Sveikutės. Šiandien supykau ant savo mažiuko, kam sutrukdė baigti kepti bulves. Vaikelis prašėsi miegučio, zirzė, o man bulvės svyla. Pradėjau su juo kalbėti piktu tonu. Paguldžiau. Vaikelis užmigo. Dabar labai graužia sąžinė. Juk nėra pagrindo pykti ant tokio mažo vaikelio. Įkrėskit man į užpakaly. Nenoriu būti pikta mama. Juk vaikelis dabar visas mano gyvenimas, mano laimė.

neraska, tu esi tik ŽMOGUS, turintis emocijas. juk visokių jų pas mus būna aišku, negerai ant mažiuko išsiliet, betgi neklykei ar nepurtei jo. ir man kartais pikčiau gal išsprūsta. manau visoms būna turbūt vaikas ne tiek į tavo toną sureaguoja, kiek į emocijas, o jų bet kuriuo atveju nenuslėpsi vaikai viską jaučia, ir jei tu pavargus ir suirzus, pajaus, net jei ir nieko nesakysi pikto...
nebūk per daug reikli sau. tu tik žmogus. vistie esi pati geriausia mama

O kam tau krėsti į užpakalį, kad tu pati save jau nubaudei , o ir gailiesi. Ir manau jei jau gailiesi , o ir dar prašaisi įkrečiama į užpakalį tau jau didelė nuobauda sau. Negraužk savęs, visko dar bus ir tu turi teisę kartais būti ir blogos nuotaikos, o juk pati sakai daba tau vaikelis visas tavo gyvenimas ir laimė. Viskas bus gerai, laikykis

buna ir man kad kazka piktai pasakau savo mazei, bet po to taip pikta ant saves, nu atrodo duociau sau i galva. labai noriu ismokti valdyti emocijas, bet neikaip neiseina, jau priesiekiu sau kad daugiau taip nepasikartos, bet opiat dvatcat piat
sugalvojau, uz kiekviena pikta zodi reikia paprasyti kad vyras uzvaziuoti per storaja, gal tada tikrai praeis noras rekti

Man irgi kartais taip būna: pradedi kažką daryti, tvarkytis ar pietus virti, o čia staiga kažkokie pageidavimai . Tai ir žuvį esu prisvilinus, ir kambary pusiau dulkės nuvalytos . Kai kurios mamos tai sugeba nekreipt dėmesio, leidžia savo mažyliams parėkti, aš tai negaliu, kažkaip širdį spaudžia ir tas triukšmas ne prie dūšios . Bet širdy kartais būna „abidna“, kad galėjo biški vėliau pradėti rėkti, bet ilgai negali pykti, be to pati kaip kiaulė pasijauti, mažyliai gi nemoka kitaip pasakyti, kas jiems yra .

Galim ne tik įkrėsti į užpakalį, bet ir suspardyti, jeigu pageidauji
O sriūbauti paliauk: kol savo atžalą užauginsi dar tiek ašarų išliesi, kad kelių paklodžių neužteks ašaroms nusivalyt

O jei rimtai tai kažkoks marazmas: negi ant vaikų parėkaut negalima?

Kūdikėliai yra nekalti. Savo emocijų išlieti ant jų tikrai nereikėtų. Aš jaučiuosi siaubingai už tono pakėlimą. Kai pasižiūriu į tą nekaltą veidelį, kuris šiam pasauly dar nieko blogo niekam nepadarė, pasijaučiu klaikiai. Atrodo nieko tokio nepadariau, bet...vis dėlo. Sąžinė graužia. Matyt dėl to, kad jo gimimas atnešė man daug laimės. Jaučiuosi, tarsi būčiau jam skolinga už tą laimę. Dėl tų mažų stebukliukų mes turime elgtis ypatingai, motiniškai, globojančiai, visada be pykčio, taip, kaip sugeba tik motinos. Bet ne visada pavyksta...

kol vaikutis mažas, daug lengviau susivaldyti. pasižiūri į gražias akytes ir pyktis praeina. vyras net klausdavo, kaip aš galiu susivaldyti, nesinervint, kai mažius verkia, zirzia pusę paros.
manau, labai svarbus vidinis nusistatymas, sugebėjimas valdyt emocijas. bet, kaip žinia, mamytės priklauso piliečių grupei, kuriai ypač sunku valdyt save-hormonų kaita daro savo.
kai vaikas paauga, tada jau pamatai, kaip aš vadinu, "tamsiąją motinystės pusę". šiuo metu mano trimetis rengia tokius teroristinius išpuolius, kad ir osama galėtų pavydėt. sunku valdytis, kai matai, kad viskas daroma tyčia ir kad kuo baisiau tave išbandyt.
su vyru sutarėm, kad mušti vaikų negalima, tai dabar didžiausia bausmė-statymas į kampą. tik jis tą bausmę pradėjo priimt "ant bajerio"-iš pradžių verkia, po to pasiima kėdutę,atsisėda ir laukia laisvės akimirkos.
kai labai labai sunku susitvardyt, man padeda tokia priemonė: mintyse atgaminu akimirką, kai buvo vaiko labai gaila. na, kai nuskriaudė kas ir jis verkė. jei nepamenu, tai bandau įsivaizduot jį įskaudintą , pažemintą. ir tada kažkaip atsiranda susivaldymas, žodžiai, kuriais galiu jį nuramint. na, jei kuri nesupratot, tai nesijuokit.

aš dažnai pagalvoju vaikas nekaltas kad man nesiseka, bet kartais jau būna per vėlu, jei negražiai pasielgiu tai atsiprašau vaiko ir jis taip pat elgiasi, manau kad reikia ieškoti kompromisą auklėjant vaikus.

Neraska, nemanau, kad esi pikta mama. Visų svarbiausia, kad supranti,kad blogai buvo. Pasitaiko tai visiems, supykstam o po to gailimės ir atsiprašinėjame. O mūsų maži vaikai yra mūsų maži angelai Kai paaugs dar ne tiek šunybių mums prikrės ir aišku mes ant jų nepyksime, nes jie mūsų vaikai.

na kai mano maziui buvo 2 savaites tai klyke nesustodamas valanda kokia ir niekas nepadejo tai ir man jau stogas pavaziaves buvo, tai truktelejau uz rankos ir riktelejau ant jo bet paskui pati krokodilo asarom pradejau verkt oi kaip pykau ant saves daugiau taip nedarau

Visoms taip buna, juk nesam atsiribojusios nuo pasaulio. Mums irgi buna sunkiu, buna geru dienu. Manau svarbiausiai yra tai, kad pati supratai, kad ivyko kazkas negero. O griauztis neverta, kiek dar bus tokiu kartu vaikui paaugus

as tai manu kad gyvenimas per trumpas ( o tuo labiau vaikyste), kad nervuotis del tokiu dalyku, kaip "laikas eiti miegoti" arba "renkis" na koks skirtumas, ar dabar pat nueis miegot ar po pusvalandzio, nes kartais tokios smulkmenos pasidaro svarbesnes uz viska, net uz pati vaika...o tai juk tokios smulkmenos palyginus su smagiu zaidimu vietoj maisto kisimo i skrandi....

kai suima pyktis siulau nueiti i kambary ir pasiemus pagalve issirekti

Sveikutės.
Būna ir man, kad ant savo mažiukės : užpykstu ir aprėkiu arba piktai ką pasakau. Negera paskui būna, bet šaukštai po pietų. Atrodo laikaisi iš paskutiniųjų, tvardaisi, kad tik nepradėtum ant savo kleckiuko rėkti, bet būna akimirkų, kai nebeištempi ir ... Rezultatas - pati jautiesi ne kaip.

jetau, kol neuzejau chia, tai maniau, kad tik ash tokia negera savo vaikeliui kartais bunu

visiems visko pasitaiko,kad truputi uzrekei tai nera blogai,nemanau kad gerai vien ciuciuoti Maniske vakar isverte gele ir sudauze vazona,uzrekiau ant jos stiprei,o ji kad pradejo juoktis Galvojo kad kazkas naujo ir nesuprato kad velniu duodu

mano kantrybė irgi kartais pratruksta kai uzrekiu ji tik pradeda juuoktis, tada man buna labai gėda ir skaudu, kad neturiu kantrybės, juk ji tokia maza, ir viskas labai idomu

aš irgi ant savos mažulės supykstu, ypatingai naktim, kai taip norėsi miegelio, o mžojo zyzia. Aišku poto buna gėda , bet perdaug dėl to savęs nebaudžiu. Manau , kad tai normalu pirmiausia tai, kad aš žmogus(kaip kuri jau rašė), o antra nemanau, kad kuri nors mamytė jau labai laiminga ir patenkinta, kad reikia naktimis keltis . Nu gal ir yra tokių. . .

oi man ir buna.irgi poto grazuiesi bet stengiuosi tai nepakartoti. nepykti ant maziaus. nu kurgi jau busi laimingas ir nepiktas kai beveik neturi laisvo laiko,neiegojusi,,as pamenu pirmi menesiai tai isvis kosmaras gyvenau ne del saves o tik del vaikucio ir nesimaudzius buvau ir nemiegojus ir nevalgius ,apsepus ir visokia.....ir kaip gi gali tuo dziaugtis? aisku kad supyksti kartais nu bet kad kazka pasakysi tai nieko tokio juk nemusi to vaikucio. o beto kartais kai kanors piktesnio pasakau jis net nesupranta ir ima juoktis galvoja ka cia mamyte daro

na man tai prasidejo kantrybes issekimas, kai mazoji pradejo valgyti koses
Kartais buna, kad kaip specialiai nevalgo, zaidzia, durniuoja ir viskas, o as su saukstu vis lendu ir lendu, praeina kiek laiko ir pradeda zyzti, o kai pasiulai pieniuko is karto susveicia visa porcija
Nezinau kaip cia toliau bus su tom kosem, bet kolkas nieko gero nematau ir buna tokiu akimirku, kad piktai ka pasakau, o ji pasiziuri i mane isputus akeles ir juoktis....

Ale gi tikrai marazmai - ne tai, kad negalima, o reikia ant vaikų šaukti Na kaip kuriam vaikui, kitam užtenka pikto žvilgsnio, griežtesnio tono. Aš dažnai užrinku ant vaiko, kai matau, kad be jokios rimtos priežasties isterikuoja ir nepadeda jokios kitos priemonės. Jau kažkaip perdėtai kartais reaguojama į vaikų auklėjimą - neduokdie balsą pakėlei... Pažiūrėkim kokia karta užaugus, kuri ko gero nėra ragavus tėvo diržo (čia frazeologizuoju). Visus mokytojus baigia teismais užtampyt, tik savo teises ir išmano. O kur jų pareigos, įsipareigojimai, jų kaip vaikų pozicija? Manau reikia nuo pat pirmų dienų tai skiepyti ir nubrėžti ribas, kas galima, o kas ne. Nesakau, kad kelių mėnesių kūdikis ims ir supras, kodėl ant jo šauki, bet jis tikrai supras tokią mamos emocijų išraišką. Ir jei jam tai nepatiks, susies tai su situacija, ir gal kitą kartą taip nebesielgs.

Visai tau nepritariu Tokie vaikai užaugo, nes kalta visuomenė. Pažiūrėk kokios šeimos-skyrybos, nauji patėviai, pamotės, alkoholis, smurtas, dėmesis tik darbui, vaiko auklėjimas jam perkant daiktą, vaiko teisių iškėlimas, atmetant pareigas.
Beje, nepasakysiu iki kelių metų, bet kažkur iki- vaikas nesupranta ką tu jam šaukdama sakai, tiesiog girdi tavo šauksmą ir jį tai gasdina. Nepastebėjai, kad toks jo elgesys nepasibaigė, o kartojasi nuolat? Tai dėl to, kad jis nesuprato kas tau nepatiko. Jam tik tuo kartu buvo baisu, bet nesuprato kas negerai.
Linkiu tau vaiką auklėt su meile, o dresuot kaip gyvūliuką
Aišku, nemanau, kad vaikas užaugs ant jo neriktelėjus, bet taviškis, matau, už manąjį mažesnis, juk dar visiškas žiopliukas, dar tik pažindinasi su aplinka

man ir kartais taip buna, kai rekia ir nezinai ko nori, atrodo, kad tuoj isprotesiu. siandien uzrekiau, tik ne visai vaikui, bet jis ir girdejo, o dabar gaila.

rekti nerekiu bet kai vyras namie tai atiduodu jam mazyte ir einu i kita kambari prasivedint arba ka nors nuveikt. tikrai padeda

Į pagalvę išsirėkti - labai geras būdas. IR pati išsikrauni, ir ant vaiko nerėki.

As tai buna susinervinu, kai uz plauku smarkiai tampo. Atrodo visus susirisu, susisegu, ale visvien bent viena atkapstys ir kad timptels. Buna bandau pikciau aiskintis, bet tada dar ir per nosi gaunu, ir jis sau kvatojas smagiai, kaip mes cia idomiai zaidziam

Zodziu ir man pasitaiko,kad aprekiu savo 8men. dukrele. Po to susigestu ir nuliustu del savo poelgio. Bet juk mes irgi zmones,turim savo nusistovejusia tvarka. O leliukai viska supainioja. Ir daug reikalauja. Stai tada ir neislaikom. Jiems augant mes mokomes buti mamomis, tai uzima ne metus ir ne dvejus. Bet su metais mes protingejam

Buna ir as pratrukstu Nakti kai nemiega ir pastovei keliotis reikia truksta kantrybe,bet kaip po to sirdele skauda Kad bariausi ant savo mazutes

sveikutes mamytes.manau kad vaikai moka isvesti is kantrybes,bet svarbu neissilieti ant ju.o pakeltas tonas ar rekimas vaikuti sudrausmina. as ana diena irgi uzrekiau ant savo dukrytes,ji pradejo visur sliauzioti tad visur ir nagucius kisa.tai va i razete pirsciuka kiso.tai is to isgascio ir uzrekiau. o manau kad cia ne paskutinis kartas.juk juos reikia drausminti kazkaip ,o ka nors sakyti graziai aiskinti neiseina,ji tik juokiasi. tai va.

Manau, kantrybė ateina su amžiumi. Kol kas kažkaip pavykdavo išvengti pykčio ant mažiuko. Būna supykstu, bet kai pakeliu ir paimu ant rankų, pajuntu didelį švelnumą

Oi buvo ir man, bent kelis kartus užrikau, kartą ir papurčius esu pačioj pradžioj, nesmarkiai bet ... Po to griaužiau save kokia esu bloga mama, nemoku elgtis su vaiku, neturiu kantrybės, bloviau kruvinom ašarom. Paskutinis kartas buvo dėl košės - nevalgė, o purškė viską atgal, ir man jau nervas, kad vėl reikia vaiką perrengti, kad visur išbuzojo, kad nepavalgė Bet paskui susiėmiau ir pasakiau sau, kad tokie dalykai kaip ištepti rūbeliai ir nesuvalgyta košė (kurią aišku teko išmesti, o kartu ir savo įdėtą darbą) yra smulkmena. Ateity bus didesnių kantrybės išbandymų, ir jei tokio neatlaikau, tai kas bus vėliau?? Su ta mintim ir gyvenu

Turbut visoms mamytems visko buna. Stengiames buti pacios geriausios, kartais nuo to pavargstam, tada pratrukstam.
Kai mudu su mazium susipykstam, tai ji palieku vienam kambary, o pati einu i kita. Pakvepuoju, ateinu, pasiimu ant ranku (jei leidziasi) ir susitaikom

Aš tai ant sūnaus papykstu mintyse, jis nekaltas, ale mano supratimu padaro negražių dalykų. Porą kartų bandžiau griežčiau pasakyti, tai jis tik kvatojosi, mat kitoks balsas, intonacija, o tai įdomu . Jam šeši mėn. Tai ką dabar . Visada stengiamės gražiuoju.

leliai labai jaučia blogas nuotaikas,nežinau kaip man ten pavyko tuos pirmus metus valdytis,bet visi sakė,kad turiu auksinę kantrybę,bet va kai mums jau 5m.tai į pabarimus mažoji l.jautriai reaguoja,ima savo taktiką naudot tu manes nemyli nes pyksti,man dėl to liūda širdelę skauda.taigi reikia kartais ir pabart,nes paskui ne mama vaiką ,bet vaikas mamą valdo

Visko būna ir nereikia daryti tragėdijos jeigu kartais supyksti ar išsprūsta koks griežtesnis žodis. Mamos kantrybė irgi turi ribas.
Jeigu aš jaučiu, kad viskas atsiprašant už...so, padedu vaiką ir išeinu iš kambario, bent porai minučių. Ramiai pakvepuoju, arba palendu po dušu. Per tas minutes nieko neatsitiks, o ir aš nusiraminu
Taip kad mamos, nedramatizuokit. Mes visi žmonės

visi mes esame zomes su gerom ir blogom emocijom, ir kartais tiesiog ju nesuvaldom . man irgi buvo karta taip, bet sazine dar iki siol grauzia, juk tai niekuo kaltas mazas zmogeliukas, kuris negali dar savim pasirupinti

mano maziukui 2 men,bet as ir pradedu su juo piktai sneketi,kai jis verkia,verkia ir nesuprasui,kas jam..paskui ir jo gaila buna ir ant saves pykstu,toks maziukas,taip lauktas...

nors maniskiai jau didesni,bet po siai dienai atsimenu,kaip parsivezus trecia mergyte is gimdymo namu man kilo didziulis pyktis-del ko ji niekaip neuzmiega,tai man net issprudo tokie zodziai,kad treksiu tave i siena.dabar kai pagalvoju buvau turbut pervargus,nedamiegojus

nejus vienos tokios. as ir pasakau savo maziukei kartais negraziu zodziu ir balsa pakeliu. dazniausiai tai atsitinka kai bunu pervargusi ir nedamiegojusi. paskui tik jau po laiko suprantu kad visai bereikalo ant to mazo padarelio bariausi. na bet jai ji parodo savo oziukus tai manau nieko cia blogo, mano manymu vaikucius reik auklet nuo pat mazu dienu, nes kitaip ateis tokia diena kai jau visiskai nebegalesiu su ja susisneketi. varyt oziukus nuo pat ju pradzios reik!

Mano didutei jau 3 su puse. Ir visko yra buve ir aprekus, ir subarus ir supurcius ir patampius, bet visada gailedavausi , o mano didute pradedavo verkti ir tiesia rankytes tai taip sirdi suspaudzia, kad paskui myluojames. Pykstu uz toki savo elgesi, galvoju asiliu asile , nors tai budavo daugiau ne pykcio priepuoliai, o jaudinimasis del vaiko, pvz. ziema vedini viena kambari, o ji puola susilus, tai rekiu nesavu balsu, bet manau vaikas jaucia, kad cia ne is pykcio , kad ja labiausiai myliu

Kai bunu pervargusi,tai esu uzrekusi,nes zyze Bet siaip,tai stengiuosi tvardytis,nes juk nieko ji dar nesupranta,gi dar tokia mazyte

As irgi buna tokiu momentu,kad nesusitvardau ir aprekiu savo mazyle,nors paskui labai gailiuosi,kad taip ar anaip pasakau Dazniausiai supykstu,kad ji zirzia,kad niekas nepatinka,kad ir ka bedarytum....Paprasciausiai reikia laiko ir kantrybes, kai prades kalbeti bus lengviau,bent jau gales pasakyti del ko zirzia

Visos juk zmones esam ir musu nervai ne gelezinai,ir as buvau susinervinus ir man issprudo keli zodziai,aisku paskui dar labiau ima pyktis ant saves,bet juk buna dienu,kada neissimiegi,negali prisiregistruot pas daktarus ar paprasciausiai ne ta diena buna.Manau visos mamos patiria tai,pacios save nusibaudzia,bet savo leliukus vistiek bepriotiskai myli..........

Ir man ramiau pasidare, kad ne as viena neturiu kantrybes

ojoj, kokiu man zodziu yra issprude, kai buvau supykus ir grauziaus ir keikiau save, bet situacija kartojasi, nu nieko negaliu su savim padaryt, turiu tikra raganiu padukeli

Ant savo mazylio buvau gal pora kartu supykus, o tai buvo kai pati buvau pavargus, nepailsejus. Siaip i savo maziuka, ziuriu kaip ir rimta darba, suvokiu, kad "ka pasesiu, ta ir pjausiu". Todel stengiuos gerai miegoti, vakarais istrukstu is namu pasportuoti. Svarbu neuzsisedet prie puodu, itraukti i buiti vyra, ir kuo daugiau mylet save. To visoms ir linkiu

Visi mes žmonės ir visi supykstame, bet proto ribose, netikiu kad kuri niekada nesupyko ant mažiuko, bet tai praeina Aš tokią minutę pagalvoju kad yra daugybė porų kurios šią minutę apsikeistų su manimi vietomis, nes savo vaikelio turėti negali

man reikejo siek tiek laiko suprasti,kad dabar bus ne kaip as noriu ar kaip reikia,bet kaip mazasis pilietis pageidaus.Jeigu jis nori butent dabar mamos demesio tai jam tikrai vienodai ar mamyte bulves kepa ar kambarius siurbliuoja.Nors kartais ir dabar sunku tramdytis kai tarkim nusilakuoji nagus ir kaip tycia mazius pabunda ir dargi jam reikia pramogu! ir ne bet kokiu o ant mamytes ranku