Sveiki,
turiu tokia drauge kuriai ne patys geriausi laikai. Visu pirma, jai sunku uzmigti, nes pradeda galvoti apie ivairius blogus dalykus kurie dedasi su ja. Ji - toks dviasmenis zmogus, visiems rodosi kokia ji yra gera, miela, kaip viskas jai sekasi ir neturi jokiu problemu. Taciau viduje jai sunku, nes ji labai pergyvena del savo asmenybes, kadangi is tikro ji yra didele egoiste, jai rupi tik ji, jos problemos, kazka gali padeti tik tada kai gauna is tai naudos. Ir kai bandai kalbeti su ja, prasai bandyti pasikeisti ji klausia "o kam?" vardini ivairias priezastis, kaip viskas pasikeistu taciau ji tik tvirtina kad ji suzalota asmenybe ir nieko cia nepakeisi. kaip butu galima elgtis su tokiu zmogum? kokiu veiksmu imtis kad po zingsneli iseitu pakeisti ja?
kitas dalykas, ji labai uzdara, visiskai nesipasakoja apie savo bedas net geriausiems draugams, nes mano jog jei ji prades pasakoti ji parodys kokia ji silpna, kad jai nesiseka kas nors ir taip susigadins savo susikurta nepazeidziamumo ir idealumo ivaizdi. ir vel gi bandau paaiskinti kad visi turi tu problemu ir niekas nera idealus taciau tai nepadeda. Ka daryti siuo klausimu?
aciu uz pagalba

Skamba pakankamai rimtai, tam yra psichologai, tik aisku kainuoja, o ir ar noretu ji ten eiti....Del nemigos padeda raminancios arbatos ar tiesiog kokia melisa, reikia daugiau veiklos ir maziau laiko bus galvoti apie blogus dalykus... Egoizmas kazin ar pagydomas, reikia paciam noreti keistis, nes taip bus po truputeli po truputeli prarandami artimi zmones, kol galiausiai, kai viska supras, apsidairys ir pamatys, kad liko vienui viena....Sunkiausia su tokiu zmogumi antrai pusiai...Sekmes ir stiprybes, gal tiesiog reikia gyvenime rimtu permainu...

Na aš visų pirma nesutinku kad egoizmas yra kažkoks blogis, vos ne kaip liga, kurią reikia gydyti.

Jeigu žmogui nėra noro kitais rūpintis, gal tiesiog yra protingiau tai sau pripažinti ir nesistengti daryti tai, kas nekyla iš vidaus. Sveika dozė egoizmo yra naudinga kovojant dėl darbo vietos, stažuočių ir pan. - tiesiog gyvenime yra labai daug situacijų kuomet tenka konkuruoti su kitais žmonėmis ir altruizmas tuo atveju yra tolygus savinaikai.

O dėl tų draugų tai kiekvienas žmogus atsirenka pagal save, koks jis bebūtų. Praradus vienus, atsiranda kiti, kurie galbūt geriau gali ir suprasti, nereikalauti kad žmogus dėl jų pasikeistų. Galų gale ne kiekvienas žmogus ir nori visiems apie savo bėdas triūbyti - juk dažnai būna kad pasakysi kam nors, o sekančią dieną visi aplinkiniai jau žinos.

Ne savo problemu negalima spresti, juk pakanka ir savu galima tik pasiulyti pasikonsultuoti ir paciam tvarkytis. Srendimai uz kita zmogu nei draugui nei paciam nepadeda.