QUOTE(austulis @ 2008 11 02, 19:47)
Pastarasias dienas vis kankino nerimas.Užmiršau pasižymėti buvusių mėnesinių dieną.Belaukiant ir nerimaujant, dienos dar labiau prailgo.Atrodė, kad jau seniai laikas joms buvo ateiti.Grįžusi iš darbo namo, savo nuogastavimais pasidalinau su vyru.Stojo nejauki tyla...
Auginame du vaikus. Vienuolikmetį sūnų ir devynmetę dukrą.Atrodo, tik pradėjome gyventi laisviau,įgyvendinti savo svajones.Pradėjome namo statybas.Kaip gi viskas apsiverstu aukštyn kojom.Sugulėm vakare ir su vyru pradėjome svarstyti,kas būtu,jai būtu.Pradėjome dėlioti pliusus ir minusus.Ir ką jus galvojat? Neradome nei vieno minuso,o tik daugybę,dugybę pliusų.
Taigi nusprendėme, kad trūks plyš mums reikia pagranduko.Tos nelemtos mėnesinės,kurių taip laukiau,su šia minute tapo pasibaisėtinu dalyku.Dėja, už dviejų dienų jos atėjo.Nieko tokio, reiškia, atėjo naujo ciklo pradžia.Tiesiog žinojau, jaučiau,kad tikrai pavyks.Per visą šį ciklą jaučiausi įpatingai. Likus savaitei iki ciklo galo, nusipirkau nėštumo testą. Aišku, dar anksti, naivu tikėti, kad jau rodys. Bet nekantrumas mane žudo.Viena juostelė. Nenusimenu. Juk žinau, kad anksti. Likus trim dienom iki ciklo galo, dar vienas testas. Žiūriu ir šypsausi. Antra juostelė vos, vos matoma. Nebuvo staigmena. Juk žinojau, kad pavyks.Už kelių dienų nusipirkau dar du testus ir pradedu galvoti, kaip šią žinią pranešti tėtukui.
Užvažiuoju į vaikiškų prekių parduotuvę. Nuperku mažyčius batukus ir barškutį. Grįžusi namo, nulekiu pas draugę, kad padėtu man supakuoti siuntinuką. Į dėžutę sudedam batukus, barškutį ir du teigiamus nėštumo testus. Viską gražiai supakuojam, o ant viršaus draugė užrašo mūsų adresą ir vyro vardą. Grįžusi namo, padedu siuntinį ant prieškambario spintelės.Gaminu pietus. Girdžiu, grįžta vyras. Apsimetu visiškai abejinga. Pamatęs siuntinį, pradeda domėtis, iš kur jis. Sakau, nežinau, paštininkė atnešė. Pavartė, pavartė ir padėjo atgal, net neatplėšęs. Matau nerimą jo veide.{Turiu paminėti, kad vyras dirba policijoje}.Aš jau nekantrauju.
-Tai tu jo neatplėši?-klausiu.
-Ne,negaliu.
-Kaip tai negali?
-Todėl, kad nežinau kas siuntė, nėra atgalinio adreso{papurto prie ausies siuntinį,girdžiu, kaip dusliai barškutis suskamba}
-Nu tai vis tiek atplėšk,koks skirtumas,kas siuntė.
-Kaip tu nesupranti,kad negaliu?O gal ten bomba.
-Tai ką tu su juo darysi?
-Ekspertam vešiu.
Nu viskas, nebeišlaikiau. Nu ir daryk tu policininkui staigmena. Iš juoko nebegalėjau kalbėti. Tik pratariau-atplėšk.Tada jau vyras suprato, kad tai, kažkas susijęs su manimi. Kol jis ardė pakuotę, aš juokiausi už pilvo užsiėmusi ir galvojau, kas būtu,jaigu vyras šį siuntinį būtu nuvežęs ekspertam.Turbūt ilgą laiką komisariate tai būtu anegdotas.
Pamatęs siuntinio turinį, vyras ėmė juoktis ir mane bučiuoti. Kitame kambaryje žaidė vaikai. Nutarėme nieko nelaukę pasidalinti džiaugsmu ir su jais. Vyras parodė jiem batukus ir barškutį.
-Ar žinote, kam jie?-paklausė vyras.
Sūnus nustebęs papurtė galvą,o dukra puolė man į glėbį.
- Mamyte,tu gimdysi-džiaugsmingai sušuko.
Apsikabinome visi.Taip gera.Gera ir lengva.
Prasidėjo ilgi laukimo mėnesiai. Su dukra siaubiam vaikiškų prekių parduotuves ir mėgaujames kiekvienu nupirktu daikteliu. Sūnus santūresnis. Eina pro šalį, paglosto pilvą, mane pabučiuoja. Be žodžių. Bet jų mums ir nereikia.
Dažnai su vyru svajojam apie ateitį. Kaip mėgausimės brandžia tėvyste.Kaip mylėsim ir lepinsim pagranduką. Bet pala, pala....O kur mūsų pažadai ir svajonės. Dar savų vaikų neturėjome, kaip su vyru vis svajodavome, kad ir kiek savų vaikų turėsim, vieną kūdykėlį įsivaikinsim. Mano galvoje vėl sumaištis. Juk dabar pats tinkamiausias laikas. Augtu kartu su mūsų pagranduku. Juk tokia nuostabi mūsų šeima. Tiek meilės, šilumos...Mes tiesiog privalome ja pasidalinti su likimo nuskriaustu vaikučiu.
Labai atsargiai apie tai užsiminiau vyrui.Ir ką jus galvojat?
-Nuostabi mintis, -atsako.
Myliu jį.Už viską.Už visas įgyvendintas mano svajones, už supratimą, už tikėjimą manimi.
Šią žinią pranešėm ir vaikams.Pas sūnų akyse sužibo ašaros.
-Mamyte,būtinai paimkim.Ir kuo greičiau.
Taigi, pradėjome įvaikinimo procesą.Beliko išklausyti kursus būsimiems įtėviams.Labai nekantraujame.
Savo kelyje sutinku daug įvairių žmonių.Vieni palaiko,kiti tiesiog mūsų nesupranta.Prie jų reakcijos: bet jūs pati gi laukiates! tiesiog pripratau. Nebekreipiu dėmesio. Dabar gyvename laukime.Ir visiškai nesvarbu,kuris pirmas pasibels.Esame pasiruoše. Dviem nuostabiem pagrandukam
Auginame du vaikus. Vienuolikmetį sūnų ir devynmetę dukrą.Atrodo, tik pradėjome gyventi laisviau,įgyvendinti savo svajones.Pradėjome namo statybas.Kaip gi viskas apsiverstu aukštyn kojom.Sugulėm vakare ir su vyru pradėjome svarstyti,kas būtu,jai būtu.Pradėjome dėlioti pliusus ir minusus.Ir ką jus galvojat? Neradome nei vieno minuso,o tik daugybę,dugybę pliusų.
Taigi nusprendėme, kad trūks plyš mums reikia pagranduko.Tos nelemtos mėnesinės,kurių taip laukiau,su šia minute tapo pasibaisėtinu dalyku.Dėja, už dviejų dienų jos atėjo.Nieko tokio, reiškia, atėjo naujo ciklo pradžia.Tiesiog žinojau, jaučiau,kad tikrai pavyks.Per visą šį ciklą jaučiausi įpatingai. Likus savaitei iki ciklo galo, nusipirkau nėštumo testą. Aišku, dar anksti, naivu tikėti, kad jau rodys. Bet nekantrumas mane žudo.Viena juostelė. Nenusimenu. Juk žinau, kad anksti. Likus trim dienom iki ciklo galo, dar vienas testas. Žiūriu ir šypsausi. Antra juostelė vos, vos matoma. Nebuvo staigmena. Juk žinojau, kad pavyks.Už kelių dienų nusipirkau dar du testus ir pradedu galvoti, kaip šią žinią pranešti tėtukui.
Užvažiuoju į vaikiškų prekių parduotuvę. Nuperku mažyčius batukus ir barškutį. Grįžusi namo, nulekiu pas draugę, kad padėtu man supakuoti siuntinuką. Į dėžutę sudedam batukus, barškutį ir du teigiamus nėštumo testus. Viską gražiai supakuojam, o ant viršaus draugė užrašo mūsų adresą ir vyro vardą. Grįžusi namo, padedu siuntinį ant prieškambario spintelės.Gaminu pietus. Girdžiu, grįžta vyras. Apsimetu visiškai abejinga. Pamatęs siuntinį, pradeda domėtis, iš kur jis. Sakau, nežinau, paštininkė atnešė. Pavartė, pavartė ir padėjo atgal, net neatplėšęs. Matau nerimą jo veide.{Turiu paminėti, kad vyras dirba policijoje}.Aš jau nekantrauju.
-Tai tu jo neatplėši?-klausiu.
-Ne,negaliu.
-Kaip tai negali?
-Todėl, kad nežinau kas siuntė, nėra atgalinio adreso{papurto prie ausies siuntinį,girdžiu, kaip dusliai barškutis suskamba}
-Nu tai vis tiek atplėšk,koks skirtumas,kas siuntė.
-Kaip tu nesupranti,kad negaliu?O gal ten bomba.
-Tai ką tu su juo darysi?
-Ekspertam vešiu.
Nu viskas, nebeišlaikiau. Nu ir daryk tu policininkui staigmena. Iš juoko nebegalėjau kalbėti. Tik pratariau-atplėšk.Tada jau vyras suprato, kad tai, kažkas susijęs su manimi. Kol jis ardė pakuotę, aš juokiausi už pilvo užsiėmusi ir galvojau, kas būtu,jaigu vyras šį siuntinį būtu nuvežęs ekspertam.Turbūt ilgą laiką komisariate tai būtu anegdotas.
Pamatęs siuntinio turinį, vyras ėmė juoktis ir mane bučiuoti. Kitame kambaryje žaidė vaikai. Nutarėme nieko nelaukę pasidalinti džiaugsmu ir su jais. Vyras parodė jiem batukus ir barškutį.
-Ar žinote, kam jie?-paklausė vyras.
Sūnus nustebęs papurtė galvą,o dukra puolė man į glėbį.
- Mamyte,tu gimdysi-džiaugsmingai sušuko.
Apsikabinome visi.Taip gera.Gera ir lengva.
Prasidėjo ilgi laukimo mėnesiai. Su dukra siaubiam vaikiškų prekių parduotuves ir mėgaujames kiekvienu nupirktu daikteliu. Sūnus santūresnis. Eina pro šalį, paglosto pilvą, mane pabučiuoja. Be žodžių. Bet jų mums ir nereikia.
Dažnai su vyru svajojam apie ateitį. Kaip mėgausimės brandžia tėvyste.Kaip mylėsim ir lepinsim pagranduką. Bet pala, pala....O kur mūsų pažadai ir svajonės. Dar savų vaikų neturėjome, kaip su vyru vis svajodavome, kad ir kiek savų vaikų turėsim, vieną kūdykėlį įsivaikinsim. Mano galvoje vėl sumaištis. Juk dabar pats tinkamiausias laikas. Augtu kartu su mūsų pagranduku. Juk tokia nuostabi mūsų šeima. Tiek meilės, šilumos...Mes tiesiog privalome ja pasidalinti su likimo nuskriaustu vaikučiu.
Labai atsargiai apie tai užsiminiau vyrui.Ir ką jus galvojat?
-Nuostabi mintis, -atsako.
Myliu jį.Už viską.Už visas įgyvendintas mano svajones, už supratimą, už tikėjimą manimi.
Šią žinią pranešėm ir vaikams.Pas sūnų akyse sužibo ašaros.
-Mamyte,būtinai paimkim.Ir kuo greičiau.
Taigi, pradėjome įvaikinimo procesą.Beliko išklausyti kursus būsimiems įtėviams.Labai nekantraujame.
Savo kelyje sutinku daug įvairių žmonių.Vieni palaiko,kiti tiesiog mūsų nesupranta.Prie jų reakcijos: bet jūs pati gi laukiates! tiesiog pripratau. Nebekreipiu dėmesio. Dabar gyvename laukime.Ir visiškai nesvarbu,kuris pirmas pasibels.Esame pasiruoše. Dviem nuostabiem pagrandukam
Labas, net apsiverkiau, labai grazi istorija, sveikinu ir sekmiuko
ir as apsiverkiau, nes perskaiciau tai apie ka mes su vyru svajojam...
. Sekmes Jums 
Gal įvyks kalėdinis stebuklas 
