Labas mamytės, būtų labai įdomu sužinoti kaip jūs tvarketes, kai šeimoje atsirado mažasis gyventojas? Kaip priima sesutę/ broliuka pirmagymis, kai jam 2-3 metukai? Kaip su miegojimu? Ar spejate susitvarkyti?

Priemė gerai, be pavydo scenų. Nuo pat nėštumo pradžios kalbėjau, jog mano pilvelyje auga sesutė arba broliukas. Pirmus 3 mėnesius sūnaus neleidau į darželį, tiesiog kad būtume kartu, jis greitai įprato, kad šeimoje yra nebe vienas jis.
Tiesa, mano sūnus gana savarankiškas, moka pats vienas užsiimti, tai jam nebūdavo didelės bėdos, kad aš negaliu viso dėmesio skirti tik jam.

manoji taip pat prieme labai gerai net kai dar tebebuvau mano mergyte prieidavo glostydavo man pilva buciuodavo kalbindavo o kai gime tai ji taip ji mylejo visada paduodavo ciulptuka noredavo panesioti bet neleidome atnesdavo paperi pakeisti duodavo zaisliuka pazaisti tik pirmom savaitem jinai ji vadindavo lele o beto mano mergyte buvo savarankiska mokedavo uzsiimti savo reikaliukasi zaizdavo piesdavo ar filmuka ziuredavo todel galedavau daugiau demesio skirti mazyliui o jei pagrandukas miegodavo tai manoji niekam neleisdavo triuksmauti sakydavo nesukaikite mano brolis miega

mano sunus prieme savo sesute su didele laime

maniskis lauke labai seses. ir pilva gloste ir snekejo... gime... ligoninej kaip prilipes buvo...atsivezem namo tai pirmas dvi savaites ale pagalbininkas buvo tik gaudavos atvirksciai... poto jau netaip lysdavo, bet prieidavo butent tada kai galima sakyt visai jo nereikdavo ir paprasciausiai trukdydavo...todel prasidejo siokie tokie barniai, nes jis elgesi specialiai kad tik atkreipt demesi...pavydas ane...suprantu todel stengiuos ir su juo ka nors nuveikt, bet jam kuo toliau tuo labiau reik mamos...jau pradejo sneket kad gerai buvo kai nebuvo seses...o dabar vis kartoja kad mes nebemylim jo...ir kas blogiausia atsirado fobijos dvi : ejimas vieno miegot klaikus, nes ale bijo tamsos, nors iki seses niekad nebijojo ir kad blogiausia tai tustinimasis - nebevaiksto,sako kad jam tipo ten skauda ir t.t. ir kiekviena vakara laksto verkia neina sestis, zuja pries visu nosis, man jau tuoj nervai neatlaikys...bet viska apziurejau nieko ten nera, galvojau uzkietejo pradejau duot arbatas laisvinamasias, slyvas ir t.t. viena kart neistvere ir padare i kelnes tai viskas normalu ten pas ji. ar negali but taip kad kaku fobija atsiradusi del jo oziu, kad neva truksta meiles musu??? gal kam teko susidurti su tokiu atveju? jau skaiciau kita tema apie konkreciai sia "kaku" problema, bet pas mus siek tiek kitokia situacija, manau. lauksiu atsakymu

Sveikos mamytės Aš net su ašarom prisimenu savo mažutėlį ir tai, kaip jis laukė savo sesutės Kol laukiausi jis dažnai glostydavo pilvą ir kai pajusdavo judesiukus, tai tiek džiaugdavosi, sakydavo ji man spyrė Kai parsivežiau dukrytę į namus, tai jis priėjęs prie lovelės pasakė : - o Dieve, kokia ji mažytė, ir kokia graži... Mama padėk ją ant žemės, noriu su ja pažaisti
Turbūt niekada nepamiršiu šitų akimirkų, net dabar susigraudinau

o chikitai norėčiau pasakyti, kad viskas kas vyksta su jūsų mažulėliu, tai tikrai dėl to kad jis jaučiasi atstumtasis, nes mažąjai vistiek daugiau dėmesio ir laiko skiriama. Visi vaikai skirtingai su tuo susitaiko. Ir tai tikrai nereiškia kad namuose jūs mažiau su juo būnat, tiesiog vaikučiai įsivaizduoja, kad anas mažesnis gal labiau mamai patiks, jį labiau mylės... čia jau reikia su juo daug daug kalbėti Patikėkit mūsų giminėj yra dar baisesnis atvejis buvęs, kai sūnėnas taip norėjo kad broliuko nebebūtų, tai uždėjo ant veiduko pagalvę, galvojo uždus ir nebebus.. Laiku tuomet pamatė jo mama, bet nuo to laiko net neprileisdavo prie mažylio.. čia jau vaikų psichologija veikia..

O mano mergytei 4 metukai, kai atsirado broliukas pradzioje kaip ir nieko(matyt buvo idomu), bet poto prasidejo: kodel i mane neziuri, kodel nesakai kad myli, juk as tavo princese ir t.t.
Nors kai sakau vienam, tai sakau ir kitam, bet kodel ne jai pirmai. Kas blogiausia ji visiskai nezaidzia pati

Maniškė sesę labai gerai priėmė. nebuvo jokių pavydo scenų. nors truputį bijojom - kol buvau nėščia per daug dėmesio kalbom, kad bus brolis ar sesė, neskyrėm. na, pasakėm, kad BUS, bet kiekvieną vakarą pilvelio neglostėm
Aišku, visko būna - išlenda ir kokia pavydo scena, bet mes vis pabrėžiam, kad ji dičkė, kad turi "mokyti" sesutę..

Labai laukė broliuko,ir nekėlė jokių pavydo scenų Ir dabar,jei tik suverkia, skuba į pagalbą mažiukui. Bet jau prašo ir sesės

mano sunus gerai broli prieme aisku kazkokiu smulkiu niuansu buvo, bet dabar net nepamenu.
kai laukiausi as labai bijojau jo reakcijos. daug su juo apie tai kalbejau, bet jis realiai nelabai suvoke, ka as jam aiskinu

o bijojau todel, kad kai dvieju metuku ji pradejau leisti i darzeli (nors jis ejo tik 2 sav) mus istiko ta pati beda kaip CHIKITOS suneliui. taigi po 2 dienu darzelyje jis nustojo tustintis. nenoriu plestis nes tema ne apie tai, bet jokiam priesui nelinkeciau to, ka mes su vyru isgyvenome. visa tai tesesi apie metus laiko, mes apvaiksciojom visus gydytojus, vaikas pasitustindavo tik klizmuojamas, zarnyne, susidarydavo tokie kaip akmenys, organizmas pradejo nebepriiminet maisto, istisai vemdavo (prasidejo refluksai) vaiko psichologinei busenai apibudinti as isvis nerandu zodziu. zodziu gydemes ilgai ir skausmingai. ir netgi dabar jis pats labai retai prasosi ant puodo dideliam reikalui, bet as jau puikiai matau kada jis nori. na bent jau be problemu pasitustina kasdiena.

kalbejau as su daugybe specialistu, skaiciau daug info. visos musu bedos - psichologines traumos pasekme. vaikas zodziais nemoka isreiksti savo protestas, todel protestuoti padeda jo organizmas. vaikams netgi gali prasideti epilepsijos priepuoliai. po siai dienai as zinau, jeigu vyksta kazkas mano vyresniajam nepriimtino, jis valgydamas arba is kart pavalges pradeda vemti. taip buvo kai vyras 2 menesius buvo komandiruoteje ir grizdavo tik savaitgaliais.

ka as noriu pasakyti. jokiu budu negalima numoti ranka i tokius dalykus, nes jie niekada savaime neissisprendzia. jokiu budu negalima parodyti vaikui, kad tu pyksti del to, kad jis nekakoja.

kai gime antras sunus,pirmais men as niekada prie vyresniojo nevadindavau kudikio kazkokiais sveliais zodziais, nereiksdavau susizavejimo ir pan. stengdavausi jam suprantamai aiskinti apie kudikio raida, lygindavome jo nuotraukas ir brolio. as leidau vyresniajam paguleti vezimelyje, lovyteje, imti buteliukus, ciulptukus ir t.t. taigi mes kartu auginame broli, kad sis galetu kartu zaisti.
ir dabar as pastebiu, kad mano vyresnysis nurimo, kad jo vaikiskos baimes pasislepe ir jis sako, kad labai noretu tureti namie daug leliuku, tokiu kaip Danielius

linkiu dideles sekmes ir kantrybes visoms mamytems, o ypatingai toms, kurios turi panasiu rupesciu

Viskas ramiai - gal tik tiek, kad vos grįžus su sūnum namo, vyresnėlė brolį šakočiuko trupinukais pavaišino - nugi taip skanu . Kai paklausiau kaip - sako - pakramčiau trupinuką trupinuką ir įdėjau į burnytę.. Juk reikia brolį mylėt
bet viskas baigės laimingai - gal ir visai jam tų trupinukų nekliuvo... Va tokie santykiai ir išliko - globot ir dalintis...
Tiesa, buvo toks momentas, kai pasimušdavo - dabar jau ir tą išaugo. O va mažylę tai myli abu beprotišaki - jau greit pusantrų, o dičkiai vis dar dėl jos dėmesio pešas

gal čia svarbu yra tai, koks amžiaus skirtumas tarp vaikų. Tarp dviejų mano vaikų yra trijų metų skirtumas. Tai vyresnėlis kiek stresavo dėl mažiuko. Iš pradžių tai "gelbėjo" mane nuo mažiaus, kai susiruošdavau šį maitinti. Išaiškinom, kad tai mažiuko maistas. Suprato. nėra daug bėdos dabar.
O kai gimė dar vienas vaikas, tai vyriausias priėmė lengvai ir ramiai. O va tas mažėlis tik du metai skirtumas, dar jis nesupranta nieko. Tai veržiasi ir į mažiaus vežimą pagulėti, ir į lovytę, ir būtinai ant rankų prašosi tuo metu, kai mažiuką paimu. Jau keletą kartų papo yra paprašęs. Pasiguldau, imk. Tada nežino ką daryt su tuo papu. Bet svarbiausia ko gero yra tai, kad gauna, ir po to pats supranta, koks juokingas buvo jo noras.
ir spaudžia mažiuką, ir ranką laužia.. tai dabar reikia saugoti ne tiek mažiuką, kiek tą pavyduolį.

Mūsiškė labai laukė sesės ir priėmė ją labai gerai . Visada rūpinasi, žaidžia su ja. Meilė begalinė ir abipusė Dabar tiesiog gražu žiūrėt kaip jos abi apsikabina, pasimyluoja Aišku, būna, kad ir pasipeša, bet kam nepasitaiko...

Labas mano vyresnelis gimus sesei(jam buvo 2m),ispute akis ir paklause"o kas cia?",po to ilgai apziurinejo sese,o kitu brolio ir seses jau lauke,kaip kaciukas prie mamos glaustinejosi,vidurine dukte lauke jauneles seses ir dabar ja labai myli ir jei kyla kokiu problemu vienas kitam paaiskina kad sese maza.Buvo dar tokia "problemele" iskilus reikejo sunums aiskinti kodel mergytes neturi pimpaliuku ,bet pavyko...atrodo

Manoji labai norejo seses, kai suzinojo kad tures broliuka trenke durimis,uzsidare kambaryje ir nekalbejo su teciu (tuo metu as buvau ligonineje) net vaziuoti nenorejo paziureti

labai bijojau kaip vyresnelis priims sese, bet viskas nei pavydo, nei musimosi, karsu zaidzia

Mes bandome ruošti vyresniukę dar tik planuodami antrą vaikutį. po kol kas rezultatas labai gražus, t.y. ji savaime nori to broliuko ar sesutės. net iš kažkur pasigavo frazę, kurią nuolat kartoja "kas bus, tas bus gerai" ( spėju iš darželio arba iš senelių)

Pas mus irgi buvo padidejes demesio poreikis, iki siol yra (vienam beveik 3m, kitam beveik 5 men), nors jau zymiai geriau. Irgi buvo ejimo miegoti problemu, uztrukdavo apie 1 -1.5 val , vis reikejo dar vienos, ir dar vienos knygos, paskui kalno daineliu, paskui sedejimo salia, kol uzmiega, daug visokiu issidirbinejimu, protestu ir t.t. Tai palaukem apie 2 men, kad apsiprastu, o paskui pritaikem jau forume daznai mineta metoda: paskaitom 1-2 knygutes, uzgesinam sviesa, padainuojam 1-2 daineles, pabuciuojam, labanakt. Tai zinoma, pirmus kokius 2 vakarus verke, vis lipo is lovos, ejo is savo kambario, jei buvo tetis, tai reikejo mamos, ir atvirksciai, bet mes tiesiog svelniai, bet be kalbu nuvesdavom atgal i lovyte, tiek kartu, kiek reikia. Ir viskas dabar susitvarke, uzmiega pats, ir nakti ramiau miega. Su tustinimusi buvo taip, kad pries tai dare i puoduka, tualeta, o po brolio gimimo tik i sauskelnes. Tai irgi po 2-3 men tiesiog pradejom labiau ikalbineti, sodinti ant puoduko, skaitem knygutes, viena apie meskuti, einanti daryti i tualeta, jei pavykdavo bent pasedeti ant puoduko - labai girdavom, dabar irgi jau viskas susitvarke.
O bendra taisykle - tai kuo daugiau vyresneliui demesio, ne tik is tecio, bet ir mamos (kad ir kaip tas sunku po visu nemiegotu naktu, bet nors valandziuke per diena skirdavau tik jam, ar knygute paskaityti, ar is plastelino palipdyti, ant keliu pasisodinti, pamyluoti) ,jei jis nori padeti, tai svelniai nukreipti i tokius dalykus, kur jis gali ta padaryti, pvz atnesti sauskelnes mazuciui, kai jas keiciam. Paskatinti, pagirti, sakyti, va kaip mazajam gerai, kad tu padedi, va jis tau sypsosi. Ir daug daug kantrybes! Sekmes, jums ir mums

Pas mus situacija vis blogeja. Sesytei jau 4 men, o brolis (greit bus 3 metai) darosi vis piktesnis. Kol laukiausi, daug su juo kalbejau apie sesyte, jis man gloste pilva ir prase kuo greiciau ja is ten isimti. Kai gime sesyte jis net nenorejo ateiti i palata ligoninej, vos spejo ieiti, tempe teti i lauka uz rankos. Prase jos nesivezti namo, o kai parsivezem, sake , kad sitos sesytes nemyles ir nori pirkti kita . Vis bando uzgauti sesyte. Prisiglaudzia atseit su galva prie jos ir spaudzia ja, duria i akyte, net kanda i kojyte. Dabar jau laikom sesyte atskiram kambary, durys su kabliuku. bet kai tik jis su ja susitinka, vis ka nori padaryti jai. Stengiames jam skirti kuo daugiau demesio, skaitau jam knygeles, zaidziam abu ir t.t. (sesyte labai rami, tad buna ir viena puikiausiai). Dabar jau pradejo sunus musti ir mane ir teti, kai kas nepatinka. Is pradziu bardavom, ir per uzpakaliuka gaudavo, dabar stengiames nereaguoti, bet nepadeda. Siandien ispyle visa puodeli arbatos ant zemes, specialiai daro sysiu i kelnes, o kai ji subari ateina musti. Pasidare tikras velniukas, net verkti norisi, sunku patiketi, kad is gero paklusnaus vaiko toks piktas pasidare. Net lauke kitiems vaikams duria su pirstu i aki, nuima kepure ar stumia. baisu kaip mes isgyvenam su vyru. Turbut reiks ieskoti psichologo visai seimai.

Kol kas reaguoja gerai. Yra šiokių tokių smulmenų, bet visumoj nebaisu juos vienus palikti, leidžiu aš vyresnėliui su mažiaus žaislais pažaisti, jo lovytėj pagulėti. Pora kartų panorėjo ir pasibaigė. Dabar labai laukia, kada mažius su juo vienam kambary miegos. Na tai bus dar negreit. Šiaip ir ligoninėj labai norėjo su mumis pabūti ir parsivežė broliuką namo. Dabar visiems giriasi kad jis jau didelis ir turi mažą broliuką.

OI paskaicius biskiuka issigandau kad tik pas mumis nebutu problemu nes sunus gims po keletos menesiu ,tarp vaiku skyrtumas beveik 3 metai ..o dukriukas tai toks megstantis demesi ,nera piktybiska ,bloga .ar dar kaip ..bet bijau ,kad ji tik nesustresuotu ..nors mazulius ji megsta stebi ,bet cia sveciuose ..neisivaizduoju kaip bus namuose kartais paminiu kad pas mama pilvuky broliukas ir t,t bet ji nelabai reaguoja ir as pati nesistengiu jai ta priminti ,kad po to nebutu ,kur tas brolis kiek jo galima laukti ,juk maziukai nesupranta kad dar kazkiek menesiu ir t.t jiem reikia dazniauiai cia ir daba ..va ziuresim kaip bus kai atsiras sunelis butinai prasinesiu kaip sekasi

visom kurios turi pavyduoliuks po

tikriausiai jusu suneliui prasidejo 3 metu krize mums panasiai buvo. atrode, kad vaika kazkas sukeite toks piktas ant visu pasidare, nedraugiskas, nors broliui jau metukai buvo, pradejo prasyti, kad broli mociutei atiduotume ar kur paliktume, vis praeidamas pastumti noredavo ar uzgauti. daug nervu mums kainavo. o as save ir vyra vis ramindavau psichologu patarimu prisiskaicius, kad taip turi buti, kad tai normalu paskui po truputi susitaike, kad brolis niekur nedings, interesai supanasejo, dabar du draugai geriausi
kantrybes jums, manau viskas susitvarkys

aciu, tikiuosi, kad praeis. paguodzia, kad jums taip buvo ir viskas issisprende.

Manau,kad svarbiausia yra stengtis vienodai pamyluoti abu vaikus(vyresneli gal net labiau). Nepamirsti vyresniojo,dazniau jam priminti koks jis yra svarbus ir mylimas. Maniskiui buvo 5-eri,kai sulaukeme sesutes,o as net pajuokaudavau daznai,kad ji labiau uz sese myliu,nes seniau pazistu Tada pas mus isiliepsnodavo karsta diskusija,nes jis man pradedavo aiskinti,kad ir sese reikia myleti
Tiesa,dar kuriozas Didysis,pamates sesute plika,taip pat nustebo kur dingo pimpaliukas. Taciau staigiai pareiske,kad nera ko jaudintis,nes jis greit uzaugs O sese,jo nuomone,nemokejo kalbeti del to,kad dar dantuku neturejo
Na,sakutes kaip tie vaikai ismasto

Sveikos mamkos
Mudu su vyru labai patenktinti, kad vyresnėlis myli savo jaunėlį. Nėštumo metu daug kalbėjome, kad turės broliuką, pakutendavo man pilvelį. Skirtumas tarp vaikelių yra 2 metai 8 mėnesiai. Iš ligoninės kai gryžome su leliuku, pirmiausia padovanojome mašiną ir pasakėme, kad čia - nuo broliuko. (Mums taip patarė gydytoja, kad vaikas labiau mylėtų savo broliuką ar sesutę ir lengviau jam būtų psichologiškai). Labai bijojau, kad nebūtų didelio pavydo ir kad neskriaustų, nes kai aš pati buvau maža, beveik 4-ių metukų, gimė brolis ir jaučiausi labai nemylima. Pamenu, vieną naktį, kai visi miegojo, atsikėliau, ir plaukus nusikirpau prie grifkos. Na, bet dėl savo vaikelių, pasirodo, bijojau be reikalo. Iš pat pradžių nelabai norėjo dalintis merliukais, bet paskui viskas pagerėjo. Šiuo metu mano mažiukui jau 2 mėnesiai, tai šiandiena nustebino vyresnėlis. Leliukas pradėjo verkti, o šis tik keturiom bėgti prie brolio pradėjo ir šaukti: boli, ateinu Nu labai smagu

Na pas mus, manau, didelių pavydo priepuolių pavyko išvengti. Aišku būna visko, vyresnėlis ir durimis patranko, kai ko nors stagiai užsimano, o aš tuo metu negaliu jo noro patenkinti, nes tarkim maitinu mažąja. Na, bet jau didelis vaikas, greit 5 metai, tai gal supranta, kad kitaip nebus, teks tuo dėmesiu dalintis. Nėštumo metu labai laukė, į ligoninę irgi su džiaugsmu atvažiavo, labai jau norėjo sesę ant rankų palaikyti. O šiaip ir padeda man, jei tarkim darau valgyti, o mažoji zirzia, tai nuėjęs kalbina ją, juokina, soskę įduoda... Tikiuosi gerai sutars abudu...

tarp musu mazyliu bus 5 metu skirtumas, bet didysis labai laukia sesytes, ir labai laukia, ir dar sake po seses reikes ir brolio, tai manau kad teks pirkti

o as nebezinau ka ir bedaryt vyresneslis 3,4 m o mazyle 9 menesiu. is pradziu prieme sauniai, rodos ir mylejo sese ir paruostas buvo bet kuo toliau sese auga , paskui ji ropoja, bando broli paciupt uz kur nors ir net dreba is dziaugsmo pamacius, tuo jis priesiskiau nusiteikineja. pyksta jei ji paliecia jei jo zaisla paima. nepadeda nei pokalbiai nei skatinimas dalintis... i gera tai kad ismoko savo zailsus susitvarkyt. sutarta kad kas yra sudeta tai sese negali kuistis po jo daiktus. o jei jau randa ka ant zemes pats kaltas, bet vistiek isterijos priepuoliu del paimto zaislo, del seses verkimo ir dar del kazko buna laaaaabai daug. stengiames juos itraukt i bendra veikla. na pvz siandien neva visi kamuoli ritinejom tada jau sese lyg ir draugas bet tik ji uzsikapryzina ko, pasukauja garsiau is dziaugsmo ar ne dziaugsmo tuoj dickis saukia garsiau uz ja, o kai bari sako ir sese rekia... bet aisku tas jo rekimas koki 20 kart stipresnis ir piktybiskas... va taip ir gyvenam...
o siaip pavydo kazkokio stengiames isvengt, abu panesiojam , abu pamyluojam, tai sioje vietoje lyg ir viskas gerai, nu bet nepatinka jam kad sese aplink ropineja. vis ateina ir sako jis man: "mamyte padek sese i lova tegul guli" arba sako tu ja paimk palaikyk

Mūsų penkiametis su didele meile priėmė sesutę. Kiekvieną dieną atbėga, apsikabina ją, pamyluoja, į žandą pabučiuoja, sako, kad labai myli. Žiūrėsim, žiūrėsim ar ilgai ta jo meilė tęsis.

Kai gimė dukrytė, sūneliui buvo labiau ji įdomi, ir dar matyt nesuprato, dėl to pavydo. Vėliau kai buvo sūnelis keturių metukų, o mažąjai vos dveji, tai jau reikalaudavo dėmesio. Bet šiaip nebuvo labai daug pavydo scenų. Vėliau brolis pats pradėjo sesutę prižiūrėti, rūpintis.

labukas...mes irgi esam mažiukai, didžiajai 2,5 metų, o mažyliei bus 10 mėn., pradžioje buvo visko ir nuo rankų imdavo ir maitinti neleisdavo, kai tik atsigulu mažylę maitinti, taip didžioji verkia, ar ko užsimano...tai mes su vyru aiškindavom, kad tu didesnė, ir protingesnė, šaunuolė, o sesė mažutė, nei sėdėti, nei vaikščioti moka...nežinau kiek ji ten suprasdavo, bet po aiškinimų pridėdavom, kad ji mūsų turtas, brangenybė ir t.t.dabar aš jau turiu mažą auklę kuri ir sesie paduoda žaislą ir užstoja , niekur nepalieka, jei vežtis tai visur kartu....
Pradžioje iki kokio 5 mėn tai labai sunku buvo...mes didčkę ir į lauką vieną vesdavomės, kad tik jai dėmesys visas būtų, aš ir į parduotuvę niekada viena nevažiuodavau, visur kartu....bet mes tai kokį 100 kartų per dieną sakom, kad labai mylim, kad svarbiausi žmoginukai ir t.t. Kažkaip tas pavydas apmažėjęs yra, arba jos auga ir savaime viskas keičiasi....o visoms kurios pasiryžo auginti pametinukus ar mažylius tarp kurių nedidelis skirtumas, tai linkiu kantrybės...

Mūsų pirmagimis didelis vyriokas jau, kai laukiaus antro, labai rūpinosi manim, padėjo ir buity, ir parduotuvėse, vakarais padėdavo galvą ant pilvo paklausyt kaip brolis juda Džiaugiuosi, kad ir dabar, kai brolis jau yra, kad rūpestis ir meilė nedingo

As irgi baiminuosi,kaip mano sunus priims broli ar sese,nes labai jau pavydus.Neleidzia su svetimais vaikais pasidziaugt,pakalbet..Tik viena maza mergyte jam matyt patiko,tai pareiske,kad nenori nei brolio nei seses,o nori mergytes Dabar lieka tiketis,kad gims mergaite Nors gal dar apsivers vaiko pageidavimai

musu sunus, tai labai gerai prieme zinia, kad bus pagausejimas .
kol pilvas augo vis eidavo glostiti, rytais, kai atsibusdavo ir vakarais, kai eidavo mieguoti be buckio i pilva negaledavo. kai gyme, tai tapo sesyte - ziogyte.
o aukle turim nepakeiciama , jei reikia kur islekti greitai, tai mielai pasileka. Bet ir maze, kol dar nesiojau, tik brolis prieidavo pradedavo spurdeti pilve. o dabar gana tik varda brolio pasakyti, iskarto: brolis, kur? noriu pas broli
labai dziaugemes, kad tarp vaiku nors ir skirtumas nemazas bet begalinis rysys.
bandom aiskinti, kad taip ir reikia visa guyvenima bendrauti ir palaikyti vienam kita ir kai gerai ir kai sunku bus

Tarp vaiku 4,5 metu skirtumas, vyresnisys be galo myli savo broli, nuo pat pirmu dienu ji myluoja, buciuoja, kartoja kad myli, jokiu pavydo scenu tikrai nepastebiu, kai gime broliukas tai buvo balandis ir dydiji i darzeli nebeleidau, tai iki rugsejo buvo visada kartu su broliu, tai demesio netruko nei vienam, labai miela ziureti su kokia begaline meile vaikai bendrauja o dabar jau vyresnysis sako, kad mamyte mes dar sesute turesim, labai tikiuosi kad taip ir bus

Tarp mūsų berniuko ir mergytės yra 3 metų ir 7 mėnesių skirtumas... Brolis labai šauniai priėmę sesę, ir dabar kai ji jau ropoja, jis sako, kad man daug smagiau negu kai mažytė gulėjo... Viskuom dalinasi ir man padeda... Tikiuosi, kad nedings tas glaudus ryšys tarp jų...

Sveikos mamytes,

perskaiciau Jusu pasisakymus sia tema. Matau, kad patirtis ivairi. As pati laukiuosi antro leliaus, tarp vaikiuku bus 2 m. 7 men. skirtumas. Jau dabar suprantu, kad bus nelengvu situaciju.
Noriu paprasyti ideti nuorodu i protingus straipsnius sia tema arba parasyti knygu pavadinimus, kurias verta butu paskaityti, kad geriau suprasti, kas dedasi vyresniuju broliuku ir sesuciu galvelese, kai atsiranda naujas seimos narys.

Aciu

As kai laukiausi labai bijojau, kokia bus reakcija, daug skaiciau apie tai, tai vat, kai atvaziavau is ligonines su mazaja sesute, tai padarem stala, nupirkom broliukui didele dovana, uz tai kad gime sesute ir jis tapo broliu, tai buvo brolio svente, nes mama butent jam pagimde sesute Kai uz pora menesiu atvaziavo sveciai, jie prase butent broliuko parodyti sese. Visi dovanojo jam dovanas. Darzelyje jis visiems pasakojo kad jis BROLIS
Dabar jau praejo 3 metai, su sese labai draugauja, dalinasi viskuo, rupinasi

tarp vyresnėlio ir mažiukės 3 su virš metų skirtumas. kai laukiausi mažiukės, labai bijojau, kaip reaguos sūnus, jis gi ir pats dar mažiukas bet reagavo kartu su vyru atvažiavo pasiimt iš ligoninės, kartu statė sesei lovytę. aš jam vis sakau, kad sesė jį labai myli, kad sesė laukia jo grįžtant iš darželio ir pan. jis myli sesutę, nori apkabint, paglostyt, pabučiuot. aišku reikia labai saugot, nes vis taikosi pakelt ant rankų, panešiot. kažkokių didelių pavydo priepuolių ar bandymų užgaut kol kas nėra buvę. įdomu tik kaip bus, kai sesė paaugs ir ims jo žaislus, norės kartu žaisti

Labai faina ideja suruosti stala vyresneliui. Zinojau, kad tikrai nupirksim dovana, kuria dovanosim broliuko parvaziavimo namo proga, bet padengi stala gal net su tortu - manau liuks ideja. Butinai taip padarysim

Kai laukiausi antrojo, zinojom, kad gims broliukas. Vyresnelis labai lauke ir pilvuko klausesi ir gloste, zodziu laukem O kai gime viskas ir prasidejo, ta pacia diena kai parsivezem is ligonines pamaciau, kad vyresnelis i maziuka pradejo ziureti kaip i konkurenta. Demesio gaudavo tik vyresnelis, apie maziuko pamylavima nebuvo nei kalbos. Zodziu viskas tesesi apie menesi, manau kol pats apsiprato ir pamate, kad cia joks ne konkutentas Dabar kuo puikiausiai sutaria, abudu zaidzia ir t.t. Tik iki siol islikes toks gal pavydas siek tiek, nes jeigu pagiriu maziuka, tai butinai ir vyresneli turiu pagirti, jeigu maziukas gauna "baranka" pagrausti, tai ir jam prireikia, nors gal net nenori...Taip ir gyvenam

Kaip gimė broliukas pirmajam buvo trys metukai ir devyni mėn,tai nuo tada kaip įžengem per namų slenkstį,mažajį stengiasi kuo daugiau įskaudinti atrodo kuo daugiau draudi tuo didesnis atvirkštinis rezultatas gaunas,net nebežinau kaip elgtis kad tarp jų taika įsivyrautų...??

Vat tokiu situaciju as ir prisibijau. Kaip islaviruoti tarp abieju vaikiuku, kad abiems butu gerai.
Istikruju as net netikiu, kai kitos mamytes raso, kad viskas buvo visada puiku ir grazu atsiradus broliui ar sesei. Be pavydo, konkurencijos ir pan. Nu gal kazkam pasiseka

tarp mano suneliu skirtumas beveik trys metai. nebuvo jokiu bedu
nzn nuo ko tai priklauso, dabar kai mazasis paaugo pasitaiko smulkiu konfliktu del zaislu, bet tai juk normalu. jokio priesiskumo viens kitam nejaucia, megsta buti kartu, gaili viens kito.
kai gime antrasis MB issikrauste kuriam laikui pas vyresnyji i kambari. kazkaip mums taip visiems buvo lengviau tvarkytis. dabar pakeliui trecias, nzn kaip vidurinysis sureaguos, pats dar visai spokas, demesio ir svelnumo labai nori. o vyresnysis tai laukia nesulaukia dar vieno broliuko ir praso dar dvieju sesuciu

Duok dieve visoms tik taip kad vyresnelis mazaji priimtu su dideliu dziaugsmu.bet man ta laimė neteko jei būčiau žinojusi jog tarp jų toks karas bus nebūčiau planavus antro vaiko,tai kova kiekviena diena negali akių nuleist nei akimirkai,mažiuko jau ir taip kakta su guzais nuo broloi tai įgnybo tai pastūmė tai įspyrė ir tt o svarbiausia kad ku daugiau bari už tai tuo daugiau stengiasi įskaudinti brolį,sakiau jau turbūt reiks į darželį leist dičkį kad abu pailsėtų,viens nuo kito.bet dar viena dalyką pastebėjau jam tik keturi o kaip jis veidmainiaut moka prie svetimų broliuka bučiuoja glosto rūpinasi aš tikrai nustebus likau kas ji taip mokina iš ku jam kyla idėjos tokios tai va toki reikalai mamos neviskas rožėm klota

Kaip laukiausi brolis ir pilvelį glostydavo vis pasakodavo kad ten lelė yra kad žais su juo ir kaip važiavau į ligonine džiaugėsi labai kad mama brolį jau pirkt važiuoja ir iš ligoninės jam vis lauktuve tėtė parvešdavo sakydavo brolis tau siunčia ir parsivešt atvažiavo ,gal to pats nenorėdamas nesuprasdamas gal labai mandra gal taip džiauksma išreiškia gal praeis kas žino gal pavydi kad brolis tetes ar mamos meile iš jo pavoks užtai taip kariauja,padariau išvada kad geriausia kad tarp vaikų amžiaus skirtumas jokio kaip antai dvynukai ar pametinukai arba septyni ir daugiau metų o gal čia tik tėvam būt lengviau bet ne vaikam geriau...

Is kitu mamyciu pasakojimu zinau, kad jei vyresneliui labai sunkiai sekasi taikytis su brolio ar seses atsiradimu, tai yra psichologai, dirbantys siomis temomis. Tikrai kreipsiuosi pagalbos, jei matysiu, kad nebegaliu suvaldyti situacijos. O gal ir tevams praverstu specialisto pagalba, patarimai. Gal ir tevai ne visada elgiasi teisingai, kai ju atzalos nesugyvena draugiskai?

Na gal ir tevai ne viska gali gal ir jiems patarimu reikia is specelistu ka daryti kaip daryti.zinai gyvenant didmiesti yra kitaip specelistai vietoj ir tt o pas mus kaime zinoma nuvaziuoji i miesta bet lygis ne tas tokiu kogero ir nera specelistu o i dideli miesta neprivazinesi nemirtina liga gi,tai taip ir lauzai galva ka daryt
Papildyta:
Na kartą buvom pas psihologą tai kažkoks cirkas švelniai tariant plauna pinigus etatas yra darbą turi o naudos jokios va kaip yra su tais psihologais

Sveikos, mamytes,

Pati turiu vaikelį, dabar laukiuosi dar vieno.. Kiek nerimauju, kas bus, kai jis gims. Kaip mazyli priims esamas vaikutis.. Gal galite, ką patarti?