Nesuprantu kas atsitiko , bet nebesusišneku su savo devynmečiu sūnumi. Mane tai neramina ir net gąsdina. Aš nieko negaliu jam pasakyti,nekalbu jau apie tono pakėlimą. Ką jam besakyčiau ,ko beprašyčiau jis man atsako su pykčiu,o jau kai liepiu sėsti prie pamokų ruošos , tai taip trenkia durim,pyksta ir nieko nedaro. Negirdi ką jam sakau,nieko nenori daryti,prie tvarkos ,kad bent jau savo daiktus susitvarkytų niekaip nepripratinu. Turi 2 metais jaunesnį brolį , kuriam į kiekvieną jo pasakytą repliką ar jam nepatikusią frazę puola jį daužyti kumščiais kur papuola-per galvą,per pilvą ir tt. Daugiau nebegaliu,nebežinau ką daryti,išprotėsiu. Iš kur ta agresija? Kas bus toliau?
Buvom pas psichologą,bet nieko nepasakė-davė nupiešti vaikui kelis piešinius ir tepasakė kad tai normalus vaikas ir kad daugiau pas psichologus lankytis nereikia,bet aš juk matau kad tai nenormalu. Patarkit ką man daryti?

sveika, matau postas senas, taciau parasysiu patarima, kuri maciau britu laidoje Supernanny. tiesiog reikia padaryti seimos susirinkima ir ivesti seimos taisykles: nesimustti, susitvatkyti drabuzius, laiku eiti i lova ir t.t. o svarbiausia - sugalvoti bausmes atlikimo vieta- tai gali btui kampas, tam paskirta kede, ar kambarys. uz grubu nusizengima vaikas sodinamas ant kede tiek minuciu, kiek jam metu. po to sugrizti ir paaiskinti uz ka sedejo ir pareikalauti atsiprasymo. jei neatsipraso, sedes tol, kol atsiprasys, o po to susitaikyti. siuo, musimo atveju, reiktu ispeti 1 - 2 kartus, jei vaikas nereaguoja, be jokio pasigailejimo sodint i bausmes atlikimo vieta. uz gerai atliktus darbus, galima skirti kazkoki priza, sudaryti pasiekimu lenta ir joje zymeti vaiko pasiekimus. jei vaikas geras - pazymeti tai pasiekimu lentoje, jei blogas - nuimti pasiekima.
as pati nesu mama, bet man sie patarimai patiko. pasibandykit ir jus, paziurekit, gal suveiks

mamytes, cia ir darote klaida, labai didele.. taip vaiko veiksmus gal ir suvalydsite, bet vidinis pyktis tik auks, jis is agresijos tams ineapykanta, o uzauges zmogus glai tapti sadistu, reikliu, su kuriuo susisneketi neimanoma... arba isejes is namu is tu visu taiykliu taip kristi, kad nespesit gaudyti... pirmiausia reikia galvoti, ne ka vaikas daro blogai, o ka as padariau, kad jis taip elgiasi... ne vien mes turim isitikinimu ir susdeliota pasauli i lentyneles, kur kiekvienas kito asmens veiksmas mums yra nepriimtinas, o jis ta pasauli kuria, todel jeigu nukreipsite neteisingai arba bandysite ispausti ji i remus, kurie jusu sunui netinka, pasekmes gali buti... i ji prima reikia ziureti ne kaip i vaika, kuris nesupranta ka daro, ir kuri reikia pamokinti kaip gyventi, o kaip i asmenybe, ego, su skirtingais poreikiais, norais ir supratimu... su savo vyro keistenybem ir blogybem mes susitaikom, nes jis suauges zmogus ir zino ka daro, o i vaika ziurime kaip i objekta, kuri siekiame teisingai isaukleti, kad nedarytu klaidu... bet tai yra blogai, nes tai visiskai kitas zmogus, kitu vardu, kitu gyvenimu... jam reikia padeti ir suprasti, o ne drausti... svarbu, kad jaustu jus salia... jam prasideda brendimo amzius ir dar tai tik pati pradzia, nedelskite, nepanciokite savo vaiko, tegul jaucia jusu parama... nenorekite veliau isgirsti zodziu kaip : "man nereikia tevu kurie mane aukleja", "viska dariau ko norite jus, bet tai ne mano gyvenimas, as to nenorejau" ar panasiai...

Labai ačiū už patarimą,perskaičiau jį ir jis man patiko-tikrai išbandysiu ir pažiūrėsiu kaip seksis

Nors tema labai sena, bet nesusilaikiau nepasisakiusi. Manau, kad siam metodui laikas jau praziuretas, vaikui ne 3 metai, kad ji pasodintum ant kedes nusiraminimui, daugiausia, ka galima padaryti tai issiusti ji i kita kambari. O jei sodinsi ant kedes, tai jis greiciausiai atsakys ''pati ir sedek'', ir dar pirsta pasukios apie smilkini, juk jo nepririsi.
Mano manymu vaikas turi kazkokiu problemu arba liudi del kazko ir tai isreiskia agresija broliui, man atrodo, kas jis jauciasi labai nelaimingas. Jo elgesys aiskus signalas, kad jam reikia pagalbos, ne barimo, bet supratimo. As pati pamenu save vaikysteje ir paauglysteje, man net buvo uzejusios isterijos, nes jauciausi nemylima ir pati nemokejau myleti saves. Niekas su manimi nesikalbedavo kaip su suaugusiu, net ir vaikai nori buti isklausyti, o jei kalba ne itin protingai, nereikia vaiko durninti, atseit nieko nesupranti eik ir uzsiimk savo reikalais. Jei su vaiku nebuvo nuosirdaus kalbejimosi anksciau, gali buti sunku ji prakalbinti dabar, taciau imanoma, reikia apsisarvuoti kantrybe ir isradingumu bei meile. Sekmes, Idomu butu suzinoti kaip sekasi berniukui dabar. Ir nepykite jei kam nepatiks mano pasakymai.