastis, del ko atsirado issiskyrimo nerimas- reiktu kalbetis su Jumis. Ir ar apskritai tai yra issikyrimo nerimas, o ne vaiko ir suaugusiojo jegos kova.
Jus galite pasikonsultuoti su vaiku psichologu arba vaiku psichiatru vaiku poliklinikoje. Jeigu noretumete pas mane, tai zinoma, galima. Jei priklausote Antakalnio vaiku poliklinikai, galite uzsiregistruoti tel. 2347486 (nemokamai). Jeigu nepriklausote, tai as dirbu Antakalnio Psichiatrijos konsultaciju centre, taciau ten konsultacijos mokamos (50 lt.), tuomet galite skambinti i mobilu 8685 61848, Lina Kalinauskiene.