maniskei jau beveik 7 o dar neturejus bemieges nakies o jau pavalgyt visada turiu laiko
bet keleta kartu kantrybe buvo trukus ir susibariau labai negerai tada jauciausi, tikiuosi nepasikartos, o jei netycia atsitiks taip - pazadejau sau nesibarti o tiesiog padesi saugiai mazyte ir minutelei iseiti i kita kambari

o as taip pat kai papykstu ne ant lelkos bet ant beviltiskos situacijos bet geriau nepykt butu

Buna ir as supykstu, bet ant vaiko nerekiu, nepurtau. O nubegu i kita kambari pasedziu, paklausau kaip mazius verkia gailiai ir tada atbegu tekina raminti )) Knygoje radau puikia fraze: "ant kudikio pykti negalima, nes jis tik mokosi buti zmogumi: nuo verkimo iki kalbejimo ir vaiksciojimo..." Kaip verkti, kaip juoktis, kaip valgyti, kaip begti ir nepargriuti, kaip nenervuoti mamos, kaip duoti tevams ilgiau pamiegoti......niekas tokios instrukcijos vaikuciui neduoda. Mamytes kantrybes

jei mamai ima pyktis, reikia su kazkuo tai aptart... buna visko, nemoralizuoju, bet as ant kudikio nesugebu supykt

Negaleciau ant jo pykti Jai jau taip nutinka jog daug verkia ir sunku nuraminti, tai dazniausiai verkiam kartu Nezinau kaip bus ateity, bet db tai man labai skaudu kai jis verkia ir jai dar nezinau kas jam tada snkiausia

as isvis nezinau kas tas yrea kudikio verksmas, nuo pat gimimo jis pas mus labai linksmuolis kantrybes jums mamytes

una kad supystu pabaru bet kai paziuriu i jos weideli pradedu pytt ant sawes kad pakeliau biski tona,beproto ja myliu ir stengiuosi su ja graziai elgtis tada ir ji ramene buna:)

labas paneles reikia jusu patarimo.

pagimdziau pries pusantro menesio, vaikelis buvo labai laukiamas, taciau jam gimus as tapau kitokia blush2.gif
bedos jau prasidejo ligonineje, po gimdymo, manes ne nepamoke paduot kruties normaliai, pati ligonineje stengiausi ir vienaip ir kitaip paduoti, vaikas verke nesustodamas, atejusi akusere pasake priespienio neprudai gal vaikui ir neuztenka,, zodziu taip ir praverkem 3paras kol gulejom, jokios pagalbos nesulaukiau schmoll.gif grizau namo labai isekusi, niekas nerupejo nei vyras nei vaikas tik verkiau isikniaubus i pagalve verysad.gif Itariau , kad man gal depresija, kaip skaiciau dauguma jaunu mamu buna depresija(man 22metai) 4u.gif pasisakiau vyrui, bet is jo jokios reakcijos. Begant dienoms lyg ir nuotaika gerejo pradejau dziaugtis motinyste. Bet pastebejau, kad dingo dziaugsmas buti mama. Gal tas nuovargis, neisimiegojimas, liudumas, kad negaliu buti kiek galedavom seniau su mb? g.gif nebezinau ne ko girebtis. Man paciai pikta kartais save pagaunu galvojant kam man to vaiko reikejo doh.gif Zinau, kad myliu savo vaika, bet emocijos turbut virsu ima. Kaip pradet dziaugtis motinste? jums nebuvo tokiu bedu?

Sveika, as taip pat jauna, man 23 maziukas buvo laukiamas ir gimus jam daug kas pasikeite. Praktiskai sau laiko kaip ir nelieka, ypac kai dar paaugs Kantrybes, kartais ir man neuztenka, vyras mazai padeda, nes jis turi savu darbu. Bandau pati save raminti, kad maziukas paaugs ir galesi, jau kazkam palikti, kad pabuti tik dviese su MB. as tai dziaugiuosi kartu su maziuku, kai jam linksma, liudim kartu kai jam liudna, Dziaukis kiekviena jo sypsena ir palengves. Bent jau as stengiuosi taip daryti gal kartais ir neiseina, bent pastangos, po truputi ima virsu,nuo emociju, bet... visko buna

Patikėk manimi, daug mamų su panašiomis nuotaikomis susiduria. Tik kažkodėl pas mus gėda prisipažinti Panašiai ir aš jaučiausi - sėdėjau, į sieną žiūrėjau ir verkiau, kam man to vaiko reikėjo (nors stengiausi pusantrų metų pastoti ) Tikrasis jausmas, kad aš mama ir tikrai myliu savo vaiką atėjo maždaug po trijų mėnesių (slogi nuotaika dingo truputį anksčiau) O dabar, jei kur nors ir išeinu viena, nuolat galvoju apie savo Saulytę ir kaip duodu galvą nukirst, kad galėčiau užmušti bet ką, kas nuskriaus mano mažytę

Pasiklausinėjus draugių man pasirodė, kad lengviau šį periodą išgyvena ramių vaikučių mamos. O jei džiaugsmas toks kaip mano - negulėjo vežime, nemiegojo dienomis ir nuolat buvo man ant rankų, nes neprisileido tėčio - va tada ir užplūsta ta bloga nuotaika

Patikėkit, visi blogumai laikini

Aš silpnumo akimirkomis sau kartodavau - kad ir kokia mama esu, gera ar bloga, esu vienintelė mama, kurią mano kūdikėlis turi

labuka,
auksiniai zodziai del tos vieninteles mamos
as pilnai suprantu tokias mamas,kuriu "mamytes jausmas buvo pasiklydes".As pati suvokiau,kas ir kaip tik po 2men praejus gimdymui..Nzn kodel,bet man matyt leme sunkus mano gimdymas,plius gal kai jau tau 30 ir tavo gyvenimas apsivercia 100proc,kuri laika sunku tai suvokt..tada ir daug kl kila,kad mazdaug kam man tas vaikas,kodel cia man reik taip kankintis ir pns.. daug asaru,neapykanta sau,abejingumas viskam...tik aciu dievui,laikas viska sudelioja i savo vietas..tada ir vaikelis geras pasidaro ir jau be jo gyvenimas pasidarytu tuscias..Svarbu manau,daug dirbt su savimi reik..ir aisku,bent jau man labai padejo MB supratimas,palaikymas,kitaip nzn kaip butu,gal ir daugiau laiko reiketu suprast kokia brangi man mano dukryte...
o dabar dar kai pasijauciu nuvargusi,pikta,tai tik greit i virtuve,raminancios arbateles issiverdu ir visai seimai gerai buna
sekmes ir kantrybes mamytes!!!

vajei, baltas pavydas. dziaugiuosi, kad jusu maziukas toks geras...



smagu, kad yra mamu kurios tai pripazista. silpnumo akimirku manau pasitaiko visoms, bent jau daugeliui, bet ne visos nori tai pripazinti. man budavo kartais, kad mintys kazkur pasiklysdavo ir galvodavau, o gal nereikejo mums to maziuko, taip gerai ir ramiai sau gyvenom, o dabar jis apverte musu gyvenima 180 laipsniu kampu, viskas jo ritmu, viskas turi buti pagal ji. bet... kai paziuri i ji besisypsanti, ramiai sau mieganti ir galvoji: jis juk toks bejegis, jis uz save pasirupinti negali, kaip pasirupinsi tu juo taip jis ir augs, tai kazkaip blogos mintys slysta i sona, supranti, kad ju ir negali but. taigi, daugiau jei gali skirk laiko sau, lai vyras pabuna su juo, tu pailsek, uzsiimk kas tau miela ir smagu ir viskas bus gerai. laikui begant kitaip pradesiu ziuret. man irgi nera lengva, nes neturiu kas man gali padet, bet... turiu nuostabu sunu, supratinga vyra (nors jis vaiku labai mazai rupinasi, priziuri, bet vien to supratingumo uztenka) ir gyvenimas yra grazus, mielas. taip kad stiprybes mergyt

Kai kūdikėlis neramus, tai ir mamytė nerami, o kai mamytė nerami tada kūdikėlis neramus... Žodžiu pasaka be galo.
Manau, kad mamytės pyksta ant kūdikėlių tik tada kai būna pervargusios.
Taigi, svarbiausia POILSIS.
Reikia stenktis kuo daugiau miegoti. Kai tik kūdikis miega, taip ir mamytė tegul prigula.
Pasikvieskit draugių, kurios jums padėtu apkuopti namus. Nesistenkit viską daryti be priekaištų, nekelkite sau jokių uždavinių. Dabar svarbiausia jūs ir vaikutis. Vyras badu nenumirs, dulkės nepabėgs.
Tik neverkite šalia kūdikių . Vaikams labai baisu kai suaugę verkia.
Mano vaikui dabar devyni mėnesiai. Sunkiausia buvo iki 3 mėn, kai jį kankino pilvo diegliukai.
Kantrybės

Viena giminaite priejo tokios isvados,vaikai dabar nervingi del to, kad jaunos mamos neturi kantrybes su savo kudikiais,rekauja . Man irgi buvo pora kartu pykcio protrukis,bet pagalvojau, juk mano angeliukas nekaltas, kad negali pasakyti ko nori. Visada raminu ramiu ir svelniu balsu

kaip sekasi dabar? ar palengvėjo? ar maitini savo pieneliu? Kai gimė mano pirmagimė, taip pat buvau jauna, problemų buvo kalnai, tačiau meilė kūdikėliui augo kartu su juo, augo vaikas, augo ir mama... Šiuo metu už savo paauglę dukrelę ir neseniai gimusį sūnelį galėčiau atiduoti viską... Taip pat yra nuostabu, kad turi šalia žmogučius, kuriems esi brangiausia ir kurie besąlygiškai tave myli. Jei reikia patarimų mamos su patirtimi, rašyk į a.ž.
?

Mano vyriokas buvo super vaikinas, bet paskutiniu metu zirzaliukas ziaurus, zirzia ir zirzia, ir zirzia, nes nori, kad as jam i akis isilindusi buciau, kad guleciau/sedeciau salia, nakti verkslena ( itariu dantukus), buna, kad truksta kantrybe, nes prastokai issimiegu, bet uztenka man jo sypsema pamatyti arba isgirsti jo juoka garsu - viska pamirstu. Pritariu, kad "pasiklysta"mamytes jausmas kia poilsio mazai.

Ir man dbr idomu kaip dbr laiva20 jauciasi.

Sveikute,
Skaitau ir matau save sitoje istorijoj..galiu nuramint,kad cia ne amzius kaltas ir visa tai laikina..Man lygiai tas pats buvo,istisi verkimai gal kokiu pora men,pasiklydes mamos jausmas buvo visiskai..Uzplusdavo taip pat mintys kaip tu sakai,kam man to vaiko reikejo ir t.t. .Bet kai dukryte pradejo augti,jos zvilgsnis,sypsena sudeliojo taskus ant i..Ir dabar be jos neisivaizduoju gyvenimo..Zinoma,as pradejau su savimi dirbti daug,vyti blogas mintis lauk..skaitau daug knygu psichologiniu,jei buna,kad vis tiek nuo nuovargio pradeda stoga raut,geriu raminamas arbatas..Zinoma daug ka reiskia ir vyro palaikymas,nes istiesu vaika augint yra sunkus darbas ir abu teveliai tai turi daryti,viens kitam padeti...
Jei jautiesi labai blogai, emocijos ima virsu ir sunku susitvarkyti paciai,nueik pas psichologa,tame nieko ner gedingo ir blogo..As pati buvau pas gyd,bet uzteko ginekologes vienos,su ja issikalbejau ir man po jos vizito,visai kitaip viskas pradejo atrodyti..iki siol dar turiu ir jos siuntima pas psichologa,ir zinau,kad jei jausiuos blogai,kad pati negalesiu susitvarkyti tikrai nueisiu..Nes juk mes kiekviena esam zmogus kuri turim jausmus,sirdy ir t.t O plius hormonai dar savo daro..bet nieko nera neimanomo ir viskas laikina..Todel brangioji nosyte aukstyn,tu esi pati ..geriausia ir brangiausia mamyte savo vaikeliui!!!
p.s jei noresi kokiu dar patarimu siuo kl,parasyk i AZ..Kuo galesiu ,tuo padesiu,nes kai pati esu tai isgyvenus labai puikiai tave suprantu..