Na va is musu gerojo "bezabidno" kudikelio isaugo tikras mazas monstriukas . Beda tame, kad, noredamas ka nors gauti, vaikinas savo reikalavimus isreiskia garsiu rekimu. Ir aisku, daug ka tuom pasiekia, nes mano kantrybe negelezine. Suprantu, kad tai negerai, ir kad nereiktu vaikui nusileisti, bet nezinau kur ta riba, kiek leisti vaikui "atsirekti". Tarkim pradejus valgyti , prasideda reikalavimai paduoti viena ar kita daikta. Kazko negaves, rodo pirstu ir rekia, atseit, kad greiciau jam paduociau. Sias pora dienu, leidau jam elgtis kaip jis ismano, tegu reikalauja, na ir jis kazkiek parekaves, nustojo ir ramiai suvalge savo koses. Taip elgiasi ir tuomet, kai nori, kad ka nors paduociau ar padaryciau. Viliuosi, kad tai praeis tuomet, kai jis ismoks pasakyti, ko nori.
Dar galvojau , kad reiktu galvoti siek tiek greiciau uz vaika ir bandyti jam paduoti ar padaryti ko jis nori, dar iki jam pradejus reikalauti. Bet ar tai teisinga, juk, jei man "nedaeis" ko jis nori, vel prasides rekimas .
Mano klausimas- ar jau laikas rimtai pradeti aukleti vaika ir k a i p tai padaryti???

Dabar perskaiciau savo zinute ir pagalvojau, kad ganetinai ziauriai skamba zodis "rekimas". Teisiog neturiu zodzio apibudinti tai, kaip jis isreiskia savo reikalavima, kuris pasireiskia asarojanciai cypianciu rekimu
Aciu

oi alfa, skaitau ir atrodo, kad rasai apie mano vaika. viens prie vieno. nenoriu negraziai kalbeti aie savo zuikuti, bet tas triuksmas (svelniai tariant) , kuri jis sukelia reikalaudamas daikto / demesio / veiksmo eina per nervus.
stengiuosi kad kuo maziau daiktu, kuriu jam negalima duoti, butu vaiko akiratyje. bet vis tiek visko neisnesi vakar koki pusvalandi stovejo prie komodos ir reikalavo, kad duociau vaza su gele teko garsinti telika, nes nieko su vyru nebegirdejom

valgant taip pat reikalauja daiktu, net nepradeda valgyti kol neganau sau sauksto ir dubenelio. bet virtuveje as toleruoju daug , kad tik pavalgytu.

na bet man problema didesne ne vaiko reikalavimas, o vaiko priestaravimas.
kai ko nors negauna, ar uzdraudi, ar atimi, ar darai, ko maziukas nenori jis pyksta ir visu savo kuneliu parodo tai. paraudonuoja, apsiverkia, spardos ,muistosi , bando istrukti isranku, rekia, viena kart samoningai dauze ranka man per veida. nezinau kaip elgtis tokioj situacijoj. ignoruoti? mano pasimetima ir nezinojima iskart pastebi vaikas, ir tai jam yra kaip paskaita dar energingiau tokiu budu siekti savo tikslo. is kitos puses sitaucijos neigimas gali testis pusvalandi ir daugiau, kuomet vaikas jau nebeprisimena del ko pradejo verkti
jeigu bandau verkianti sudominti kokiu daiktu - trenkia ji zemyn, stumia nuo saves.

As visiskai nereaguoju ( jei imu reaguoti, tai jau iskart zinau, kad man hormonu audros ir jau imu save i naga), nekreipiu demesio i tokius "kaprizus" Elgiuosi taip, lyg ji sedetu kaip angelas. Jeigu ka meta ant zemes, tai tegu, tik nekeliu arba pakeliu ir kitur padedu.Jei sluoja viska nuo stalo, tai patraukiu tuos daiktus. Jei atsisako valgyti, ta po keliu bandymu nebeduodu, nukeliu zemyn. Jei "oziai" tesiasi, tai nekreipiu demesio toliau , imu tvarkytis. Tada ji nurimsta, priijungia. Jei ne , tai seku ir jei nenurimsta ilgiau nei 5 - 10 min., imu ant ranku, duodu kruti, pasupuoju, paguodziu ir ji nurimsta ar uzmiega (matyt norejo miego, todel buvo tokia, o gal pilveli skauda ar dantukai dygsta)
Va siandien nenorejo namo, o norejo su liftu vazinetis. Tai nusileidau, apvaziavom dar ratuka ir tada namo, bet ir ji daugiau nebesioziavo.

oh tie mūsu vaikučiai,gal ne visi tokie?išsireikalauja visko su tipo verkimo be ašarų gudruoliai svarbu mamos atsilaikyti,nes kai neatsilaikai tai ir vargsti.stiprybės.