Auginame 11 men. dukrą. Pradėjau dirbti pusę etato, kai jai buvo 7,5 mėnesio. Vertė gyvenimo finansinės aplinkybės ir jau nebegalėjau daugiau išbūt namuose - buvau suirzus, gyvenimas atrodė juodom spalvom, nelabai kokie tapo santykiai su vyru.
Man išėjus į darbą gyvenimas man asmeniškai labai pagerėjo, pagerėjo ir santykiai su vyru. Vaikas irgi tapo komunikabilesnis, nes padėdavo prižiūrėti ateinanti auklė ir mano anyta.
Birželio mėnesį laikiausi valstybinius, tai visą mėnesį sėdėjau prie knygų ir mokiausi. Vaiką tuo metu žiūrėjo močiute ir auklė pakaitom. Dabar visai neseniai grįžome iš 7 dienų kelionės į Suomiją. Buvome su vyru darbo reikalais, tačiau aišku pailsėjom, atsigavom nuo vaiko auginimo rutinos.
Dabar vaiką žiūriu keturias dienas per savaitę aš, kitas 2,5 dienos auklė.
Tačiau dabar mano anyta man pradėjo reikšti priekaištus, kad mes nemylim vaiko, kad jo neauginam, kad esame blogi tėvai. Iš tikro, man šitus priekaištus labai sunku girdėti. Sau atrandu daug pasiteisinimų, kodėl aš negalėjau būt su vaiku (laikiau baigiamuosius - juk reikia pabaigt, turėjau važiuot dėl darbo į kelionę - reikalinga darbui, turiu dirbti, nes mums trūksta pinigų, vyro atlyginimo neužtektų), bet realiai pagalvoju, gal ji ir teisi? Jaučiuos kalta prieš vaiką, kad mažai jį prižiūrėjau egzaminų metu, kad dabar dirbu.
Kiek dėmesio vaikui reikia, kad jo jam užtektų? (kalbant apie patį vaiką - jis linksmas, komunikabilus, gerai miega, valgo, žodžiu jam toks gyvenimas atrodo, lyg ir patinka). Ką man daryti?

Mano manymu svarbiausia ne laiko kiekybe, o KOKYBE. Kas is to jei praleisi visa diena su vaiku, bet busi suirzusi, jau geriau per diena pora valandu, bet labai turiningu, juk vaikai labai jaucia mamos nuotaika.
P.s cia as save taip teisinu, kad dirbu

Aš pritariu šiai nuomonei. Vaikas daug geriau jaučiasi, kai jo mama jaučiasi gerai,
nes mažo vaiko ir tėvų santykiuose labai svarbu, kad būtų daug teigiamų emocijų. Vaikas, atrodo, gerai jaučiasi dėl to, kad jūs dirbate- nėra pasikeitęs nei jo miegas, nei apetitas, jis netapo irzlesnis. Turbūt svarbiausia sau atsakyti, ko Jūs norėtumėte,- ar viską daryti taip, kaip dabar, nors ir jaučiant kaltę prieš vaiką, ar, dabar, kai pailsėjote, vėl grįžti auginti vaiką.