Pirmąjį savo Domuką gimdžiau sunkiau. Viskas buvo taip....
Prisiskaičiau, kad skubėti su pirmu nėra kur
. Terminas buvo 01.09. Labai nenorėjau gimdyti per šventes. Priaugau 28 kg su viršum , tris kartus gulėjau ligoninėje, tai temperatūra pakilo, tai gimda apsitraukinėjo. Žodžiu 01.06 vyras klausia ką daryti su koridoriaus remontu, sakau daryk, dar negimdysiu 
. 01.07 atėjo statybininkas. 01.08 2:00 kažko vidurius suka 
. Tris kartus ėjau... Pradėjau sekti laiką. Kas 20 min. Po to dažnyn. Po poros valandų supratau, kad JAU. Nuėjau praustis ir dėtis daiktų, kurie jau ir taip prieš mėnesį buvo sudėti. Apie 5:00 pradėjau žadinti vyrą, bet tas irgi protingas, knygų prisiskaitęs, sako, eik sumuštinį užtepk, aš dar pamiegosiu. Prieš septynias susiruošėm. 7:00 buvau GN. Vyras išvažiavo į darbą, o man prakirpo ir prasidėjo. Teko vyrui grįžti . Apie 10:00 jau buvo "gerai" skaudėjo žiauriai, bet vaistų nenorėjau. Apie 10:30 jau galvojau mirsiu, deguonies davė. O 11:55 gimė Domukas. Aišku siūti teko, nes gimda nevisiškai išsiplėtė, o aš jau labai skubėjau. Su vyru verkėme, gal pirmą kartą gyvenime iš džiaugsmo 
Su Ievute viskas buvo paprasčiau. Planavome irgi, pora mėnesiukų laukėme ir 10.14 atrodo užkibo
. Vieną kartą vistiek teko pagulėti ligoninėje, nes sąvaržą labai skaudėjo, vos kojas kilnojau. Svorio priaugau mažiau tik 20 kg. 
. Pilvelis buvo keistai kitoks nei pirmą kartą, kažkoks apvalus ir aukštai. Šiaip jaučiausi gerai, buvau laiminga, ir galvojau, kad gal tai jau paskutinį kartą neščia 
. Tiesa su pirmuoju laksčiau iki paskutinių dienų po miestą, o su antrąja teko nuo aštunto mėnesio pailsėti. Bet suknelių vistiek spėjau visą galybę prisipirkti 
. Birželio viduryje ėmė kažkokia žėlė po truputį išsiskirti . bet paskaičiau, kad taip ruošiamasi ir tiek. Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje daug draugų gimtadienių. Juokdavosi iš manęs, baliauninke vadino. O aš sakau pagimdysiu ir toliau švesime...07.01 2:00 ir vėl vidurius susuko... Jau po valandėlės supratau JAU. Guliu skaičiuoju, vyras miega... 3:00, 4:00 gal jau jam laikas keltis, 4:10 KELKIS JAU. 4:15 vyras sako, kad reikia paskubėti jam atrodo, kad aš jau gimdau . Gerai sakau, vežam vaiką pas močiutę. Gaila mamaos ji susinervino, išsigando, susijaudino. O ji pas mane labai jautri. 4:50 vaiką pristatėm, mama prašo paskambinti. Vyras sako aš dar pinigų neišsiėmiau, ai tiek to. 5:00 mes GN. Aš jau raitausi. Sėdi dar viena mamytė, pirmas lelis. Man liepia laukti, o ji žiūri išsigandusi į mane. Po 10 min. ją vieną veja į 2 aukštą, nes su manim jau nekas. Dar mėgina pildyti popierius, sako neapsimesk, kad gimdai. Sakau-ne tik labai skauda. Po 10 min. skambina į skyrių, kad atveda mane, nes AŠ JAU GIMDAU (pamatė ). Akušerė liepė į VC nueiti. O mane ten toks keistas jausmas apėmė . Ateinu, atsigulu, pažiūri, o tau stenėti nesinori, klausia? Sakau norisi, lyg tarp kitko 
. Sako gerai pagulėk ir išėjo aš dar klausiu gydytojo kaip nuskausminamieji, jis taip keistai pažiūrėjo ir išėjo, nu galvoju... Po 10 min. rėkiu žiauriai skauda. Atbėga akušerė ir šaukia, gydytojau ... Tik kojas kelia, iš popieriaus kažką išsivynioja ant padėklo.. ir pora skausmų 05:40 Ievutė guli ir žiūri 
, neiškarto supratau, kas atsitiko. O akušerė prieina ir sako, "Su trečiu atvažiuok anksčiau..."
Aukit stiprios ir sweikos 
