nėštumas buvo lengvas,nepykino,valgiau ką tik norėjau,todėl priaugau daaaaaaaaaug kilogramų.
artėjant termino dienai,vis galvojau,kada viskas prasidės.
terminas buvo vasario 3 dieną. sekmadienis. bet ta diena mano sūneliui turbūt nepatiko ir jis net nesiruošė ateiti. vasario 4 dieną pas daktarę ir tada išvažiavau su daktarės siuntimu į ligoninę,kad per mažai vandenų.
o buvo tik viena diena po termino. 
tai daktarai klausė vaiko toniukų ir per sąrėmius,kurių aš nejutau (ten tokie skausmeliai budavo užeina ir praeina) vaiko širdelės tonusai krisdavo. padarė ultragarsą,tai pati mačiau,kad vandenų labai mažai. nusprendė skatinti. iš pradžių po lengvą dozę,po to vis stiprino. kadangi buvo naktis,jaučiu apie trečia valanda ryto.tai naktis ar rytas? 
MB daktarė neleido važiuoti namo,jau įtariau kažką negero. atvažiavo dar viena gimdyvė su dvynukais. ir kadangi nenorėjo,kad iškiltų kritinė situacija. sustabdė skatinamuosius ir leido pamiegoti iki 6 ryto. bet kaip užmigti? 
visokios tada mintys sukosi galvoje. kažkiek numigau. 
rytą apie aštuntą suėjo visa daktarų delegacija. norėjo nuleisti vandenis,skatinti. bet patikrino,kad kaklelis tik vieną centimetrą atsivėręs,tai vandenų nenuleido,bet skatino. Klausė visą laiką vaiko toniukų. prasidėjo sąrėmiai... skausmas baisinis,toks bukas,gilus,nenumalšinamas... per kiekvieną sąrėmį,vaiko tonai krito. kaip džiaugiuosi,kad maniškis šalia buvo.su juo ir pasijuokti tarp sąrėmių galėjau. ir šiaip MB labai man padėjo.man lašino ir lašino tuos skatinamuosius,jau prieš dvyliktą valandą,galvojau,kad greitai ,nes skausmas tai...
tikrai galvojau,kad kaklelis bus atsivėręs vos ne iki 10 cm. atėjęs daktaras patikrino kaklelį,vis tas pats vienas centimetras. vaiko širdies tonai vis krenta. nusprendė daryti operaciją,nes per mažas vandenų kiekis neleido vaikui nusileisti į tinkamą poziciją gimdymui. taip pat galvojo,kad gali virkštelė būti apsisukusi aplink kaklelį . 
o planavau,kad gimdysiu tikrai pati 
nepriplanuosi tokių dalykų. 
nieko tada per daug negalvojau,tik norėjau,kad viskas grečiau baigtųsi
paruošė operacijai. prie operaciją uždavė labai daug klausimų,lyg man tada labiausiai rūpėjo mano svoris ,ūgis ir pan. išvažiavau į priešoperacinę palatą,tiksliau išvežė, suleido epidiūrą. nuvežė į operacinę salę,o aš guliu ir viską jaučiu kojas,pilvą. bet juk daktaras sakė prieš tai,kad tuoj nebejausiu !!!!!o aš jaučiu drebėjau iš baimės ir šalčio . pasirodo epidiūras nesuveikė,negalvojau,kad taip būna.
suleido pilną narkozę. MB turėjo išeiti. o aš kažką sapnavau. prabudau dar operacinėje ir pirmiausia čiupau už pilvo,pilvas jau buvo tuščias. pilvo skausmas baisinis. ir aplink taip tylu...kur mano vaikas???ar jam viskas gerai?ar sveikas?išvežė iš operacinės,pamačiau saviškį su sūnum ant rankų. paguldė jį prie manęs. o akys tokios didelės. tik klapt klapt. taip susitikau su savo mažyliu pirmą kartą. o pačias pirmas jo gyvenimo akimirkas galiu pažiūrėti tik nuotraukose.
bet svarbiausia,kad dabar esu labai laiminga. pasimiršo jau visi skausmai,operacija...miegam abudu susiglaudę,kvėpuojam vienas kitam į veidą . ir taip šilta,gera,ramu... nes jis čia,su manim... dabar ir visada
myliu. 
taip atrodė mažutis. čia viena diena po gimimo.
sėkmės augant 
O maziuko grozis 
istorija aukit diduciai