Įdomus faktas, kad man apie šį vaikelį pirmas pasakė vienas Vilniaus būrėjas prieš du metus iki vaiko gimimo. Buvau pas jį visai kitu klausimu, dėl žmogaus, kurį maniau, kad myliu, o jis man lyg tarp kitko pasakė: matau tavo biolauke mažą mergaitę, po poros metų turėsi šeimą. Aš aišku, apsidžiaugiau, nes pamaniau, kad turėsiu šeimą su tuo žmogum, kurį tuo metu mylėjau. Bet viskas apsivertė, ir istorija ne apie tai. Tie metai bėgo, aš buvau ir pamiršusi šitą pranašystę, kartais prisiminus pasijuokdavau, kad tam , kad tuo laiku gimtų vaikelis, aš turėčiau bent jau turėti žmogų, su kuriuo norėčiau vaiko. O tokio žmogaus šalia manęs tai nebuvo...
Keista, kaip pasisuka gyvenimas. Dabar aš esu įsitikinus, kad vaikai vis dėl to pasirenka tėvus. Ir mano mažoji Aleksandra, kuri jau buvo mano biolauke, tikriausiai ir savo tėčio biolauke, suvedė du nepažįstamus žmones, tam, kad ateitų į šį pasaulį, ir kad jie pamiltų vienas kitą. Ji buvo mus jau pasirinkus. Tam , kad taptumėm laiminga šeima. Po poros mėnesių nuo pažinties su jos tėčiu dienos, aš ją pajutau savo įsčiose...Jausmas neapsakomas.
Devynis mėnesius jaučiausi laiminga ir ypatinga. Atėjo TA diena, netikėtai dviem savaitėmis anksčiau, nei buvo numatę daktarai. Kadangi man tai pirmas vaikelis, tikrai nežinojau, kas ir kaip. Dienos metu pamačiau, kad kraujuoju, baisiai išsigandau, susirinkau daiktus ir su vyru išvažiavom į Antakalnio gimdymo namus. Aš šiek tiek panikuojanti, akušerė pažiūrėjo vaikelio toniukus, atėjęs daktaras pasodino ant kėdės, paklausė, kada gimdyt, pasakiau, kad dar po poros savaičių, per Kalėdas, tai jis liepė važiuot namo, nes nemato reikalo skubėt. Aš pasimetus, kraujuojanti , su ašaromis parvažiavau namo. Neilgam, tik iki vidurnakčio. Nesupratau, kada man tie vandenys nutekėjo, nežinojau, kas tie sąrėmiai. Vidurnaktį prasidėjo skausmai, tik kai jie padažnėjo, supratau, kas tai yra. Skambinau du kartus į ligoninę, ten , kur ir buvau, mane akušerė , paklaususi, kada gimdyti, vis nuramindavo, kad būna paruošiamieji sąrėmiai ir be ryto nėra man ko važiuoti, nes vis tiek daktaras bus tik ryte....dar namuose pabuvau iki 3 valandos nakties. Tada jau supratau, kad čia jokie ne paruošiamieji sąrėmiai, ir jei nebūsiu tuoj ligoninėj, pagimdysiu namuose. Kol su vyru susiruošėm ,man visai pasidarė jie nepakenčiami , išsikvietėme greitąją, ir nuvežė mus vėl į Antakalnio gimdymo namus. Na, lengvai tariant, daktarai į mane keistai pažiūrėjo, paklausė, ko taip ilgai delsiau ir nevažiavau į ligoninę. Bet aš jau nieko jiems negalėjau aiškaus pasakyti, kažką veblenau, kad čia lankiausi dienos metu, ir mane išsiuntė namo. Dar pamenu, kad prašiau nuo skausmo, kad suleistų ką nors... Akušerė tik nusijuokė, sako, tu dar vėliau negalėjai atvažiuot? Jau vėlu kažką suleisti. Kadangi turiu didelių problemų su venų trombais, angiochirurgas griežtai liepė gimdyti su specialiomis kojinėmis. Ligoninėje aš jas turėjau, bet per sąrėmius, kurie buvo dažni, nebesugebėjau jų apsimauti, tik daktarui įbrukau angiochirurgo rekomendacijas. Akušerė iš manęs juokėsi, pamačiusi tas kojines. Jos tiesiog atrodo labai mažos, nes turi labai gerai aptempti kojas. Jas gana sudėtinga apsimauti ir nesilaukiančiai, o gimdančiai manau, be šansų. Supratau, kad jie nusprendė man jų nemauti. Bet ačiū jaunam daktarui, (kurio, gaila, pavardę pamiršau), jis nubėgo pasiskambinti ir pasikonsultuoti su angiochirurgu. Grįžęs, jis man tas kojines užmovė. Tada negalvojau nieko, bet dabar man ta scena kelia šypseną, užsidėjęs mano kojas sau ant pečių, iš visų jėgų man jas mauna, o tos kojinės iki šlaunies vidurio, dar pagražintos, su nėriniais ant viršaus.
Kitą dieną seselės draugiškai traukė mane per dantį, kad jaunas daktaras man kojines turėjo mauti...3 val. 40 min. gimė mano dukrytė. Ir tas jausmas, kai ją uždėjo man ant pilvo, aš paglosčiau jos galvelę nepamirštamas. Tas jausmas man padėjo pamiršti visus skausmus ir nuoskaudas. Kai ją nuprausė ir paguldė šalia mano krūties, pakvietė tėtuką, (kuris neišdrįso būti su manimi, todėl sėdėjo už durų), buvau pati laimingiausia pasaulyje. Tai buvo mano šeima. Pirmą kartą visi kartu. O tėtis niekaip negali pamiršti pirmo dukros žvilgsnio, kuris buvo toks gilus ir skverbiantis, kaip jis išsireiškė: kaip be galo seno ir išmintingo žmogaus. Kas žino, gal dukros siela už mūsų sielas daug ir senesnė... Juk ji mus pasirinko.
Dabar Aleksandrai tuoj bus du metai. Ir aš dėkinga jai , kad ji atėjo į mūsų gyvenimą ir įnešė tiek laimės.
gražu, man labai patiko 
jis nesiryžo dalyvauti gimdyme 
ir maniskes be neriniu 
