Dabar tokie laikai, kad daznai lietuviu seimos isvaziuoja dirbti uzsienin ir palieka savo mazamecius vaikus su mociutemis.Labai noreciau paskaityti tevu, dirbanciu uzsienyje, istoriju. Kaip jums sekesi, kaip tvarketes su ilgesiu ir t.t. Mes patys su vyru siuo metu isvaziave. Kaip manote, ar dvieju metu vaikui didele trauma du-tris menesius nematyti mamos?

Mano vaikui tai butu dizilausia trauma Ir dar 2-3 menesius na, bet gal tavo vaikiukas priprates buti su kitais zmonem, pvz. seneliais ir jau tai ne pirmas kartas. Manau, cia taip paprastai ir negalima atsakyti i si klausima. As galiu tik uz save ir savo vaika kalbeti ir zinau, kad tokiam ilgam laikui jo niekam nepalikciau.

Manau, vaikui tikrai svarbu, kad tėvai būtų šalia. Bet svarbu ir būti aprūpintam. Juk niekas nepaliktų savao vaiko, jei neturėtų kitos išeities. Gerai, jei yra artimi žmonės, kurie gali padėti pasirūpinti mažiuku, kol tėvų nėra.

Atsakymas vienareiksmis: Taip. vaikui bus didele trauma.

Kai auginau pirmaji jis karts nuo karto pabudavo pas mociute (ypac, jei man daugiau mokslu pasitaikydavo).
Viena karta taip nutiko, kad vaikuti mociute su seneliu norejo beveik visa savaite palaikyti kol turejau sesija ir....as susirgau. Stipriai. Atsiguliau i ligonine, o maziem vaikam ten eiti nebuvo galima ( jam buvo apie 2 metukus). Savaite ligonineje, o po to tiesiai is jos pas suneli.....
...mane pamates jis eme labai graudziai verkti, uzsidenge akutes ir pasiprase pas mociute ant ranku . Verke ilgai ir nenorejo pas mane Buvo iskaudintas Stai taip.
Maziem vaikam taip nutinka: jie daug masto kur mama, bet zodziais to dar nepajegia isreiksti. Tyloje pergyvena, o pagaliau vel pamate sureaguoja savaip, vaikiskai, bet pakankamai aiskiai.....
Vaikuciui buvo begalo skaudu tiek ilgai manes nematyti.... Jusu vaikui butu dar prasciau.
Gal galetumet dabar vaziuoti vienas is jusu ir surasti vaiku darzeli?

Be abejo, jei yra galimybė, geriausia vežtis vaiką kartu. Bet jei negalite - labai užjaučiu. Įsivaizduoju, kaip sunku priimti sprendimą palikti vaiką. Man yra tekę palikti vaiką porai savaičių - kankina baisus ilgesys. Iš tiesų, jei įmanona, pabandykit surasti būdą vežtis vaiką kartu.

Mnao drauge karta paliko savo beveik metuku dukryte savaitei su seneliais ir tevu (nes jie salia gyvena), tai kai grizo, mazoji nenorejo pas mama eiti Bet greit vel "atpazino".
O musu dukryte, kai teveliui tenka keliom dienom isvykti darbo reikalas, ir kai jis vel grizta, labai jau laukia, bet is pradziu pasimaivo, kartais ir verkti pradeda. Manau tai tokia ilgesio reakcija, kuria vaikas taip isreiskia.

sveikos!
ka as galiu pasakit, tai kad vaikui labai sunku jei jis jau viska supranta.as .svedijoje jau 4metus. vaiko savo negaleciau palikt, bijau net 3d.kazkaip sunku., bet turbut ir galimibes kitokios.dirbti reikia, dabar daug lengviau nes sutvarkem dokumentus legalizavomes.bet draugu vaikas buvo paliktas pas mociute 3men.jam buvo apie 2-3met. tai jis kai vazuot i lietuva jiem reikia tai jis bijo but vel paliktas.dirba tik juos vyras vaikas nenori suprast kad reikia daugiau pinigu nors jam ajeskina kad sunku bet.... jai dsirbt neiseina.
vaikas eina i parduotuve prisiima pilnos kisenes saldainiu ir ramia sazine iseina. as sakau kad taip daryt negalima o jis :
-man mama leidzia!!!
tai kaip tokius letuvius gali pripazint kitatauciai jei visur prisika?!
as tai savo vyrui pasakiau kad man geda su jais i parduotuve eiti, daugiau nevazuosiu.jis juokes.cia yra tokie aparatai, skanerei suskanuoji visas prekes tau reikalingas eini i kasa duodi aparata ir moki pinigus, bet gali patikrint . tai tie mano vyro draugai sako:

-nuskanosim uz 100sek, o prisiimsim uz 500., kaip faina. gerai kad jie cia negalejo legalizuotis!
man [B]geda

Užjaučiu ,vivana,ašaras brauki turbūt kiekvieną dieną.

Mūsų tai tik tėvelis išvažiavęs,o aš pasilikau su vaiku.Nes manasis yra mamytės sūnelis ir nesu dar net nakčiai su juo išsiskyrus. Vaikas dažnai žiūri filmuką apie tėtį.Bijau,kad jo neužmirštų. Dažnai pats paprašo ,kad įjungčiau.Eina prie televizoriaus ir rodo -teti,teti.Tokia jo dar kalba.Ir nesuprasi ką širdelėje jaučia.Šiaip kažkokių ilgesio požymių nematau.Tikiuosi nepamirš tėvelio.

Tėčiui kur kas sunkiau.Ir paverkia kartais mūsų pasiilgęs.Sako,kad fiziškai dirbti nėra taip sunku kaip kęsti šeimos ilgesį.Ten pat dirba ir ukrainiečių šeima,namuose palikusi 1,5m. sūnelį. Verkia mama kiekvieną dieną.Ir darbe būna,kad paplūsta ašarom.Visiems sunku.Bet laikykimės.

Niekas ,vivana,tavęs nepaguodžia.Bet viskas kažkada baigiasi ir tu sugrįši pas savo vaikutį.

Mieloji, mes su vyru irgi buvom isvaziave ir vaiko nematem 4 men. Jis tuomet labai prisiriso prie mano mociutes. Grize turejom vel po truputi ji prisijaukinti, bet per pusiaudieni jis vel tapo musu, nebenorejo jokiu mociuciu. Dabar jam 4m. ir jis nieko neatsimena. Kartais ateina mano teta ir daro meskos paslauga pasakodama jam kaip "mama ji buvo palikusi" (ir dar taip, lyg as buciau jo atsisakiusi, o ne paprasiusi laikinai pagloboti savo mamos, zinodama, kad jis bus gerose rankose). Tai matau, kad jis nieko neprisimena (o tos tetos mes dabar privengiam del jos kalbu). Uz uzdirbtus pinigus mes pabaigem mokslus, nusipirkom masina ir kompa. Pabaige mokslus gavom geresnius darbus, o praeita pavasari ir paskola butui, tai as tikrai nesigailiu, kad vaziavom padirbeti i uzsieni. Juk dabar ir vikui geresne ateiti galime uztikrinti.

musu teis jau visi metai kaip isvaziaves i uzsieni,tai tenka mums lekti aplankyti ji



susipazinkime

Na pvz. maniskei, manau kad tikrai butu trauma. Ir ne tik jai, bet ir man. As manau, kad jeigu yra nors maziausia galimybe imti vaika kartu, tai reikia ja pasinaudoti. Siaip tai tikrai nesmerkiu tevu, kurie neturejo kitos iseities, bet palikti vaika tiems keliems menesiams - juk ne svetimam paliko. Ne is gero gyvenimo palieka, tikriausiai.

tai zinoma kad butu trauma bent jau maniskei tai didziule jei jau pradeda isterijas kelti kai iki parduotuves iseinu tai ka sakyti kad tektu issiskirti ilgam ir pati negaleciau palikti vaiko kazkam kitam o pati isvykti kazkur tai vaikui reikia mamos zinoma ir tecio bent jau manoji yra labai prisirisus tiek prie manes tiek prie savo tecio

manajam tai būtų labai didelė trauma. Bet manau dar didesbė būtų man

Mes isvyke esam visa seima... Bet kai buvau grizus i LT lauktis ir gimdyt, buvau isvarius savaitei pas vyra... Tai per ta laika vyresnelis buvo labai liudnas ir susirgo... Jie dar nemoka isreikst savo liudesio zodziais, o kas dedasi jo galveleje, tai nesuzinosim... Tai buvo pirmas musu issiskyrimas... Na, nekalbu apie tai, kai vaikas savo noru isvaro su seneliais prie ezeru ir t.t.

Vaikui tai visada trauma, ir pasekmės ne visada iš karto pasimato. Vėliau gali pasireikšti įvairūs kompleksai.
Aišku, jei nėra kitos išeities... Bet aš manau, kad nėra padėties be išeities.

Aš už jokius pasaulio pinigus nepalikčiau savo mažylės net savaitei pas senelius ar dar kur
Manau, jei žmonės (sutuoktiniai) nori važiuot į užsienį turėtų tai daryti kol nėra vaikų, nes kai jau prisigimdo, tai jų pareiga ir būti su jais, o ne kažkur tai uždarbiauti
Mano darbas pamaininis, tad tenka dirbti po 12 val ir per tą laiką man taip širdis skauda , nes žinau, kad mano mažulė ieško manęs po visus kambarius, tokia jau ji, sako daugiau nieko ir neišgirsi kaip "Nie mamy" (nėra mamos)

Atsiprašau už tai kaip išsireiškiau, bet šiuo klausimu mano nuomonė kategoriška

Visiškai sutinku ir palaikau.Jei jau tėvai susiruošia varyt į užsienį,tai tegu susiranda ir būdą kaip pasiimt kartu ir savo atžalas.Aš tikrai negalėčiau palikt savo zuikio,nuo gimimo esu palikus vos keletą kartų po porą valandų,ir kiekvieną kartą vis vien mintimis būdavau su juo Tėvai turi patys auginti,rūpintis ir auklėti savo vaikus.

as irgi uz tai, kad tevai nepalikinetu vaiku ilgesniam laikui. bet tikrai yra atveju, kur vaiko kartu pasiimti neimanoma. todel paliekamas su mociute ar kitu artimu zmogum. nezinau, ar geriau vaikeli palikti savo mamai, ar kazkur uzsieni, kur vaikas nemoka kalbos, ka tik atvaziavus, ji vesti nuo ryto iki vakaro i darzeli. sakoma, nera padeties be iseities. bet ir ekstremaliu atveju pasitaiko.
as pati irgi neisivaizduoju, kad mano mazute galetu pasilikti be manes, ilgiausiai ja buvau palikus vienai parai...

Vaikai labai lengvai pritampa ten darželiuose,ir susišnekėt jiems nėr sunku,juk vaikai jie ir taip viens kitą supranta.Sakau,nes turiu ne mažai tokių pvz.Asmeniškai dar negirdėjau,kad kas nors skųstųsi išsivežus vaiką kartu,atvirkščiai-džiaugiasi.Lengviausia palikt vaiką pas mamą,bet truputį pasistengus tikrai galima rast būdą pasiimt savo zuikius kartu.

mes ishvykome i uzsieni gyventi kai musu mazyliui buvo 6 menesiai.
jau beveik trys metai kaip gyvenam svetur ir nesigailiu kad imiausi savo vaikuti kartu su savim. nepalykciau savo vaiko net ir seneliams,, manau kai vaikas ilgai nemato savo tevu, jis greitai atpranta nuo ju.
tad jei yra galimimybes vezkites kartu savo atzalas .

o jei nera galimybiu pasiimt su savim pabirucius is vis ner ko tada vaziuoti. kaip galima palikti vaikucius metams, pusei ar menesiusi... nesuprantu. na, jei palieki teti su vaikuciu dar dar pateisinu. bet niekam kitam.

Pritariu nuomonems,kad vaikui be tevu buti didele trauma. Jei jau ruosiesi vaziuoti dirbti ti manau vistiek yra galimybe pasiimti su savimi vaikuti. Vat mano viena pazistama metus laiko su vyru buvo isvykusi i uzsieni dirbti (isvaziavo jie ten maziausiai 5 metams), o savo dukryte antroke apliko cia priziureti tetai. Tai turbut taip ir butu toliau viskas tesesi, jei ne jos sesuo, kuri uzkele veja, kad vaika pasiimtu ir augintu patys. Tai jau dabar dukra issiveze su savimi kartu. Ir dar daug zinau atveju kai mama isvaziuoja, o vaik palieka nezinia kam(nekalbu apie senelius, teva).Man pikta ant tokiu zmoniu net per "Nomeda" rode kaip mama perskaiciusi dukters laiska mete darba ir parskuode i LT

Vaziuotjant uzdarbiausti is uzseni, jei nezinai kaip ir kur apsistosi, bei koks bus darbas-vaiko pasiimti nepatarciau. Geriau palikti menesiui mamai ar patikimam zmogui. O kai isikursit tada jau prasom...Turiu nemazai pazystamu kurie gyvena jau 5 metus ir daugiau o savo vaikus palike Lietuvoje ir net negalvoja ju pasiimti (o be to daznai sesuo nuo brolio buna isskirti tipo vienas pas vienus senelius kitas pas kitus )...va to tai jau nesuprantu...o iskart temptis vaika kartu i nezinia-tai tikrai atsakomybes neturejimas.

man labai gaila tu vargsiuku vaikuciu, kuriu teveliai dirba uzsienyje, o jie lieka cia. Jokie svarai ar eurai neatstos tevu meiles ir demesio.Nemanau kad tokiems tevams bus kada nors padekota uz tokia vaikyste

Kaip grazu, kai visi vieningos nuomones.

O nepagalvojot, kad mes visi labai skirtingi. Skirtingais charakteriais, likimais, gabumais ir galimybem.
Laikai labai pasikeite.
As viena is tu, kuri priklauso tai ankstesniai mamu kartai, man 41. Taigi mokykla dar baigiau tarybiniais laikais, technikuma taip pat. O bebaigiant studijas- Lietuva tapo laisva. Visus diplomus buvo galima pasideti i stalciu ir pamirsti.
Bankai nedalino kreditu, darba rasti buvo labai sunku, apie geriau mokama net nekalbu. Dideli ir daug pelno nesanti bizni pavyko mazai kam prasukti. Vyrai gere is nevilties, koresi nematydami jokiu perspektyvu, o mamos privalejo kazkaip pamaitinti savo vaikus ir isgyventi. Taigi drasiausios isvyko pirmos, po to visi, kas tik nusivyle darbo paieskom gimtineje.
Taigi jaunos jus dar visos. Linkiu, kad gyvenimo ir jusu vaiku augimo salygos musu Lievuveleje ir toliau (nors ir mazais zingsneliais) geretu ir netektu jums nei vienai suzinoti, kaip nepalankiai gali tas gyvenimas susiklostyti.
Man teko deja iskenteti issiskyrima su savo vaiku. Kiekviena diena galvojau, kaip ji pasiimti pas save. Buvau net ir atsivezusi, bet net dirbdama 7 dienas i savaite ir ne maziau 12 valandu per diena, nepavyko savo svajones igyvendinti. Po pusmecio parveziau ji namo i Lietuva. Gal jei buciau turejusi vyra, butume tai realizave, bet man nenuskilo su vyru. Alkoholio liunas ji prarijo. O ir teveliai, "kuo galejo, tuo padejo".
Sakyciau ir be siu kategorisku nuomoniu sirdi drasko, gal nereikia taip kategoriskai.... I kiekviena atveji reiketu kiek giliau zvilgtereti, o tada ir moralizuoti. Tikiu, kad yra ju ivairiausiu- kai kur tiesos pasakymas i akis, gali isgelbeti vaika nuo skaudziu isgyvenimu.
Dekoju uz jusu drasius pasisakymus.

LIOLANTA pilnai sutinku ir suprantu...kiekvienas turi saVO GYVENIMA IR TAM TIKRAS SITUACIJAS...Jei gu kas ir buvo pasmerkti-tai tik tie kurie ir turedami salygas vaiku is savo mociuciu nebepasiema...ir suranda tam simtus priezasciu.Juk taip gyventi kaikuriems patogiau...Vat tokiu tevu as tikrai nebesuprantu

As dar net neturiu vaiku, bet neisivaizduoju kaip galima tokiam ilgam laikui palikti Pazystu keleta dabar jau nebe vaiku, kurie uzaugo sitaip, mociuciu auginami. Jie nera laimingi. Isivaizduokit uzaugti kasdien svarjojant apie sugriztancia mama Ziauru.

p.s. man rodos sita tema labai ne vietoj.. reiketu gal prie mamyciu uzsienyje ideti?

nepalikciau savo vaiku niekam,gal but sakau taip nes turiu vyra,kuris dirba uzsienyje,as cia Lietuvoj,bet nezinau kaip elgciausi jei buciau viena su vaikais ir reiketu kazkaip pragyventi,nezinau kaip elgciausi.negaliu nieko smerkt,nes tikrai kiekvienas pasirenka savo gyvenima pagal savo poreikius,pagal supratima.

Negalėčiau gyventi be savo vaiko

O aš galiu pasakyti tiek. Prieš metus mes su vyrų išvažiavom i Šiaurės Airija, bet su savimi turėjome kapeikas, Lietuvoje aišku nei buto, nei santaupų. Vyras uždirbo gerai, nes turi labai gera išsilavinimą, o aš buvau su vaikučiais, nes tai vienas tai kitas sirgo. Gyvenom Vilniuje. Mano tėvai Klaipėdoj, jo Zarasuose. I kai mirė jo tėvas, prisireikė ir jo mamai dar padėt, mums nebuvo kur dėtis. Patys vos išgyvenom su 2 vaikais, o čia dar ir jo mama.
Pasikalbėjau su savo tėvais, palikome musu lėliukus jiems, ir išvažiavom. Lygiai po 2 mėnesiu mes savo lėliukus pasiėmėm. Aišku buvo ir ašarų, mano depresijų, ir bemiegiu naktų, bet buvo ir geru dienų, kai turėjome galimybe prisiminti jaunyste ir pasidžiaugti laisve. Tai kad nereikia sakyt kad negalėčiau palikti. Jei reikia, bet tikrai reikia, tai galima palikt. Mes dirbom diena ir naktį tam kad pasiimt vaikus. Išnuomojom namą savaite iki jiems atvažiavus.
Dabar gyvenam puikiai. Dukryte eina i mokykla, sūnelis pas aukle aire. Abu du dirbam, vyras diena, o aš naktį, tam kad diena pabutį su vaikais.
Ir viskas yra gerai

mes 8 men kaip isvyke is Lietuvos, bet ne minties nebuvo kad vaika palikti , plystu man sirdis turbut, jau keliom valandom ji kai paliekam bociams kai isvarom iki pardes, jau pasilkstu nerealiai, tai jau grazus oras varom visi shopintis
noriu pati auginti savo vaika, nenoriu kad butu babos ar mociutes vaikutis, noriu pati matyti kaip vaikas auga, naujus jo pasiekimus, pirmus zodzius

bet jei nera jau kitos iseities tai vaikai lieka lt, bet manau kai atsistoja teveliai ant koju dauguma vaikucius pasiima pas save

Mes taip pat siuo metu gyvenam ne Lietuvoj,bet tokios minties,kad palikt vaika niekada nebuvo.Jei jau nusprendem su vyru turet vaikeli,tai juo patys ir rupinames,seima turi buti kartu Mes ir su broliu uzaugom,o tikrai buvo tokiu situaciju,kai tevai vos gala su galu sudure,bet niekas musu nepaliko ir nelakste,o stengesi ir viskas susitvarke Tad uzaugom ir aprengti,ir pavalge,ir nesijauciu,kad man ko butu truke Seima turi buti kartu!!!!

Kiek esu skaiciusi didziausia trauma vaikui jei jis isskiriamas su mama, vis gi ji vaikui yra svarbiausia bei artimiausia fiziskai ir psichologiskai ir dvasiskai.
Radau tokiu nmuomoniu kad iki 3 m. vaikui "pakanka" mamos. Gal; tai tik 1 is daugelio nuomoniu

Zinom, kad vaikeliui trauma, bet turbut didesne trauma patiems teveliams, o ypac mamytei. As labai puikiai suprantu kaip jums sunku nematyti savo maziuko. Nors as pati auginu savo vaikucius, bet mano vyras dirba uzsienyje, grizta, kas antra savaitgali, bet as matau kaip sunku jam ir vaikams. Apie save jau net nekalbu,bet kadangi gyvenimas privercia, tenka taip elgtis.

na ką aš žinau...
Negalėčiau taip: "prisiminti jaunystės...
ir kiek laiko buvo vaikai be jūsų? metus? dvejus? kad jau taip greit nusiraminot? Aš iš tų "augintų" mane jau gan didelę susiklosčius situacijai 3 metus augino močiutė nuo 9 iki 12 metų. Man tai buvo trauma kurią pamenu ir dabar. Todėl savo vaiko tikrai nenorėčiau palikt nei savaitgaliui pas močiutes. Gal vėliau galvosiu kitaip. Bet man 28 ir pakolkas galvoju taip.

Taigi rašo, kad du mėnesius

As irgi nelabai isivaizduoju kaip galima palikti savo mazyliuka ilgam... Nors musu tetis kartais vyksta darbo reikalais i uzsieny, kartais net keliem menesiam.. Tik as nesuprantu kaip jis taip istveria be mazosios?

Tokios patirties neturiu, bet galiu pasakyti, remdamasi psichologų straipsniais, literatūra, kad trauma didelė.

Suprantama, kad kiekvienas atvejis skirtingas, bet atsižvelgiant į autorės klausimą-ar tai vaiką traumuoja, atsakymas bet kokioje situacijoje vienareikšmis-traumuoja.

Mes su vyru vazinejome i svedija.Tik mano darbas buvo sezoninis,isvykdavau 3 men.Labiausiai isgyvenau turbut asZliumdavau kiauras dienas,skambindavau nors jos dusavimu isgirsti,nes ji dar nekalbejo.Ir taip iki trieju metu.Nusprendem,kad vesimes kartu.Ji net neisleisdavo musu i rusi parsinest konors,sakydavo eik mama tu viena arba tetis vienas.Jai turbut atrodydavo,kad mes isvaziuosim.Issivezusi i svedija mes jos nevedem i darzeli,as sededavau namie,jai pasitaikydavo kokie darbai tai visur kartu.Ir taip tris metus.Dabar mes jau lietuvoj,turim antra dukra.Ir tikrai nepalikciau,nebent nebutu iseities

Mes irgi laikinai gyvenam užsienyje, ir aš jokiu būdu negalėčiau savo vaikų kam nors palikti. Bet tikrai nesmerkiu tų mamų, kurios palieka vaikus, ir išvažiuoja i užsinį padirbet. Matyt ne iš gero gyvenimo. Tik jas labai užjaučiu, nes galiu tik įsivaizduoti, kap turėtų būti sunku.

Mamos, jus taip snekate kad vyrus turite. O kaip del tu mamu kur augina vienos savo vaikus ir neturi darbo ar negali islaikyti savo vaikus is savo atliginimo. Niekada nesakyk niekada. Gyvenimas gali taip atsisukti kad niekada net nesapnavote kad taip gali atsitikti. Netikieta vyro mirtis ar kita nelaime... Nuo to niekas negali buti garantuotai apsaugotas. Esate laimingos kad turite zmogu kuris palaiko ar pats gali isvykti i uzsieni uzdarbiauti.
O del vaiko reakcijos del isskirimo priklauso nuo pacio vaiko ir jo mamos. Jei mama pati bijo vaika palikti trumpam tai ir vaikas pradeda bijoti issiskirti su mama. Mes pacios tuo nezinodamos perduodame baimes, jausmus ir nuotaika savo vaikams. Pvz. mano panele(11menesiu amziaus) pas aukle pradejo nuo pirmos dienos su dideliu noru eiti (kartu su kitais 4 vaikais). Be jokiu isteriju ar traumu. Pusantru metuku buvome palike 4 dienom pas senelius. Irgi be problemu. Aciu seneliams kad moka bendrauti su anuke . Mazi vaikai lengviau pernesa isskirimus nei pacios mamos. Kitas reikalas kai vaikui 4-5 metukai ar daugiau. Tada vaikas viska supranta ir pradeda jaustis kaltas. Ypac jei gimines ar kaimynai sneka negraziai jam girdant kokia mama negera kad vaika paliko. Vaikai greitai pradeda jausti save kaltais kad mama del ju isvaziavo arba tiesiog geda kad taip apie ju mama snekama
Del traumu tai galima ilgai diskutuoti kaip vaikas traumojamas. Ar vaikas negauna traumos kai mato kai mamai sunku, kai jinai negali nusipirkti maista ar vaisus kurios jis nori, kai draugai juokiasi is jo padevietu ar nemadingu drabuziu, kai negali gauti gimtadieniui ilgai issvajota zaisla..

Joks žaislas ar maista neatstos mamos, tai absurdiška.

Taip, mamos neatstos.Bet kai 3mietis berniukas stovi zaislu parduotuveje ir ziuri dideliom akytem i zaislus.. mamai priejus issigandes sako: mama, as zinau kad neturime pinigeliu - as tik ziuriu Ir esme visai ne zaisle...
Yra skirtumas kai mama dingsta is vaiko gyvenimo ieskodama sau nuotykiu ar geriesnio gyvenimo. Ir kai mama beviltiskoj padietyj ir vienintelis sansas pakeisti savo ir vaiko gyvenimas tai isvykti i uzsieni susirasti darba ir gyventi kartu su savo vaiku/vaikais. Keli menesiai issiskirimo su vaiku nepadarys labai didelios traumos ypac kai vaikas mazas ir mama grizta pasiimti ji su savimi. Uzsienyje pinigai ant medziu neauga kaip ir LT. Ne visada pasaitaiko susirasti darbo is karto. Uz buta visur prasomas uzstatas kelius menesius i preki. Darzelis ar mokykla turi buti surasti ko greiciau kad vaikas atvykes nesedietu vienas namuose ir lauktu mamos. Bet deja tai sunku padaryti is karto atvykusi kartu su vaiku, ypac kai neturi pazistamu/draugu kurie galietu padieti. Svetimoj saly sunku buti vienai nei buti vienai LT. Svetima kalba, kulturos ir tradiciju skirtumas trukdo greit sekmingai isikurti ypac su mazamieciu ant ranku.
Ka noriu pasakyti kad nereikia smerkti tu mamu kurios noriedamos sukurti savo vaikams geresni gyvenima isvyksta i uzsieni vienos be vaiko. Tai nereiskia kad jos blogos mamos. Bloga mama ir traumoti vaika galima nepalikiniedama ji..

Mes irgi buvome susidure su dukrytes palikimu Isvyko vyras vienas,paskaiu nebuvo reikalo man su vaiku sedeti lt,nes pinigus tik plesydavom,atvykom pas ji,bet taip nutiko,kad glaudemes laikinai pas pazistama,ir teko is jos keltis lauk,o su vaiku lb buvo sunku susirasti kur gyventi,niekas nenorejo. jai tada buvo 1m1men,tad pasitariau su savo mama ir isvezem dukryte pas mociute,aisku buvo sunku,vaikas isgyveno bet nepamirso. isbuvo lt beveik 2men,kai tik radom kur gyventi,parsivezem atgal. mane pamaciusi po issikyrimo aisku priekaistavo (akimis) bet iskart pakele rankas ir stipriai apkabino,nuo tada nuo mane nei zingsnio... kol nedirbu,viskas gerai,bet jai jau 2.4 ir noretusi rasti darba,nes reiktu daugaiu pinigeliu...
Nesmerkiu nei vienos,ne tikrai kartais nera kitos iseities... aisku,vaikas isgyvena,bet ir tevai taip pat,manau vaikas tevas gryzus viska pamirsta... bet turi sotu gyvenima,nes juk lt db situacija tokia,kad vaikai nori daug,o tu vos nupigintai duonai sukrapstai...

Nepamiršta vaikai, tikrai ne, vėliau ir visos bėdos kyla dėl vaikystėje patirtų traumų, baimių, palikimų. Viskas ateina iš vaikystės. Taigi nemanykit, kad tai nepalieka pėdsakų.

Musu tetis vasario menesi isskrido dirbt i uzsieni ,as likau namuose su dukryte.Kiekviena vakara kalbedavom,ir matydavomes per skype.Balandzio pradzioj,tetis atvaziavo i lietuva(savaitei laiko),zinokit dukryte kai pamate teti(jai buvo metukai,ir septyni menesiai,siek tiek jautesi,kad dukryte gavo soka .Tetis po savaites isvaziavo,o po menesio atskridom mes su dukryte pas teti.Pirma diena vaziuojant masina,dukryte sedejoman ant keliu,pati viena savo rankute paeme tecio ranka,kita rankute mano,ir visa kelia taip vaziavo.Man riedejo asaros,manau,kad vaikuciui tokie issiskyrimai nera gerai.Gal,kai jie vyresni,tai netaip isgyvena,tada jiems galima paaiskinti,kodel tetis isvaziavo,kad grys,nepaliks musu.O tokiems maziukam nesuprantama yra,kodel viena diena tevelis dingo .Noreciau,kad tokiu issiskyrimu musu visu seimose butu kuo reciau.

i autores klausima atsakau kad- TAIP TRAUMUOJA. aisku as kolkas neisivaizduoju , kad man reiketu maziuka palikti ne vienai dienai kazkur, isejusi i miesta puse dienos pravaikstai su reikalais ir nematai savo klecko jau pasiilgsti, o jei reiketu paliktu 1sav ar menesiui, turbut isproteciau. mano pazystama seima savo vaika palike buvo pusei metu mociutei, gryzo i LT po to parsiveze ji kartu i Uk. noredama ta laika kompensuoti kuri nebuvo su savo mazyliu pirko viska jam ka tik jis parodydavo, saldumynus, zaislus ir t.t. nemanau kad tai vaikui buvo reikalinga, aisku tevai galvojo kitaip..
na o apie vaiko palikima nesakau NIEKADA, nes po to viskas gali apsiversti aukstyn kojom, bet jei nors maziausia galimybe butu vestis kaskur su savimi, nk nepalikciau. ir labai vertinu ir dziaugiuosi tokiomis mamomis kurios vaiku nepalieka net patikimiausiom mociutem, o stengiasi kad vaikas visada butu salia ju , manau kad vaikui tai svarbiausia

Oi sunki ir nesibaigianti tema.....vaikui -trauma,teciui-trauma,mamai-trauma..ir vis del piniigu.As irgi isleidau vyra i uzsieni,kai mazajai buvo tik 2.5menesio,dabar pagalvoju,kokia buvau drasi,kad viena likau su ja .Asaru upeliai tekejo kasdien tiek mano,tiek vyro.Ir iskenciau tik kitus 2.5 menesio ir nudumiau pas ji.Nes ilgesys,tas atstumas zude.Zinoma ji nieko nesuprato tuo metu,bet kitu vyru jau vengdavo,verkdavo,jei paimdavo,o teti prisieme is karto,ir pasakem sau,kad daugiau taip nesiskirsim