Mano sūnui 1m ir 10 mėn, bet jis yra visiškas gerietis ir švelnuolis. Tas jo nuolankumas man jau kelia nerima, nes visi vaikai iš jo lengvai gali viska atimti, jis ne kiek neprieštarauja, tiesiok eina prie kito pvz. žaislo ir žaidžia kaip niekur nieko. Jis pats nieko niekados nenuskriaudžia. Norėčiau pakalusti psichologės, ar čia ne koks sutrikimas, gal galima jį kaip nors pamokyti pakovoti už save, kaip tai sekmingai daro net mažiausi lėliukai:)

mano toks pats angelelis jam 2. man niekada nereikejo jo mokyti, kad duotu leliai zaisliuka, jis visada duoda, arba is jo atima. tai as ji mokinu sakydama: jei nenori neduok, cia tavo. nu as nezinau, kaip dar daryti, manau isaugs, bet siuo metu elgiuosi taip, paskutiniu metu jau nepaleidzia is karto zaislo, laiko bet jis toks gerietis nei muses nenuskriaus, nera net uzkabines kito vaiko, kai kiti lipa per galvas, jis pasitraukia, manau todel kad duoda durnesniam kelia....

Tolerantiskas zmogus yra gerai, bet reikia pakovoti truputeli uz save, kas cia bus jei visi ant galvos sedes, as aisku ne uz tai kad skriaudikas butu, bet tiesiog reiketu save apginti. Tikiuosi isaugs:), kitaip bus sunkoka...

Mano mergučei 5,5 metų, bet irgi analogiška situacija. Ji geriau pasitrauks, nusileis, nei kovos iki "paskutinio kraujo lašo". Bandau jai aiškinti, kad reikia turėti savo nuomonę, jos laikyti, ją ginti, bet... gyvenimiškose situacijose viskas būna kitaip. Pradėjau abejoti, ar viskas išaugama. Manau, jau vaikų tarpe ryškėja puolėjai, gynėjai, derybininkai ir t.t

Kaip matau yra ir daugiau tokiu angeliuku, o aš galvojau, kad aš čia auklėdama persistengiau tai vaikas ir bijo ka net pirštu paliesti. Tikriausiai čia jau žmogaus temperamentas

Aš irgi taip maniau, todėl būtų visai įdomu sulaukti Psichologės atsakymo.

Aš persitengiau bemokindama gint savo nuomonę. Dabar gina ją iki "apsikakojimo" ir ne ten kur reikia. Pvz. ginčuose su manimi . O kai reikia su draugais išsiaiškinti, tai ir beeee .

Mane gasdina štai kas: mano Smiltė užuot "davusi atgal" labai susinervina, jei ją kas nors erzina ar kumščiuoja. Ji tokia, kad atgal tikrai neduos. Tai nors dėmesio nekreiptų ar nusileistų, o ji tiek įsiverkia, iki isterikos. Labai nerimauju dėl darželio. Juk ten visokių vaikučių bus. O vaikai žiauroki. Jei pradeda erzintis ar skriaust, tai, žiūrėk, galo nėra. Et, per daug rami ko gero mūsų šeima: nei rėkiam, nei mušamės, tai ir vaikas labai jau taikus. Smėlio dėžėj kitiems vaikams savo indukus išdalina, sėdasi šalia, labai nori gražiai su visis draugaut...

va va del tos ramios seimos ir as manau taip pat mes irgi nei barames nei musames zodziu graziai ramiai gyvenam, tai mazius nesupranta kam tos razborkes smelio dezej na maniskis dar labai mazai su vaikais ir buna, pagrinde tarp suaugusiu, gal todel?

Maniškė irgi jokių karo scenų namuose nemato. Ir dėl vietos po saule nekovoja. Paėmė jos žaislą - tegu sau turi... Neleidžia į smėlio dėžę - galima ir ant sūpynių... Vis galvoju: ar taip ir nekovos už savo nuomonę?
Tiesą pasakius, man savo nuomonę pareiškia. Praėjusią savaitę parduotuvėje renkuosi sidabrinius auskariukus. Mergučė pasakė, kurie jai labiau patiktų. Aš, žinoma, pirkau tuos, kurie man patiko. Paskui klausiu, kokių ji norėtų, jei būtų galima įsiverti. Bet ji pareiškė nenorinti verti. Kai paklausiau kodėl, ji labai aiškiai man klausimu atsakė: "O kodėl tu man neleidi savo nuomonės turėti?'

Musu lelius irgi jokiu barniu o dar daugiau mustyniu nemates dar, pas mus seimoj taip pat ramu, va is kur tas nemokejimas gintis . Kagi mamytes, norint isauginti visaverti vaika, teks pradeti mustis . Beje, reiketu visiems taikuoliams susitikti, tegu pazaidzia vaikai be zaislu graibstymo ir kai niekas nevadovauja:)

tai jau taip turbut labai patiktu maniskiui ramiu nervu vaikai

mano vyresnelis iki 2 metu buvo lygiai toks pat gerietis, drovuolis... jei koks vaikas aikshtelej imdavo ish jo ranku zhaisla - jis ir atiduodavo. viskas taip ir buvo, kol gime brolis... tada atsirado ir "mano" ir "neduosiu" ir poreikis pakovoti uzh save....
manau, tie vaikiukai tokie geriechiai, nes jiems ner reikalo kovoti... manau, butu reikalas gintis - apsigintu...

va mano mazhiukas, kuris nuo gimimo su broliu konkuravo - nuo mazhumes kovojo uzh zhaislus. ir "mano" "neduosiu" atsirado gal nuo pusantru metu...

Kartais vaikai atiduoda kitiems zaislus, nes jie del to gerai jauciasi, jie gali atiduoti ir nori taip daryti, ir del to nepergyvena. Svarbu pamokyti vaika, kaip jam elgtis tokioje situacijoje, kur nenori atiduoti. Gali buti, kad mazam nelabai aisku, kas tai yra pakovoti uz save, tureti savo nuomone. Galima sakyti konkreciai, kad jeigu is jo paima zaisla, kuri jis nori tureti, jis gali imti ji sau, o jei neatiduoda- pasakyti suaugusiajam.
Jeigu vaika musa, nemanau, kad reiktu skatinti ji duoti atgal- retai kurie tevai nori, kad ju vaikas ismoktu mustis- geriau pasakyti apie tai tevams ar darzelio aukletojai, kad musa. Tegul ima pasitiketi suaugusiais, kad pades, kad gali prasyti pagalbos (tai joks skundimas)

Nuo vaiku temperamento gali priklausyti vaiku drasa, noras apsiginti. Jeigu vaikas yra jautrus, atsargus, ramus- jam sunkiau. Taciau svarbu, kad tevai nemegintu jo "perlauzti". Jeigu vaikas gime ramesnio budo, jis toks ir bus- geriau jau jam padeti prisitaikyti, o ne kritikuoti ji uz jo ramuma, letuma, atsarguma. Toks temperamento tipas turi daug privalumu, ne tik trukumu.

Didelis ačiū psichologei už konsultaciją