2007 m. liepos 21 d. atšokome vestuves. Gyvenome dviese gražiai ir laimingai. Kol galiausiai sumąstėme, kad dviese nebeįdomu - reikia kažkokio pasikeitimo. O kas gi labiau praskaidrintų gyvenimą, jei ne vaikelis. Na ką, ir pradėjome. Ir kokiomis aš pozomis tik negulėjau po visko, kad tik tie greituoliai spermiukai pasiektų savo tikslą. Ir sulentom kojom, ir kojas iškėlus į viršų atrėmus į sieną, na kad gautųsi nuolydis
Vyras vis juokdavosi: kad jau taip stengiesi, tai bus dvynukai 
Ir dar sakydavo, o kaip būtų faina, vienas vienoj rankoj, kitas - kitoj. Nusiperku nėštumo testą. Viena juostelė. Na ką, bandome toliau... Vis paįvairinant kojų pakėlimo aukštį po visko. Maždaug po mėnesio sedžiu darbe ir galvoju... Hmm, vėluoja mėnesinės. Gal aš nėščia!!! Per pietų pertrauką strimgalviais lekiu į vaistinę nėštumo testo. Ne, aš tikrai neišlauksiu rytojaus ryto! Man reikia sužinoti tuoj pat, ar namelyje kas nors gyvena. Na ką, darbe panaudoju nėštumo testą pagal paskirtį. Sėdžiu tulike ir laukiu dviejų juostelių. Oho, kokios jos abi ryškios!!!!! Skambinu vyrui. Sakau: dvi ryškios! Sveikiname vienas kitą nesitverdami iš džiaugsmo, kad pas mane pilvelyje aguonos grūdelis. Grįžusi namo dar pasidarau porą testų. Dvi ryškios!
Planuojame apsilankymus pas gydytojus. Po ilgų klaidžiojimų po įvairias klinikas ir poliklinikas ir po aibės, mano supratimu, kvailų klausimų (tokių kaip: o tai ką dabar darysi? gimdysi??? Galvojų: o tai ką daugiau galima daryti!?) užsiregistruojame.
Sausio 17 d. Pirmoji echoskopija. Pagaliau pamatysim savo aguonos grūdelį. Visą tą laiką, labai jaudinausi (turbūt kaip ir visos būsimos mamytės), ar mano pilvinukas gerai vystosi, nes man mano pilvukas atrodė tikrai per mažas būnant 17 sav. Laukiame abu laukiamajame, kur pūškuoja ne viena nėštukė. Vaizdas kiek gąsdinantis, bet kartu ir smagu. Ir aš greit taip atrodysiu!!! Slapta abu nužiūrinėjame puškuojančias... Pakviečia ir mus pagaliau į susitikimą su pilvelio gyventoju. Guodžiuosi gydytojai, kad bijau, jog mano pilvelis per mažas. Permeta mane tikros profesionalės žvilgsniu ir sako: ką jūs, atrodo kaip 22 sav. Gal dvynukai ir maloniai nusijuokia. Ne, sakau, tikrai negali būti. Iš kur čia dvynukai. Po akimirkos ekrane esame supažindinti su dviem rankytėmis ir kojytėmis besimakaluojančiais stebukliukais. Sunku patikėti. Žiūriu į ekraną ir negaliu patikėti. DU. Užėjo juoko priepuolis. Kaip tik aš nusijuokiu, mūsų stebukliukai dar labiau pliuškenasi. Gydytoja sukomanduoja pagulėti ramiai, nes nori paieškoti ir trečio
Ai ne, sakau, nereikia, ir dviejų mums užteks. Vyras stovi mano kojūgaly ir nė mirkt. Pasiimam mažylių nuotraukytes ir iškeliaujam abu išsišiepę ir menkai orientuodamiesi aplinkoje. Kur mano telefonas!!??? Reikia būtinai pranešti naujieną mamai. Juk visi taip laukė. Rankos dreba. Mama, spek kas. Mama: berniukas. Oi ne, sakau, du berniukai. Juokiamės abi iki ašarų, kol pradedame rimtai kalbėti. Mama: na tai sakyk kas. Sakau: dvynukai 
Visą nėštumą jaučiausi labai gerai. Jokių bėdų neturėjom. Pilvelis vis augo, mažyliai vis stipriau spardėsi. Gyvenome toliau gražiai ir laimingai. Bet jau keturiese.
2008 m. birželio 12 d. Paskutinis apsilankymas pas gyd. Mano pilvelio gyventojams lygiai 38 sav. Jau sunku. Batų pati nebeapsiaunu. Kelio per pilvą nebematau.Viskas juodai nervina. Noriu kuo greičiau pagimdyti. Jau kiek SM skaičiau, kad dvynukai dažniausiai gimsta iki 38 sav., o aš vis dar su pilvu sedžiu tame pačiame laukiamajame ir jaučiu slaptus žvilgsnius... Visada pas gyd. važiuojame kartu. Viena bijau, nes jis vyras. Turbūt bijau, kad ko nepadarytų, kai liksim dviese kabinete
Vyras visada sėdi už durų ir kantriai laukia naujienų: ar dar negimdau. NE. Dar ne. Dar pasikankink - gimdymas bus malonesnis. Užsiropščiu paskutinį kartą ant lėktuvo. Gimdos kaklelis atsivėręs 1 cm. Ir kas man iš to, galvoju, negi abu pratilps... Nuliūstu, nes noriu kuo greičiau pagimdyti. Išmatuoja pilvą. Apimtis atsigulus ant nugaros 1.48 m. Daktariūkštis juokias: na ir pilvelis. Priduria sesutei: ar tu tokio norėtum! Nu viršūnė, galvoju. LEISKIT MAN GIMDYTI. Nes jau nebegaliu. Daktariūkštis sako mano brangiausiajam: lažinuosi iš statinės alaus, kad savaitgalį pagimdysit (buvo ketvirtadienis). Sakau o jei ne. Jei ne, tai išrašau jums antradieniui siuntimą gimdyti. Praėjo savaitgalis. Visi rašo esemesus ir emeilus. Turinys toks pat: ar dar nepagimdei? Kaip jauties? Užknisa juodai. Niekam neatsakau. Galvoju, daktariūkštis ką tik prakišo statinę alaus. O aš laukiu to nelemto antradienio. Nuvažiojam gimdyti. Antradienis. Nuo ligoninės maisto kyla rūgštis. NIeko nenoriu, tik kuo greičiau pagimdyti ir pamatyti savo stebukliukus. Vakare nupūškuoju pas sesutes ir pasiklausiu ką man rytoj ryte neštis į gimdymo palatą. Ieško mano papkės su visais aprašais kada, kas ir kaip. Sako: o tu dar negimdai. Daktaras nieko neparašė. Ne, sakau, aš tikrai rytoj gimdau, nes jau nebegaliu. Pasakau, kad dvynukai, pradeda kalbėti maloniau.Turbut, ir joms, kaip ir man pačiai pasidaro manęs gaila. Galvoju, aš vis tiek rytoj pagimdysiu.
2008 m. birželio 18 d. Paskraidau su lėktuvu. Gimdos kaklelis 4 cm. Aš jau pradedu gimdyti!!! Ateina skyriaus vedėjas, pašnibždom kažką pasitaria su mano gyd. Sako, tuoj atneš tau naktinius ir važiuosim gimdyti. Laimės pilnos kelnės. Atsirado tiek energijos, kad net kojines ir batus pati apsiaviau. Suskambinau vyrui. JAU.
10 val. ryto. Gimdymo palatos superinės. Tirai nesitikėjau. Viską su vyru apžiūrinėjam ir stebimės kaip čia viskas gražu ir šiuolaikiška. Akušerė paduoda vyrui pultelį, kuriuos reguliuojasi lovos galvūgalis: aukštyn-žemyn. Pasijuokiam, mane pakilnoja aukštyn-žemyn. Smagu, galvoju. Pagaliau. Prijungia lašelinę su skatinamaisiais, nes stebukliukus jau reikia krapštyt lauk, kad ir kaip jiems ten patiktų. 38 sav. ir 4 d. Veikla labai lėta. Pradedu jausti sąrėmius. Nuskausminamiesiems per vėlu. Viską turiu jausti. Pasako gyd. ir išeina pas kitas rėkiančias gimdyves. Klausomės. Garsai kaip iš siaubo filmų, pagalvoju. Akušerė vis įeina ir padidina skatinamųjų dozę. Sąrėmiai dažnėja. Skauda. Nerealiai skauda. Kelių minučių pertrauka. Spėju net nusnūsti, nes esu nemiegojusi beveik parą. Vėl sąrėmis. Vyras nežino kur dėtis. Guodžia mane, bando prajuokinti. Man visai nejuokinga ir net negirdžiu, ką jis sako. Tik sakau, neliesk manes. Stovėk ramiai mano galvūgaly ir neliesk manęs. Ir nieko neasakyk. Stovėk, tylėk, ir neliesk manęs. Nes taip viskas erzina. Vėl klykia. Galvoju, aš irgi noriu klykti, kad tik greičiau viskas pasibaigtų. Gal man išeiti, sako. Ne, sakau, stovėk ir tylėk. Ir dar neliesk manęs. Nes man skauda. Kažką nereikšmingo kalbam kol nėra sąrėmių. Vėl sąrėmis... skauda iki kaulų čiulpų. Galvoju, tuoj nusirausiu plaukus. Akušerė vis didina dozę. Sakau pjaukit mane. Pakentėk. Nedaug beliko. Kenčiu, bet jau nebereaguoju į aplinką. Skausmas kartojasi kas 1-2 min. NEBEPAKELSIU. Vandenys vis bėga po kiekvieno sąrėmio. Galvoju, kiek daug. Gerai, kad nenubėgo namie, būtumėm aplieję žemiaus gyvenančius kaimynus. Ima juokas nuo tokių minčių. Vėl sąrėmis...vėl...ir vėl. Jau akušerė Danutė ruošiasi. Kažkokia jauna gyd. patikrina padėtį. Sušaukia: DANUTE, gimdo gimdo!!! Vaiko galvytė!!! STUMK... Surėkiu garsiai kiek beturiu jėgų. Gyd. man atgal: užsičiaupk ir stumk, jei nori pagimdyti. Na ką, lieką daryti kas man liepiama, nes juk aš jau seniai noriu pagimdyti. Sąrėmis po sąrėmio. JAU. JAU GREIT. Mano vyras irgi gauna komandą: laikyk kojas. O jis sako: negaliu. Bijai? Ne, man neleido prisiliesti
Šaukiu jam: LAIKYK MANO KOJAS!!! Jaučiu kažkas bėga, šlapia, skauda. Girdžiu riksmą. Savo ilgai laukto stebuklėlio riksmą. 17 val. 08 min. Akies krašteliu pamatau, kaip nuneša maža, raudoną angeliuką po šilta lempa. Viskas vyskta labai greit. Sakau: parodykit man vaiką. Girdžiu atsakymą į savo prašymą: artėja sąrėmis, STUMK. ĮKVĖPK IR STUMK. Aš vis dairausi, kur mano vaikelis. Kur mano kūnas ir kraujas. Girdžiu jį. Noriu pamatyti. STUMK. Jau nebeskauda. 17 val. 15 min. Ant krūtinės man padeda ką tik pirmąjį oro gurkšnį įkvėpusį antrąjį sūnelį. Žiūriu į jį. Skaičiuoju jo pirštukus. Kokie jie mažyčiai. Dar tokių nesu mačiusi. Sustok akimirka žavinga! Akušerė Danutė sukasi kaip bitutė ir paima antrąjį berniuką tuo pačiu atiduodama pirmąjį, mūsų stipruolį, pralaužusį ledus Susuktas kaip pagaliukas. Abu žiūrim į savo stebukliuką. Drebam iš laimės. Danutė atneša ir antrąjį stebuklėlį. Dabar abu kartu. Kaip ir nuo pat pradžių pradžios. Nežinau į kurį žiūrėti. Abu tokie mažučiai ir bejėgiai. Tokie trapūs. Dabar jau mūsų glėby. Negalim abu patikėt. Nuovargis dingo. Atėjo begalinė meilė. Pagaliau mes kartu. Carpe Diem...
Taip gimė mūsu nuostabūs sūneliai - Žygimantas ir Dominykas. Mūsų aukseliai. Mūsų kūnas ir kraujas.
Gyvenimas yra siurprizų ir nuostabumų kupinas. Reikia tik mokėti mylėti, tikėti ir laukti.
istorija 
