Taip ir Tavo gimimas liks mano atminty kaip didziausia dovana, ilgas ir sunkus kelias, kuriuo Tu, sunau mano, atejai i Gyvenima. Nepamenu, kada viskas prasidejo.. Kada pradejau svajoti apie Tave.. Turbut paauglysteje, kai lyg is mozaikos dalelyciu- is svajoniu deliojau savo ateities vizija. Zinojau, kad kad ir kur bebuciau, kuo patapciau- viena diena auginsiu sunu.
Bego metai. Bego jie greit, be gailescio ir paguodos dauzydami mano svajones. As keiciausi, naivuma keite ironija, meile zmonems - vienatves troskimas. Viskas cia aisku- as uzaugau.
I mano gyvenima turejo ateiti ir Tavo tetis. Kai jau manydavau, kad radau savo gyvenimo meile- pasirodydavo, kad klystu. Neprotingai ir karstligiskai troskau seimos, troskau buti ne viena. Vienas po kito i duris pasibelsdavo ....nusivylimai. Viena vasara susipazinau su juo. Pirma akimirka kai ji pamaciau- siela pripilde ramybes jausmas. Per viena sekunde pajutau, kad blaskytis jau nebereikes, kad nebebusiu viena. Lyg buciau pamacius save pacia. Toki artima, sava zmogu. Taip kalbejo sirdis. Protas pamazu eme viska velti, darkyti... Mes su Tavo teciu turejom is daug duobiu islipti, kol buvome pasiruose priimti Tavo siela. Bet tu laukei. O as tai zinojau.
Bandeme Tave prisisaukti... Nepavyko viena menesi, kita... Truputi nusivylem ir emem nerimauti. Galiausiai supratom, kad neverta persistengti,kad laime- kaip ta kate, kurios neprisisauksi, uz uodegos nepagausi, ji ateis tik kada pati nores, kad reikia tiesiog islaukti, kada mes visi trys busime tikrai pasiruose. Tuo metu as mokiausi, pasineriau is studijas, stengdamasi, kad liktu kuo maziau laiko mintims apie seima, kurios taip troskau.
Tuo metu man buvo suteikta galimybe isvaziuoti pasimokyti i uzsieni. Tam reikejo uzpildyti keleta dokumentu, pasidaryti audioirasa. Su teciu pamanem-:"Na gerai. As isvaziuosiu, o kai grisiu, tada mes susituoksim, gal tada ir Tu, mazuti, ateisi pas mus..."
Pasidariau garso irasa.. Labai gerai pamenu,kad tuo metu jauciuosi labai prastai, buvo labai silpna, norejosi miegoti.. Dar paklausiau garso operatoriaus, ar negalima butu perkelt irasymo kitai dienai, nes siandien jauciuosi blogai...Turbut jau supratai, kodel taip jauciausi. Laukiausi Taves. Buvo pati pati pradzia
Po kurio laiko pasidariau testa ir ten isvydau dvi ryskias melynas juosteles. Ta sekunde viskas, ka planavau, viskas ka tuo metu gyvenime dariau- liko uz nugaros. Priesaky laukei Tu. Nebuvo nei sekundes abejoniu ar baimes. Nestumas buvo lengvas, jauciausi gerai, tu vysteisi puikiai, problemu dideliu nebuvo, pilvas sparciai augo... Gimdymo terminas buvo laprkicio 1 diena.. Butu buves grazus trejetukas, turint omeny, kad Tavo tetis gime rugsejo 1, as -spalio 1... Taigi visa vasara daug ilsejausi, daug skaiciau. Ruosemes pasitikti Tave. Buvau labai laiminga. Medziu virsunes eme keisti spalva. Is pradziu vos vos pageltusius lapus labai greit pakeite oranzinis sydas, isskrido pauksciai. Su nekantrumu stebejau ta procesa kasdien... Zinojau, kad dar iki pirmo sniego jau ant ranku turesiu vaikeli. Bego savaites.. Tiksliau- slinko... Atsibusdavau naktim ir ziuredavau i tuscia lovele... Dariausi vis nekantresne. Paskutines savaites, rodos, truko amzinybe... Viena vakara isejau pasivaikscioti. Takart viskas buvo kitaip. Zingsniai mano buvo greitesni. Negalejau sulaukti :"Kada? Kada?...."
Tai buvo penktadienio vakaras. Atsibudau kita ryta ir pajutau lengva skausma sonuose... Kadangi paskutinemis dienomis kuna nuolat skaudejo, tai nieko rimto neitariau. Deja, o gal- mano laimei- skausmas tik stiprejo... Atsistojau po karstu dusu ir saves klausiau:"Gal jau? Jeigu taip- ar as pajegsiu...?" Pastebejau pakitusia pilvuko forma. Toks kietas, isitempes... Daugiau laukti nebenorejai ir Tu.
Susiruosem ir isvaziavom i ligonine. Mano nuotaika buvo labai gerai. Lyg pries gaunant ypatinga dovana, lyg pries issvajota kelione aplink pasauli, lyg pries susitinkant su geriausiu draugu, kurio nematei simta metu....
Ligonineje mane apziurejo, paklause Tavo sirdutes tonus. Man dave spaudinet toki mygtuka. Ji paspaust reikejo tada, kai pajusdavau Tavo judesiukus. "Viskas gerai...Eikit persirengt...Man atrodo siandien pagimdysit."- tokie buvo gydytojos zodziai.
Pakilom liftu ir netrukus atsiduriau gimdymo kambaryje. Na o toliau- ilgos, skausmingos valandos... Labai padejo Tavo tetis. Jis pats silciausiais, nuosirdziausias zmogus. Kad ir kas bebutu ateityje, noreciau, kad niekada nepamirstum, jog jis man labai padejo sunkiausiais gyvenimo momentais. O ypac ta diena... visa laika stovejo salia, gloste mane, gyre, sake, kad esu saunuole, buciavo veida, rankas.
Skausmas vis stiprejo. Buvo labai sunku. Nieko panasaus nesu patyrusi. Buvo daug tokiu akimirku, kai arode, kad jau nebegaliu...kad jau mirstu ar bent jau kunas plys pusiau. Visa laika pragulejau ant kairiojo sono, saremiai buvo dazni ir stiprus.. Tuo pat metu vis dar negalejau patiketi, tuo, kas vyksta.. Galejau tam ruostis visus 9 menesius ar ilgiau, bet ta diena jauciausi..visiska naujoke. Sunkiai kontroliavau save... Pries pat tau pasirodant, rodes, kad visiskai netekau proto.. Buvau issigandusi, issekusi, kartu labai laiminga, nekantri..
Gydytojai paklause manes, kelinta valanda galvoju pagimdysiu Tave. Pasakiau, kad puse astuoniu. Buvau arti tiesos. Tu si pasauli isvydai 19.20h.
Kai jau rodes, kad visiskai nebeturiu jegu, gydytoja liepe atsigult ant nugaros, stipriai supykt ant saves, suimt paskutines jegas ir stumti.... Viens.............du................ Viskas. Nieko nebera. Nieko neliko. Visiska tustuma .Baigta. Kol tevelis kirpo tavo virkstele bandziau susivokt... Tada man parode tave ir paklause:"Na ka, isitikinote, kad berniukas?"
Isitikinau... Netrukus Tave padejo man ant krutines. Ir pamaciau save.. Bent jau didziule dali saves... Tu "atsidalinai" nuo manes ir emei savarankiskai kvepuoti. Kolkas Tau bus labai reikalinga mano pagalba ir siluma, taciau visai greitai Tu uzaugsi... Siltai susuktas i antklodele buvai paguldytas salia manes. As Tau iskart emiau niuniuoti dainele. Visa nestuma niuniavau pilvui, stebedama Tavo reakcijas isciose. Dabar Tu buvai salia, priepat mano veido.. Pamazu pirma karta pramerkei savo mazytes akis. Ir is karto pazvelgei i manasias. Tai buvo didiausia Dovana.
Vienas zmogus, dar gerokai iki to laiko, kai tu atsiradai manyje stai ka pasake, kai prisipazinau, kad noreciau susilaukti vaiko- "Vaiko reikia nusipelnyti." Sitie zodziai ir siandien man skamba ausyse...
Tris dienas ziurejau i Tave ir negalejau suvokt... Visi pasaulio stebuklai sudejus... Vienoj vietoj. Mano rankose. Nenupasakojamas rysys, tikrumas ir ramybe... Jau daugiau niekam nieko nebereikia irodineti. Viska, ko taip trosko mano sirdis- jau turiu...
***
