Tai mano pirmas postas, ir pirmas postas tokio pobudzio forume. Tad siek tiek papasakosiu ir apie save, ir papasakosiu savo istorija
Taigi, lygiai pries metus, o tiksliau dvi savaites pries naujus metus (2008) kartu su dviem draugais susitikom Vilniaus centre. Tuo metu man buvo 18 ( dabar 19 ). Buvau toks megstantis apsilankyti klube vaikinas (tiesa pasakius lankiausi ten po pora kartu per savaite), megau isgerti, rukiau.
Draugas pasake, kad ateis jo drauge, su dar kazkokia kita drauge. Pagalvojau: nu velnias zino, paziuresim kas per panele (tuo metu istikruju nerupejo nei rimti santykiai, nei aplamai kazkas tokio pobudzio, uztekdavo nueiti i kluba, ir ten pabendrauti su panelem).
Atejo. Dvi. Matau ja. Ziuriu. Akyse matau kad ji kazkur kitur. (Poto suzinojau kad tuo metu buvo stipriai susizavejusi kitu). Prasedejom chiliake gal 3 valandas, as visalaik ziurejau i ja (nors neleidau jai pamatyti kad as ta darau).
Tais metais organizavau naujuosius metus pas save sode. Gavau jos skype. Kvieciau kvieciau.. jis vis atsisakinejo.. Bet. Galu gale, sutiko. Ir atvaziavo. Tada pasijauciau begalo laimingas!
Ipusejus vakareliui, gerokai ikaushe, "netycia" susitikome virtuveje, kur nieko nebuvo. Ir is niekur, pabuciavau ja. Ji man atsake. Poto "netycia" susitikdavome virtuvej dar kokias 3 valandas, nematant kitiems buciavomes, ir buvo gera. Jos akyse maciau kazkokia baime, nepasitikejima, juk as tik 2 savaites ja pazystu...
Atejo 24:00. As ja paimu uz rankos. Veduosi. Ji nezino dar kur. Bet as zinau. Ishsivedziau ja i lauka, aplinkuj laukas, obelynas. Rankuose shampanas. Lygiai 24:00. As ja pabuciuoju. Mes stovime uz vartu. Visi kiti leidzia fejerverkus, visi kartu. Mes atskirai. Nors tas truko gal 3 minutes. Spejau per tas 3 minutes pasakyti jai tokia fraze: ' Tikiuosi, kad visi metai prabegs taip '. (Lygiai 24:00 ja pabuciavau). Na.. Po 3 valandu, nakti jau, ji pradejo verkti. Pasakoti, kad yra kitas, ir ji nezino ka dabar daryti, kad patinku jai, bet ir kitas patinka. O kita pazinojo ilgiau. Poto.. As nuejau i virsu, ir atsitiko taip, kad atsidureme vienoje lovoje. Buvo labai shelni naktis. Nesimylejome. Bet buvo grazu.
Rytas.. Galva skauda. Ji shalia. Pabudo jau. Matau kad kazkas ne taip. Ji atsikelia, apsirengia, paima drauge, ir iseina! Isvaziuoja namo. Tuo metu man pasaulis sugriuvo. Siek tiek geda pasakyti, bet verkiau tada gal 2 savaites. Niekada nebuvau susizavejas jokia panele taip kaip ji mane sugebejo suzaveti. Rasiau jai zinutes, kasdien, po 10, po 20. Bet nieko. Shalta.
Po kazkiek laiko, vel susitikome. Visai netycia atrodo. Per velykas. Nuejome i chiliaka. Nebuvo jokiu minciu net, kad is to kazkas gali gautis. Bet.. Pradejome susitikineti. O poto.. Pykciai. Pykciai. Pykciai. Ishsiskyreme, ji toliau gyveno sau, as sau. Vienu metu buvau "uzsitusines" ir siek tiek nuklydau nuo gyvenimo kelio. (Mokykloje mokiausi gerai, bet tuo metu viskas pashlijo).
Na.. Geguzes menesi vel susitikom. Susitiom visai netiketai. Ta drauge, su kuria ji tada atejo, pradejo draugauti su mano draugu. Ir pasikviete mano drauga, pas save i ishleistuves ( nes mergaite vyko i JAV vasarai ), o draugas kartu pasikviete mane. O JI buvo ten ishleistuvese, nes tai buvo jos geriausia drauge ( va taip va sudetingai!:D)
Vairuoju britva. Atvaziavau prie namo, einu.. su shalmu kolkas, nenoriu kad matytu manes, matau JI sedi prie stalo. Nusiemu shalma, pasisveikinu, nusishypsau. Siek tiek isgeriam, sakau: Zinai ka, seniai su tavim gerem, davai as prisesiu prie taves, ir isgersime. Ha, ji sako gerai. Poto reikejo eiti iki parduotuves. As sakau: Ei klausyk, einam kartu. Mazdaug 23:00, einam iki parduotuves. O tiksliau, degalines. Kelelis gan tolimas.. Pakeliui prasidejo buciniai. Tada vel naktis. Ir vel pradejome draugauti. Bet labai daug pykomes. Beveik kasdiena. Pykomes pykomes. Bet poto suartejom kaip niekada. (sexo visdar nebuvo. As nespaudziau, ir ji nespaude). Sugebejome suarteti kitokiais budais.
Taigi.. vasara.. ir cia, tokia gyvenimo galimybe. Isvykti studijuoti i uzsieni! Net negalvojes, istojau i Danijos universiteta, kur dabar ir studijuoju.
Lietuva palikau Rugpjucio 15d. Rugpjucio 12-13 ( tiksliai negaliu prisiminti ) buvome susitike ( dar kaip pora ) ir.. man reikejo nusipirkti didele tashe. Nusipirkome. Kartu. Nusivedziau ja ant kalniuko. Kur pasakiau jai ka norejau. Pasakiau, kad tikriausiai mums nelemta buti kartu. Kad likimas deja susiklosto taip, kad negalime buti kartu. Pasakiau jai: galbut susitiksime 30-ties, ir pasisveikinsime.. Bet dar pasakiau: Zinai! O galbut bus taip kaip net nesitikime!
Na stai.. Ir ateina laikas ishsiskirti. Sankryza.. Apsikabinam.. Paziuriu i akis.. Akyse matau baime. Pats bijau, labai. Ir pasakau, nu ka, sekmes tau mergyt! Grisiu ziema, galbut susitiksime! Ir kazkas viduje sake, kad ne taip turi buti. Poto suzinojau kad pas ja viduje tokios pacios emocijos buvo. Isidejau ausinuka, besiklausant dainos, apsiverkiau ( ir vel! ) ir keliavau su tashe link namu...
Rugpjucio 14d. Vakarushka pas drauga. Toli nuo jos namu ( kitam miesto gale ). Pokalbis skypej.. kalbam kalbam, ir pasakau: O zinai tu ka! Davai atvaryk! ( 4 nakties buvo , ot blogas velnias as buvau, ne kad paciam atvaziuoti ). Ir ka.. Atvaziavo mergyte. Apturejom nuostabia nakti kartu. (Vel jokio sexo, ji nekalta, ir as. Abudu norejome grazaus pirmo karto.) Ryte pasakiau jai: Busime A**jenna pora, pamatysi!
Dabar as Danijoje. Su ja kalbames istisas dienas. Supratome, kad negalime gyventi viens be kito. Gyvenam mintimis , kada gi susitiksime. Skaiciuojame dienas kartu, valandas, minutes, sekundes. Planuojam susizadeti ziema. Kai grisiu. Neskubam. (Galbut kazkas nores taip pasakyti). Nes zinome ko norime, galbut jauni esame, bet manau zinome. Dabar supratau, kad tikrai ja myliu, begalo, negaliu be jos gyventi. Pasikeiciau kaip asmenybe. Vaziuodamas cia buvau toks: ai, parukyt kasiaka, nuvaryt i tusa, pagert. Meciau gerti, meciau rukyti, meciau kasiakus visokius ir kitas nesamones. Ji mane pakeite. Ji sako man minusai ja traukia, keista. Bet as shalinu tuos minusus, jos deka. As ja begalo gerbiu. Neisivaizduoju kad butume atskirai. Abudu del tos priezasties praradome visus draugus galima sakyti, nes yra tik JI, ir as. MES.
Liko 36 dienos ir 16 valandu. Ir busime kartu:)
Va taip va.. Tikiuosi nebuvo nuobodu skaityti. Gal kazka pamirshau parasyti, bet viskas idomu. Man. Ir jai.
Aciu uz demesi

Tu šaunus! Kaip gera, kad yra dar tikrų Vyrų, taip taip, iš didžiosios raidės. Sėkmės

Naivuolis. Na bet niekas taves nekaltina, juk jaunas dar esi, visur tik rozines spalvos dominuoja:)

na kodel sitaip?Juk visa taip labai gera pergyventi

Ne naivuolis, o MALADIEC! Viskam savas laikas. Buvo laikai kai mes sitaip svaigom, paskui keiciames, subrestam, sumaterialejam.. O gaila.

Visko dar tau bus berneli, bet siuo metu dziaukis tuom, kad gali skraidyt

Hmm... Klystate. Yra labai daug juodu spalvu. Gal net daugiau negu pas dauguma. Manyciau teigti kazka tokio butu nelabai teisinga todel, kad visai manes nepazystate
Bet realiai, tai taip, dziaugiuosi siuo laikotarpiu, bet pazystu ir zmoniu kurie ir iki 30 sugeba toki balansa islaikyti, tik zinoma, jau tada tas kitaip buna:)
BET FAINA Vistiek.. ha:)

Maldec? As asmeniskai cia nieko tokio gero nematau, kai zmogus REALIAM pasaulyje nesusigaudo. Cia greiciau verkti reikia. Na bet nieko, laikas dar daug ko ismokys.

Beskaitant šiuos žodžius, per kūną perbėgo šiurpuliukas

Gaudausi labai gerai visur O ko tamstele tokia pikta?

Labai grazi istorija.. Kaip smagu,kad dar tokiu vyru yra

grazu

saunuolis, romantikas. jei ir ne su sia mergike, bet ta su kuria tu busi, bus laiminga! sekmes tau!

Faina, kad parasei, o senos bobikes uzpuole tave jaunistej tikrai tokius isgyvenimus turejo visos, bet matyt pamirso, nes daugumai nieko neisejo.
O tau sekmes, ne su sita, tai kokia nors p[anele tikrai bus su tavim laimnga, ir tu busi laimingas...

net keista skaityt kad taip vaikinas parase

O man vienas klausimas iskilo - del ko jus abudu pykdavotes taip daznai? juk rasai pykomes,pykomes,pykomes...

Labai grazus pasakojimas Tikiuosi su sita mergyte jus busit labai laimingi Ir maziau klausyk pavydziu mergicku,kurios neturi i ka atsiremti

O istorijos tesinio ar sulauksime?

jaunystė............viską turit išgyventi.....ir meilę svaiginančią , nešančią ant sparnų.......ir skausmą iki ašarų.....su metais pradedi matyti žmones iškart ir nereikia kad praregėtumei iš laimės ir meilės ...........linkiu užaugti kartu su visais jausmais nes tai tavo jausmų bagažas ateičiai , visam gyvenimui

Kaip jums sekasi?

labai smalsu kaip sekasi:)

grazus pasakojimas tikrai smalsu kaip jums sekasi?

Manau, kad atstumas nėra svarbu santykiams išlaikyti, jei apie taip buvo rašoma jo pasakojime, tik permeciau akimis, labai daug skaityti .
Viskas priklauso nuo žmogaus, kaip jis vertina santykius.

La, kam taip ziauriai, negi pati nebuvai jauna kai maksimalizmas, meile ir kad viskas imanoma verzesi per krastus

kad atsumas suartina yra patvirtinta,tai gryna simtai istoriju,kad kaip tik nutolina.o istorija grazi gaila,kad man praejo tos dienos.

Seilėta istorija o ir vaikinas - 18, o jau mėgstantis išgerti verta dėmesio detalė

Atstumas ne tik suartina, atstumas patikrina...
As isimylejau dar tais laikais, kai vaikinus eme i sovietine armija. MB istarnavo ten 14 men (buvo paleistas anksciau, nes tuo metu nutare aukstuju mokyklu studentu nebeimti). laukimas buvo ilgas su laiskais kasdien. Tarnavo vidurineje Azijoje, po to - demokratineje vokietijoje, neaplankysi... Bet sulaukiau. Susituokeme ir kitamet svesime santuokos 20 meti. Auginame tris dukras ir jauciames labai tvirta seima.

šaunuolis

Atstumas ištikro nei sutvirtina, nei priiarttina ir t.t. ... atstumas - patikrina santykius...
Aš pati va, su savuoju susipažinau palangoje netyčia... Aš klaipėdietė... jis kaunietis... ta savaitė buvo nuostabi ... tačiau visą buvomo kartu laiką aš tikėjau kad tai tik dar vienas nuotykis... kurortinė meilė ir t.t. Bet ne... po savaitės jis vėl atvažiavo.... tada aš pas jį... ji pas mane.... ir aš pas jį... Tuos metus nežinojau nei kur gyvenu nei kodėl... Gyvenau autostradoje Klaipėda - Kaunas... Dabar jau žinoma važiuoju ne iš Klaipėdos į kauną, o atvirkščiai... Gyvename kartu ir laukiame gandrų... gaila kad jie vis dar aplenkia mūsų namus.... Reziumė... Atstumas kankina, tačiau laukimas jaudina... Atstumas ištampo nervus... nes negali trečią valandą nakties imti ir nulėkti pas mylimajį ( nors buvo kažkada susitikikom ketvirtą ryto kryžkalny kad pasibučiuot )... Tie metai lakstymo per lietuvą leido man suprasti kos šitas žmogus man svarbus...

jo atstumas pati geriausia pamoka- kaip mes tu vyru pasiilgstame.

autoriau, o kaip ten su tuo dalyku? iki siol kitaip randat budu suartet?))

Tai jau taip

Grazi istorija.Linkiu,kad meile dar ilgai ilgai neisblestu.