Sveiki,
Sūnui 1m 4 mėn. Pastebėjau itin padidėjusį norą būti tik su mama, daryti viską kartu. Tėtis antroje vietoje, svetimų pradėjo bijoti, verkia, jei paima ant rankų. Tikriausiai tai natūralu. Iki šiol (iki1m2men) labai draugaudavo su vos karta matytais žmonėmis.

Norėčiau paklausti kaip eltis man, mamai? Ar kartais reiktų ignoruoti jo prašymąsi ant rankų, nukreipti dėmesį kitur? Ar paimti ant rankų, būtinai pakalbinti ir pan, jei jau bėga nuo svetimų link manęs vos ne verkdamas. Buvom svečiuose savaitgalį, tai tiesiog prilipo prie manęs. Namuose taip pat sekioja iš paskos, bet pakanka, kad būčiau tame pačiame kambaryje, veiklos susiranda pats ir gali žaisti vienas.
Man nesunku jį apkabinti ir priglausti, pasupuoti ir pamyluoti, bet kas kartą pagalvoju ar nedarau meškos paslaugos?

Pas mus irgi taip pat. Dukrai 1,7 m. Šiaip ji niekada nenorėdavo būti viena, bet šiuo metu ypač yra prikibusi prie manęs, viena kambary nežaidžia, tik tame pačiame, kur ir aš esu, išeinant ryte į darbą - isterijos, pas tėtę neina, tik "mama" ir viskas. Nė žingsnelio negaliu nuo jos toliau padėti, iškart"mama" ir vos ne verkdama parbėga. Jau taip nenori būti viena. Svetimų žmonių nebuvo, bet aišku, tik tada kai aš kartu. Kodėl ji tokia mamynukė? Gal pati ją išlepinau?? Gal aš per gera?

As turiu ta pacia problema,sunui bus jau du metai,o jis niekur nein be mamos,ir i lauka ir net i tuoleta turiu eiti kartu.O apie palikima kur nors nera net kalbos.Kartais vargina toks prisirisimas,norisi ir knyga paskaityti ar tiesiog pasedeti.Mama visas pasaulis.Nors is dalies kaltinu save,nes iki metu as jo niekur nepalikdavau,nebent teciui.Visos dienos ir naktys kartu.Pradejom kovo pradzioj eiti i darzeli tai jis visus 4men.rytais praverke.Dabar su baime laukiu kol baigsis atostogos ir vel turesim eit i darzeli.Man gaila vaiko ir jau saves.Gal jis vienisas,gal jau laikas antra vaika turet,kad dickis pasikeistu.As esu aklavietej Padekit mums

Mano sūnui 1m.5mėn. Tokios problemos neturime. Žinoma esu jam reikalinga, bet įsikibęs nesilaiko. Nuo mažų dienų buvo kompanijos žmogus. Manau, jei vaikui labai reikia mamos, jokiu būdu negalima jo atstumti. Tik taip jis jaučiasi saugus. Ateis laikas ir pats vaikutis norės atitolti ir tyrinėti pasaulį savarankiškai. Iki tol reikia apsišarvuoti kantrybe.

Vaje vaje - musu situacija, tik mums dar 11 men. As vis tikiuosi, kad isaugs, bet paskaiciusi supratau, kad bus tik dar blogaiu! Manau, kad tas prisirisimas del to, kad dar maitinu...

Nenusiminkit, mamos, taip turi būti, tikriausiai toks amžius, kai vaikučiu labiau reikia dėmesio nei kada nors. Su mūsų maže irgi taip buvo: iki metų atrodė, kad vaikas galėtų su betkuo būti ,bendrauti, nuo metukų ir kelių mėn. pradėjo slėptis man už kojų kai ateidavo tetos ar dėdės. Nors mums jau 2,8 mėn., bet ir dabar , jei yra namuose svečių , kol įsidrąsina turi praeiti laiko.

agne123, aš žinau, kad tai normalu, nepergyvenu dėl to. Mano klausimas psichologei buvo kaip elgtis man, mamai?

Kodel psichologe mus pamirso

Apie 1 metuku amziu saugus vaikas turi buti prisirises prie mamos. Mazdaug tokiame amziuje vaikas nuolat grizta "patikrinti" ka veikia mama, seka ja, teikia jai pirmenybe, kai yra daugiau zmoniu, paprastai vaikui patinka fizinis kontaktas su mama, ant mamos ranku greiciausiai nurimsta. Vaika laikytume nesaugiu, jeigu jis visai ignoruoja mama, tarkime, gali "eiti is ranku į rankas", ir atrodo visai pamirsta savo mama, nereaguoja i issiskyrima su ja. Nesaugiu vaiką laikytume ir tuo atveju, jeigu vaikas yra perdetai prisirises prie mamos- tai yra nuolat verkslena, zirzia, net jei mama jam rodo labai daug demesio, naujoje aplinkoje, net ir praejus kazkuriam tai laikui, neina tyrineti aplinkos, o lieka salia mamos, po issiskyrimo su mama, i ja reaguoja ir siekdamas kontakto, bet kartu parodydamas ir pykčio (tarkime, gnybia mamai, arba rodo, kad nori buti paleistas is ranku, bet kai mama paleidzia- tuomet verkia lyg noretu buti pakeltas vel).
Taigi, saugiai prie mamos prisirises vaikas yra aukso vidurelis tarp per mazo prisirisimo ir per didelio.

Nereiketu ignoruoti vaiko prasymo paimti ant ranku, kai jis pasijaucia nesaugiai. Geriau atliepti i vaiko poreiki. Tada jis greit pasijaus drasesnis ir gales eiti tyrineti to, kas nepazistama. Ir zinos, kad bet kada gali grizti pas mama nusiraminti, jei tik bus neramu. Tai, kad vaikas siekia kontakto su mama- nera islepinimas, tai atspindi vaiko poreiki rysiui su mama. Vaikui augant, susiformuoja užtikrintumas- "jei man nesaugu- as visada rasiu pagalba". Pradzioje vaikui realios pagalbos realaus kontakto su mama- kad ji priglaustu, pamyluotu, o laikui begant tai tampa vidiniu dalyku - vaikui pradeda uztekti zinojimo, kad jis bet kada gaus nusiraminima (jau nebereikia begti pas mama). Taip formuojasi pasitikejimas savimi.

Jeigu vaikas per daug siekia kontakto su mama, yra per daug prieraisus, greiciausiai (bent jau kaip rasoma tos srities moksliniuose tyrimuose), tevai per mazai patenkina vaiko poreiki prieraisumui. Del to vaiko "prieraisumo sistema" (visas elgesys, mintys, jausmai, susije su rysiu su tevais) yra nuolatineje aktyvacijos busenoje, tarsi nenurimsta. Dėl to neverta skatinti vaiko savarankiskumo per anksti. Daznai tevai pastebi, kad, kai jie pradejo taip daryti, vaiko prieraisumo elgesys sustipreja (vadinasi tikrai per anksti pradejo tai daryti).
Del to kai kurie vaikai islieka labai prisirise prie tevu ir daug velesniame amziuje, kada saugiai prisirises vaikas jau buna savarankiskas.