Ilgai laukti nereikėjo, vėluojančios mėnesinės iš kart išdavė kad greitai viskas pasikeis. Pasidariusi nėštumo testą (net neabejojau, kad jis bus teigiamas) iš karto vyrui nieko nesakiau. Kitą dieną testą įdėjau į dovanų krepšelį ir palikau ant jo pagalvės. Dovana būsimam tėveliui labai patiko, aš kažkodėl verkiau o jis glostė mano veidą ir šypsojosi. Prasidėjo tikras vaikelio laukimas. Nėštumas buvo nuostabus, mažai pykino, jaučiausi graži ir ypatinga. Nekamavo mintys apie tai, kad vaikučiui gali būti kažkas negerai, buvau rami. Tik į nėštumo pabaigą sukirbėjo nerimas, kažkoks keistas jausmas, kad mano mažylis bus kitoks.Gimdymo data buvo numatyta kovo 7 dieną, bet mažylis pasirinko sau labiau patinkančią, pirmą pavasario dieną. Keistas sutapimas, kovo 1 diena buvo mano labai gero vaikystės draugo gimimo diena. Likimas negailestingas...
Bet mano sūnus kovo 1 dieną gimė turbūt tam, kad Tomuko gimimo diena nebūtų užmiršta.Gimdyti šiek tiek anksčiau termino buvau nusiteikusi, nes gydytoja buvo mane įspėjusi, kad vaikučio galvutė labai anksti nusileidus ir 40-tos savaitės galiu nesulaukti. Vasario 29 dienos vakarą išlydėjom pas mus viešėjusius svečius, dar pasijuokėm ar nereiks manęs naktį vežti gimdyt, susitvarkėm ir ramiai užmigom. Kovo pirmos ankstų rytą pajutau nubėgusius vandenis. Ir bijojau ir džiaugiausi. Labai laukiau susitikimo su mūsų vaikučiu. Susirinkom daiktus ir išvažiavom gimdyt. Neprisimenu kad visą kelią būtume kažką kalbėję su vyru. Mano viduje tvyrojo ramybė ir smalsumas. Sėdėjau apsiglėbusi pilvą ir retsykiais suniurzgėdavau per skausmingesnį sąrėmį
Apie 8 val. atvykus į gimdymo namus mus pasitiko labai maloni gydytoja Banga Kulikauskaitė. Po visų patikrinimų ir dokumentų surašymų gydytoja prognozavo vaikučio gimimą apie 16 val. Mums paskyrė palatą, įsitaisėm ir laukėm. Sąrėmiai vis dažnėjo ir stiprėjo. Vyras masažavo mano nugarą taip sumažindamas skausmus. Buvau nusiteikusi gimdyti su epidūrine nejautra, bet atėjus laikui nuskausmint, persigalvojau. Pasiprašiau tik kažkokių vaistukų į raumenį. Nelengva buvo gimdyti, bet žinojau kad nelengvas ir vaikučio kelias pas mus. Norėjau kad abiems būtų vienodai sunku. Kai prasidėjo stangos, susikraustėm į gimdyklą, vyras liko už durų 
Stumti sekėsi sunkiai. Turbūt nelabai mokėjau, visą stūmimo jėgą išnaudodavau ne leliuko stūmimui, o kaip gydytoja sakė, "kažkur į rankas". Buvau taip pasitempusi rankų raumenis, kad parą laiko negalėjau paimti sūnelio, neturėjau jėgų. Po ilgo stūmimo ir gyd. padėjimo (jį spaudė man pilvą), pagaliau šiek tiek pasirodė galvutė. Akušerė leido man ją paliesti. Aš taip susigraudinau, kad vos nepradėjau verkti 
Bet greit susiėmiau ir stengiausi padėti užgimt savo vaikučiui. Jau nepamenu po kiek stūmimų (buvau pradėjus mažumėlę panikuoti kad jau nebepagimdysiu), man visai netikėtai ir atrodė taip lengvai, 16:05 val. užgimė sūnelis Apėmė toks lengvumas, atslūgo visas skausmas, akimirką kažkur skrajojau. Kilstelėjau galvą ieškodama savo vaikučio ir pamačiau kad personalas keistai žvalgosi. Mane persmelkė baimė... Išvydau sūnelį ne visai tokį kokį tikėjausi pamatyti. Jam buvo vienpusis lūpytės nesuaugimas. Keletą minučių gimdykloje buvo chaosas. Aš verkiau ir neva klausiausi mane palaikančių gydytojų žodžių, pakviestas vyras pasimatyt su sūneliu blaškėsi po gimdyklą. Rodos supratom ir nesupratom kas vyksta. Bet tik pajutus savo vaikutį ant krūtinės aš nurimau. Turbūt tik to man ir reikėjo - pajusti jo mažumą ir gležnumą. Apkabinau ir džiaugiausi kad jį turiu. Stebėjomės didelėmis ir tamsiomis vaikučio akimis, juodais plaukučiais, mažomis rankytėmis. Gimdymo namų personalas paliko mus vienus, pasidžiaugti ir susipažinti Išgyventi laiką iki lūpytės operacijos buvo nelengva. Negalėjau dainuoti lopšinių, negalėjau vartyti žurnalų su mažų vaikučių nuotraukomis, nenorėjau priimti lankytojų. Bet su kiekviena diena darėsi lengviau. Negalėjau nesidžiaugti vaikučiu, juk jis mano. Aš džiaugiuosi kad būtent į mūsų šeimą atėjo Domantukas, kad ieškodamas tėvelių jis nepaklydo ir pasirinko mus. Mums jis išskirtinis ir ypatingas vaikas. Operacija jau praeity. Domantas auga ir džiugina vis naujais savo pasiekimais. Turbūt kiekviena mama žino tą jausmą, kai kas dieną meilė vaikučiui vis auga, dėl niekučių, dėl mažų rankyčių apkabinimo
Ir jeigu kas paklaustų, ar norėčiau kad mano išgyvenimai po gimdymo būtų kitokie, gerai pagalvočiau ar norėčiau ką pakeisti. Tie išgyvenimai dar labiau sustiprino mūsų šeimą, suteikė dar daugiau meilės mažam žmogučiui. Nenorėčiau, kad skaitytoją užplūstų gailesčio ar slogumo jausmas, nes aš džiaugiuosi, kad mano gyvenime yra tokia istorija. Domantuko istorija.
