idomu , kaip bausdavo seniau , kaip aukledavop neklauzadas ? kaip aukledavo jus

o man idomu, kodel aukleti = bausti neklauzhadas?

O ką, neklaužadų neauklėjo? Na, kadangi užaugau ne neklaužada, reiškia, manęs tėvai neauklėjo.

Auklejo, kad tapciau geru zmogumi, aiskino kas yra gerai, kas blogai. Padejo suformuoti vertybiu sistema. Savo tevams esu dekinga ir noreciau, kad man pavyktu savo sunui padeti suvokti pasauli ir pritapti jame taip kaip man padejo mano tevai.

man labiausiai isimintina bausme budavo: uz bausme isgerti stikline pieno. Kurio iki pat sendien negaliu pakesti. Budavo vargelio kol isgerdavau.

Nebūdavo šiaip už ką labai mane bausti Problemos iškildavo, aišku, paauglystėje. Tada viskas vykdavo rimtų pokalbių forma

Kadangi buvau kaip reta neklauzada ir jokio protingo zodzio negirdedavau, tai mane auklejo=baude dirzu. Visas gyvenimo tiesas dirzu imuse. Tada pykau. Dabar esu uz tai dekinga jiems Manieji vaikai, nors ir bernai, bet daug paklusnesni, tad jiems pakanka ir patarimu ar grieztesnio zodzio.

Manęs niekada nemušdavo ,o statydavo į kampą.Padėdavo. Atsimenu ,kai negrįžau laiku ,tai savaitę neleido išeiti iš kiemo .Esu dėkinga ,kad auklėjo ne diržu , todėl savo vaikų niekada nemušiu.

esu gavusi su rykste ,bet iki siol pykstu ant mamos uz tai ,mane broliai istisai skriausdavo ir erzindavo ,tai as negaledama apsiginti ir įrodyti kad as nekalta griudavau ant zemes ,o daugiau nemuse tik kampe statydavo ,bet buvau uzsispyrus ir niekada neidavau atsiprasyti ,nes jausdavaus nuskriausta ,ziaurei budavau pasiilgus mamos nes ji daug dirbo [tetis mire kai mums su broliu buvo 2 metukai o kitam 9 metai ]ir tik savaitgaleis galejom normaliai pabendrauti,o tuos savaitgalius sugadindavo broliai istisai kokia nesamone padarydavo o kaltindavo mane ,todel savo vaikucius be galo myliu ir daug daug demesio skiriu jiems ,nesimusu tik kartais uzbaru

grazina37,jei tik vieną katą gavai ,tai nebepyk Jaučiu ,kad ir jai po to labai skaudėjo širdį.Aš, kai pastatydavau į kampą savo vaiką ,ilgai nelaikydavau ,nes būdavo gaila.Tai nežinau kaip jausčiausi ,jei suduočiau.

mane retai kada bausdavo, tik aiskino kad taip elgtis nedera,
bet retai, kai jau kazka TOKIO iskresdavau- state i kampa klupeti ant zirniu

man atrodo kad musu vaiku neiseis "bausti"- jie kitokie, indigo vaikuciai dabar dazniausiai gimsta, nuo bausmiu ir musimo tik dar agresyvesni tampa

Paskaičiau pasisakymus... tik viena pasipasakojo, kad tėvai mušė ne taip jau retai. Man su tėvais taip nepasisekė, nors buvau jų numylėtinė, tačiau gaudavau per galvą daug ir reguliariai, ir ne todėl, kad buvau neklaužada, o todėl , kad tėvui nuotaikos tuo momentu nebuvo. Aš jau nekalbu apie psichologinį spaudimą. Seseriai buvo žymiai blogiau nei man, kaip pavyzdys - tėvo puolimas su įkaitusiu lygintuvu prieš seserį, kad ji kažką pasakė ne pagl jį, rezultatas - nudeginta ranka Blogų prisiminimų pilna, gerų - hmmmm... reiktų gerai pagalvot. Todėl dabar visiškai nebepalaikau ryšių su tėvu, nes nesugebu atleist ir to nenoriu.

O mane bausdavo - varymu miegoti. Būdavo prasikalsu dėl ko nors, tai mama liepia eiti miegoti (nakties miego), ir nesvarbu ar 15 val ar 13 val... Tai, va taip ir pragulėdavau visą dieną ... ir naktį
Nors man pačiai ši bausmė dabar atrodo labai nevykusi, savo vaikų tikrai taip neauklėsiu

Na manes teveliai tai manes nebausdavo,buvau gana ramus vaikas,bet kaip ir visi vaikai......vistiek ka nors iskresdavau.Kai suaugau ir pati pagimdziau suneli,tevelis man pasake'Gali buti gera zmona,gali buti geras savo srities specialistas,bet sunkiausia dukryte buti gera mama".Tai vat tik nuo teveliu noro ir pastangu prisiminsim savo vaikyste su bausmemis ar be ju

Kazkokiu bausmiu tai tikrai nebuvo, na nenupirkdavo ko nors, kazkada buvau uzsispyrusi eiti i sokius, mociute neleido, kaip dabar galvoju - aciu Jai uz tai, labai teisingai pasielge. Esu pora kartu gavusi su delnu per minksta vieta O siaip buvau labai rami ir paklusni, o tokio dalyko kaip paauglyste - net nepastebejau, gal ji dar neatejo

savo tevus myliu ir gerbiu, bet uz "paauklejimus" dirzu iki siol negaliu jiems atleisti ir sunkiais gyvenimo momentais vis prisimenu... Niekada man jie neatrode pelnyti

Kazka panasaus patyriau ir as. Buvau geras vaikas - klausiau tevu, bet daznai gaudavau dirzu nuo mamos uz tai... kad matematika nesiseke. Na, gal ne taip daznai - 1-2 k. per men., o jau ypac pries trimestro pabaiga O, kai trimestre 2 buvo mazdaug puse kuno ne melynas, o juodas buvo.
Pykstu del to iki siol. As savo vaikui mokytoja nusamdyciau, kad padetu kazka nesuprantamo isaiskint, o ne musciau, kad nesiseka.
Beja, atsilikele as nebuvau, brandos atestate vidurkis beveik 9....... (per matematika).

mane bausdavo keturiu dienu nekalbadieniu.Šlykštu

Dabar taip as baudziu savo vyra

galvoji aš kitaip Tik mes abu vienodi,tai nešnekedavom po dvi savaites.Ačiu dievui tai jau praeityje,nes per ta laika labai nutoldavom vienas nuo kito

As tai pastoviai gaudavau lupt, nes buvau labai judri.Ir tie saukimai pastovus. Zinau, tik tiek kad nieko teigiamo man tai neatnese. Ir negaliu pakesti, kai zmones pakeltu tonu kalbasi su savo vaikais, ar kitais zmonemis.

o as buvau labai judri ir aktyvi...ir per savo ta perdeta aktyvuma baiku viskokiu pridirbdavau tai va per sikna gaudavau ir nuo mamos ir nuo tecio ...bet nepykstu ant ju zinau kad nusipelniusi buvau dar gal kampe esu stovejus ..neprisimenu siaip tokie menkniekiai man i atminti neisireze bet ka nuo to musimo mes su mama tikrai nenutolom , nejauciu as jai jokios pagiezos ar saltumo...dar ir dabar mes geriausios drauges...o tetis jis man visada buvo pats pats geriausias...

Aš ir gaudavau lupti, gal ne taip dažnai, bet tikrai gaudavau. Tačiau teprisimenu vieną rimtą ir paskutinį lupimą, kai užsižaidžiau su vaikais ir nėjau namo, man buvo apie 11-12 metų matyt Tačiau to dalyko kažkaip nesureikšminau niekada, matyt buvau nusipelniusi.
Skaudžiau buvo kai tėvas skėlė antausį , nes pykosi su mama, o aš užstojau ir ėmiau su juo ginčytis. Bet ir tai dar nebuvo paskutinis kartas. Dar kartą smurtavo, kai buvom šventėje, aš pervariau mašiną, ir jam atidaviau raktelius, o jis įsidėjo ir pametė. Grįžus namo, aš sakiau, kad jis neapsižiūrėjo, o jis supyko ir aš turėjau būti kalta.. Kategoriškai nesutikau, barėmės, o tėvas baisiai ūmaus būdo, gavau tą kartą aš nuo jo net iš kumščio į antakį. Ištino, pamėlo akis visa, o man kitą dieną universitete buvo egzaminas Sunkiai aš susitaikau ir dabar dėl šito įvykio. O iš tėvo pati perėmiau kalbėseną pakeltų tonu. Kaip gailiuosi dėl to, stengiuosi tvardytis, tačiau tai taip retai pavyksta Ir bijau, kad nesugebėsiu su savo vaiku kalbėtis ramiai.

vajetau vajetau paskaitau ir siurpu darosi kokiu buna tevu......turbut jie kaip ir mes dabar deklaravo savo meile mazyliams o kai jie uzaugo prasidejo ikaite lygintuvai dirzai del 9 is matiekos ir kumsciai i antakius...siaubas kazkos...... musu su broliu mama tai matyt zinojo musu silpnas vietas ir tuo naudojosi ta prasme, pvz as galiu nuproteti be bendravimo tai zinodama ji nesisnekedavo su manim kazkoki laika bet pries tai tikrai duodavo suprasti kodel taip daro, ka as ne taip padariau. ant mamos nepykstu vis tiek ji mums su broliuu dave viska kas pasaulyje yra geriausia graziausia sauniausiai. esam geriausios pasaulyje drauges. kas liecia mano suneli, abu su juo esam karstakosiai, greit uzsiplieskiam bet ir atsileidziam greitai pasipykstam pasisaukiam ir po 5 minuciu apsikabinam pasakom kaip mylim vienas kita susitaikom. auginu ji viena gal biski sunkiau....bet vis gerai gyvenu...

Paskaičius paskutinių dešimties metų šeimos psichologų straipsnius, galiu konstatuoti, kad buvau mušama stiprokai... Galėtų gauti parų jau už tai. Dabar apie savo tėvų nuodėmes negalvoju, užbraukiau tai. Nieko nepakeisčiau vistiek, o jie buvo "ano" auklėjimo "produktas". Ir myliu savo tėvus, noriu bendrauti...
O esu gavus ir diržu, ir lenciūgu, ir pieno ąsotis buvo paleistas (nu visai nesivaldė mano motina), ranka per veidą... Bet užvis skaudžiausia būdavo psichologinis smurtas, nustatinėjimai tėvo ar motinos vienas prieš kitą...
Gyvenime nebetikiu tuo dalyku, kad yra bent viena motina nemušusi savo vaiko. Nes tokių "idealų" buvau sutikus, kad Mano tėvai irgi buvo aplinkinių laikomi "idealiais"

Baudžiu atimdama (arba atidėdama) malonumus.

Sveikos.Mane auklėjo gana griežtai ir konservatyviai.Kai prasikalsdavau-bardavo,aiškindavo ką blogai padariau,kodėl blogai padariau ir kokios gali būti tokio elgesio ar poelgio pasekmės ateityje.Ypač mama viską aiškindavo,tik neklausant bardavo.Mušti diržu,juo labiau kokiu kitu daiktu jiems buvo nepriimtina,tačiau diržu pagrasindavo,kai labai prasikalsdavau(neklausymu ar atsikalbinėjimu).Mama gal du kartus yra paėmusi diržą į rankas,bet taip realiai juo ir negavau lupti.Per veidą taip pat nemušė,tai labai žema.Tėvas buvo pedagogas,tai apskritai nepritarė tam,nes jį vaikystėje labai tėvas mušė.
Mane auklėjo viską aiškindami,todėl,kai prasikalsdavau,tai dažnai ir žonodavau pati,kad blogai padariau ir teks pasiaiškinti.Jei atsiprašydavau ir stengdavausi nepakartoti,tai ne tik atleisdavo,bet ir pagirdavo už gerą elgesį.
Kad auklėjo konservatyviai,tai atsiliepia ir teigiamai,ir neigiamai.Teigiamai yra tas,kad apie etiketą,šeimininkavimą,santūrumą žinau ne mažai ir tai padeda bendraujant su įvairiais žmonėmis.Neigiama to pusė yra ta,kad iki šiol,nors man jau 30,jie mane dar auklėja ir labai į viską įtariai žiūri,dažnai perdėtai kritikuoja,kas labai kenkia pasitikėjimui savimi.

Pritariu ir stengiuosi taip daryti. Bet "minkšta" aš mama... ne visada pavyksta.... Bet kadangi didelių problemų su dukryte nekyla, ( kad tik neprisikalbėt), tai ir nesuku per daug galvos... Ir mane tėvai auklėjo "beveik niekaip", o kadangi nesu labai jau bloga , manau vaikus auklėja ne žodžiai, o elgesio pavyzdys.

Oj, esu kaip ir daugelis gavusi diržu, kartą ir šlepetę mama buvo paleidusi į mane. Skaudžiausias prisiminimas kai su šokdyne atpylė man per kojas Žinoma, ne angelas buvau. Savo mažosios tikrai nemušiu, manau tai netikusi auklėjimo priemonė, galima ir be smurto žymiai efektyvesnių rezultatų pasiekti

Sutinku,kad be mušimo galima apseiti,tik vaikas augdamas turi žinoti,kad yra veiksmas yra ir pasekmės.Pats pagrąsymas diržu yra efektyvu,bet nereiškia,kad reikės ir mušti.Bet ir pagrasinimas turi būti kraštutinė priemonė,kitaip bus tik laiko ir vaiko nervų švaistymas.Man malonumų atdėjimas neatrodo efektyvu.Aš baudžiu tuoj pat ir konkrečiai.Jei vaikas nepaklausė,kai liepiau neimti ko nors ir nutvėriau "su įkalčiais',tai trinktelsiu per rankytę ir pakartosiu,kad sakyta buvo neliesti,o tu neklausai.Nemušiu skaudžiai,tik sukelsiu iliuziją,kad gali gauti rimčiau,jei neklausys.Jei vaikas tyčia nuskriaudė kitą vaiką ar tyčia pakartojo neleidžiamą dalyką,tai šlepteliu ranka per minkštą vietą kelis kartus ir labai griežtai primenu kas buvo blogai ir,kad netoleruosiu tokio tyčinio elgesio.Vėlgi aš nesistengiu mušti,tik sudarau vaikui iliuziją,sukeliu bausmės baimę,nes šlepteliu tik nestipriai,bet tonas mano būna labai griežtas.Ir taip pasielgiu tik tuo atveju,jei vaikas žinodamas,kad daro blogai vistiek taip daro.Daug aiškinu kas ir kaip,ir kodėl.Tokių baudimų yra buvę vos du -trys.Vaikas pats turi galimybę rinktis kaip jam elgtis,nes viską aiškinu.

"Pats pagrąsymas diržu yra efektyvu,bet nereiškia,kad reikės ir mušti."
Mamytes negalvokime kad musu mazyliukai visai kvaili. jei tik grasinesime kiekviena karta jie matys kad tai tik grasinejimas ir ilgainiui netikes tokiais grasinejimais. pazadus reikia teseti. nesakau kad turime musti. as noriu pasakyt kad jei pazadejai reikia vykdyt kitaip su laiku vaikas isvis nebegerbs, nebetikes. maniskis zuikis priprATES jau yra, kad jei tarkim jis padare kazka neleistino, ir zino kad tarkime uz tai neleisiu jo kiema, jis puikia zino kad tikrai neleisiu ir gali jis man dauzytis draskytis isterikuot nors iki pamelynavimo, as tuo momentu nekreipiu i ji demesio, leidziu jam atvesti ir tada pasisnekam kaip dvi Homo Sapiens . neis i lauka ir viskas.jis jau net nebando priestaraut laukia kol "perdegsiu". nelaikau tokios priemones drastiska. be galo bekrasto myliu savo maziuka bet manau kad be kazkokiu tai humanisku priemoniu vaikas uzsikartu ant galvos po kiek laiko.

mane tai auklėjo gan gerai. savarankiška anksti tapau

Sutinku,kad kai kuriuos grasinimus reikia įvykdyti.Tik aš rinkčiausi ne neleisti įlauką,o žiūrėti TV,valgyti desertą,ir pan.Čia kiekvienai savo.

del to lauko tai as tik kaip pvz pasakiau norejua tik pasakyti kad nereikia grasinti tusciai, nereikia sakyti ko neivykdysi nes vaikas nebegerbs nebepasitikes. tada jau grasink negrasinusi

Aš truputį anksčiau esu parašiusi,kaip įvykdau grąsinim us ir kaip baudžiu.Ne tik pagrasinu,galiu per rankytė suduoti,bet tik,kai pagaunu "su įkalčiais".Man nesvetimas auklėjimas,kai vaikui labai prasikaltus nukenčia jo minkšta vieta.Tik pirma kelis kartus įspėju,tą norėjau pasakyti. Čia jau kraštutinė priemonė,bet taip mane auklėjo ir tik kelis kartus tą grasinimą įvykdė,o jo realumu nė karto nesuabejojau.

Mane tėvai gan griežtai auklėjo. Buvo daug draudimų iki tol kol neištekėjau, Vaikystėj gaudavau ir diržų. Bet tėvus vistiek myliu ir gerbiu, nors gal iki šiol jų kažkiek prisibijau, su jais stengiuos nesiginčyti

Kai pažvelgiu į vaikystę ir paauglystę, mielai rinkčiausi diržiuką už rimtus prasižengimus, nei ilgus "tyliadienius" ir kaltės jausmą dėl smulkmenų ir visiškai nereikšmingų dalykų

Jei mama būtų baudusi nesikalbėjimu ir dėl niekų nusiskusi raukytųsi,tai dabar ir aš taip su žmonėm bendraučiau-nepatiko,supykau ir nuėjau,ir daugiau nesikalbu.Kaip vaikystėje tėvai su mumis elgėsi,taip ir mes dabar suvokiame kas gerai,o kas blogai ir kaip tinka su kitais elgtis.Kai vaikas rimtai prasiklaltęs gauna nuo mylinčios mamos ar tėvo per sėdynę kelis kartus ranka ar diržiuku ir dar jam pasakoma už ką,tai vaikas turi realią galimybę suvokti,kad blogai pasielgė ir tai labai rimta.Vaikas nuo kurio tik nusisukama ir nesialbama,jaus skriaudą daug labiau,juk mamytė ar tėtukas mylimiausi žmonės nesikalba,o taip daug yra papasakoti ir pasiaiškinti norisi,kad atleistų,suprastų...Kaip tik reikia kalbėtis ir aiškinti,kas gerai ir kodėl taip gerai,kas blogai ir kodėl yra blogai.

Na nemanau, kad vaikas gavęs per sėdynę suvoks, kad blogai kažką padarė. Stipresnis muša mažesnį - baisu. Ir tyliadieniai ne išeitis, su vaikais reikia daug šnekėtis ir aiškinti. Esu kartą pakėlus ranką prieš savo vaiką... baisiai jaučiausi, kad nesusivaldžiau.

Buvo visko ir rekdavo ir teko susipazinti su dirzu, nei vienas nei kitas dalikas nebuvo malonus, mama rekdavo tevas "ausdavo" . Labai nenoreciau savo vaiko musti tikiuosi taip nebus NIEKADA NIEKADA

Turėjau minty,kad suduoti tik tada,kai pasakai vieną kartą,antrą,trečią ir vis tiek neklauso,tyčia taip daro.Tuomet geriau suduoti,o ne žaislo neduoti ar malonuką atimti kokį.Taip bus ne skriauda,o motiniškas paauklėjimas,nes mama turi teisę per užpakaliuką suduoti.Mamos skirkime smurtą,prievartą nuo pliaukštelėjimo su meile,kai dar pasakoma už ką ir prieš tai buvo duota galimybė bausmės išvengti geru elgesiu.

NIEKAS NETURI TEISES MUSTI KITO ZMOGAUS.
Jei vaikas nesupranta pirma,antra,trecia karta,kartok ketvirta penkta ir t.t.t arba pagalvok ka ne taip sakai,jie vaikas taves negirdi

Pagal tokią logiką ("iš meilės") išeitų, kad ir vyras žmonai turi teisę per kuprą užmesti, jei žmona jam dėl ko nors nepaklūsta...Ir šiaip manau, kad mušimas - nestabilios psichikos tėvų auklėjimo priemonė.

Absurdiškas palyginimas,kalba ne apie smurtą,o priimtinas auklėjimo priemones.Suaugę žmonės vienas kito neauklėja,bet čia jau kita tema.
Dėl nestabilios psichikos,tai,mieloji,yra kiek kitap-tėvai,kurie vengdami per sėdynę sušerti su meile ir tik vos juntamai ir nedaro išvadų,kai jų vaikas nejausdamas realios bausmės grėsmės parduotuvėje kelia isterijas ar namie verčia viską aukštyn kojom nieko nepaisydamas,ne auklėja vaiką,o kaip tik žaloja jo psichiką.
Nenukrypkime į lankas painiodamos asmenines auklėjimo ambicijas ir realų smurtą šeimoje.Viskam yra ribos-ir griežtumui,ir atlaidumui.
Vaikai ne visada ir ne visi paklūsta mamos aiškinimams,nepamirškime,kad ne tik be diržiuko augęs vaikas gali tapti psichiatro pacientu.Žodžiai ne viskas.O austi diržu niekada nereikia,tačiau bausmė turi būti pakankamai protinga-ne uždarymas be lauko ar žaislo atėmimas.Čia mano nuomone tikrai skriaudimas-stipresnis atima,o mažas jaučia pyktį.Kai mama per dupcę suduoda,vaikas žino,kad turi atsipraštyi ir pykčio nelaiko,o ,kai iš jo mama atima ką ar ne nuoskauda?
Nesikraustykime iš proto dėl humaniškumo ir nepamirškime,kad auginame vaikus smurto pilname pasaulyje,kaip auklėsime-dar ne viskas,svarbu ir kokį pavyzdį rodome dabar.Čia aš apskritai.

mane auklejo grieztai ,bet ir gerai ,tapau labai protinga mergaite

Malačius!

Tai pagal šią logiką kone absoliuti dauguma ankstesnių žmonijos kartų tėvų buvo nestabilios psichikos, nes tokia beržinės košės baimė atsirado visai neseniai. Lupimas vien dėl lupimo tikrai nepateisinamas, nes kaip sakoma šuva ir kariamas pripranta, o pyktis vaikui tikrai auga ir kaupiasi. O tikslingas pliaukštelėjimas už konkretų rimtą nusižengimą (greičiausiai, pakartotą po daugybės perspėjimų, kad taip daryti negalima), išsiaiškinant priežastis, pasekmes ir kt. tikrai nėra nusikaltimas.
Kažin, ar tik nesrebiame dabar to visuotinio nebaudžiamumo mados pasekmių, kai baisu praeiti pro paauglių kompaniją, kad nebūtum sumuštas, apspjaudytas, iškeiktas. Dabar visi puikiai žino savo teises (ir į kokią įstaigą skųstis), bet jiems niekas rimtai nepaaiškino, kad jų teisės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. O apie pareigas, tai seniai pamiršta.
Ne vieną kartą girdėjau, kad suaugę vaikai yra dėkingi tėvams, auklėjusiems juos griežtai, bet teisingai

Aš esu gavus iš mamos porą kartų su diržu, abu kartus už tą patį, kad po pamokų tiesiai namo nėjau, o užėjau pas draugę ir užtrukau Nepadeda tas diržas suprasti, neįkrečia jis proto, kalbėtis reikia su vaiku, pateikti jam suprantamus argumentus kodėl reikia elgis taip, o ne kitaip. Jaučiu apmaudą iki šiol, kad gavau diržu, ir mano vienuolikmetis diržo nėra gavęs

Vaikystėje aš pati buvau labai pasiutusi...Ir man asmeniškai, jokie griežti žodžiai, ar diržai iki sielos gelmių nedasibelsdavo...Tik mamos ramus tonas priversdavo mane susimąstyti, kas ir kaip, ir tai veikdavo daug labiau nei tėvo griežtumas...
Mamos, Jūs pastebėkite save iš šalies, kai trankotės su diržu... į savo veido išraišką, toną...SIAUBAS

Vat,būtent!!!Viskam turi būti saikas.Sutinku 200%,kad "tikslingas pliaukštelėjimas už konkretų rimtą nusižengimą,pakartotą po daugybės perspėjimų ir paaiškinmų,kad taip daryti negalima ir kodėl negalima,tikrai nėra nusikaltimas"