3m. sūnus tiki zuikiu...Nori, kad tėvai ištisai kalbėtų už zuikį. Tiesiog žiūri į mamą ar tetį ir sako: ,,Atvažiuoja mašina, užklimpo...ką sako zuikis"? Tada mama ar tetis turi fantazuoti ir kalbėti už zuikį. Tai jau darosi įkyru...ištisai. Paskutinis išmąstymas: eidamas į darželį, palaiko atidarytas duris, kad ir zuikis užeitų į darželį, arba nepalieka durų, jeigu ,,zuikis" kažką ne taip kalbėjo, kaip norėtųsi sūnui...
Yra ir kitų gyvūnėlių, kurie turi kalbėti, bet labiausiai zuikis. Jau mums su vyru per gerklę lenda tas zuikis. O prasidėjo viskas nuo spektaklių. Susikaupė daug gyvūnėlių ir aš pradėjau spektakliukus sūnui rodyti: vienas žvėrelis sako ,,...", kitas atsako,,...".
Ar jūsų vaikam taip yra?

Manau, kad nieko čia blogo ypač jei iš kažkur nusižiūrėjo tokį žaidimą. Turėti įsivaizduojamų draugų tam tikram amžiuj normalu.

Tai tikrai normalus dalykas. Aš pati iš savo vaikystės taip pat prisimenu, kad prisigalvodavau visokių herojų. Nežinau, kiek man tada tiksliai buvo - gal ketveri... Turėjau labai lakios fantazijos senelį, kuris mielai fantazuodavo drauge su manimi. Iki šiol apie tai liko labai gražūs ir spalvingi prisiminimai . Mano dvejų metukų dukrytės fantazijos taip pat liejasi laisvai. Pastaruoju metu dažniausiai ji fantazuoja apie perskaitytus ar matytus filmukuose personažus. Štai ir dabar jau kokią savaitę mūsų namuose gyvena įsivaizduojamas Karlsonas...

P. S. Šiaip apie įsivaizduojamus draugus gana geras atsakymas yra štai čia

mano dukra turėjo net ne vieną o visą chebrą , pastoviai su jais tardavosi, kalbėdavo , man paskodavo ką su jais veikia, iš pradžių neramu buvo, bet paskui pradėjau domėtis tuo tai yra normalu ir netgi gerai vaikui

Tokiame amžiuje - normalu. NEmažai vaikučių turi savo kitiems nematomą draugą. Bet jei tai nepraeina iki kokių 6-7m., tada jau verta rimčiau pasidomėti.

Taigi, tiesiog fantazuoti kartu, o jei labai įgrįsta, "pakeiti vaidmenį", sakai, kad dabar kalbu kaip mama.
Oi, ko pas mus nebūna - pradedant įsivaizdavimu, kad turi jaunesnį brolį, baigiant tuo, kad vaidina citriną, agurotį, grybą, debesėlį ir dar ką tik nori - žvėris visokius, mašinas, suaugusius personažus (darbininkas, kepėjas, vairuotojas... tęsti be galo) Visame tame būna pageidautina, kad dalyvautų ir šalia esantis, kuris turi būti "kažkas", kitas personažas, tinkamas "scenarijui" - ožka, pelė, vilkas... ir kalbėti irgi turi atitinkamai. Betgi galima bet kada "iškristi" iš žaidimo

Tikrai normalu. Toks periodas vaiko suvokime. Visos knygos apie tai raso

Papasakot, ka as issivaizdavau vaikysteje? Isivaizdavau, kad man yra pavaldus visi pasaulio numireliai, tiksliau griauciai kad jie gyvena po zeme, kad ten yra labai daug aukso ir sidabro. kad tie numireliai islydo man grazia masina is aukso ir sidabro ir as iskelusi galva maivausi pries draugus Kad jie mane uzstoja pries "priesus" ir t.t. visokiu situaciju prisifantazuodavau
Taip kad isivaizduojamas zuikutis- nieko tokio vaikas gyvena pasakoje. kas gali buti geriau

Mano brolis,kuriam dabar jau 30 metų, tokį draugą gal iki 5 metų turėjo ,paskui pamiršo. Manau,kad nieko čia blogo.

tikrai nieko blogo

Pritariu, kad nieko blogo:) Mano 4-metė dukra irgi turi visą komandą isivaizduojamų draugelių

Pas mane buvo rimtesne istorija...
Dukryte- budama treju, turejo drauge Milda, su kuria kalbedavosi, keliaudavo, miegodavo kartu.. Aisku jos nebuvo, o dukryte su ja akivaizdziai bendravo. Palikdavo vieta salia saves, idedavo valgyt.. Atrode visiskai tikras zmogus.. Mes klausinedavom apie Milda, kokia ji? Ji buvo paaugle mergaite, viska zinodavo, jai sekdavo ivairias istorijas.. Kartais taip protingai Ievute papasakodavo,kad atrodydavo tai tikrai ne jos protui suprast tokius dalykus...

Taigi, tai buvo tikras zmogus musu name, kurio mes nematem... Tai tesesi kokius metus. Kai Ievute nesnekedavo su niekuom, sakydavo, Milda isvyko, isejo ar pan... Na kartais tai tikrai pasiurpindavo, taip viskas tikroviskai atrode.
Ejau pas psichologa, skaitinejau internete- visi minejo,kad tai praeis, normalu ir t.t.
Tik internete vis rasydavo istorijas apie suniukus, krokodilus, zuikucius ir pan, o pas mus gyveno tikra paaugle mergaite..
Na ir viena diena ji iskeliavo ir nebegrizo... Dar po men mes jos paklausem kaip Milda gyvena, o ji sako 'KOKIA MILDA????'

Tik kai jai nupirkom lele babyborn- Ievute ja pavadino Milvyde

aha, ir tokiu istoriju esu girdejus. vaikai mato tai, ko mes nematom

O kas čia negero ? ,būtų negerai jai tą zuikį matytymėte jūs:D
o darbar linksminkities su vaiku ir jo zuikiu
kažkas minėjo ,kad vaikai mato ko mes nematom,yra sakoma ,kad vaikai iki maždaug 7tynerių mato angelus:) Aš bevik tuo tikiu ,ne kartą su pastebėjusi ,jog dukra žiūri į niekur ir bendrauja ,gestais ,šypsena .

Musu sunui irgi isgalvotas herojus buvo Tatatutatas. Tai visa laika apie ji pasakojo. Ka veikia, kur dirba, na jis dirbo panasiai kaip senelis. Bet truko tos istorijos koki pusmeti, paskui kazkaip nutruko. Is to vardo dar liko Patapas ir Siupatas.
Tai dabar sese vadina ne vardu o isgalvotu Siupatu.
Man tai budavo linksma ir idomu klausytis jo pamastymu ir apie ta drauga Tatatutata.

kai mano dukrai buvo 3 metukai ir ja isleidom i darzeli ,ji irgi turejo drauge-bezdzione,vis kurdavo istorijas ka su veike ir kur ejo,pradzia darzelyje buvo sunki ,vis verkdavo kad nenori pas vaikus ,kad jai vienai liudna,tai as irgi i jos fantazijas pasineriau ,tai puoliau pasakoti kad ji ne viena ji turi bezdzione ir kad bezdzione jos niekad nepalieka ir buna visada kartu ,na budavo ir taip ,kad bloga darba padarydavo ne dukryte o bezdzione ,bet gi as kalta patikejau jos slapta drauge tai ir jos isdaigom turejau patiketi

Sunku suprasti, bet vaikai turintys lakią vaizduotę turi ir įsivaizduojamus draugus. Mano sūnus turėjo "draugužį", taip jį vadino. Kartu kai eidavome, tai eidavo šalia ir jis, žodžiu buvom trise. Vaikas su juo kalbėdavosi. Man apie jį pasakodavo, kartu žaizdavo. Man buvo truputį nejauku, tačiau augant vaikui "draugužio" nebeliko. Kai sūnus pradėjo lankyt mokyklą, įsivaizduojamo draugo neliko.

Mano sunaus geriausi draugai - Gerdas (su istęsta "e") ir Pisranas
Neisivaizduojam, is kur jis juos susigalvojo, bet irgi skambina jiems. Kur gyvena? atsako: Uogu gatvej, nu zodziu cia jo labai rimti draugai, kai klausiu kodel i svecius neateina, sako, kad dabar isvyke i Kalifornija
Mums tai labai linksma, prisijuokiam iki asaru, kai skambina jiems....
Gerai buvo mineta, jei jau suauges turetu drauga toki, tai negerai, o vaikas - tegu tik skleiziasi jo fantazija .

Mums taip pat si istorija baigesi - nieko nuo 4m. nebeprisimine. Turejo drauga Guga, bet ne kasdien apie ji uzsimindavo .

Visų pirma norėčiau užjaust temos autorės vaiką, kad gavo tėvus be fantazijos

Mes su vyru abu turėjom vaikystėj įsivaizduojamų personažų, dabar irgi turim ir piešiam apie juos komiksus, rašom istorijas. Tai labai linksma, todėl nesuprantu suaugusiųjų, kurie sako, jog įsivaizduojami personažai yra kažkas blogo.

Kartą, kai man buvo 10 ar 12 metų, tai žaidžiau tokį žaidimą, kad vienoj kelio pusėj yra pelkė. Teta pamatė ir pradėjo klykti, ką aš čia darau, juk ten nėra jokios pelkės, ir išvis, ką žmonės pagalvos, jei pamatys mane taip žaidžiant
tai manau, fantazijos stoka yra negalia, dar baisesnė už kai kurias kitas.

Kažkaip kraupoka, lyg namuose būtų gyvenęs vaiduoklis.

Nupasakota gal ir kraupokai, bet nematau nieko cia kraupaus. Labai gerai savo vaikyse prisimenu. Turejau nematoma kiskuti ir sventai juo tikejau. Vaikai neskiria fantazijos nuo realybes. Pas juos viskas viename. Dingo kiskutis po to kai pirmoj klasej apie ji papasakojau mokytojai, o ji mano giminaiciui perpasakojo, kuris paskui is manes pasisaipe. O dar bendravau su seseliu, galvojau kad ten tikras vaikutis, tik kazkoks keistas Ir dar daug ka matydavau, ko kiti nemato. Dabar kai auginu suneli, tai atsakymu i visus klausimus pirmiausia ieskau savo vaikysteje. Man keista kai tevai gasdinasi vaiko elgesiu. Tiokrai visi turejome panasiu patyrimu!

Manoji irgi būdama 3 metų turėjo įsivaizduojamą draugą,šnekėdavo su juo, auklėdavo,kartais bardavo,kartais pasiskųsdavo, kad draugas jos neklauso... Iš šalies pažiūrėjus net keistai atrodydavo: sėdi dukra kambary ir kalbasi su kažkuo, kažką aiškina, net rankomis mojuoja Bet praėjo,priėmiau tai kaip normalų reiškinį,vaikams taip būna, jiems net reikia kartais turėti tokius draugus...

Panašaus amžiaus ir manoji turėjo įsivaizduojamų draugų - prašydavo netrukdyti kalbėtis "su savo pasaulio vaikučiais". Išaugo

musu vaikas irgi karts nuo karto pradeda zaist su savo 'draugu'. Tada vaiko galima sakyt nera...ir kalba, ir juokias, ir pyksta... Grazu ziuret kaip vaikucio fantazija dirba. jau geriau tegu turi, kad ir 10 tu isivaizduojamu draugu, nei prilipes prie Tv filmukus ziuri

Hmm... Gali būti kad gal žiūrėjo kokį filmuką, kur buvo rodoma, kaip vaikas turėjo įsivaizduojamą draugą... O gal čia tiesiog jo vaizduotė Manau, kad kai bus vyresnis visa tai baigsis

tegu turi džiaukitės, kad vaikas turi fantaziją

Drauges mergaite turi drauga Vilka Liepa apie ji vis pasakoja, vakarieniauja kartu, prausiasi, miega ir pan...kai atvaziuojam vis pasakoja istorijas, kaip draugas vilkas kaune macdonalde buvo ir pan kazkaip juokingai skamba, bet tas jos draugas man visai patinka, suteikia Liepos gyvenimui daugiau spalvu...pavydziu, kad vaikai turi tokia gera fantazija...
O mano mazoji, tai apie jokius draugus niekada nekalbejo, tik megstama zaisla turejo...