Na, va, nuspprendžiau ir aš savo gimdymo istoriją aprašyti...
O viskas vyko taip:
Spalio 21 dieną išbėgo vadinamas kamštis (nemažai kraujingų išskyrų), paskaudėt pilvuką ir strėnas pradėjo... Jau galvojau, kad sarėmiai, bet kai pajaučiau tikruosius - tada tik kuteno man tą pilvą... Nuvažiavau į ligoninę visus daiktus pasiėmus, ten apžiūrėjo - ir nieko, paleido namučių, sakė, kad per dvi dienas turėtų prasidėt...
Naktį apie 2:30val užėjo skausmai... Bet tokie dar visai normalūs... Bet nenorėdama vyrui trukdyti miegot, išėjau iš kambario, nuėjau prie kompo ir kenčiu... Skausmai užeina kas 10 min, bet nieko, ne tokie dar stiprūs - iškęsti galima... 6val atsikėlė mama, sako - vaikeli, nejuokauk, eik praustis, rengtis ir kelk vyrą - važiuokit jau į ligoninę, nes dar namie pagimdysi...

Nusiprausiau, apsirengiau, lipu į antrą aukštą kelt vyrą, o jis jau atsikėlęs - sako - važiuoju žąsų

(vyras medžiotojas ir anksti ryte ir vakare važiuoja medžiot sezono metu) Sakau, kad jau aš kaip žąsis - važiuojam gimdyt

Vyro akys net ant kaktos iššoko, pasimetė juodai...

Nu ir išvažiavom. Pasiėmėm akušerę, nes su ja buvau susitarus, pasiskambinom daktarei ir 7val jau ligoninėj buvom...
Apžiūrėjo kaklelį - atsidarymas 8cm

Perrengė ir į gimdyklą... Pastatė lašalinę su skatinamaisiais ir jau tada - smagumėlis...

Klausiu akušerės vis "kada baigsis?", o ji man - "9valandą jau turėsi" Laikrodis buvo geriausias mano draugas - vis žiūrėjau ir laukiau tos 9 valandos... 8val, kai skausmas jau buvo labai jau labai - sakau - viskas pjaukit, bo numirsiu...

(dabar juokinga jau), o akušerė:"Nesvaik, iškentei tiek, iškęsi dar valandžiukę"

Taip ir buvo - iškenčiau...

8:35val užlipau ant lovos-stalo, pradūrė vandenis ir viskas - liko tik stūūūūūūūūūmt... 9:00val išlindo mano Domantukas... Ir žinot - jausmas - nerealus...

Iškenčiau viską, nenumiriau...
Beje, tik pagimdžius atsisukau į vyrą:"jeigu tu dar vaikų norėsi - galėsi gimdyt pats!!!!!!!"
Vyras gimdyme dalyvavo, bet negaliu sakyt, kad ten man jis labai padėjo ar labai trukdė. Nemačiau aš ten jo... Visai man tuo metu nerūpėjo už rankučių laikytis...

Tik va, kai leliukas išlindo - atsisukau į vyrą, o jam ašaros upeliu bėga... Nors jis ne iš tų, kur labai jautrūs... Smagu...