Gana ilgai galvojau ar rašyt šią istoriją, nes nesinori vėl prisiminti.
Kol laukiausi - jaučiausi nepaprastai gerai. Na, žinoma, pykinimų pirmais mėnesiais, kaip ir visos, neišvengiau, bet argi dėl to kvaršinsi galvą. Pavemi, pavemi - ir toliau gyveni - iki kito karto . O vėliau - viskas susitvarkė. Skraidžiau lyg ant sparnų. Net paskutinį vakarą prieš gimdymą su didžiausiu pilvu sode per griovius smagiai šokinėjau, tuo visus šiurpindama. Ir į sąrėmius ramiai reagavau. Na, neturiu aš mados šaukti iš skausmo (kaip vėliau permąsčiau - gal tai ir buvo lemtinga klaida). Na, paskauda, paskauda ir praeina. Ko gi čia draskytis? Ir štai išaušo gražus gegužės rytas - kaip tik mažam spindulėliui į pasaulį ateiti. Daktarė, atrodo, iš karto ir nepatikėjo, kad jau gimdyt susiruošiau. Buvo ankstus rytas, tai pažiūrėjo ir nusprendė, kad gimdysiu su kita pamaina. O aš niekada jokio "savo" gydytojo neieškojau, galvodama, kad, jei per nėštumą viskas gerai, tai ir gimdymas turi būti normalus. Man jokio skirtumo tuo metu nebuvo su kokia pamaina gimdyt. Na, ateina ta kita pamaina, pažiūri...
Jokio įspūdžio aš joms, matyt, nepadariau - vaikštinėju sau patyliukais ir tiek. Tai jos ir kavytės pagėrė, ir gyvenimiškais rūpesčiais pasidalino... Laukiam. Aš - vienintelė tą dieną gimdanti. Personalui aiškiai nuobodu. Jokių klyksmų, scenų - žodžiu, spektaklis nevyksta, nors viskas ten atsidarę kaip priklauso. Nusprendžia skatinti. Vėl pažiūri. Sako, gali būti, kad plėvė per kieta, todėl neplyšta ir vandenys nenuteka. Prakrapšto tą plėvę. Tikrai, sako, buvo labai kieta (aš gi taip saugojau savo mažutę visus tuos mėnesius, tai ir užaugo siena (juokauju, žinoma)). Pastato dar lašelinę su skatinamaisiais ir neužilgo jau laikau glėby savo saulelę. Bet va čia visos bėdos ir prasideda. Kai taip dirbtinai suskatino, tai greit išėjo, o daktarė, matyt, matydama kad plyš - pakirpo ten kažkiek. Gerai, galvojau, kirptinės žaizdos geriau gyja, nei plėštinės. Pakirpo - susiuvo -Valio. Jau galvojau pati sau - kad toks tik tas gimdymo siaubas - galėčiau ir 2 kart per metus gimdyt. Per anksti apsidžiaugiau, oj per anksti.
Kai liepė nuo kėdės nulipt - nelabai tvirtai jaučiausi, bet kad visą laiką juokavau ir šmaikštavau su šalia buvusiais medikais, tai ir dabar nepuoliau guostis. Pamažu, pamažu nuėjau į palatą, atsiguliau ir kuo toliau, tuo, jaučiu, blogiau darosi. Atsikelt nebepajėgiu. Palatos kaimynių prašau, kad pakviestų ką nors. Ateina seselė, pravėrusi duris tik įkiša galvą - kalbamės per visą didžiulę palatą, kurioje net nežinau kiek gimdyvių. Sakau - skauda "ten" nenormaliai. O ji - turi skaudėti. Ir ramiai išeina. Skausmas darosi nebepakeliamas. Jaučiuosi visiška bejėgė, ypač pikta pagalvojus, kad dar vakar tokiu laiku per griovius šokinėjau, o dabar... Žinau kad kažkas negerai, nesulaukusi specialistų pagalbos, pati bandau apsičiupinėti (atsiprašau, jei čia jums neestetiška atrodys skaityt). Užčiuopiu, kad ten, kur turėtų būti du sėdynės pusrutuliai - dabar neliko perskėlimo
Dar kartą prašau moterų, kad pakviestų būtent daktarę, o ne bet ką. Kai pagaliau ima žiūrėti - iš veidų pamatau, kad negerai. Dabar jau rateliuose keliauju į operacinę. Kai suleido narkozę, dar, pamenu, pagalvojau, kad pailsėsiu nuo skausmo. Vėliau sužinau, kad siūdama gydytoja "nepaėmė" kraujagyslės ir į raumenis prikraujavo apie litrą - tiesiog maišas kraujo susirinko. Taigi, aplopė vėl mane - ir vėl į tą pačią lovą. Vaistų prileido, maitint uždraudė. Mažoji - atskiroje naujagymių palatoje, o aš jau nei pati pavalgyti nebepajėgiu - šaukštas rankoj nebesilaiko, o ir noro nebuvo, tik iš reikalo. Kiek buvo - vyras ar mama maitino, o per naktį pasilikt neleido. Ryte galvoju, kad, ko gero, į tualetą reiktų nueit, bet jėgų nėra. Čia maniškiai atėjo, sako padėsim, o aš bijau ir pasijudint. Sakau, prašykit kad ką nors darytų, kad keltis nereiktų - jaučiu - atsikelsiu - bus blogai. Bet atbėgus sesutė linksmu vedu, padrąsinančiu tonu ragina keltis ir neišsigalvoti (lyg aš čia kokia lepūnėlė būčiau maždaug ir užsimaniau nerealių patogumų). Taigi, mamos ir vyro padedama atsikėliau, žengiau kelis žingsnius ir jaučiu - trūko. Vėl viskas iš pradžių.
Atsiguliau į lovą, įsikibau į virbus, visa net drebėjau iš skausmo, galvojau - perlaušiu tą lovą, kol maniškiai subėgiojo daktarų. O daktarė ramiausiai prie durų stovi ir sako - ateik. Aš jai sakau, kad nedaeisiu, o jai, atrodo, kad išsidirbinėju. Vyrą išvarė iš palatos, tai apsikabinau mamą, kita ranka įsikibdama į lovūgalius, dejuodama iš skausmo (tai buvo pirmos mano išleistos aimanos per visą tą laiką), šliaužiau link tarpduy stovinčios daktarės, kuri visai abejingai visa tai stebėjo. Išėjus į koridorių netekau sąmonės. Tik tada susimylėjo atvežti ratukus. Vėl narkozė, operacija. Kai pabudau lovoj, pasakė kad nesikelčiau (pagaliau suprato ), o man įves kateterį į šlapimtakį. Bet matyt, vėl sumąstė pataupyt ir vest ne vienkartinį guminį, o kažkokį metalinį... O ten viskas užtinę... (Mintyse palinkėjau, kad pragare joms velniai toki kataterį įvestų. Vieną kartą - užteks įspūdžių visai amžinybei ) Kai visdėlto ten jo sugrūst nepavyko - surado ir normalesnį. Taigi, dabar jau gulėjau kaip caraitė, o ir daktarė dažniau užsukdavo ir ne pro durų plyšį pasidomėdavo mano savijauta. Tik dėl dukrytės skaudėjo širdį. Man ją atnešdavo tik trumpam, nes nemaitinau, o ir nulaikyti ant rankų neturėjau jėgų. Sutarėm, kad, kol sustiprėsiu, bus jai geriau pas mano mamą, nei toje ligoninės palatoje. O vyras irgi gal kiek prisibijojo atsakomybės, bet gal labiau į mano norą atsižvelgė (čia jaučiuosi kažkiek prieš jį kalta - bet buvau tokios būklės... O mano mama buvo medikė, kad ir ne tos srities. Bet paskaičiavau ne širdimi, o protu, kad vaiku ji profesionaliau pasirūpins, nei tokios patirties neturintis vyras. Tikrai, šioje vietoje visą gyvenimą jausiu kaltę, kad jį nušalinau, nors niekad jokių priekaištų ir negirdėjau). O atsisveikint buvo žiauriai sunku . Bet tikrai žinojau, kad ja bus gerai pasirūpinta. Taigi ji išvyko, o aš likau toje nelemtoje ligoninėje . Po kelių dienų ėmiau jausti įtartiną kvapą. Pasirodo, "ten" ėmė pūliuoti. Ir, nors vizitavo kasdien, kažkodėl ankčiau nepastebėjo, kol nepasakiau, kad smirda. Sukilo temperatūra. Tik vėliau sužinojau, kad buvo tik žingsnelis iki kraujo užkrėtimo . Ir vėl narkozė, operacija. Žaizdą atvėrė, į tą "kišenę", kur buvo prisirinkęs kraujas (kaip sakiau - netoli litro, tai gera skylė turėjo būt), kažką ten įdėjo, kad valytųsi. Ir tą "kažką" keitė 3 kartus per dieną, o prieš keisdami vis darė narkoze (bendrą, ne vietinę nejautrą). Taip praėjo dar savaitė. Nuo narkozių darėsi bloga, tad jų atsisakiau. Ir tada supratau, kad ne veltui jos buvo daromos . Nuo to laiko iki šiol tiesiog instinktyviai imu drebėti ginekologo kėdėje. Nieko sau negaliu padaryt. Ir labai jau užknisa, kai vis turiu aiškintis - kodėl. Taigi, kai pagaliau pradėjo tą "kažką" keitinėti tik kartą per dieną - išleido ir mane namo, O "pasikeitinėti" turėjau kasdien atvažiuoti į polikliniką (ir tai nepaeinančiam ir negalinčiam sėdėti žmogui). Gerai, kad vietinės poliklinikos daktarė buvo supratingesnė - kažkaip išrūpino, kad kas rytą greitoji mane atvežtų. Išeinant iš ligoninės daktarai prižadėjo, kad ant kojų atsistosiu tik po 6 mėnesių. Bet man užteko ir dviejų . Poliklinikos daktarė negalėjo atsistebėti, kaip greit viskas gyja . Gal padėjo namų aplinka, užjaučiantys ir iš visų jėgų padedantys artimieji, o gal motiniški jausmai ir noras pačiai tvarkytis su savo kūdikiu, o greičiausiai - viskas kartu.
Kaip ten bebūtų - viskas baigėsi gerai ir tai jau praeity. Ir negalvokit sau patyliukais - nedavė tai ir nežiūrėjo . Tas ir pikčiausia, kad davė, ir vistiek nežiūrėjo . Padariau išvadą - jei medikas abejingas savo pacientams, ar jei prastai išmano savo darbą, tai gali jį nors auksu apipilt - nepasikeis.
Visą šį rūškaną vaizdelį nušviečia vienintelis geras dalykas - nuostabi, nepakartojama dukrytė, kuri, manau, ir neleido man net per 3 kartus numirt, o taip pat, galvoju, neapsiėjo ir be Aukščiausiojo ir Visų Šventųjų valios.
Džiaugiamės savo mažyle ir dėkojam už kiekvieną kartu praleistą akimirką. Vaikai taip greit auga, ateis tokia diena, kada ir mano mažylė taps mama. Meldžiu dievą, kad tada atsiras geresnė technika ir, svarbiausia, pasikeis požiūris į pacientą.
Tokia tad mano gimdymo istorija. Atleiskit, jei kam pasirodė nuobodoka. Gaila tik, kad jau nebepabandysiu antrą kart - gal pasisektų geriau.

oho...

nu as be zodziu, viska perskaiciau..
as isivaizduoju, kaip turejo but baisu, ir kokia stipri esi mamyte

O cia Vilniuje taip?
Sunervino seseliu ir daktares abejingumas

Bet kaip suprantu, dabar jau viskas susitvarke, mamyte vaiksto, vaikiukas irgi sveikas

Dievulėliau, koks košmaras Gerai, kad dabar viskas gerai

Ne, tai buvo ne Vilniuj. Vienoj provincijos ligoninėj. Neminiu pavadinimo todėl, kad buvo siūlyta paduot juos į teismą už aplaidumą, bet nebenoriu jų akyse matyt ir vėl aiškintis, aiškintis, aiškintis... Jau išrašant mane iš tos ligoninės prisiklausiau iki soties pasiteisinimų. Jie jau buvo gerai pasiruošę ginybai. O aš tiesiog fizišakai neturėjau jėgų pradėti teisminius tampymusis. Beje, su mūsų teisine sistema - baisu, kad galiu po visko pati likt kalčiausia - kam iš viso gimdyt sumaniau

Ir ačiū už palaikymą. Dabar jau viskas praėjo. Sakiau, kad ilgai galvojau rašyt ar nerašyt. Per tą laiką ir mažylė paaugo, ir viskas puikiai (na, pasėkmės mano sveikatai liko, bet gyventi galima).

O siaube! sunku patiketi, kad tokie dalykai vyksta XXI amziuje! bet kai gydytoju toks poziuris i darba, tikriausiai stebetis netverta

O jus be galo stipri moteris!
Sekmes jums!

Ačiū

Pašnekute,

linkiu Jums kuo geriausios kloties ir siunčiu pačius geriausius linkėjimus

Neįsivaizduojamai aplaidžiai, neprofesionaliai ir netgi nepabijokim to žodžio - nežmoniškai šiuo atveju pasielgė personalas

Ačiū D. , kad Judviems viskas baigėsi gerai - sėkmės

vaje,paskaicius tai siurpai perbego na ir daktarai,greiciau sundaktariai.Gerai,kad mamyte tokia stipri ir viskas jau praeity,o galejo baigtis kitaip ir aisku ne vienas gydytojas nebutu apkaltintas,kaip visada butu isisuke.sekmes dideliausios

Ačiū visoms
Baisiausia buvo, kai pasijutau nebe žmogumi, o tiesiog mėsos gabalu - kažkas kažką darė, kažkur vežė, nešė ir nieko neaiškino. Konslageris kažkoks, kitaip negaliu ir pavadint tos įstaigos...

net pakraupau skaitydama JUS esta labi stiprus zmogus ir aisku kantrus.

O del teismu, tai kaip jau nusprendete taip, tik baisu kad ir kitai busimai mamytei nenutiktu kazkas panasaus

bet kokiu atyveju dziaugiuosi, kad uz Jus kad viskas jau praeity , nes jeigu isgyvenote sita tai Jums jau niekas nebaisu . ir linkiu greiciau pasveikti, sustipreti, kad viskas pasimirstu ir zinoma dukrytei daug sveikateles

Nesitiki , kad taip dra būna . siaubas kažkoks .Jūs labai stipri moteris . sveikinu , kad viskas pasibaigė gerai . - balionėlis už kančias .

Dėl kitų - tikrai neturėjau jėgų tada kovot, o dabar gal jau ir senatis bus suėjus... Girdėjau, kad ta daktarė neužilgo "užsirovė" ant aršesnės mamos. Ta gal daugiau sveikatos turėjo. Vietinėj spaudoj rašė apie teismus, bet pabaigos nepaskelbė. Bijau, kad ir toliau sėkmingai daktarauja, o aš negalui viešai skelbt įstaigos vardo, bijodama būt patraukta atsakomybėn už šmežtą - kaip dabar įrodysi, kad taip buvo. Net ir dokumentus, manau, jie ten laku "patvarkė", nes išeinant, kaip sakiau, labai daug buvo paaiškinimų, kad aš pati kalta - tipo kraujagyslės trapios ir t.t., nors niekada gyvenime man jos tokios nebuvo nei prieš gimdymą, nei po jo.

Nu žinot ką, košmaras ne kitaip
Netylėkit ir negailėkit jėgų teisminiai savo ginybai. Šitaip elgtis netūrėtų net smulkiausi daktarai, o čia dar tokie ypač svarbūs

Bet jums ir jūsų lelytei tik geriausios kloties linkiu, stirpi ir jūs ir mažylė tokia, bus

Viešpatie, dar tokios baisios istorijos neskaičiau mamytė tikrai labai stiprus ir labai geras žmogus tikiu kad jūsų šeimyna išaugins puikią mergytę sveikatos ir sėkmės jums

o siaubas kokie dalykai dedasi gerai, kad viskas gerai baigėsi

Oho kaip ziauriai cia nutiko. Niekados nenoreciau atn tokiu daktaru uzkliuti
Na bet gerai, kad Jums viskas gerai ir laimingai baigesi.

kazkoks kosmaras.....nu ir kas per zmones dirba tose gydymo istaigose linkiu jums stiprybes....

ojei, net siurpuliai per kuna ejo beskaitant. nu ir prisikankinai, mamuk bet svarbiausia viskas laimingai baigesi net netikejau, kad musu laikais buna tokiu dalyku

siaubas Likau be amo
Stiprybes ir sveikatos jums abiems su dukryte

skaiciau lyg siaubo filma ziureciau

gerai kas gerai baigiasi

Ačiū visoms už palaikymą

Siaubas Linkiu kuo greiciau pamirsti ta KOSMARA ir dziaugtis kiekviena prarasta minute su savo mazyle

O siaube siaube.... Nu su mano kakarine tai ta gydytojukštė nebūtų per tarpdurį žiūrėjusi... Butų zovada laksčiusi...
Ačiū dievui viskas Jums tvarkoje. Bet nesupratau vieno Jūsų sakinio, kad jau antro nebandysite, tai čia nuo šitų komplikacijų nebeišeis kitas lėliukas, ar kad baimė patirti vėl kažką panašaus?

Sėkmės Jums ir Jūsų šeimai

Uzuojauta del tokios patirties...esat labai stipri moteris. Del daktaru abejingumo ir abojumo nera zodziu...Manau ateis diena ir uz viska jiems teks atsakyt. Linkiu sveikatos, laimes,o dukrytei augti grazutei ir didutei

Na, aš ir sakiau - neturiu mados šūkauti, tai vis dažniau galvoju, kad reikia keist charakterį, nes nukenčiu per tai. .
Bet tada mano savijauta buvo tokia, kad beveik su angelais šnekėjaus - kur jau ten šūkausi ant daktarų.

O dėl antro lėliuko - fiziškai galėčiau, bet viso "to" pasėkoje - komplikacijos beveik garantuotos. Antrą kartą viso to patirt tikrai nenorėčiau ir didžiausiam priešui nepalinkėčiau (na, gal tik toms pačioms daktarytei ir akušerei ). O ir gyventi dar nenusibodo - reikia dukrą ant kojų pastatyt. O jei su antru, neduokdie... Tai jau du mažiai liktų be mamos...
Brrrrrrrr. Nesinori apie tai net galvoti ir likimą už ūsų tampyt.
Bet ir mano vyras pakankamai išgąsdintas, kad antro ir nenori.

paskaičiau jūsų istoriją ir šaltas prakaitas išpylė.

gaila, kad nuleidot rankas. tokiu atveju būčiau padavus ne tik gydytojus, bet ir visą ligoninę į teismą. pažiūrėkit, kai tuos dvynius apdegino, teisybė visgi buvo rasta. manau, kad tiesiog būtina netylėti, nes taip aukomis tampa vis daugiau žmonių ir patyliukais

juolab, jei dėl to, ką jie padarė, jūs negalite turėti vaikų, tai yra prilyginama sunkiam kūno sužalojimui, jau nekalbant apie moralinę skriaudą...

linkiu kuo dideliausios stiprybės...

Fiziologiškai, kaip jau komentavau, galėčiau gimdyti.
Tai psichologinė trauma. Ir ne man vienai, o ir vyrui.
Prisinervino, žinoma, ir mano mama iki soties, ir tai jai sveikatos nepataisė.

Ir iš teismų nieko nesitikiu. Ten taip moka viską išsukt ir apverst aukštyn kojom, kad galiausiai pati galiu likt kalčiausia.

Šaunuolės mamytė ir dukrytė
Isrorija tikrai kraupi,nu nerealiai,kad ir taip dar būna Bausu,tikrai baisu,kaip tokie gydytojai gali iš vis dirbti
Aukit stiprios ir sveikos,ir kad jūsų gyvenime nebetektų susidurti su tikiais šundaktariais.
Čia Jums,nuotaikytei pakelt

Siaubeli tu mano, kiek mamytei teko iskesti
Stiprybes jums
Svarbu yra rezultatas - sveika dukryte

tikrai stipri esi as buciau net puses neistverus tiek kiek tu....o tiem sundaktariam tokia pirti buciau uzkurus, ypac tai kur siuvo

Siurpas net perbego... Viskas jau praeity, dukruze sveika auga. Suprantu baime antram gimdymui, bet manau, kad tokiai stipriai mamai tikrai lemta daugiau vaikuciu augint, pavyzdi rodyt. Apsvarstykit galimybe negimdant dukrytei padovanot broliuka ar sesute

Stiprybės jums Teisinė sistema jūsų neapkaltintų, bet mūsų visuomenė tokia, kad tikrai gali apdrabstyti purvais už tai, kad drįstate kaltinti tookius šventus žmones - gydytojus, juk jie taip sunkiai dirba, tokį atsakingą darbą.....

O beje, kad trapios kraujagyslės tai turėtų matytis iš karto - mano gydytoja iš karto tai pastebėjo, dar siūdama pasakė, kad trapios kraujagyslės ir kažkokie ten ne visai tvirti mano audiniai (nelabai gaudausi ką tai reiškia).

Sėkmės jums, teatlygina Dievas jums už tas kančias

Dar kartą visoms dėkoju.




O dėl trapių kraujagyslių - gilinaus po to, tai, kiek supratau, jei jos tikrai trapios - gali ir pats žmogus pastebėti. Nuo menkiausio suspaudimo mėlynės suidaro arba net iš niekur nieko ima ir trūksta kur nors kraujagyslė. Pažįstu vieną tokią moterį - tai tiesiog bekalbant sako - va, va, tuoj trūks. Ir po kurio laiko matai - mėlynė. O man taip niekad nebuvo. Čia supratau, kad daktarė visais būdais ieškojo kaip pasiteisint.

Labai stiprti mamyte esate, isties...
Nezinau ar iskesciau tokias kancias...
Viso ko geriausio Jums ir visai Jusu seimynai

Siaubas, kaip baisu...
Stiprybes ir sveikatos Jums.
Gerai, kad viskas gerai

Iškęstumėt,
o ką daryt,
kai jau taip nutinka - niekur nepabėgsi
Turi gyvent - dėl savęs ir dėl kitų

daug tau teko iskesti puikiai suprantu,ka turi galvoje sakydama apie gydytoju abejinguma...liudna,bet ypac gimdant tenka susidurti su tokiu poziuriu ir kas keisciausia is moteru,kurios pacios gimde...jiems tai eilinis gimdymas,o mums tas vaikas vienas vienintelis ir nesvarbu,kad ne pirmas

Ziauru Gerai kad nors pabaiga dziuginanti. Sekmes mamytei ir velniop tokius gydytojus

kiek visko išgyventa per keleta valandų Taip norėtųsi, kad šios akimirkos išdiltų iš atminties O liktų tik gražūs prisiminimai pirmąkart pamačius vaikiuką

Na ir baisu Sveikateles Jums

Kosmaras , nu ir isgyvenimai , as nebuciau taip visko palikus , maziausiai visus juos

Sveikatytes Jums

Deja, deja - jei būtų per kelias valandas...
O čia visas "džiaugsmas" nusitęsė 3 sav. ligoninėj, po to - namie. Žodžiu, 2 mėn nepavaikščiojau. Ir tai, gydytojų (kitų) žodžiais - beveik stebuklas, nes pradžioj žadėjo 6 mėn.

koki kosmara turejai isgyvent del mediku apsisikimo begalo tave uzjauciu ir manau, kad esi labai stipri
tikiuosi, kad Lietuvoje zmones prades spardyti tiems daktarams uzpakalius, o ne pinigus i kisene kis..jau jie nei baimes nei padorumo nebejaucia..visai isnaglejo kur pagarba zmogui..galu gale paprastas zmogiskumas

darkarta uzjauciu ir aciu, kad pasidalinai..linkiu sveikatos visai seimai

Dėkoju visoms

O skaitant tokius komentarus kažkaip skaudu daros - gi ir mano pačios mama medikė, 30 metų išdirbusi. (Ne toje ligoninėje, kur gimdžiau) Ir kyšių ji gyvenime nėra ėmus. O darbas, patikėkit, tikrai sunkus. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Todėl nenorėčiau, kad taip apibendrintumėt ir visus keiktumėt, nes visokių yra tų medikų. Todėl ir kankina mane tokie dvejopi jausmai - turėdama mamą kaip pavizdį nė neįsivaizdavau, kad galima ir taip elgtis, kaip buvo su manim tąsik pasielgta.

taip smaiksciai aprasei TOKIA istorija
Esi tikrai STIPRI MOTERIS!
Saunuole

pragariska istorija, neturiu zodziu, buciau , ko gero, i teisma tokius sundaktarius padavus uz neprieziura ir neprofesionaluma. Baisu.
Bet istorija labai graziai papasakota laimes ir sveikatos spinduliukui

Skaičiau ir per kūną pagaugai ėjo tiesiog keista kaip medikai taip aplaidžiai be jokios užuojautos žiūri į pacientą na, bet dabar svarbiausia kad viskas baigėsi geraoi sėkmes ir sveikatytės jums su dukryte
Papildyta:
kažkaip neišeina iš galvos nu būtų ji man pasitaikius, ant blakstienų būtų buvus pastatyta nu matosi kad mamytė tyli, rami... tokių retai pasitaiko, tai ir lipa ant galvos veterinarai

Dazniausiai visos gimdymo istorijos apipintos baisiais pasakojimais apie tai, kokie daktarai buvo blogi ir kaip as ,ar vaikiukas vos nenumirem

p.s. tiesiog taip atsitinka ir nebutinai del mediku kaltes.

vaikiukui balioniuks
Papildyta:

gal ir jums reiketu paspardyt sedyne uz tokius zodzius

nu bet ir istorija aišku, svarbiausia, kad viskas gerai baigėsi

bet dėl teisminių ginčų nesutikčiau - būtina bylinėtis. pati dirbu toje sistemoje ir žinau, kad tikrai tokios bylos yra laimimos. aišku narplios viską po gabalėlį, bet ta gydytoja turi suprasti, kad už savo veiksmus turi atsakyti. aišku, tai tavo sprendimas - jau viskas praeityje ir gal tikrai nebesinori visko prisiminti

tik noriu pasakyti, kad tokiu atveju reikia nedelsti - iš karto pasiimti visų išrašų ligoninėje kopijas ir patraukti pas advokatą. nekalbu apie tai, kad įmanoma prisiteisti milijonus (vis dėl to čia ne amerika), bet laimėti tokias bylas tikrai įmanoma.

bet svarbiausia, kad dabar viskas Jums gerai

Swarbiausia bdabar visas gerai

sekmes jums